Antanas Saulaitis SJ. Nelengva dovanoti ir dovaną priimti

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Keblų dovanos klausimą atspindi Sutvirtinimo sakramento apeigų žodžiai. Vyskupas (ar jo įgaliotas kunigas) uždeda ranką ant sutvirtinamojo galvos ir patepa jo kaktą šventąja krizma tardamas: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Senesniuose apeigynuose randame: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“, „Priimk Šventosios Dvasios dovaną kaip malonę.“ Vokiškai sakoma „Būk paženklintas Dievo dovana – Šventąja Dvasia“, angliškai – „Būk užantspauduotas Šventosios Dvasios dovana.“

Nelengva santūriai pasakyti, jog Krikštu ir Sutvirtinimu suteikiama dovana yra pati Šventoji Dvasia, o ne kuri nors iš septynių Jos dovanų ar dvylikos Šventosios Dvasios dovanų vaisių! Kaip perteikti, kad priimamas ne ženklas, o pati Dvasia? Ir kaip stengiamasi pasakyti, jog Dievas Šventąją Dvasią suteikia dovanai, neužsitarnautai, dosniai „kaip malonę“. Kaip įsisąmoninti, kad Dievo dovana duodama be jokių reikalavimų, kaip pagalba iki galo, vertingai gyvenime atspindėti Šventosios Dvasios veikimą?

Prieštaringasis dovanojimo klausimas iškyla kasdieniame ir kalėdiniame mūsų gyvenime: kam privalau dovaną paduoti ar nusiųsti? Ar gavęs turiu panašiai atsilyginti? Ar priimti dovaną reiškia dovanojusiajam įsipareigoti? Ar dovanodamas noriu įgyti gavėjo palankumą, ar dovanoju visai dovanai, laisvai, „už dyką“, iš dėkingumo, pagarbos ar švelnios meilės? Kažin, ar pataikysiu ką naudingo ar gražaus padovanoti? Ką pats darysiu su dovanomis, jei jos ne visai man tinka?

Žinoma, tokius sudėtingus suaugusiųjų klausimus lengviausiai sprendžia gyvenimo dar nepatyrę vaikai. Jie įgimtai jaučia, kad jų gyvybė visiškai priklauso nuo kitų – taip pat ir saugumas, maistas, pastogė, globa, užsiėmimai, judėjimas iš vienos vietos į kitą… Jie priima dovaną, net iš rankos pagriebia ir tik mamos ar tėtės raginami padėkoja – maždaug taip, kaip suaugęs kartais primiršta Dievui už gyvybę, gyvenimą, atskirą malonę dėkoti, nes mus iš meilės sukūręs Dievas juk turi kiekvienu ištikimai rūpintis… Vaikai savaip dėkoja, be paliovos piešdami, kas jiems patinka ar įspūdinga, ir lapą po lapo dovanodami tėvams ir kitiems žmonėms. Štai stovykloje dvimetis atrėpliojo per Mišias, kapelionui padavė žolytę dovanų, o kunigui angelas sargas prieš pat apeigas buvo pašnibždėjęs pakelti pakelėje rastą plunksną ir įsidėti kišenėn, jei netrukus prireiktų. Kaip tik tą akimirką prireikė.

Kai krikštijamas nedidelis angeliukas, kunigas krikšto tėvų klausia, ar jie padės tėvams vaiką katalikiškai auklėti, kartais pridurdamas: „…ir bent iki pilnametystės kasmet duoti dovaną gimtadieniui, vardinėms, Kalėdoms, Velykoms, darželio ir visų mokyklos pakopų baigimo proga, lauktuvių po kelionės, paguodos dovanėlę susirgus?“ Būna nuostabu, kai krikšto tėvai nė nemirkteldami atsako „Taip“, nespėję suskaičiuoti, ką reiškia bent penkios metinės progos padauginus iš 18 metų dovanėlių. Taupesni tikriausiai džiaugiasi, kai tėvai kviečia ne kūdikio, o 3–5 metų vaikelio krikštyti.

Dovanoti būna nelengva. Taupai, taupai – žiūrėk, išleidi ir atiduodi. Turi brangų daiktelį – jo atsisakai. Už daiktą dar vertingesnis laikas, jausmai, gebėjimai, pastangos paslaugiai elgtis, ištikimai veikti, be didelių vilčių ar naudos sau patarnauti. Galima įsivaizduoti, ką jaučia penki nedideli vienos šeimos vaikeliai, įpratę kasmet vargingesnių šeimų Kalėdoms atiduoti savo mėgstamiausią pliušinį gyvūną ar žaislą. Arba labai užimtas veiklios parapijos klebonas, metinės šventės loterijai siūlantis kelias savo laiko valandas laimėjusiai šeimai padėti namų ruošos darbuose. Arba sužadėtiniai, vestuvių svečiams rašantys ir prašantys aukoti jaunųjų palaikomai labdarai, savanoriškai tarnystei.

Nelengva dovaną priimti. Kiek vargstame, kai Vėlinių išvakarėse parapija parūpina žvakučių prie šventoriaus kryžių padėti, o prie žvakučių nėra aukų dėžutės. Daug kas nedrįsta žvakutės paimti, nors Velyknaktį per Krikšto atnaujinimą panaudotos dingsta – gal kaip tam tikras amuletas arba, duok, Dieve, prisiminimas. Panašiai per parapijos vaišes ar kavutę po Mišių – neprikalbinsi pasivaišinti, jei žmogus pats neatnešė pyragėlių ar nemato pintinėlės piniginėms aukoms.

Dovanai gauti ir dovanai priimti – dėl to tikrai širdį spaudžia.

„Artuma“, 2009, nr. 12

Baltijos fotografijos linija/Kęstučio Vanago/BFL nuotr.

www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Kun. A. Saulaitis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra