Antanas Seikalis. Kam reikalingas „Virtualus muziejus“

Autorius: Data: 2018-12-10 , 16:34 Spausdinti

Antanas Seikalis. Kam reikalingas „Virtualus muziejus“

 

Antanas Seikalis. Enrikos Gecaitės nuotr.

 

STEIGIANT EUROPOS VIRTUALŲ GULAGŲ IR TREMTIES MUZIEJŲ ANTANAS SEIKALIS, TA PROGA, 20011 M.  GEGUŽĖS MĖN. PRANCŪZIJOS AMBASADOJE PERSKAITĖ PRANEŠIMĄ, KURIS, MANOME, TEBĖRA AKTUALUS.

Apie lietuvius gulaguose šį kartą nekalbėsiu. Tikiuosi, bus apie tai kalbama Virtualiame muziejuje. Be to, artėja laikas, kai minėsime mūsų tautos ir valstybės tragedijos 70-metį. Visa Gulago istorija persipynusi su mūsų tautiečių likimais. Pabandysiu trumpai pakalbėti tik apie kai kuriuos istorinius įvykius. Visai gulagų istorijai papasakoti reikėtų gal šimto metų…

Rusų poetas Anatolijus Braginas apie Gulagų pradžią labai taikliai nusako posmeliu: „Pojavilis komunary i sprosili kamu nary, i s sedmovo oktebria, stali sroitj lageria. (Atsirado komunarai ir paklausė, kam teks „narai“, t.y., gultai iš lentų, ir nuo spalio septintosios ėmė statyti lagerius)“.

Pirmieji lageriai prie Solovkų vadinosi SLON. Ryškiausia SLON`o asmenybė buvo kriminalinis kalinys Frenkelis, pravarde „Japončikas“, kilęs iš Odesos miesto Moldavankos rajono. Jis pasiūlė įvesti kaliniams maisto davinių kategorijas, badu priverčiant kalinius dirbti. Frenkelio pasiūlymas naikinti „liaudies priešus“, prieš tai išnaudojus jų fizines jėgas, buvo aukštai įvertintas. Būdamas jau NKVD generolu, nuo1938 metų jis vadovavo Baikalo – Amūro magistralės nuo Taišeto iki Ramiojo vandenyno statybai. Šioje didžiojoje statyboje buvo paaukota 250 000 gyvybių. Deja, Baikalo – Amūro magistralė baigėsi keliu į niekur.Taip teroru per visą Sovietų Sąjungos egzistavimo laiką pačiais neįtikimiausiais būdais buvo sprendžiami ne tik politiniai, bet ir ekonominiai uždaviniai. Pirmasis Gulago viršininkas buvo G. Jagoda. Gulagas įvairiais būdais gyvavo iki Sovietinės imperijos galo.

Kas gi atsitiko su Rusija, nuo kurios priklausė viso pasaulio likimas, juo labiau mažų jos kaimynų, kaip Lietuvos. Dabar Rusijos intelektualai sako, kad bolševikinis perversmas (revoliucija) buvo ne dėl pačios Rusijos, o Rusija buvo panaudota kaip įrankis sukelti pasaulinį gaisrą.

Pasaulinei darbininkų klasės revoliucijai nepavykus, jaunos Sovietinės Rusijos imperijos vadovai neatsisakė savo užmačių užvaldyti pasaulį ir, kaip žinome, padėjo Vokietijos karinei mašinai atsistoti ant kojų, siekdami padaryti ją sąjungininke kovoje su imperialistais. Kiek mažiau žinomi kiti gana įdomūs faktai. Po Spalio perversmo dauguma visuomenės netikėjo, kad bolševikai išsilaikys ilgesnį laiką. Šis režimas būtų greitai žlugęs, jeigu bolševikų nebūtų rėmęs tarptautinis kapitalas. Volstryto oligarchų finansinis sindikatas, finansuodamas Rusijos revoliuciją, stengėsi užimti milžinišką Rusijos rinką. Vienas įtakingiausių bolševikų lyderių L. Trockis kvietė Amerikos oficialius asmenis kontroliuoti Rusijos revoliuciją ir ginti sovietų interesus. „Oficialūs asmenys“ žinojo, Rusija – tai šalis, turinti 380 trilijonų tonų mineralinių iškasenų, 60 trilijonų daugiau negu Jungtinės Valstijos ir Kanada.

Sužavėtas Trockio veikla Leninas sakė: „Lenktyniaujant dėl pelno viso pasaulio kapitalistai nori užvaldyti sovietinę rinką. Apakinti troškimo praturtėti jie bus pasiruošę užmerkti akis į mūsų tikrovę, pasidarys kurčnebyliais. Tokiu būdu mes gausime iš jų produktus ir pinigus, kad sukurtume galingą armiją. Jų kapitalas padarys mūsų armiją tobulą pergalingai atakai prieš mūsų kreditorius. Kurčnebylius priversime dirbti dėl jų pačių sunaikinimo, bet iš pradžių reikia galutinai paversti juos kurčnebyliais“. Vakarų pasaulį pavyko paversti kurčnebyliais, būtent labiausiai Gulago kalinių atžvilgiu ir mes žinome, kad „kurčnebyliai“ naudojosi kalinių produkcija ir supratome jų politiką ir amoralumą.

Bet grįžkime prie Gulago problemų ir Gulago nusikaltimų. Neminėsiu, kaip ir kodėl buvo sunaikinta Rusijos valstiečių bendruomenė, sušaudyti įmituojant teismus menševikai, eserai ir trockininkai, baržose nuskandinti karininkai. Mus, neseniai buvusius Gulago kalinius, tebejaudina tokie faktai kaip laivo „Džurna“ tragedija, kai pakeliui į Kolymą 1933 m. buvo sušaldyta 12.000 kalinių. Kai po metų tame pačiame ledjūrio rajone sugedo ledlaužis „ Čeliuskinas“, buvo atsisakyta užsienio laivų pagalbos, kad neišaiškėtų „Džurnos“ likimas.

Stalino valdymo laikais represijų mašina buvo paleista veikti visu pajėgumu. 1936 m. Vorkutoje sušaudė 500 kalinių už tai, kad jie paskelbė bado streiką. 1941metų rugsėjį sušaudė 300 kalinių jiems atsisakius kasti tranšėjas. 1947 m. Igarkoje ir Vorkutoje sustreikuoja buvę frontininkai. Su streikuojančiais buvo susidorota kriminalistų recidyvistų rankomis, kuriuos paskui sušaudė. Tais pačiais metais, vežant kalinius į Kolymą, kyla riaušės laive „KIM“. Kalinius apipila vandeniu ir sušaldo.

1948 m. rugsėjį buvęs sovietinis papulkininkis Mechteev su kitais išlaisvina tūkstančius kalinių Vorkutoje ir kaudamasis atsitraukia į Šiaurės Uralą. Į juos šaudo iš lėktuvų. Gyvų paima tik 40 vyrų.

Dar 1941m. lenininis Politinis Biuras nustatė, kad lojalumas Markso – Lenino valdžiai yra ne klasinis, o nacionalinis-rasinis požymis. Kaip pavyzdį pateikė kalmukus, ingušus, balkarus, Krymo totorius, Pavolgio vokiečius, čečėnus ir kitas tauteles atseit už simpatizavimą nacistinei Vokietijai. Prasidėjo tų tautų genocidas. Čečėnijoje, Našchoisko seniūnijoje, Chaibacho sodyboje buvo gyvi sudeginti tos apylinkės gyventojai. SS daliniai Pirčiupyje padarė tą patį, tik šiek tiek vėliau.

Sovietiniai ypatingojo režimo lageriai, speclagpunktai, Gulago filialai skyrėsi speckontingentu, lagerių režimu, vergiško darbo sąlygomis, gamtos sąlygomis, kalinių mirtingumu ir daugeliu kitų dalykų. Politinių kalinių Sovietų Sąjungoje, pasak valdžios, nebuvo ir negalėjo būti. Buvo kokių tik nori, bet politinių – ne. Visi kaliniai, išskyrus kriminalinius, buvo „liaudies priešai“, valstybiniai nusikaltėliai, tėvynės išdavikai, nacionalistai, visokie kenkėjai, diversantai, sabotažininkai, javų varpų rinkėjai…

Milijonai buvo įkalinti pagal vieną ir tą patį 58 1a. straipsnį. Kai kurie Gulago filialai, kaip Kazachstane Karagandos srities Karlagas ir Steplagas, tapo kultūros ir mokslo centrais. Čia dirbo įkalinti pasaulinio lygio mokslininkai selekcininkai broliai Fortunatovai. Čia „ bausmes“ atlikinėjo profesoriai Savičius, Pustovoitovas, Sazonovas, Sorokina, Archanlgelskij, Zaiceva, Gudzenko, Reingard, Kazankovas ir kiti. Karlago lageriuose pabuvojo beveik visa Timiriazovo akademija. Konstruktorių biure dirbo inžinieriai kaliniai, sovietinės aviacijos korifėjai: Bartinas, Strachovičius, Petliakovas, Tupolevas, Koroliovas. Lėktuvų konstruktorius Tupolevas lageryje kasė tranšėjas už „ kenkimą sovietinei santvarkai“. Trylika metų kalėjo biofizikas, Nobelio premijos laureatas, kosminės biologijos pradininkas Čiževskis. Neišvengė Gulago ir Kremliaus damos. Lageriuose utėles penėjo Kalinino ir Molotovo žmonos. Tarp jų buvo solistė Oleveinikova, aktorė Okunevskaja, poetė Andronikova, balerina Pliseckaja. Kalėjo solistė Ruslanova, populiarių dainų atlikėja. Po Stalino mirties šituos „valstybinius nusikaltėlius“ Maskva nedelsiant susigražino.

Norėčiau dar pasakyti apie nedaug kam žinomą NKVD išradimą. Buvo pagamintas furgonas su užrašu „ CHLEB“ („DUONA“) ir atiduotas naudoti. Į furgono vidų buvo įmontuotas dujų išmetimo vamzdis kaliniams nuodyti. Tuo NKVD išradimu vėliau naudojosi Gestapas. Vokiečių nacistai pasinaudojo dar vienu NKVD išradimu. Medicinos mokslų daktaras profesorius Mairanovskis ilgus metus eksperimentavo dujomis ir nuodais su gyvais žmonėmis. Atrinkdavo įvairių svorių, amžiaus nuteistus mirtį kalinius. Nuodų preparatus pavadino raide „K-2“. 1946 m. vieno šiaurės lagerio kalinius sunaikino dujomis. Dar anksčiau dujos buvo panaudotos malšinant Tambovo valstiečių sukilimą. Tą patį darė naciai savo konclageriuose, daktaras Mengelė ir kiti. Ne taip seniai, Andropovo laikais, Mairanovskio metodais buvo bandoma žudyti kitaminčius užsienyje.

1945 m. pergalingame gegužyje Stalinas išsiuntė specialią direktyvą armijų vadams ir frontų kariniams štabams ir taip pat Berijai, Merkulovui, Abakumovui, Golikovui, Chruščiovui, suformuoti užnugario rajonuose 95 lagerius, kiekviename po 10 000 vietų. Niurnbergo tribunolas ne tik nepasmerkė sovietinio teroro, bet padėjo pamatus dar didesniam diktatoriaus ir tirono kultui. Ten neviešpatavo Temidės dvasia. Vinstonas Čerčilis konstatavo: „Žmonijos ateitis kuriama Kremliuje“. Kova prieš komunizmą Europoje ir Amerikoje buvo laikoma didžiausia beprotybe.

Užsienyje buvo rašoma ir kalbama, kad karas tarp Rytų ir Vakarų neišvengiamas. Stalinas nebijojo atominio karo. Čiukčijoje statė aerodromus tolimo veikimo bombonešiams, karines bazes ir sandėlius Igarkoje. Iš čia buvo patogiausia užpulti Ameriką. Pasaulis net nenujautė, kaip arti buvo 3-čiasis pasaulinis karas. Apie stambiausius Sibiro miestus lagerių buvo tiek daug, kad susidarė pavojinga situacija. Tą kalinių masę reikėjo armijai suvaldyti. Virš kalinių galvų nuolatos kybojo Damoklo kardas.

Sovietų Sąjungai okupavus pusę Europos, kalinių kontingentas iš esmės pasikeitė, jie nesileido nužmoginami. Kalinių darbas nebedavė norimų rezultatų. „Speckontingentas“ karo atveju keltų didelį pavojų .Buvo numatyta kalinius masiškai likviduoti. Lagerių zonos buvo taip suplanuotos, kad iš sargybos bokštelių visa lagerių teritorija būtų apšaudoma, ir neturėjo likti jokio užkampio kaliniui pasislėpti. Užtekdavo kaliniams tik subruzdėti, bokšteliuose tuoj pat atsirasdavo kulkosvaidžiai. Būdami lageriuose kalbėdavom, ko verta tauta, kuri pati save žudo, pavergia kitas tautas, jas išnaudoja ir apsimeta statanti komunizmą – šviesų visos žmonijos rytojų.

Kadaise Bismarkas paklaustas, ar galima pastatyti socializmą, atsakė – reikia išrinkti šalį, kurios negaila. Rusijos ir jos liaudies niekas negailėjo. Apie kitas nacijas, patekusias į Rusijos „brolišką“ glėbį, nėra ką ir kalbėti. Viena iš valdžios funkcijų buvo padaryti žmones arkliais ir palaikyti tą „arklizacijos būseną“ visą laiką. Tik po Stalino mirties tikėjimas į begalinį smurtą išblėso, nes nebeliko resursų. Po Berijos valdžią paėmę Kremliaus šeimininkai pradėjo galvoti apie save ir savo šeimų ateitį.

Solženycino „Archipelagas Gulagas“ apgriovė Vakarų šalių komunistų partijas ir penktąsias kolonas. Garnizonų valstybę pradėjo krėsti drugys. Artėjo Gulago agonija, dar nusinešusi šimtus Norilsko, Ekibastuzo, Kingyro kalinių gyvybių. Sulaukėme dienos, kai europiečiai pagaliau patikėjo, kad gulaguose buvo žudomi visai nekalti  žmonės, kad kalinių darbo vaisiais be sąžinės graužimo naudojosi demokratinės Vakarų valstybės, kad buvo pažeistas tautų genofondas ir kad atsiminimų naikinimas yra baisiausias nusikaltimas.

Virtualus Gulago muziejus atvers ne vienam akis, ypač jaunimą privers pagalvoti, kodėl didžiausi tironai mėgindavo ir tebemėgina atimti savo aukoms teisę turėti atmintį. Juk žmogus didele dalimi yra tai, ką jis atsimena…

Muziejai Tremtis , ,



Komentarai


Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com