Antano Buračo kalba „Gotlando komunikato rengimas“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1989 m. rugpjūtį 36-ajai Europos lietuvių studijų savaitei Gotlande besibaigiant parengtas politinis komunikatas, pasirašytas bendru labai skirtingų Valstybingumo atgimimo politinių jėgų atstovų sutarimu, buvo reikšmingas tuo, kad tapo šių jėgų bendradarbiavimo ir netgi konsolidacijos platforma itin svarbiu pasirengimo Lietuvos nepriklausomybės atgavimui metu.

Politinės santarvės patirtis itin reikšminga šiuo metu, kai Lietuvos politinės jėgos susiskaldžiusios šalies prezidento ir pirmųjų rinkimų į Europarlamentą išvakarėse.

Pirmą sykį nuo Lietuvos sovietinės okupacijos pavyko pasiekti, kad pačios įtakingiausios politinės organizacijos, tarp jų ir tokios itin principingos bei radikalios, kaip vos ne pusės amžiaus kovos koordinavimo patirtį turintis VLIK’as (pirm. Kazys Bobelis) bei Lietuvos laisvės lyga (pirm. Antanas Terleckas), kurios iki tol buvo kategoriškai nusiteikusios prieš kolaboravimą su okupacinės valdžios institucijom, sutiktų nors deklaruoti vienybę siekiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo,  vienybę ne tik su LPS, bet gyvybiniu Lietuvai tikslu netgi kartu su toms okupacinėms institucijoms atstovavusia LKP (nors ideologinio skyriaus ved. J. V. Paleckio parašas, kaip pripažino pats, buvo jo asmeniškai prisiimama atsakomybė).

Kaip kilo mintis rengti šį tautos valią naujomis istorinėmis aplinkybėmis išreiškusį dokumentą, politiškai generuojantį į priekį nuo VLIK’o inicijuotos 1949 m birželio 14 d. Lietuvių chartos (Vokietijoje), ir kaip jis buvo rengiamas?

Nuomonės apie bendro pareiškimo, peržengiančio tradicines konkrečių studijų pranešimų apibendrinimo ribas, prasmingumą imta šnekėti dar tebesitęsiant programoje numatytų pranešimų pristatymui ir ypač po siauresnio susitikimo Visbyje p. K. Bobelio, gal ir prof. Edvardo Varnausko iniciatyva, kur dalyvavo dauguma vėliau šį komunikatą pasirašiusių asmenų (vienas iš pretekstų buvo Klimaičio atšaukimas iš LPS įgaliotinių prie Europarlamento). Sutapo daugelio Gotlando seminaro dalyvių, šnekėjusių apie lietuvių literatūros bei ekologijos ir branduolinės grėsmės, apie mūsų ekonomikos savarankiškumo stiprinimo bei demografijos problemas, kad nepakanka apsiriboti dalinių susikaupusių problemų okupacijos sąlygomis sprendimų paieškomis, mintys. Sutarėme, kad išeitis po viešo Vasario 16-osios minėjimo laikinosios sostinės teatre bei jau pradėto Molotovo-Ribentropo pakto tyrimo Kremliuje ir siekiamo jo paskelbimo neteisėtu – tik bendros pastangos einant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo keliu, bet kaip tai užtikrinti esant grėsmingiausiai pasaulyje branduolinei armijai savo žemėje, vis dėlto nebuvo pakankamai aišku.

Tad jau baigiantis Europos lietuvių studijų savaitei imta rengti kelis komunikatus masinės komunikacijos priemonėms – informacinį, apie pačią studijų savaitę bei jos metu išklausytus pranešimus, ir politiškai daug reikšmingesnį – apie sparčiai atsiveriančias galimybes susivienyti siekiant kuo didesnio Lietuvos savarankiškumo.

Bendru sutarimu rengti visiems priimtiną komunikato tekstą, suderinantį gan prieštaringas skirtingų LPS bei išeivijos ir kitų politinių lietuvių organizacijų pozicijas, ėmėmės keliese – didelę politinę patirtį turintis prof. K. Bobelis, Jonas Pajaujis, apie kurį iki tol buvau girdėjęs tik kaip apie turtingą asmenybę bei išmoningą architektą, gal dar pora žmonių, tarp jų ir aš. Suderinti teko ir tiesmukiškai deklaruojančių kovą už visišką Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, bet, natūralu, negalinčių įrodyti, kaip tai įmanoma pasiekti, pažiūras, ir daugiausia atsargias LPS atstovų nuomones, kurių dalis apsiribojo LPS programoje nustatytomis dalinėmis – ekonominių, ekologinių ar savivaldos – galimybėmis bei siekiais.
Iš karto tapo akivaizdu, kad jokia paprasta skirtingų interesų bei tikslų suvestinė nenustato bendros platformos, o pozicijų nesuderinamumas gan nemažas, tad formalios logikos požiūriu bendro semantinio sprendimo neužtikrinsime. Ne tik A.Terleckui, K. Bobeliui bei daugeliui užsienio lietuvių, bet ir mums, LPS Tarybos nariams kliuvo mažiau nei prieš metus priimtos LPS, suvažiavimo 1 rezoliucijos teiginys, dengiantis nacionalinius siekius bei sąlygojamas tebesitęsiančios sovietinės okupacijos, iš esmės teisiškai nelogiška formuluote, neprieštaraujančia, M. Gorbačiovo spaudimu, sovietinės federacijos sampratai: Būtina atkurti visišką Lietuvos TSR nacionalinį valstybinį suverenitetą. Ši politinė pozicija akivaizdžiai atspindėjo situacijos realijas, kad tiesmukiškai deklaruoti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, LPS bendru sutarimu, dar buvo labai pavojinga, ir tik sparčiai besirutuliojant perestroikai tai rizikuota viešai pareikšti jau 1989-ųjų vasario 15 d. minėjime.

Po ilgesnių ginčų iš rengiančių politinį komunikatą grupės dalyvių belikome dviese su J. Pajauju, kuris iki tol nenuilsdamas išklausydavo skirtingų politinių autoritetų bei oponentų nuomones, tuo pat metu vis siurbčiodamas alų. Nusprendėm, kad dviese turime vis dėlto baigti redaguoti kokį bendrą tekstą, kuris būtų priimtinesnis visiems. J.  Pajaujis sėdėjo prie senos išklerusios rašomosios mašinėlės, įtikinėdamas, kad tokia antikvarine griuvena geba spausdinti tik jis vienas, o aš stengiausi suredaguoti kuo trumpesnį ir neutralesnį tekstą. Tas mintijimas užsitęsė net kelias valandas.

Be nesunkiai suderintos preambulės, parengiau dar kokius 3-4 sakinius, integruojančius berods ir Vytauto Landsbergio, ir Kazio Bobelio teiginius, kuriems lyg ir pritarė pats J. Pajaujis. Bet pažiūrėjęs, kaip juos sekasi užrašyti lėtai vienu pirštu mašinėle spausdinusiam J. Pajaujui, netikėtai pastebėjau, kad šis parašęs ne viską, ką diktavau, ir ne visai tai. Po pirmo apmaudo bangos, jau ieškodamas santūresnių išraiškos žodžių savo nepasitenkinimui išreikšti, staiga pajutau, kad tai, kas užrašyta, gal netgi geriau, negu iki tol buvom suderinę. Mano reakcijos netikėtą pasikeitimą, be abejo, pajuto ir pats Pajaujis. Nepaisant nemažo kiekio išsiurbto alaus, jis pasirodė esąs žmogus, nenutrūkstamai ir visai šauniai apibendrinantis sudėtingas semantinių kolizijų raizgalynes ir todėl ilgai patenkintas krenkšėjo, kad tekstą pavyko sutrumpinti netgi daugiau, nei atrodė įmanoma…

Taip gimė tas sakinys, už kurį galų gale balsavom susirinkę dauguma dalyvių, – …sutarėme: VISŲ PASAULIO LIETUVIŲ GYVYBINIS TIKSLAS YRA NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS. Balsavusiųjų buvo daug daugiau nei komunikatą pasirašiusių Europos lietuvių studijų savaitės Gotlande dalyvių. O pasirašė jį LPS atstovai, VLIK’o ir LLL pirmininkai, PLB atstovė, po ilgesnių dvejonių ir V. Landsbergis, galiausiai daugeliui netikėtai savo parašu prisijungė ir LKP ideologijos skyriaus vedėjas J. V. Paleckis. Situacija buvo akivaizdžiai neįprasta, tad sutikimą dėl šio pastarojo parašo teko suderinti su visais anksčiau pasirašiusiais tautinių patriotinių institucijų atstovais; gan netikėtai (nes LKP buvo Lietuvos okupacinės valdžios įvaizdžio viršūnė) buvo sutarta, kad jis įtraukiamas tarp signatarų tik kaip LKP atstovas. Kol vyko diskusijos dėl J. V. Paleckio dalyvavimo tikslingumo patvirtinant Gotlando komunikatą, parengėme atnaujintą komunikato variantą, įvardijantį jį ir preambulėje, ir tarp signatarų.

Įdomu tai, kad nors J. Pajaujis buvo vienas pagrindinių komunikato autorių, jis griežtai atsisakė jį pasirašyti, motyvuodamas tuo, kad nėra jokios pasaulio lietuvių organizacijos įgaliotas atstovas.
Kiek vėliau, kartu su bendruoju Europos lietuvių studijų savaitės Gotlande komunikatu, buvo parengtas ir Gotlando komunikato vertimas į prancūzų, vokiečių bei švedų kalbas, kiek vėliau K. Bobelio iniciatyva, ir į anglų kalbą. Kadangi dalis signatarų jau buvo išsiskirstę, kai kurie parašai po dalies vertimų tekstais nebuvo pakartotinai renkami, bet tiesiog atšviesti iš lietuviško teksto originalo. Tuo paaiškinamas dalies parašų po tekstų skirtingomis kalbomis identiškumas.

Kaip jau minėjau, Gotlando komunikatas buvo žingsnis į priekį plėtojant Lietuvių chartoje teikiamą tautinės valstybės siekių sampratą: jos preambulėje teigiama apie valstybinę bei tautinę nepriklausomybę tik kaip tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlygą. Gotlando komunikate jau tiesiogiai nurodoma, kad Lietuvos valstybės atkūrimas yra gyvybinis, t. y. svarbiausias ir bendras visų pasaulio lietuvių tikslas.

Įgyvendinant plataus fronto Nepriklausomybės politinių sąjūdžių susitarimus, jau vėlyvą tų pat metų rudenį į JAV p. Bobelio kvietimu išvyko ką tik sugrąžintas iš tremties Helsinkio Lietuvos grupės vadovas Viktoras Petkus, A. Terleckas, juos lydėjau ir aš. Visi kartu bei skyrium ALT ir kt. suvažiavimuose, VLIK’o pasitarimuose ir kt. išeivijos renginiuose pristatėme Lietuvos ateities viziją, diskutavome dėl jos įgyvendinimo kelių bei būdų. Man, vėliau ir V. Landsbergiui bei kt. LPS strategams teko taip pat susitikti su JAV senatoriais bei kongresmenais, ambasadoriais, įtakingais JAV Užsienio santykių tarybos bei Valstybės departamento veikėjais, kurie tuo metu visur labiau stebėjosi mūsų politiniu naivumu, nei mūsų Nepriklausomybės siekių realumu. Įsimintini man buvo kartu su V. Petkum liudijimai JAV Kongrese apie Lietuvos gyventojų bei politinių judėjimų nepriklausomybės nuo sovietinės valdžios siekius, apėmę ir Gotlando komunikato reikšmės aiškinimą.

Susivienijus akivaizdžiam Tautos ir Valstybės atgimimo tikslo prioritetui, principinis Lietuvos politinis susitarimas prieš 15 metų buvo pasiektas nesunkiai ir netgi su naivia euforija, nežiūrint per pusę amžiaus susikaupusių nesusipratimų, priekaištų bei nuoskaudų tarp tėvynėje išlikusių pagrindinės Tautos dalies atstovų ir tų lietuvių, kurie plėtojo politinę veiklą užsienyje. Po Gotlando komunikato kelias į 1990-ųjų Kovo 11 d. buvo nuoseklus, nors tuomet atrodė jis toks sudėtingas ir sunkus. Tik būdamas JAV sužinojau apie beveik identišką Gotlando komunikatui, bet lietuviams tuo metu negirdėtą PLB valdybų, VLIK’o ir kt. lietuvių laisvės kovos politinių organizacijų atstovų – Vytauto Bieliausko, Kazio Bobelio, Vytauto Dambravos, Algirdo Gurecko, Domo Krivicko ir kt. – susitikimo Virginijos valstijoje pareiškimą, pasirašytą tų pat metų kovo 11 d. Šiame pareiškime buvo labai teigiamai įvertintas LPS, LLL ir visos tautos kovos už savo teises pakilimas, tai, kad jį palaiko kitos Lietuvos tautybės, nutarta sušaukti Lietuvos laisvės konferenciją. Kai kuriomis vėliau nuskambėjusiomis (pvz., dabartinio PLB atstovo LRS p. Gabrielio Žemkalnio ir kt.) nuomonėmis, 36-oji Europos lietuvių studijų savaitė Gotlande gal ir tapo tokios konferencijos išraiška. Tačiau gal net 4/5 šių studijų metu išklausytų pranešimų, kaip minėjau, buvo skirti ne Lietuvos išsivadavimo strategijoms aptarti, kaip reikėtų tokio kryptingo nusistatymo atveju, o labai konkrečių padėties gerinimo esamos santvarkos sąlygomis problemoms svarstyti. O apie lietuvių susitikimą Arlingtone, Virginijos valstijoje, patvirtino nežinoję nei V. Landsbergis, nei kiti studijų bendradalyviai, nebent kokias paslaptis nusinešęs su savimi į Anapilį J. Pajaujis.

Šios nacionalinės konsolidacijos pamokos itin savalaikės artėjančių pirmųjų Europarlamento ir Prezidento rinkimų išvakarėse, kai vėl tenka spręsti tokius svarbius valstybės suvereniteto perdavimo gyvybinius klausimus. Turime plėtoti Lietuvos pažangos galimybes ir galimybes adekvačiai XXI amžiaus Europos civilizacijos uždaviniams bei ambicingiems užmojams jau būdami jos sudėtyje – tai, apie ką niekas net nesvajojo Gotlando susitikimuose, kai dar nebuvo nei interneto, nei nešiojamųjų kompiuterių.
Kalba pasakyta konferencijoje „Nacionalinio susitarimo galimybės Gotlando komunikato šviesoje“

Vilnius, 2004 m. gegužės 6 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra