Antanas Seikalis. Laiškas Sergėjaus seseriai

Autorius: Data: 2018-07-17 , 14:35 Spausdinti

Antanas Seikalis. Laiškas Sergėjaus seseriai

Antanas SEIKALIS, www.voruta.lt

Iš Ruzanovkos kalėjimo kalinius išvežė į geležinkelio stotį. Į juodą mašiną prie kitų įgrūdo ir Edvardą.  Dūstančius be oro kratė  ilgai.  Paskui išmetė visus pro „voronoko“ duris ir susodino ant žemės. Edvardas pamatė eilę vagonų ir daug kareivių su šunimis. Prijungę prie anksčiau atvežtų kalinių juos suvarė į vagoną ir užtrenkė duris. Vagone lietuviai susidėjo maišelius prie latvių, ukrainiečiai susimetė kitame vagono gale. Edvardui teko vieta prie grotuoto langelio virš gulto.

Temstant nutilo vagonų durų  trankymas. Pro grotuotą langelį dar matėsi kareiviai stovintys sargyboje. Vagone taip pat pritilo kalbos. Tyliau šnekėjosi ir  lietuviai.

– Iš kur esi?

– Iš Ruzanovkos…

– Klausiu iš kur?

– Iš Kupiškio…

– O tu?

– Ar aš?

– Taigi, tu…

– Aš iš miško…

– Kažin, kur mus veš? Gal į Šiaurę?

– Ne, į Šiaurę neveš. Į Šiaurę veža vasarą. O dabar jau ruduo. Ar iš tavęs atėmė bušlatą?

– Neatėmė… – Mezgėsi prietemoje pokalbis.

Edvardui buvo pirma kelionė į lagerį ir jis nežinojo kaip elgtis.

Naktį kalinių ešelonas pajudėjo iš lėto, be garso, tarsi vežtų kiaušinius, o ne valstybinius nusikaltėlius.  Ant gultų sugulę kaliniai užmigo. Tarp miegančių suspaustas Edvardas taip pat užsnūdo. Kai jis nebejautė nugulėtos rankos, garsi komanda „keltis,“ akimirksniu pakėlė visus ant kojų. Kaliniai  pašokę vertėsi ant kito šono. Kartu su visais pašoko  ir Edvardas, bet įsisprausti  tarp gulinčių kalinių nesuspėjo. – jo vietoje jau miegojo kitas zekas.

– Matau nepatyręs. Išgirdęs komandą būk vikresnis, – patarė Edvardui senas kalinys.

– Edvardui patiko tas miegančių  zekų „ šokis“ ir jis pernakt išmoko, kaip įsisprausti ant gulto į kito vietą.

Rytą traukinys sustojo. Su trenksmu atstūmė vagono duris, plūstelėjo gaivus oras. Prie vagono durų kareivių būrelis atkišę durtuvus įtariai žvelgė į kalinius, bet iššokti iš vagono norinčių neatsirado. Pro sargybinius į vagoną įlipo du seržantai. Laikydamas medinį plaktuką ant ilgo koto vienas išrėkė, „Proverka!“, (Patikrinimas). „Sobrat vešči!“ (Susirinkti daiktus). Kaliniai čiupę savo maišelius, subėgo į vagono galą. Antras seržantas, apžiūrėjęs  pliką gultą, dar pašvietė žibintuvėliu į grindis ir nuspyrė pasimaišiusį kalinio maišelį. Tas maišelis buvo Edvardo. Po to, prasidėjo kalinių skaičiavimas: vienas, du, trys, trisdešimt trys, penkiasdešimt, – greičiau, – rėkia tikrintojas, – penkiasdešimt keturi, penkiasdešimt devyni… Vieno trūksta. Skaičiuoja iš naujo. Paskaičiavo vienu per daug. Vėl gainioja  po vagoną pirmyn ir atgal. Edvardas čiumpa nuo grindų savo maišelį, bet kai pasilenkia skaudžiai gauna plaktuku per nugarą. Šėrė plaktuku ir kitam kaliniui, kuris pro suskilusius akinių stiklus blogai matė.

Pavaikę kalinius seržantai  padavė duoną. Nepadavė, o pro pravertas vagono duris pamėtė po kepaliuką, bet duonos visiems neužteko. Nuvogę kelius kepalėlius kareiviai užtrenkė vagoną. Kiek palaukus įmetė žuvis, kurių neskaičiavo. Kaliniai išalkę, imasi duonos, bet žuvų neliečia. Tik Edvardas išlupęs gabalėlį paragavo. Žuvis kaip žuvis, bet labai sūri.

– Vaikine, susilaikyk, nevalgyk! – išgirdo įspėjimą.

Edvardas išgirdo dar vieną patarimą: „Nesučiaumok visos duonos, daugiau neduos. Duona kaliniai dalinosi ir su tais,  kurie duonos negavo. Po duonos laukė vandens, kada pripils į bakelį, bet ešelonas pajudė ir sustojo tik kitą naktį. Pro vagono langelį plūstelėjo geležinkelio stoties mazuto tvaikas. Per raciją moteriškas balsas šaukė: Penktą vagoną, penktą! Ką darai, blet, atkabink penktą!

Kokia čia stotis kaliniai nežinojo.

Ešelonui sustojus iš visų pusių prasidėjo  beldimas. Daužė vagonų šonus, stukseno palindę po apačia,  tikrino, ar kaliniai nesiruošia bėgti.

Kalinius  kankino troškulys. Edvardui taip pat išdžiūvo burna. Neiškentęs pakėlė tuščio  bakelio dangtį, pakilojo grandine prirakintą puodelį, bet apie vandenį nei vienas kalinys neužsiminė.

Artimiausias Edvardo kaimynas ant gulto, tarsi raupų paliestu veidu lietuvis prasitarė, kad jis ne kartą taip „pasivažinėja“ ir jam tokios kelionės ne naujiena.  Mes nevieninteliai šitaip vežiojami – sakė jis. – Šimtai ešelonų su kaliniais juda į visas puses – iš vienų lagerių į kitus. Pavežios ir tave, Edvardai. Prie tų etapų priprasi…

Edvardas norėjo išgirsti daugiau apie lagerius, kaip ten reikės gyventi, bet kaliniai apie lagerius nekalbėjo. Tiek to, nuveš – pamatysiu pats,  nusprendė jis.

Toliau vežant pasidarė šalta. Edvardas prie langelio net apšerkšnijo. Uralas… Uralas…  – sujudo kaliniai. Edvardas dabar suprato, kodėl niekas nesiveržė prie lango, užleido jam vietą  pažiopsoti į šaltas Rusijos tolumas.

Už Uralo ešeloną nustūmė ant šalutinių bėgių. Pateps stebules  ir veš toliau – šnekėjo  kaliniai, vežti pro Uralą  ne pirmą kartą.

Edvardas stebėjo kalinius, bet jis  nežinojo, apie ką su jais kalbėtis. Kalniai laikėsi taisyklės – niekam nesipasakoti apie save, neklausinėti apie  kitus. Bet tas, rauplėtu veidu  lietuvis,   tos taisyklės nepaisė.

– Tu nežinai, kas mes anksčiau buvome, – šnekino jis Edvardą. – Buvome žmonės! Miegojome minkštose lovose su gražiomis moterimis, turėjome aukštas pareigas… Matei, kaip seržantai mus vaikė pro skylę vagono grindyse. Fantastika! Nėra su kuo palyginti!   Kitą kartą pasakojo apie save, kad jis Lietuvos karininkas ir jo vardas Vytautas.

Edvardas atidžiai klausėsi Lietuvos karininko, o apie save pasakyti nedrįso. Paėmė jį  einantį iš mokyklos pasikalbėti. „Kalbėjosi“ su tardytojais visą pusmetį. Kai jau neliko apie ką kalbėti, davė dešimt metų lagerio.

– Mane pakvietė pasikalbėti  į štabą. Štabe atėmė diržus ir „valterį.“  Buvau vienas, o jų dešimt. Nesupratau, ko tie „derži morda“ nori.  Uždarę į Stolypino vagoną išvežė iš Lietuvos. Aš nežinojau, kur mane veža ir kodėl veža, tik supratau – į Rusiją, – pasakojo Vytautas

– Vieną?

– Vieną, Edvardai, vieną. Ir uždarė vieną. Ar gali pagalvoti, kokia velniava  sėdėti  vienutėje

– Valgyti davė?- teiravosi  valstietis.

– Iškišdavo indą pro langelį palei grindis, bet šiaip mane pamiršo. Užaugo barzda žemiau bambos, nei karto nesiprausiau. Kad neišeičiau iš proto ko tik nedariau: sakiau kalbas kalėjimo sienoms, kūriau romanus, deklamavau eiles savas ir Maironio, giedojau Lietuvos himną – Lietuva Tėvyne mūsų…

Vienutė buvo ne tik maža, bet ir šalta. Storos akmenų sienos nepraleido garso. Pro  langelį palubėj mačiau dangaus ruoželį, žinojau kada rytas, kada vakaras.

Kiek patylėjęs Vytautas pasakojo toliau: „Žiemą pradėjau sirgti, kūną apnyko votys. Veidą nusėjo spuogai, net utėlės nustojo mane kankinti. Artėjo galas… Dar prisimindavau žmoną ir tėvus. Viskam pasidariau abejingas. Net mirčiai… Bet, matote, nenumiriau“.

– Jūs nepaminėjote, kur yra tas kalėjimas.

– Vladimire…Vladimiro centralas! Tada nežinojau, kokiame laiko. Kai atrakino vienutės  duris, gulėjau ant narų ir žiūrėjau į prižiūrėtojus. Prižiūrėtojai taip pat spoksojo į mane. Išvedė mane  koridoriais  iki tardytojo kabineto, bet tuoj pat išvarė į kalėjimo pirtį. Supratę, kad vienas nenusiprausiu, paskyrė pirtininką kalinį, kuris mane šnekino, o aš nesupratau rusiškai, apie ką jis mane klausinėja. Po pirties paguldė į ligoninės palatą. Ten ištepė juodu tepalu, sugirdė vaistus ir pamaitino. Senos votys  nustojo pūliuoti, naujų nebeatsirado. Veido žaizdos dar ilgai perštėjo, bet ir jos gijo palikdamos štai šitas duobutes. Ligoninėje sužinojau apie karą, kad vokiečiai prakišo prie Maskvos ir tada prisiminė mane. Prisiminę pradėjo tardyti.

– Tai kada tamstą paėmė, jeigu apie karą nežinojai? -paklausė partizanas.

– Kai rusai užgrobė  Lietuvą. Tada jie su vokiečiais buvo draugai.

– Nebaigęs pasakoti apie Vladimiro centralę, Vytautas nuėjo pas ukrainiečius. Šie

susimetę į krūvą  klausėsi anekdoto apie generolo Vatutino vairuotoją, kuris dar neprasidėjus mūšiui pridėjo į kelnes. Negi šausi į tokį, paleidome gyvą. Matyt, tų įvykių liudininkas apie šoferį baigė teatrališkai pakėlęs balsą: „Už didvyrišką poelgį ginant generolą Vatutiną nuo Banderos banditų, apdovanoti I.V. Raudonosios Žvaigždės ordinu…

Kelionė į Sibirą pasidarė linksmesnė.

Kai vėl tikrino, ar kas „ neišlipo“ iš pulmano,  kalinius skaičiavo kiti seržantai.

Keikėsi kaip ir anie, bet nemušė plaktuku. Na, o vagonus barškino nuolat, kai tik ešelonas sustodavo.

Per tą kelionę Edvardas pamatė kad kaliniai draugiški ir reikalui prispyrus  prie skylės grindyse  ateidavo padėti, prilaikydavo kad  nenuvirstu į šalį. Taigi, Edvardas apsiprato su visais ir su ta skyle grindyse.

– Kas tave išmokė rusiškai? – kartą paklausė  Lietuvos karininkas.

– Londono BBC,- atsakė jam Edvardas. O kai jo  nesuprato, paaiškino: „Namuose klausydavom Londono  rusų kalba.Taip pramokau rusiškai“. Dar norėjo pasakyti, kas jį pasodino į lagerį, bet laiku susilaikė.

Netoliese ant gulto gulinėjo žydelis taip pat gavęs plaktuku per nugarą. Jį šnekino vyresni kaliniai, nes Valodia, Vova jį vadino, buvo maskvietis ir daug žinojo.

 Edvardas norėjo su Vova susipažinti, bet žydukas nepanoro su kuo nors draugauti.  Zekai  į rimtas kalbas nesileido, tik ukrainiečiai pasiginčydavo dėl kažkokios  nepradėtos kovos, bet ginčas baigdavosi vienam iš UPA  pasakius, kad jie visi teisūs ir nėra ko ginčytis.

Tylūs buvo estai, jų beveik nesigirdėjo. O po vagoną, pirmyn ir atgal, vaikščiojo tik vienas Sergėjus.

– Sergėjau, nusiramink! – šūktelėjo jam kitas rusas. – Dar šiąnakt pravažiuosi Beriozovką ir tu nieko nepamatysi!

Ką sakė Sergėjui girdėjo ir kiti kaliniai, ir jiems parūpo sužinoti,  ko tas Sergėjus

nerimsta. Pravažiuos ešelonas pro vietą, kur  Sergėjaus sesutė gyvena. Negali jis nesijaudinti.

Namų ilgesys užgavo kiekvieną kalinį  ir vagone ilgam stojo tyla. Staiga nuo gulto pasigirdo balsas: – „Parašykime jai laišką!“.

Kas taip galėjo pajuokauti ir įskaudinti Sergėjų? Bet laiško idėja kažkaip užvaldė daugelį, bet kaip parašyti, jei nėra su kuo, nei ant ko.

– Laišką galima parašyti ant marškinių! – pasakė kitas kalinys.

Marškinių yra, kiekvienas kalinys marškiniais aprengtas, ne nuogas, bet su kuo parašyti laišką nei vienam  netoptelėjo į galvą.

-Laišką galima parašyti krauju- garsiai ištarė Vova.

Kaliniai sužiūro į žydelį. Ir Edvardui pasiūlymas atrodė labai nežmoniškas.

Vova pasijuto nepatogiai ir nuleidęs galvą čiupinėjo akinių stiklus. Tada vienas zekas padaužė vandens bakelio šoną.

– Na, „fašistai“, parodykite ką turite,- tarsi juokais pasakė jis.

Pasikrapštę po savo maišelius zekai dėjo ant gulto vinis, adatas, kabliuką žuvims gaudyti ir peilį paslėptą po duonos pluta. Tiesa, peilis mažas, bet  smailas kaip yla.

Kalinys  apžiūrėjęs adatas liko nepatenkintas.

–Netiks! –  pasakė jis.

Paėmęs peiliuką dar kartą patikrino jo aštrumą, nužvelgė kalinius, tarsi rinkdamas, kuriam tuo peiliuku nuleisti kraują.

– Netiks, – pakartojo.

– O šita tiks?

Apžiūrėjęs dar vieną  adatą senas zekas patvirtino:

– Šita tiks!

Pažiūrėti adatos kišo galvas norintys pamatyti, kaip ta adata atrodo, bet liepta visiems sugrįžti į savo vietas. Edvardo taip pat paprašė pasitraukti toliau nuo langelio, neužstoti šviesos, kurios ir taip nebuvo per daug.

Pirmiausia buvo išrinkti marškiniai. Deja, marškiniai, kuriuos dėvėjo kaliniai netiko. Specialistas, nusimanantis apie medžiagas patvirtino: „Neverta gadinti kraują, nieko neišeis, liks tik raudona dėmė.

Atrodo, parašyti laišką Sergėjaus seseriai nepavyks.

Edvardas vėl užėmė savo vietą prie langelio nesužinojęs, kaip kaliniai sugeba per kratas išsaugoti tokius aštrius daiktus, netgi peilį. Tada tylusis estas iš maišelio ištraukė  marškinius, kokių neleido nešioti, bet leido pasiimti vežant į kitą lagerį iš sandėlio. Edvardas vėl pasitraukė nuo langelio, o tas, medžiagų žinovas patvirtino, – ant šitų  marškinių galima rašyti, jeigu negailėsime kraujo.

Kaliniai žino, ką reikia daryti ir pasiskirstė pareigomis: kas prie vagono durų, kas prie skylės grindyse,  pasiruošę atsikratyti įkalčiais. Po to, matyt literatai, derino laiško tekstą.

Sergėjui neleido  atsistoti prie adatos. Dūrė  kitam kaliniui ir žiūrėjo kaip kraujas  laša.

Laišką rašė degtuku raudonomis raidėmis. Į eilę rikiavosi kraujo donorai. Jau atidavė  kraujo  Vytautas ir kiti arčiau stovintys eilėje. Tiesė ranką ir Vova. „ Iš tavęs neimsiu“ – pasakė jam kraujo ėmėjas. „Tu nekaip atrodai“.

Vova nusiėmė suaižėjusiais stiklais  akinius ir griežtai atsakė: „ Jokios išimties! Laiške Sergejaus seseriai turi būti ir mano kraujo!“

– Gerai, jeigu taip nori. – neprieštaravo jam „ daktaras“.

Kai laiškas Sergejaus seseriai buvo baigtas, ešelonui pajudėjus laišką nuleido

pro  skylę  tarp bėgių. Tarytum po sunkaus darbo kaliniai ilsėjosi. Ką jie mąstė niekas apie tai neužsiminė. O Sergėjus skaičiavo atstumą nuo Čkalovsko stoties iki Beriozovsko. Beriozovską, pagal jį, turėtų pasiekti  rytą. Laišką gautų, jeigu pakels nuo bėgių doras geležinkelietis ir perduos žinią apie ešeloną su kaliniais.

Anksti rytą Sergėjus nesitraukė nuo langelio grotų, laukė kada pasirodys Beriozovskas, o kaliniai nenuleido nuo jo akių. Ešelono mašinistas be perstojo signalizavo ir buvo aišku – pralėks stotį nemažindamas greičio. Bet staiga Edvardas  atsimušė į vagono sieną, o kiti  pargriuvo nespėję  į ką nors įsitverti, nes ešalonas cypdamas stabdžiais staigiai sustojo. Vieni per kitus kaliniai Sergėjaus klausė, ką jis mato?

– Kareivius! – nesitraukdamas nuo langelio grotų pranešinėjo jis.

Neilgai trūkus trenkė šautuvo šūvis. Po šuvio pasigirdo moterų klyksmas ir vyrų balsai. Nutilę  kaliniai  gaudė kiekvieną garsą.  Prie vagono  išgirdo šaukiant pavardes, – kas matė Olegą Mališkiną, kiti  klausė, gal kas  sutiko Jurijų Lobonovą, kas žino apie Osipovą berankį?..

 Kaliniai suprato –jų laiškas Sergėjaus seseriai Beriozovske sustabdė ešeloną. Pro vagono langelį Sergejus šaukė: „Anuška, aš čia, aš čia!“.

 Sergejų pamatė. Jo Anušką pakėlęs prie langelio grotų kažkas laikė. Edvardas spėjo pamatyti  Sergejaus seserį. Ką jie kalbėjo Edvardas nesiklausė, tik kai pradėjo kristi pro grotas duona, papirosai, buteliai su vandeniu ir lepioškos, jam prie langelio išvis neliko vietos.

 Triukšmas prie ešelono nemažėjo „ Ataidite, ataidite, nepaloženo“ – rėkavo kareiviai. O ir keikėsi nežmoniškai. Edvardas bijojo kad  nepradėtų šaudyti, bet ešalonas pradėjo riedėti, palikę žmones bėgti iš paskos. Kai atsivėrė Beriozovsko stoties miestelis, Edvardas pamatė beržų giraitę ir apgriuvusią cerkvę. Prie  sankasos stovėjo popas  su kryžiumi. Pakėlęs ranką jis žegnojo vagonus.

Popas vilkėjo ilgą žiponą plačiomis rankovėmis, atrodė sulysęs, panašus į šventąjį Serafimą. Edvardą sukrėtė pamatytas vaizdas – apgriuvusi cerkvė, baltas beržynas ir  kryžius popo rankose. Popas laimino slenkantį ešaloną  su kaliniais ir jį, Edvardą, žiūrintį pro langelio grotas.

Pervažiavęs sankryžą ešelonas su kalinais padidino greitį. Tolumoje vėl slinko Sibiro kalvos, o ant kalvų pamėtyti pilki debesys.

Vagone kaip ir šventė… Edvardas taip pat gavo blinelį su kopūstų įdaru. Jis laikė skanėstą rankoje nedrįsdamas suvalgyti. Šalimais sėdėjo Lietuvos partizanas. Edvardas lepiošką atidavė jam. Į nebylų Vytauto klausimą atsakė: „Aš maišelyje turiu mamos įduotą sūrį. Sūris sudžiūvo, kietas kaip akmuo, galima žmogų užmušti“.

Sūris įėjo į Edvardo pabėgimo planą, bet apie sūrio paskirtį nutylėjo.

– Tavo laimė kad sūrio neatėmė, – pasakė Vytautas, bet kodėl jis to sūrio nesuvalgė nepaklausė.

Kai lepioškų neliko nė žymės, į vagono vidurį išėjo vyras. Edvardas negreitai suprato, ko jis ėmė trepsenti į vagono grindis. Jis šoko kazačioką.

– Pagėrė šitas vodkos,- paaiškino Vytautas. – Įmetė pro grotas.

 Kazačioko šokisVytautui priminė laikus, kai juos apiplėšė, – dar pasakė buvęs Lietuvos karininkas. – Mūsų vagone buvo daug, o vagių gal  ketvertas-, patylėjęs tęsė Vytautas. – Mes buvome tvarkingai apsirengę, kariškos uniformos nenudėvėtos ir dar atrodėme stiprūs. Išėjo vagys į vagono vidurį ir ėmė tapsenti. Mes žiūrėjome į juos tarytum užburti, o jie iš eilės atiminėjo mūsų daiktus. Iš  estų atėmė marškinius, iš latvių maistą. Mus, lietuvius, nuavė, paliko basus.

– Negali būti…

– Gėda prisiminti, bet taip buvo.  Reikalai pasikeitė kai į lagerius ėmė vežti studentus ir gimnazistus. Kitą kartą pakliuvome tarp vagių. Buvome tik keli lietuviai. Plėšikams pasitaikė gera proga mus apšvarinti. Tie gimnazistai taip juos apkūlė, kad nebedrįso mūsų liesti, netgi pasisiūlė į draugus.

Po tokios Vytauto kalbos Edvardas pagalvojo apie save, ar jis taip pat pakovotų kaip tie gimnazistai, o ešelonas lėkė klaikiai signalizuodamas, o  nakty iššaudavo raketas, apšviesdami ešaloną ir laukus. Nestoja – keikdavosi ištroškę kaliniai

Žodžiams išdžiūvus nutilo šnekos. Edvardas prisiminė visus tėviškės šulinius, bet šalimais gulinčio Vovos  troškulys tarsi nekankino. Jis pasakojo Lietuvos partizanui Izraelio istoriją. Edvardas taip pat klausėsi Vovos apie Izraelį ir jam padėjo  užmiršti tėviškės šulinius. „Izraelį remia visi pasaulio žydai. Todėl mes stiprūs“ – užtikrintai kalbėjo Vova.

Neiškentęs  Lietuvos partizanas  paklausė:

– Sakai ir Rusija padeda. Gal tave paleis?

– Niekus šneka tas nupiepęs žydelis,– išgirdo Edvardas repliką iš kitos gulto pusės.

Pagaliau lėkęs traukinys sustojo. Išlaipino kalinius stepėje, sukrovė kaip malkas į sunkvežimius, nuvežė prie lagerio vartų. Barake Edvardui pavogė sūrį ir jis suprato kad  iš čia  nepabėgs, kaip pabėgo kalinys  kasant Belomor kanalą, kaip pasakojo BBC radijas.

Atskyrė Edvardą su Lietuvos karininku ir su kitais „ bendrakeleiviais“ . Vieną sekmadienį, kai nevarė į darbą, politrukas valgykloje, kaip visada, skaitė gulagų potvarkius. Skaitė ir apie nusikaltimus padarytus lageriuose. Užkliuvo Edvardui Sergėjaus Ribalkino, Vadimo Muchino ir Valodios Livšico pavardės. Juos nuteisė sušaudyti. Niekam valgykloje nerūpėjo tos pavardės.  Bet Edvardui tos pavardės priminė Beriozovską.

Laikas užgožė daug įvykių ir praėjus keliems metams Edvardas vėl atsidūrė vagone su daiktais maišelyje. Dabar ešeloną su kaliniais vežė atgal į europinę Rusiją, o per tą laiką niekas nepasikeitė. Kalinių ešelonui prie Uralo  patepė stebules ir riedėjo toliau. Vagone Edvardas atpažino kalinį kartu važiavusį, kai rašė  laišką Sergejaus seseriai. Pastebėjo tas kalinys ir Edvardą, todėl buvo apie ką pasikalbėti.

– Prisimenu, tu buvai pats jauniausias  vagone. Mums buvo gaila į tave žiūrėti.  Jeigu nepalūši, lageris tave išauklės geru žmogumi.

Kai aš papasakojau apie politruko panešimą valgykloje ir išvardinau pavardes, jis tą žinią paneigė.

– Tu kažką painioji. Su vienu iš tų sušaudytųjų, Ribalkinu, dirbau kartu brigadoje. Jo nepaėmė į etapą. Sušaudė tik vieną Jegorą, tą, kuris šoko kazačioką.

Išgirdęs ką jam pasakė, Edvardas labai nustebo,- paskelbė mirties nuosprendį, o paliko gyvus?

– Kad juos sušaudė nepranešė, o  pridėjo atsėdėtus metus prie tų pačių dvidešimt penkių. Tas pats kas ir yra mirties nuosprendis.

– O kaip su Sergejaus sesutę?

– Niekas jos neišdavė, bet iš darbo ją pašalino.

Beriozovskio stoties įvykius išaiškino tik po poros metų. Neparanki buvo ta istorija ir baudėjams. Jiems grėsė dideli nemalonumai už aplaidų darbą transportuojant kontingentą. Nuslėpti įvykio negalėjo ir tardytojai ilgai nerado, kurį įvardinti svarbiausiu nusikaltėliu. Kaliniai tvirtino, kad jie neįsivaizduoja, kaip galėtų sustabdyti ešaloną. Ribalkino nei vienas zekas neprisiminė. Gal vagone buvo kažkoks Sergejus…

Čekistai laikėsi kitos nuomonės. Jiems reikėjo išsiaiškinti, kodėl moterys gulė ant bėgių. Bet apie laišką rašytą krauju tardytojai  neužsiminė, gal nesužinojo, o gal sąmoningai nutylėjo.

 Jagoras nesilaikė taisyklių. Jis nedavė kraujo laiškui. Jiems reikėjo ką nors nušauti. Sušaudė Jagorą, nors galėjo sušaudyti ir kitus.

– Lietuvių netardė – užsiminė Edvardas.

– Į jus, pribaltus žiūri kitaip. Jus tebelaiko užsieniečiais, apsimetat kad rusiškai nemokad . Geras tas jūsų koziris – kalbėjo rusas.

– Jūs klystate. „Pribaltų“ nelaiko užsieniečiais. Juos žudė kaip ir kitus. Ką sušaudyti jiems nėra skirtumo. Gaila Jagoro. Gerai jis šoko kazačioką…

Literatūra



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra