I-ojo Tarybos posėdžio protokolas. 1915 m. spalio 9 d.

Irena Raščiuvienė, www.voruta.lt

Žinia, kad didysis peizažo meistras Antanas Žmuidzinavičius Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos biografijos pradžioje (1915–1918) yra dirbęs šioje mokykloje, tuo metu vadintoje „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“, buvo ne tik šiaip maloni, bet ir kelianti pasididžiavimą: juk dailininkas gimęs ten, kur aš augau ir mokiausi, – Seirijuose! 

Rodėsi, kad visi turi būti girdėję apie šią vietovę, kurios vardas ir vaizdai taip gražiai ir jaukiai suskamba A. Žmuidzinavičiaus knygos „Paletė ir gyvenimas“ (Vilnius, 1961) I skyriaus pradžioje (7 p.):

„Iš Leipalingio, Veisiejų ir Lazdijų sueina į vieną gatvę trys keliai. Ta gatvė, vadinama Lazdijų gatve, įsispraudžia tarp dviejų Seirijų ežerėlių ir veda tiesiog į Seirijų miesto centrą. Iš vienos ir kitos pusės ją lydi ūkininkų medinės trobos. Su gonkomis ir be gonkų, su rūtų darželiais ir be jų…“

Kitados, dar mokinė, perskaičiau tas eilutes, ir miestelis, kuriame gyvenau, išsyk pasirodė žymiai reikšmingesnis, solidesnis, didesnis. Sakyčiau, kad A. Žmuidzinavičiaus biografija ir jo santykis su Seirijais, kur jis praleido vos keletą vaikystės metų, jo paminėti krašto istorijos faktai, poetizuoti aplinkos ir žmonių paveikslai įrašė Seirijų vardą į kultūrinės patirties kontekstą kaip kūrybos ir asmenybės brandos šaltinį. Jau tada mums, vidurinės mokyklos mokiniams, tai buvo svarbu. Neprisimenu, kelintoje klasėje mokiausi, kai mokyklos bendruomenės vardu buvo parašytas laiškas dailininkui, kai po kiek laiko pasklido žinia, jog gautas jo atsakymas. Liko atminty, kaip per lietuvių kalbos pamoką aptarinėjome A. Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijas, o paskui rašėme rašinius. Baigdama vidurinę, buvau apdovanota knyga – Augustino Savicko „Peizažas lietuvių tapyboje“ (Vilnius, 1965), iš kurios dar daugiau sužinojau apie A. Žmuidzinavičiaus kūrybą. Paskui apie ją pasakojau jau savo mokiniams. Tarp jų vienais metais buvo ir dailininko provaikaitė Ieva Gučaitė, o studijų metais tuometinio Pedagoginio instituto koridoriuose dar susitikdavau ir pedagogikos mokslininkę Giedrę Gučienę-Žmuidzinavičiūtę, kiek prisimenu, mėgusią vilkėti rusvomis suknelėmis (tėvo paletės spalvos?).Gaila, nepasinaudota proga daugiau pasiteirauti apie Antaną Žmuidzinavičių, daugiau sužinoti iš artimiausių žmonių lūpų…

Taigi „susitikti“ įžymųjį žemietį, sklaidant senuosius Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolus, buvo įdomu ir smalsu: koks jis likęs šiuose dokumentuose, kuriuos pats žanras įpareigoja užrašyti, liudyti įvykį ar atsitikimą, taigi reikalauja tikslumo ir tiesos. Koks tų faktų ir įvykių fone iškyla žmogus, šiuo atveju – Antanas Žmuidzinavičius, gimnazijos mokytojas? Gal protokolai papasakos  daugiau, nei jis pats autobiografinėje knygoje „Paletė ir gyvenimas“, kurios skyriuje „Okupacijos vargai“, aprašančiame 1915 metų vasarą, kai vokiečiai užėmė  Vilnių ir „kieta ranka suėmė miesto gyventojus“, be kita ko, užsimena:

„Tuo metu buvo įsteigti liaudies mokytojų kursai, lietuvių gimnazija. Kas tik galėjo, suskatome ten mokytojauti. Man teko tuose kursuose ir gimnazijoje dėstyti: piešimą, dailyraštį, netgi gimnastiką. Turint galvoje, kad anais laikais nebuvo jokių lietuviškų vadovėlių ir, žinoma, nebuvo dar ir tinkamos įvairių dalykų terminologijos, galima suprasti, kokius sunkumus teko nugalėti dėstytojams. Dėl to gimnazijoje buvo sudaryta iš dėstytojų terminologijai nustatyti komisija, kuri neblogai padirbėjo. Joje teko dirbti ir šių eilučių autoriui“  (208 p.).

Taigi atverčiame 1-ąjį protokolų įrašą. To posėdžio sekretorius, pats Mykolas Biržiška, fiksuoja:  „Spalių 9 (rugsėjo 26)d. 1915 m. Gimnazijos Pamokų buste suėjo pamokų vedėjas M. Biržiška ir mokytojai: A. Bagdonas, Kl. Brijunaitė, P. Grajauskis, A. Gylys, K. Kepalas, Pr. Jucaitis, A. Smetona, A. Stulginskas ir Jok. Šernas. Neatėjo pakviestieji P. Gaidelionis, kun. Reinys ir A. Žmuidzinavičius.“  Panaši ir 2-ojo posėdžio protokolo, vykusio spalių 15 (2),  pradžia: „Pakviestieji A. Žmuidzinavičius ir A. Šlagentvaitė neatėjo.“ 3-iajame protokole iš pradžių, atrodo, jo pavardės irgi nebuvo – ji įterpta tarp eilučių ir kiek šviesesniu rašalu (vėliau?); belieka tik spėlioti: ar pavardė buvo neįrašyta lyg „iš inercijos“, dar nepamiršus pirmųjų dviejų nebuvimų, ar A. Žmuidzinavičius pavėlavo į posėdį, ar… Kaip ten buvo, jau vargu ar sužinosime, bet atrodo, kad jis pats buvo klaidos ištaisymo iniciatorius – matyt, nepanoro likti protokolo liudijime kaip darsyk nesantis: taigi protokolas pataisomas, o tiesa puslapio gale patvirtinama ne tik M. Biržiškos, bet ir A. Žmuidzinavičius bei kitų mokytojų parašu. Be grafologinio tyrimo sunku teigti, bet panašu, kad ir jo parašas, ir protokolo papildymas padarytas tuo pačiu rašalu. O gal M. Biržiškos plunksna nuo ilgo rašymo jau buvo beišsenkanti?..

Tais 1915-aisiais A. Žmuidzinavičius praleidžia iš viso 5 posėdžius, o dalyvauja tik trijuose. Gerėlesnis lankomumas antrą tų pirmųjų mokslo metų (1915–1916) pusmetį: 4 praleidimai ir 4 buvimai. Nepaisant mokytojo „pravaikštų“, visos tuometės jo profesinės pareigos ir jų reglamentas užfiksuota ir patvirtinta: mokomi dalykai („dailiaraštis“,  piešimas), pamokų skaičius (20 per savaitę), darbo dienos (nuo pirmadienio iki penktadienio), klasės (visos, pradedant „prirengiamąja“). XI posėdyje tvirtinamos trumposios visų dalykų programos, tarp jų ir dailyraščio bei piešimo. Kadangi programas rengė dalykų mokytojai, nėra pagrindo manyti, kad už A. Žmuidzinavičių kas nors kitas galėjo atlikti šį darbą: jo programa parengta kvalifikuotai, jaučiama dailininko teorinė ir praktinė patirtis. Vadinasi, visos pareigos vykdomos. Kai kada, atrodo, gal net ir savanoriškai (jeigu taip leistų manyti sangrąžinė veiksmažodžio pasiėmė forma). Štai 1916 m. balandžio 18 d. posėdžio protokole nurodyta, kad gimnastikos pamokas visose klasėse pasiėmė vesti A. Žmuidzinavičius. O 1917 metų spalio 31 d. protokole yra toks įrašas (beje, irgi įterptas kaip protokolo teksto papildymas): VI klasės auklėjimą pasiėmė A. Žmuidzinavičius. Vėlgi tik spėlioti galime, kodėl ir šis įrašas tarsi vėliau atsiradęs? Gal niekas tos klasės nenorėjo auklėti? Gal ir pats A. Žmuidzinavičius tik po kiek laiko šias pareigas nutarė vis dėlto pasiimti? Juolab kad šis darbas ne iš lengvųjų. Kasdien reikėjo atlikti begalę užduočių: sudaryti mokinių sąrašus ir pakabinti juos ant sienos, patikrinti vaikų rankų švarumą, žymėti kas savaitę, kiek kuriai dienai ir kuriam dalykui reikėjo mokiniams ruoštis, bendrauti su tėvais ir globėjais, lankytis bendrabučiuose, prižiūrėti tvarkos mokiniams einant į valgyklą, anketuoti ir t. t. Buvo organizuojami ir mokymai, kaip vaikams elgtis  aliarmui pakilus, sudaryta speciali  tvarkos komisija, kurios vedėju, kaip rašoma protokole,  buvo parinktas M. Bagdonas, o pavaduotoju A. Žmuidzinavičius. Taigi nesinori manyti, kad jis būtų ėmęsis daugiau darbų iš neturėjimo ką veikti ar norėdamas užsitikrinti didesnį darbo krūvį, nes protokoluose randame ir tokių įrašų: A. Žmuidzinavičiui atsisakius  gimnastikos dėl laiko stokos, ją vesti pasiima P. Grajauskas (1916 m. gegužės 3 d.); 1918 m. balandžio 6 d. jis atsisako ir „dailiaraščio“, kurio mokyti imasi J. Talmontas. Tiesa, kiek netikėta atrodo, kai tame pačiame gegužės 3 dienos posėdyje palengvinęs savo krūvį, jis prisiima kitas pareigas: Nutarta pirkties gimnazijos lėšomis reikalingų sąsiuvinių ir dalinties jie mokiniams, o paskui rinkti iš jų mokesnį. Sąsiuvinius pirkti pasiėmė A. Žmuidzinavičius (iš protokolo). Gal tie sąsiuviniai – tai lyg vaikystės dienų prisiminimų aidas, kai rašyta supjaustytu švininiu šaukštu ar grifeliu juodoje lentelėje, kreidelėmis ant tvoros, o galiausiai ir tikru pieštuku ant gabalo surasto popieriaus kurtos pirmosios eilės… (Žr.: Paletė ir gyvenimas, 20–24 p.).

1917 m. lapkričio 22 d.  protokole užfiksuota viena nemaloni rašymo priemonių istorija: „Svarstyta išėjęs aikštėn savavalis mokinių paėmimas A. Žmuidzinavičiaus paslėptų plunksnų. Ištyrus dalyką pasirodė, jog prirengiamosios klasės mokiniai Muralis ir Buika yra susektu tas plunksnas turėjusiu“. Sunku pasakyti, ar pats A. Žmuidzinavičius apie šią vagystę  buvo informavęs, ar kas nors kitas, bet tų mokinių pavardės tarp protokoluose „įamžintų“ išdaigininkų ir dažniau minimos. Atrodo, kad protokolo pagrasinimas – Jei dar su šiais mokiniais pasikartos panašus atsitikimas, jie bus pašalinti iš gimnazijos – vėliau buvo įvykdytas. Apvogto mokytojo žodžių, kaltininančių ar smerkiančių vaikus, protokole nerandame. Gailėjosi jų ar suprato vaikiškas išdaigas? O gal ir vėl prisiminė savo vaikystės rašinėjimus ar gražiojo pieštuko istoriją, – jį Antanukui tėvelis su mamyte Seirijuose nupirko, bet brolis Mikas smailino smailino, kol tas… skiedrelėmis pavirto (Žr.: Paletė ir gyvenimas, 24–26 p.)?

Kai kurie protokolai  liudija,  kad mokytojas A. Žmuidzinavičius kartais būdavo įpareigotas atlikti darbų, susijusių ir su jo pomėgiais,  ir su dailininko veikla.  1916 m. gruodžio 6 d. protokole įrašyta, kad nutarta mokinių šventes paįvairinti: ruošti spektaklį (bendrabutis), nueiti į kinematografą, Mokslo tarybos senų knygų pažiūrėti ir pan.; galiausiai – pamėginti įtaisyti gimnazijoje šviečiamieji paveikslai su pasakojimu iš kelionių po svetimas šalis (Šiaurinį Ledinuotąjį vandenyną); ir nurodoma, kad tai apsakys A. Žmuidzinavičius. Nebejotina, pasakojimas turėjo būti įdomus – juk įdomus ir kelionės, į kurią buvo leistasi kartu su gamtininku Tadu Ivanausku, aprašymas  knygoje „Paletė ir gyvenimas“(157–202 p.). O 1918 m. spalio 20 d. numatomoje gimnazijos sukaktuvių šventėje, be gimnazijos vedėjo pranešimo, deklamacijų, orkestro su choru, planuojama ir mokinių dailės paroda. Be abejo, tai dailininkui turėjo būti mielas įpareigojimas. Gal ir jo paties koks nors darbas ten galėjęs būti? Beje, amžininkai, kaip liudija rankraštinė mokyklos istorija, minėjo, jog gimnazijos didžiojoje salėje buvo per visą sieną A. Žmuidzinavičiaus pieštas Vytis.

Tarp posėdžiuose pasisakančių žmonių A. Žmuidzinavičiaus pavardės beveik nėra: gal jo žodžiai slepiasi bendrame kalbėtojų chore, gal jis iš tiesų mažai reiškėsi, o gal tokia posėdžio sekretoriaus nuostata – fiksuoti tik pagrindinius pranešėjus, referatų skaitytojus, aktualiausias mintis išsakiusius žmones. Beje, pastarajam kontekste 1916 m. kovo 6 d. posėdžio, kuriame buvo svarstytas klausimas dėl vietos stokos gimnazijoje naujai atidaromoms VII ir VIII klasėms,   užrašuose aptinkame tokį įrašą: „/…/ prie dabartinių mokyklų susitvarkymo prirengiamoji klasė nėra gimnazijai taip verčiamai reikalinga, kaip pirma ji kad buvo, mokytojo Žmuidzinavičiaus pasiūlijimu nutarta, jei kils klausimas dėl VIII klasės atidarymo negalimybės, pasiūlyti „Ryto“ valdybai uždaryti prirengiamoji klasė“. Tai neabejotinai strategiškai mąstančio žmogaus pasiūlymas, kuris, kaip matome, tampa viso posėdžio nutarimu.  Drąsios yra A. Žmuidzinavičiaus mintys, kai 1916 m. balandžio 8 d. posėdyje, svarstant valdžios reikalavimą įvesti vokiečių kalbą, jis teigia, kad prirengiamoje klasėje neįvesti: joje mokosi biednuomenės pusiau sulenkėję 8–10 metų vaikeliai, kuriems ir šiaip jau sunku nusistatyti pačioje lietuvių kalboje,  ir siūlo: reiktų palikti bent 2 valandi piešimo, kuris, kaip šių metų prityrimas yra parodęs, labai pagyvina vaikų mokymąsi.

Galima spręsti, kad A. Žmuidzinavičius gimnazijoje turėjo autoritetą. Antai 1918 m. rugsėjo 18 d. posėdyje nuo Pedagogų Tarybos Globos Tarybon atviru balsavimu buvo renkami du atstovai: tarp  penkių kandidatų daugiausiai (9 balsus) surinko A. Žmuidzinavičius, 6 – K. Šakenis, jie ir buvo išrinkti. Tądien buvo renkamas ir gimnazijos vedėjo pavaduotojas, kuriuo tapo M. Šikšnys. A. Žmuidzinavičius, irgi  siūlytas į tą postą, šiuose rinkimuose nelaimėjo. Gal ir dėl to, jog buvo akivaizdu, kad plati ir įvairiapusė jo kūrybinė ir visuomeninė veikla neleistų atlikti  sudėtingų vieno iš gimnazijos vadovų pareigų. Juolab kad netrukus, spalio 18 d., posėdžio protokole, atsiranda toks VIII punktas:

„Gimnazijos vedėjo pranešta, kad A. Žmuidzinavičius dėl svarbių priežasčių priverstas atsisakyti mokytojavęs gimnazijoje. /…/Pedagogų taybos vardu gimnazijos vedėjas išreiškė tikrą pasigailėjimą, atsitraukiant A. Žmuidzinavičiui nuo dailės dalyko gimnazijoje vedimo, o drauge ir pasitikėjimą, kad A. Žmuidzinavičius nevisai apleidžia gimnazijos mokytojų šeimyną, kurioje jis paliko kuogeriausią atmintį, ir nevisai nutraukia ryšius su mokiniais, kurių tarpe jis atrado jaunų dailininkų – kandidatų savo būsimajai Dailės mokyklai“.

Šis nutarimas, kuris perskaitytas turėjo atrodyti kaip tikra atsisveikinimo kalba, yra ne tik mandagus ir oficialus atsisveikinimo tekstas, bet ir nuoširdus, nors ir santūrus padėkojimas, pagerbimas, apgailestavimas, kartu ir išeinančio kolegos charakteristika. Protokolo ištraukos pabaiga iliustruoja mintį, kad A. Žmuidzinavičius savo, piešimo mokytojo, darbe matė perspektyvą – ieškojo dailei gabių jaunų žmonių, rinko kandidatus Dailės mokyklai. Kas iš buvusių mokinių jais tapo – reikėtų atskiro aiškinimosi.

Bet kaipgi tas ne pats pavyzdingiausias posėdžių lankomumas? Juk per visus savo darbo metus apie trečdalį jų praleido. Kodėl? Kur buvo? Ką veikė? Be didesnių tyrimų ir analizės, be gilesnių biografijos studijų tegalime spėlioti, numanyti ir kol kas tik retoriniais klausimais atsakyti…

 Gal kūrė atkurtosios valstybės herbą – romantizuotą Vytį, tarsi skrendantį ore? O gal žaliai raudoną Lietuvos vėliavą, kuria per Lietuvių konferenciją Vilniuje buvo papuošta Vilniaus miesto salė ir kuri konferencijos dalyviams atrodė per niūri, todėl vėliau sudaryta Lietuvos Tarybos komisija (jos nariai buvo J. Basanavičius, T. Daugirdas ir A. Žmuidzinavičius) nusprendė papildyti dar viena – geltona spalva? Gal rūpinosi Lietuvių dailės draugija ar Tautos namų-muziejaus statyba? Rinko aukas nuketėjusiems dėl  karo šelpti? Kaupė liaudies meno pavyzdžius, kurių ne vienas buvo eksponuojamas 1916 metais organizuotoje Darbo namų nuolatinėje ekspozicijoje? Gal vaikščiojo po Vilniaus apylinkes ar stovėjo prie molberto ir tapė – „Reginį į Antakalnį“, „Nerį ties Vilnium“, „Ežerą“, „Nerį ties Užvingiu“ ? Beje, kaip tik 1917-aisiais nutapytą peizažą „Nemunas prieš audrą“ Augustinas Savickas laiko vienu geriausių dailininko darbų (A. Savickas, Peizažas lietuvių tapyboje, Vilnius, 1965, 38–39 p.). O 1918 metų vasarą Karaliaučiuje įvykusioje lietuvių dailės parodoje, vokiečių žurnalistai taip pat atkreipė dėmesį į A. Žmuidzinavičiaus (taip pat ir A. Varno) tapybą.

Daug dar būtų galima rasti priežasčių, laikytinų pateisinamaisiais praleistų posėdžių dokumentais. Vadinasi, neteisinga lyg Juodiesiems metraštininkams vien faktus rodyti, skaičiuoti ir kaltinti už tuos n. Verčiau vadovautis Just. Marcinkevičiaus Baltojo Metraštininko nuostata: Mums reikia visumą aprėpti./Žmogų!/Jo priežastį ir tikslą  jo išaiškint…

Apibendrindama noriu teigti, kad A. Žmuidzinavičiaus biografijos laikas, sutapęs su  dailininko mokytojavimu lietuviškoje gimnazijoje, buvo reikšmingas, įdomus, naudingas ir prasmingas jo gyvenimo tarpsnis. Tai, kad jis čia dirbo, svarbu ir Vilniaus gimnazijai, tęsiančiai pirmosios lietuviškos gimnazijos tradicijas, o nuo 2005-ųjų metų vėl vadinamai Vytauto Didžiojo gimnazija ir norinčiai pažinti tuos, kurie čia buvę mokytojais ar mokiniais. O man, kaip dzūkei, kaip seirijiškei, labai miela atsidurti prasmingų jungčių lauke ir bandyti bent šį tą pasakyti, kas padėtų mums visiems jaustis kuo artimesniems…