Antano Baranausko premija – už bandymą pažinti devynių gabumų žmogų

Autorius: Data: 2017-12-27, 12:17 Spausdinti

Antano Baranausko premija – už bandymą pažinti devynių gabumų žmogų

A. Baranausko premiją pirmą kartą dalijasi du laureatai: dr. Inga Liepaitė ir muziejininkas Antanas Verbickas (Tautvydo Kontrimavičiaus nuotr.)

www.punskas.pl

2017 m. lapkričio 26 ir 27 d. (sekmadienį ir pirmadienį) šv. Mišiose Seinuose pagerbtas Seinų vyskupas ir lietuvių poetas Antanas Baranauskas, minint 115-ąsias jo mirties metines. Per minėjimą giedotos A. Baranausko sukurtos giesmės, lietuvių ir lenkų kalbomis pristatytas vyskupo gyvenimas, kūryba, veikla.

Seinų vyskupu A. Baranauskas paskirtas 1897 m. spalio 23 d. Jis iš karto Seinų katedroje prabilo lietuviškai, stengėsi įvesti lietuviškas giesmes, jų išvertė ir parašė apie 30. Vertė ir Bibliją į lietuvių kalbą. Dirbti Seinuose jam nebuvo lengva. A. Baranauskas stengėsi spręsti sudėtingus lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių klausimus. Vyskupas mirė 1902 m. lapkričio 26 d.

Mūsų krašto bičiulė Vida Zasienė pranešė, kad vyskupas paminėtas ir gimtinėje. Šia proga Anykščiuose Antano Baranausko muziejaus direktorius ir daktarė Inga Liepaitė už knygą „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“ gavo Antano Baranausko premiją. Ji įteikta gruodžio 9 d.

Gerb. Tautvydas Kontrimavičius gavo iš knygos autorių reikšmingiausią jos fragmentą. Jis geriausiai derėtų prie informacijos.

Gruodžio 9-ąją Anykščiuose buvo įteikta žymiausia ir svariausia šio rajono savivaldybės įsteigta premija – 2017-ųjų metų Antano Baranausko literatūrinė premija.

Nuo 2010 m. kasmet ji skiriama arba Lietuvos rašytojams, savo kūryboje subtiliausiai atskleidžiantiems žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, kaip tai darė ir A. Baranauskas, arba literatūrologams, atveriantiems šio Didžiojo Anykštėno gyvenimo ir kūrybos paslaptis. Laureatų laurus vis palydi ir 3 tūkst. eurų piniginė premija. Tarp šios premijos laureatų – mokslininkai Paulius Subačius ir Viktorija Daujotytė, rašytojai Rimantas Vanagas, Algimantas Zurba, Gintautas Dabrišius, Erika Drungytė.

Šį kartą laureatų vainikais buvo papuoštas tyrėjų tandemas: Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro Rankraščių skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų dr. Inga Liepaitė ir A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius istorikas Antanas Verbickas. Premijuotas jų bendras darbas – studija „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“.

Prieš metus išleista ir praėjusią žiemą įvairiose Lietuvos vietose pristatyta knyga atkreipė ir šalies bibliografų, ir A. Baranausko kūrybinio palikimo tyrinėtojų dėmesį kaip unikalus bandymas iš itin skurdžių šaltinių atkurti reikšmingų istorinių įvykių grandinę. Studija jau parodė pavyzdį Lietuvos tyrėjams, kokių reikšmingų pėdsakų asmenybės gyvenime ir veikloje palieka jos sąlytis su knygomis.

Autoriams leidus, siūlome punskas.pl skaitytojams reikšmingiausią premijuotosios studijos fragmentą – išvadas, kurias pavyko suformuoti, baigiant šį tiriamąjį darbą.

 Antano Baranausko asmeninė biblioteka. Išvados

Inga Liepaitė, Antanas Verbickas

 Lietuvos poeto, kalbininko, matematiko, vertėjo, Žemaičių vyskupijos sufragano ir Seinų vyskupo Antano Baranausko asmeninės bibliotekos tyrimas leido atskleisti mažai žinomą, tyrėjų ligi šiol neanalizuotą jo biografijos pusę ir bent kiek plačiau praverti duris į šio asmens privačią aplinką. Tyrimo metu išaiškinta, kad šiuo metu didžiausia A. Baranauskui priklausiusių knygų santalka saugoma Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose – 29 fiziniai vienetai (28 pavadinimai), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje – septyni fiziniai vienetai, Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune ir kauniškio Stanislovo Abromavičiaus privačioje kolekcijoje – po vieną fizinį vienetą. Iš viso studijos autoriams pavyko surasti 38 fizinius vienetus (37 pavadinimų knygas) iš A. Baranausko bibliotekos.

Išlikusios poeto ir vyskupo asmeninės bibliotekos knygos, sutelkti nepublikuoti ir publikuoti šaltiniai bei literatūra ir jų analizė atskleidė, kad devynių gabumų žmogumi tituluojamą Anykščių šilelio autorių knyga lydėjo nuo vaikystės iki paskutinių jo gyvenimo metų. Dar vaikystėje glaudžiam būsimo vyskupo A. Baranausko ryšiui su knyga užsimegzti palankią aplinką suformavo šeima, išsiskyrusi iš kitų XIX a. valstiečių šeimų didesniu išprusimu, raštingumu, bendravimo gebėjimais, domėjimusi visuomenės reikalais ir tautos praeitimi. Knyga Baranauskų šeimoje buvo ypatingos svarbos dalykas. Baranauskai laikėsi lietuviams dar nuo XVI a. vidurio žinomos savų knygų žymėjimo atitinkamais nuosavybės įrašais tradicijos. Tolesnį A. Baranausko šeimos jam įdiegtą knygos pomėgį žadino ir stiprino jau brandos amžiuje greta jo buvę ir laiku pastebėję jaunuolio išskirtinius gabumus globėjai (Rumšiškių klebonas Feliksas Višinskis, Rumšiškių raštininkų mokyklai vadovavęs Aleksas Višnevskis, Vainuto klebonas Liudvikas Butkevičius, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius Juozapas Silvestras Dovydaitis) ir sielos bičiuliai (Karolina Praniauskaitė, Klemensas Kairys, Pranciškus Viksva) bei M. Valančiaus Varniuose skleidžiamų stiprėjančių tautinės sąmonės gaivinimo ir lietuvių kalbos aukštinimo idėjų veikiama aplinka.

Tam tikruose gyvenimo kelio tarpsniuose A. Baranauskui knyga tapo daugiau ar mažiau priemone lavintis, kovoti su jaunystės metais dažnai apnikdavusiu namų ir artimųjų ilgesiu, priemone ieškoti kūrybinio įkvėpimo, tarnauti Dievui ir galiausiai užsiimti mokslo tiriamąja bei ugdomąja veikla. Platūs poeto ir vyskupo akiračiai ir kintantys skaitymo poreikiai lėmė ir asmeninės jo bibliotekos pobūdį. A. Baranausko asmeninė biblioteka – tai poeto, Varnių kunigų seminarijos auklėtinio, kalbininko, matematiko, Kauno žemaičių kunigų seminarijos profesoriaus ir dvasininko kūrinys, pradėtas kryptingai formuoti dar raštininko amato siekiančio jaunuolio ir baigtas jau brandaus amžiaus Seinų vyskupo.

Knygoms įsigyti A. Baranauskas išnaudojo visus savo gyvenamuoju laikotarpiu prieinamus būdus ir šaltinius. Pagrindiniai asmeninės jo bibliotekos formavimo būdai buvo leidinių pirkimas, dovanos ir originalų nuorašai, o šaltiniai – asortimentinė ir antikvarinė prekyba, aukcionai ir dovanotojai (privatūs asmenys ir, tikėtina, įvairios institucijos bei organizacijos). Didelių galimybių knygoms įgyti teikė A. Baranausko asmeniniai ryšiai su įvairių užsienio šalių mokslininkais (Antonu Schiefneriu, Augustu Schleicheriu, Hugo Weberiu, Frydrichu Kuršaičiu, Eduardu Volteriu, Janu Niecisławu Baudouinu de Courtenay ir kitais). Jie padėjo A. Baranauskui per siunčiamas knygas susipažinti su žymiausiais ir naujausiais to meto kalbotyros, vėliau ir matematikos bei kitų sričių tyrimais. Sprendžiant iš po kelerius, keliolika ar su kai kuriais iš jų net daugiau kaip po dvidešimt metų trukusių susirašinėjimų, poetą ir vyskupą šių mokslininkų dėka pasiekė ne vienas leidinys. Dosniausiai knygomis A. Baranauską apdovanojo J. Niecisławas Baudouinas de Courtenay, su kuriuo susirašinėta dvi dešimtis metų.

Kalbėti apie A. Baranausko asmeninės bibliotekos dydį ir sudėtį šiandien dar sudėtinga. Iki šiol nė vienam tyrėjui nepavyko aptikti nei vyskupo turėtų knygų sąrašų, nei kokio platesnio jo bibliotekos aprašymo. Remiantis sutelktų šaltinių visuma, galima kalbėti tik apytikriais skaičiais. Paskutiniais A. Baranausko gyvenimo Kaune metais jo biblioteka jau buvo nemaža – ji laikyta atskirame kabinete ar salone. Keli išlikę A. Baranauskui priklausę knygų egzemplioriai leidžia manyti, kad, išvykdamas iš Kauno vyskupauti į Seinus, jis išsivežė ne visas savo per daugiau nei trisdešimt metų šiame mieste sukauptas knygas. Dalis jam priklausiusių knygų liko jo artimųjų Anykščiuose globoje. Atsižvelgiant į A. Baranausko išsilavinimą, materialines galimybes ir bažnytinio hierarcho statusą bei pareigas, taip pat į liudijimus apie įvykusias jo turto, taip pat bibliotekos, varžytynes bei išlikusią vienos vyskupui Seinuose priklausiusios knygų spintos nuotrauką, darytina prielaida, kad paskutiniais jo gyvenimo metais bibliotekoje Seinuose galėjo būti apie 3–5 tūkstančius leidinių.

Iš studijos autorių surastų A. Baranausko asmeninei bibliotekai priklausiusių 37 pavadinimų knygų (38 fizinių vienetų) beveik pusė – 15 pavadinimų knygų yra religinio turinio. Pasaulietinės literatūros pagrindą sudaro grožiniai kūriniai – devyni, kalbotyros – keturi, muzikos ir tautosakos – po du, filosofijos, teisės, matematikos, literatūros mokslo ir istorijos – po vieną. Apie pusę išlikusių knygų yra parašytos lenkų kalba – 17, lietuvių – 11, lotynų – trys, vokiečių – dvi ir rusų – viena. Dar vienoje knygoje tekstas lygiagrečia pateikiamas lenkų ir lietuvių, antroje – rusų ir lietuvių, trečioje – lietuvių kalba rusiškais rašmenimis (graždanka).

Poetas ir vyskupas A. Baranauskas tiek savo knygų nuosavybės žymėjimo (iš 38 fizinių vienetų 14 pažymėti jo nuosavybės įrašais), tiek kitiems dovanojamose knygose paliekamų įrašų atžvilgiu buvo taupaus ir santūraus žodžio šalininkas. Abiem atvejais apsiribodavo lakoniškais, savo struktūra ir formuluotėmis panašiais įrašais. Knygų išvaizdai jis pernelyg reiklus nebuvo, tačiau neabejotinai jas gerbė ir vertino. A. Baranausko bibliotekoje esami kitų asmenų jam dedikuoti leidiniai byloja apie jo ryšius ir pažintis, jį pažinojusiųjų ir su juo bendravusiųjų pagarbų požiūrį į jį, o sykiu įprasmina ir svarbesniąsias jo gyvenimo datas.

A. Baranausko asmeninei bibliotekai likimas nebuvo palankus. Po Seinų vyskupo mirties įvykusių jo turto varžytynių, kurias laimėjo Seinų kunigų seminarijos rektorius kanauninkas Jonas Giedraitis, A. Baranausko biblioteka įsiliejo į Seinų kunigų seminarijos biblioteką, kur iki 1907 m. laikyta su spintomis. Sprendžiant iš tolesnių seminarijoje nepalankiai susiklosčiusių įvykių, dalis A. Baranauskui priklausiusių knygų galėjo būti sudeginta nuo 1908 m. seminarijos vicerektoriumi tapusio Romualdo Jałbrzykowskio, kuris ėmėsi joje vykdyti aktyvią lenkinimo politiką, iniciatyva. Vėliau, nuo 1915-ųjų, seminariją pradėjus kilnoti iš vienų patalpų į kitas, dalis knygų galėjo iškeliauti į Rusiją, o čia likusios atiteko lietuviškai Seinų, vėliau Vilkaviškio, seminarijai, kita dalis galėjo patekti į lenkišką seminariją Lomžoje. Didžioji dauguma seminarijos bibliotekos knygų, taigi tarp jų greičiausiai ir A. Baranausko knygos, tiek Vilkaviškyje atsidūrusios, tiek Lomžoje, manoma, žuvo Antrojo pasaulinio karo liepsnose. Lietuvoje, Telšių rajone (Irtogano kaime) ir Anykščiuose, poeto ir vyskupo artimųjų globoje buvęs rankraštinis ir spausdintinis palikimas taip pat nukentėjo karų suiručių metais ir patyrė nuostolių.

Siekiant kuo tiksliau rekonstruoti poeto ir vyskupo A. Baranausko asmeninę biblioteką, neabejotinai būtina tęsti tolesnes jo bibliotekos knygų paieškas šimtatūkstantinius XIX a. spaudinių telkinius dar tik pradedančiose tvarkyti Lietuvos didžiosiose bibliotekose, neaplenkiant ir rajoninių bibliotekų bei kitų atminties institucijų. A. Baranauskui priklausiusių knygų, neabejotina, galėtų rastis Lenkijoje ir Rusijoje. Dar vienas galimas A. Baranausko bibliotekos rekonstravimo etapas – neišlikusių, bet šaltiniuose užfiksuotų knygų ir periodinių leidinių registravimas.

Studijos autorių pateikiamos galimos tolesnės A. Baranausko asmeninės bibliotekos rekonstrukcijos kryptys įmanomos tik veikiant kolektyviai. Tikimasi, kad ši studija turinčiųjų bet kokių žinių apie joje neužfiksuotus Lietuvos poetui ir Seinų vyskupui priklausiusius leidinius nepaliks abejingų ir jie apie tai informuos autorius. Anykštėno A. Baranausko, kaip ir kitų Anykščių krašto rašytojų, bibliotekos knygų įprasminimas ir sklaida galėtų būti traktuojama kaip vienas iš veiksmingesnių būdų, galinčių užtikrinti ir išlaikyti literatūrinių Anykščių statusą.

 Nuoširdžiai dėkojame ir linkime sėkmės.

G. P., punskas.pl

Seinų - Punsko kraštas , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra