Antanas Saulaitis SJ. Mano, man, mane, manimi, manyje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apsidairau ir suprantu, kad esu vartojimo auka.
Spintoje megztiniai, švarkeliai ir paltai sudėti pagal šaltį, kas 5 laipsnius pagal Celsijų. Žinoma, kunigai madų nesivaiko, viskas jų kukliai juoda ar pilka, jei nekalbama apie stovyklų ar atostogų aprangą. Kojinių gyvas galas, lengva pasirinkti vienos spalvos ar atspalvio dešinei kojai, kitos – kairei, kad pasaulio krypčių žmogus nesumaišytum ir nepasiklystum prekybos girioje. Pasąmonėje – Jėzaus žodžiai tik apie vieną apsiaustą Gerosios naujienos skelbėjams. Užsiminė, kad ir krepšio nereikia. Na, sandėliuke pagal kelionės ilgį bei pobūdį išrikiuoti įvairaus tūrio lagaminai.
 
Iš skautų išmokau, kad skautas taupus. Vienoje skardinėje taupau centus – penketukus, dešimtukus, kitoje – didesnius metalinius pinigėlius. Popieriniai pinigai – piniginėje, tad kažkaip nekyla noras kur nors pasidėti. Kai parduotuvės skelbia didžiausias nuolaidas, nežinia nuo kokios kainos net iki 90 proc., norisi būtinai lėkti prekybon išsiaiškinti, kad tikrai to dalyko reikia, nes tiek daug sutaupysi. O jeigu dabar nereikia, gal negandai ištikus prireiks. Su džiaugsmu grįžti nusipirkęs tris daiktus už dviejų kainą. Nė vieno gal nepanaudosi, bet vis vien sutaupyta. Atsarga gėdos nedaro.
Tikra vartotojiškumo apsėstojo karalija – turgūs ir prekybos centrai. Kaip širdis atsigauna, pamačius tiek įvairovių, naujų prekių, patrauklių parduotuvių, mandagių tarnautojų, šviesų, spalvų. Tiek daug skubančių, daiktelius apžiūrinėjančių įdomių žmonių, jaunų, viduramžinių, kaip aš senų, – jų gyvenimo saulėlydžiui reikia patogių daiktų, spalvų, patrauklybių. Štai dar viena knyga prie tų 53-ijų, dar neperskaitytų namie. Kitas lietsargis, jeigu pirmuosius du bažnyčioje, troleibuse ar įstaigoje vėl užmirščiau. Gal dar koks tepalas jaunystei šiek kiek pailginti. Arba nuostabus papuošalas stalui, lentynai, arba paveikslas, jeigu dar rasčiau sienoje tuščios erdvės.
Įspūdžių prekybos centre nuvargintas, skubi į turgų, ypač ūkininkų bei daržininkų skyrių. Būna padorių pardavėjų, duodančių paragauti vaisiaus skiltelę ar kelias uogas, daržovės kampą, sūrio ar dešros riekytę, ant sausainio uogienės, kažkokio jūros gyvūno dalelę su kvapniu padažu. Tikra atgaiva, gi jau išalkęs. Štai rūkytos žuvies gabaliukas, mažytis popierinis naujos kavos puodeliukas, neregėtų sulčių pavyzdėlis, kvapnios duonos kampelis, apdorotų grybų kotelis. Pilna įdomių krepšiukais nešinų žmonių, nesiklausydamas netyčia nugirsti jų pokalbius, pastabas, kartais nejučiomis pasigardžiuoji skundais, gandais, apkalbomis.
Norėdamas sugrįžti į jaukią tikrovę, namuose įsijungi televizorių. Labai marga. Kartais reklamos atrodo kaip programos, o pačios programos kvepia reklamomis. Vedėja ar kalbėtojas rūpestingai dėsto dalykus, perduoda atrinktas naujienas ar apibūdina klausimus, ištiria savotiškus žmones ar dalykus. Kiek daug skirtingų nuomonių, pažiūrų, aiškinimų, psichologinių, religinių, politinių, ekonominių prielaidų. Tiesiog rinkis, kas geriau šiandien skamba. Jeigu jau filmuoja ir rodo, tai privalo būti tikra ir patikima, sektina bei siektina.
Štai rodo tolimos šalies varguomenę. Gamtos nelaimės, protrūkiai įmonėje, karo padariniai. Aišku, tie žmonės kitokie, jų spalva ar apranga juos išduoda. Varguomenės visada visuomenėje rasime. O jų išsimokslinimas nekoks, neišsivystę, neapsirūpina, tikriausia mažai stengiasi ir vangiai dirba, neužtikrina savo ir artimųjų ateities. Be to, pešasi dėl kažkokių neaiškių priežasčių, nesusitaria kaip žmonės, nesusikalba tarpusavyje, nesuvokia ir nesiima kitų galimybių pragyventi, gyventi ir klestėti, yra atsilikę užkampyje. Skurdas pelnytas, aplaidumas nepraeina be pėdsakų. Negi negali tie žmonės ir jų valdžia susitvarkyti?
O prieš miegą namie reikia apsitvarkyti. Sugedo laikrodis, nepataisysi – išmesti. Elektronika užsikirto, reikės naujo aparato – ne tokie ir brangūs. Prisipildė šiukšlių krepšys prekių maišiukų, dėžučių, vyniojamo popieriaus ar plastmasės – išmesti. Pasibaigė šratinuko rašalas, nepripildysi kaip senoviško parkerio – išmesti. Neadysi ir nelopysi drabužių, nėra laiko ir sąlygų – išmesti: tolimoje šalyje pasiūtų kaina įkandama. Sudužusį stiklą, įbrėžtus indelius, sulūžusį medinį daiktelį – lauk. Išneši atmatų maišą, nuveš į sąvartyną, nematomon vieton, toli nuo čia.
Ir taip nurimsti žmogus po sunkios dienos. Pasaulis prieš akis, parduotuvės pilnos, turgus kaip avilys, visi kažką apžiūrėjo, įsižiūrėjo, išsinešė. Šis namuose rastas švarkas rytdienai, bus 5 laipsniais šalčiau ar šilčiau. Jau esi pasiruošęs kibti į gyvenimą.
„Ačiū, Dieve, už šią mano dieną. Saugok mane, stiprink mano sveikatą, primink man rytdienos pareigas bei užsiėmimus, neleisk man suklupti, neapsunkink manęs netikėtomis naštomis, duok man gerai aplinkiniams pasirodyti ir pajusti mane kaip gerą kolegą, palengvink man darbą, tegul kiti būna manimi patenkinti, stiprink mane kovoje prieš nuobodulį, leisk man nuvargusiam atsipūsti… Aš, mano, man, mane, manimi, manyje. Amen.“
Kaip ten su Tavo karalyste?

„Artuma“ Nr. 11, 2010

Zenekos nuotr.
 
www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Kun. A. Saulaitis SJ

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra