1989 m. rugpjūčio 7 d. susirgusį Petrą Juodvalkį aplankė artimieji. Iš kairės:  Antanas Poška, Petras Juodvalkis, Marija Juodvalkytė Žilinskienė, Okmiras Agachaniancas. Algimanto Zolubo nuotr.

Algimantas ZOLUBAS, www.voruta.lt

Šis pasaulis – didžiulė gimnastikos

 salė, į kurią atėjome tapti stipriais.

Vivekananda

Kai liga pasitraukė, pasijutau beveik laimingas: į institutą vaikščioti nereikia, vykti į kalnus kol kas draudžia. Tačiau savijauta pakenčiama, vadinasi, turiu galimybę ramiai padirbėti. Tai reiškia – be tampymų, be jokių popierių ir posėdžių, be rutininių, visuomet kažkodėl skubių smulkmenų. Palaiminga Būsena! Reiškia, esant normaliai temperatūrai, ji beveik nepasiekiama.

Rimtam darbui buvo reikalingas  herbarijus, žemėlapiai ir dar daug kas, ko namuose nėra. Todėl ėmiausi darbo – hobi. Jau daugelį metų kūriau kartoteką, į kurią chronologine tvarka įtraukdavau visas man žinomas keliones į Pamyrą. Pagal idėją, laikui bėgant, turėjo išeiti rimtas Pamyro tyrinėjimo istorijos sąvadas.

Kai kurie metai kartotekoje buvo taip tirštai prisotinti informacijos, kad pavykdavo sudaryti tekstinę apžvalgą. O kiti metai pasirodydavo kelionėmis skurdūs. Štai tuomet įsirėmiau į 1915 metus ir su liūdesiu nagrinėjau tris su jais susijusias korteles. Ėjo Pirmas pasaulinis karas ir niekam kelionės nerūpėjo.

Štai įrašas apie D.V.Nalivkino, vėliau akademiko, žymiausio tektonininko kelionę. Jis tuomet pirmą kartą pateko į Pamyrą ir ten tęsė tyrimus su pertraukomis iki 1932 metų. Ekspedicija buvo suplanuota dar iki Pirmojo pasaulinio karo, ir Dimitrijus Vasiljevičius susigundė keliauti tais sunkiais metais. Kortelėje keletas išnašų. Viena jų siunčia į tam tikro sąsiuvinio atitinkamą puslapį. Tai – archyvo išrašas. Pakartotinai skaitau, grožiuosi tuolaikinės atsiskaitomybės paprastumu. Štai avansinė Nalivaikino apyskaita, parašyta 1915 metais: „Gavau Bendruomenės kasoje darbams Pamyre vykdyti 300 sidabrinių rublių, darbus įvykdžiau, pinigus išleidau“. Ir viskas. Kad taip mums būtų leista atsiskaitinėti!

O štai apie agronomo D.D.Bukiničiaus kelionę. Tais pačiais 1915 metais persirito iš Bartango slėnio į Jazguliomą ir vėliau apie tai parašė straipsnį. Tai paskutinė 1915 metų kortelė. O joje mįslingas Aurelijaus Steino vardas. Yra duomenų apie tai, kad 1915 metais jis perėjo iš Kašgarijos į Altajaus slėnį, paskiau į Rytų Pamyrą, į Šachaną, atėjo prie Darvozo ir net, atrodo, aplankė tuomet dar jauną Sarezo ežerą. Šis Stenas – britų kartografas, archeologas, indologas ir plataus profilio natūralistas. Jo Indijos ir Chatano istorijos veikalai plačia žinomi. Tačiau aš mažai žinojau apie šį, pradėjusį amžiaus pradžioje tyrinėti Kašmyrą ir mirusį prieš pasirodant jo paskutiniam straipsniui 1944 metais Kabule. Į mano užklausimus Indijos geografų draugijai atsakymo negavau. Atsidusęs kortelę padėjau geresniems laikams ir ėmiausi 1916 metų.

Darbą nutraukė skambutis. Karštyje rengtis nesinorėjo ir aš su glaudėmis žengiau prie durų:

–                Kas ten, vyras ar  moteris?

Atsakė vyriškas balsas. Atidariau duris. Prieš mane stovėjo stambus tvirtas vyras. Atsiprašęs kad sutinku „be kaklaraiščio“, paprašiau svečią į butą.

Ten jį apžiūrėjau atidžiau. Platūs pečiai, ilga žila barzda. Tankūs, ligi pečių krintantys žili karčiai. Dėmesingos akys. Plati nosis. Basos kojos sandaluose, pakulinės kelnės, „tolstojiški“ marškiniai. Labai įsimintina išorė.

Svečias prašneko su vos pastebimais baltiškos tarties elementais. Pasivadino Antonu Ivanovičiumi, pavardės neišgirdau. Pasakė dirbąs kraštotyros muziejuje, kad jo darbui reikia kelių Pamyro landšafto nuotraukų. Išverčiau ant stalo krūvą nuotraukų, ir mes pradėjome raustis šioje, nesutvarkytoje fototekoje. Paėmęs vieną nuotrauką, Antonas Ivanovičius paklausė:

–                                        Ar čia Mustang-Ara?

–                                        Taip. O ką, matėte jūs šią viršukalnę?

–                                        Mačiau, tačiau iš kitos pusės, iš Kašgarijos.

–                                        O! Kada gi jūs ten buvote?

–                                        Seniai. Tuomet aš dirbau Šteino ekspedicijoje.

–                                        Kokio Šteino? Aš apie tokį negirdėjau.

–                                        Aurelis Šteinas, ji anglai vadina Aurelijum Šteinu.

–                                        Tai štai kaip! O aš laužau  galvą, kaip sužinoti ką nors apie Steiną, o čia į namus ateina jo ekspedicijos dalyvis! Ir aš svečią apipyliau klausimais.

Apie serą Aurelijų daug paaiškėjo. Neturtingas vengrės mergaitės sūnus, gavo anglų karaliaus riterio titulą už istorinius ir geografinius Indijos ir Centrinės Azijos tyrinėjimus. O svarbiausia, – už imperijos pakraščių žemėlapius, reikalingus kolonijų ministerijai.

Artimiau susipažinau ir su  savo svečiu – Antonu Ivanovičiumi. Apie save jis visuomet pasakodavo nenoriai, ir praėjo daug metų kol susidariau maždaug pilną jo gyvenimo paveikslą. Jis mane apstulbino… Jis pasirodė ypatingai nuostabus žmogus. Tada dar nežinojau, jog daugelį metų stebėsiuosi juo ir didžiuosiuosi jo draugyste.

… Jį vadina Antanas Poška, Jono. Gimė šimtmečio pradžioje mažame Lietuvos kaimelyje. Rašyti išmokė kaimo senutė. Vėliau mokėsi vakarinėje gimnazijoje, išvyko į Kauną, įstojo į universitetą, įgijo mediko antropologo žinių. Mokėsi įvairių kalbų, tarp jų –  anuomet madingos esperanto kalbos. Tapo aktyviu esperantininkų judėjimo entuziastu. Pamėgo važinėtis motociklu. Juo apkeliavo Baltijos pakrantes ir pasiekė Paryžių. Pamažu apkeliavo visą Vakarų Europą. Pasakodamas apie tai, jis sąžiningai pridūrė: „išskyrus Albaniją ir Portugaliją“. Jis išvis labai sąžiningas. Kelionėse susitikdavo su įdomiais žmonėmis. Matėsi ir šnekėjosi su Bernardu Šou, pabuvojo JAV, tačiau ten jam nepatiko godumo dvasia. Daugeliui metų motociklas tapo kelionių priemone. Šis dviejų ratų aparatas pavaizduotas jo ekslibryje.

Besimokydamas kalbų, pastebėjo senojo sanskrito ir dabartinės lietuvių kalbos panašumus. Vėl susižavėjo. Jo potraukius visuomet lydėjo energinga veikla. Jei jau tyrinėti gyvosios kalbos sąsajas su sanskritu, tai reikia ištirti jos ištakas, įsigilinti į indų filosofijos pagrindus,  o tai yra įmanoma tik pačioje Indijoje. Ir jis pradėjo keliauti per planetą. Beveik be lėšų. Keliaudamas pragyvenimui užsidirbdavo bet kaip, vėl sėsdavo ant motociklo skuodė tolyn. Kartais persėsdavo ant kupranugario,  mulo, kartais keliavo pėsčiomis. Bulgarija, Turkija, Egiptas Libijos dykuma, Raudonosios jūros krantai, Arabija, Palestina, Sirija, Irakas, Iranas, galiausiai Indija, Bombėjus.

Petras Juodvalkis ir Algimantas Zolubas apsilankė 1986-08-18 pas profesorių Okmirą Agachaniancą Minske

Indijoje jis užtruko daugiau metų. Mokėsi pas Rabindranatą Tagorę, Machatmą Gandi, Ramą-Krišną, mokėsi hindi kalbos, gilinosi į Vivekanandos eiles. Įstojo į Bombėjaus universiteto sosciologijos fakultetą. Štai ten jis ir susitiko su Aurelijumi Steinu. Seras Aurelijus pavedė Poškai surinkti antropologinius duomenis Centrinės Azijos kalnuose. Ir vėl į kelionę: pėsčiomis per Himalajus ir Hindikušą, vėliau Chunzą, Karakorumą, Chanzą, Kašgariją, Rytų Pamyro priekalnes. Vėliau vėl Himalajai. Susipažino su Nikolajumi Rerichu. Ir jau savarankiškai pradėjo tyrinėti Himalajų Baltistano ir Kafiristano tautelių antropologiją. Vėliau – Indokinija, Singapūras, Andamano salos, vėl Indija…

Bėgo metai. Jį patraukė archeologija, senovės žemdirbių istorija. Perėjo Afganistaną, Iraną, Anatoliją. Vėl Bulgarija: olų su pirmykščių žmonių stovyklomis kasinėjimas, medžiagos apie Lietuvos kultūrinio atgimimo patriarchą Basanavičių paieška. 30-ųjų metų gale jis grįžo į Lietuvą ir ėmėsi publicistikos.

Parašė knygas „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Kauno leidykla „Sakalas“ „išmesdavo“ į rinką atskiromis laidomis. Skaitė visa Lietuva. Antano Poškos keliones užsirydami skaitė ir gimnazistai, ir solidžios personos. Šių knygų pasisekimas buvo stulbinantis. Aš vėliau klausinėjau daugelio pagyvenusių lietuvių: Poškos knygas skaitė visi. Net tuomet madingas Kervudas nuėjo į antrą planą.

Tai buvo metas, kai prasidėjo karas. Leidykla nespėjo išspausdinti visų baigtos knygos laidų. Reikėjo išsaugoti nacionalinio muziejaus vertybes nuo jų išvežimo į Vokietiją. Pasisekė Išlaisvinus Vilnių, jos užėmė savo vietą ekspozicijoje.

Po to prasidėjo kelionės kita kryptimi, į Komi: tyrinėjimai palentologinių liekanų Vymi upėje. Kazachstans: mastodontų liekanų tyrimas Išimo skardžiuose ir neolito stovyklos tyrinėjimas Imali-Burluke. Kirgizija: „Erelių olos“ piešinių ant uolų „Surat-Taš“ ir Karamakaro kapinyno tyrinėjimas. Uzbekistanas: šacho Barburo epochos keramikos tyrinėjimas. Tadžikistanas (ten mes ir susipažinome): darbas muziejuose, archeologinėse ir antropologinėse ekspedicijose.

Vėl vykdoma senovės žemdirbių ryšių tarp įvairių kultūrų paieška. Išvyka į Armėniją: žygiai į senovinių rūmų ir šventyklų griuvėsius. Ir vėl sugrįžimas į Vilnių, vėl prie rašomojo stalo.

Tiesos paieškose jis visiškai nepriklausomas ir pripažįsta vien faktus. Jų besivaikydamas, jis ir juda erdvėje. Nepriklausomumas retai lieka nenubaustas: jį kritikuoja, kartais gana aštriai. Jis renka faktus ir ieško tiesos. Tai – visuomet sunku. Tačiau kalbų ir civilizacijų saitai vis ryškėja ir surinkta medžiaga įgyja formulės „Visi mes broliai“ pavidalą.

Metai ir klajokliškas gyvenimo būdas suformavo asmenybę. Ir veidą. Veidas rudai įsegęs. Truputį sunkoka, krypuojanti eisena. Labai griežtas žvilgsnis. Didžiulis darbštumas. Nelengvas charakteris. Gilus humanizmas nuostabiu būdu derinasi su vyriška sentimentalumo stoka. Sugeba pakilti virš kasdienybės smulkmenų.

Ir matė ir žino daugiau nei bet kas iš mano pažįstamų, tačiau jis neturi mokslinių titulų. Taip jau susiklostė gyvenimas. Kada nors, gal būt, iš duomenų apie jį rašys ir gins disertacijas, o jis pats, matyt, niekad į mokslinius vardus nesiveržė.

Jei atvyksta Azijos kalbų ir kultūrų specialistai iš užsienio, visi klausia:  „kur rasti profesorių Pošką“. Jis gyvai su jais šnekučiuojasi, lengvai pereina nuo vienos kalbos prie kitos ir šaiposi iš jų kreipinio „profesoriau“. O po to eina namo, paskęsta savo įdomiausios bibliotekos knygų ir rankraščių pasaulyje („tai viskas, kas liko po karo“). Arba kapsto kastuvu žemę sode. Jo akys, mačiusios beveik visą pasaulį, visuomet ramios ir galių pečiuose dar daug. Gaila, kad nemažai jau ir metų…

Mes matomės retai, dažniau susirašinėjame. O susitikę, prisimename  kaip pirmą kartą susitikome Dušanbe „Gyvatės metais“. Antonas Ivanovičius visiškai nesistebi mano paieškų medžiagos apie Steiną ir jo pasirodymo mano namuose sutapimu. Nustebinti jį sunku. Sudominti lengva. O kuo gi įdomus atsitiktinis sutapimas?

Iš rusų kalbos vertė Algimantas Zolubas

Vertėjo komentaras

Knygą ОДИН ПАМИРСКИЙ ГОД, Москва, «Мысль» 1987 man su maloniu įrašu dovanojo pats autorius. Su Antano Poškos bičiuliu Petru Juodvalkiu su autoriumi bendravom Vilniuje, svečiavomės jo bute Minske, susirašinėjom su juo ir jo žmona.

Agachaniancas Okmiras Jegišovičius (1927–2002) keliautojas, rašytojas Tarptautinės geografų sąjungos narys korespondentas, įvairiabriaunis mokslininkas. Nepaprastai taurus žmogus. Žinodamas apie A. Poškos tremtį, apie sunkią buitį sugrįžus į Tvynę po tremties, profesorius Agachaniancas pastoviai rėmė Pošką, artimai bendravo su Poškos bičiuliais, jautriai atsiliepdavo į menkiausius poreikius. A. Poška tiek man, tiek Petrui Juodvalkiui net parodydavo kokius konservus ir kitus  produktus profesorius jam siunčia.

Man regis, atsitiktinumais mes nepelnytai vadiname stebuklus. Ar ne stebuklas Okmiro ir Antano susitikimas, kuris jiems ir jų bičiuliams taip gražiai sklaidė darganas gyvenimo kelyje.