Rūta SUCHODOLSKYTĖ, www.voruta.lt

Kai atvykstu į mamos gimtąjį kraštą, Aukštaitijos Linkmenų kaimą, jaučiuosi lyg pati būčiau čia gimusi (mama, po mokslų ir darbo Vilniuje atitekėjo į Trakus, bet visuomet ilgėjosi tėviškės). Klausausi giminaičių tarmiškai pasakojamų iš praeities gelmių ataidinčių istorijų ir vėl prisiliečiu prie giminės medžio šaknų. Aplankau tetą Janiną Bilkienę, mano senelio Vinco Mažeikos vyriausią seserį (jiedu turėjo bendrą motiną, Uršulę Vidžiūnaitę-Ryliškienę, vėliau Mažeikienę/Paukštienę, bet skirtingus tėvus. Prosenelė Uršulė ir prosenelis (irgi) Vincas antrą kartą tuokėsi būdami našliai. Mamos teta Janina gyvena Dvariškių kaime visai šalia Linkmenų. Šiai tvirtai, šiemet garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų sutinkančiai senolei teko nelengva partizano žmonos dalia, ankstyva našlystė ir beveik dešimtmetis tremties. Klausausi ir užsirašau jos tolimos praeities pasakojimus, kurie taip stipriai susieti su mūsų giminės ir šalies istorija.

Janina ir Antanas – piršlybos ir vedybos

„Yra kaip yra, ir nieka čia jau nepadarysi”, mėgsta tarytum save guosdama aukštaitiška tarme kartoti teta Janina. O buvo taip. Jaunystėje nusižiūrėjęs ją toks Antanas Bilkis iš Linkmenų kaimo. Prisakęs, kad į šokius viena neeitų. Bet Jania jo nepaklausiusi vis viena nuėjo. Antanas palydėjo ją namo. „Galvoja, kad aš su juo sėdėsiu, kalbėsiu dar visų vakarų, o aš tik švyst ir nubėgau namo”. „Gyvatė kokia”, dar nusikeikė būsimas jaunikis, o Janina iš to nusikeikimo dabar kvatojasi.

Paskui atėjo pas motiną pirštis. Jo išrinktoji tuo metu tyliai gulėjo ant pečiaus ir klausėsi piršlio ir motinos pokalbio. Ištekėjo ji už savo Untano 1944 metais. Šeimynine laime ilgai pasidžiaugti neteko, vyras pasuko miško brolių takais, prie vardo ir pavardės prisidėjo Kavarsko slapyvardį. Kovėsi Vytauto apygardos Tigro rinktinėje (rinktinė skirstoma į kuopas, būrius ir skyrius), Romelio-Kirnicko kuopoje. Vėliau pats tapo minėtosios kuopos vadu.

Jaunoji žmona pasakoja, kad ateidavo slapstydamasis, tik naktimis, kai šviesdavo partizanų saulė – mėnulis. Janina pasakoja, kad labai bijojusi, būgštavo pastoti. Vedžiodama pirštu ir garsiai skaitydama žinomos partizanų dainos „Mėnulis – jaunas tėvas jo” žodžius, ji tvirtina, kad taip ir buvo: „Virš Lietuvos laukų nakčia/ Išskleidęs parašiutą,/ Tu nusileidai pušyne,/ Žaliam žaliam kaip rūta”.

„Tigrų” susikūrimas ir 12-os desantas Labanore

Viename iš savo jaunystės pasakojimų epizodų Janina mini, kad „vyras buva Vokietijon išbėgęs” ir svarstė, ar iš ten traukti toliau, net už Atlanto. Mat brolis kalbino jį išvykti į Ameriką. Antaną jaudino šeimos likimas, palikta jauna žmona, todėl jis nusprendė sugrįžti (taip perduoda Antano brolio žodžius Janina). O brolis tuo metu nusprendžia kitaip ir patraukia į JAV, kur vėliau ir pasilieka gyventi. Veiksmas vyksta 1944 metais.

Tų pačių metų vasarą, antrą kartą grįžtant sovietų okupacijai, Lietuvos Laisvės Armijos (LLA), pasipriešinimo okupacijoms organizacijos, įkurtos 1941 m. įsakymu kariams po apmokymų Žemaitijoje liepta grįžti į savo rajonus arba grupėmis išsidėstyti miškuose ir priešintis sovietų okupacijai.
Vienas LLA štabo pareigūnų Leonas Vilutis-Bitinėlis savo tėviškėje Derviniškės kaime Linkmenų valsčiuje su kitais karininkais ir vietinių partizanų vadais bei Kirdeikių klebonu Petru Liutkumi įkūrė Tigro rinktinę, pavaldžią Šiaurės Rytų Lietuvos apygardai, ir tapo jos vadu. Rinktinės teritorija apėmė Utenos, Švenčionių, Zarasų apskritis, o ryšių punktu tapo Kirdeikių klebonija.

Lapkritį Tigro rinktinėje jau buvo 600 kovotojų. Gruodį į Linkmenų apylinkių miškus iš lėktuvo buvo nuleistas 12 vyrų desantas. Tai Gdansko regione veikusios Abvero karinės žvalgybos mokyklos „FAK 204” žvalgai, LLA nariai. Visi jie buvo gimę Švenčionių apskrityje ar netoliese, gerai ginkluoti, puikiai parengti diversinei veiklai ir aprūpinti sovietine valiuta. Vienas iš padebesių nusileidusių desantininkų buvo Antanas Bilkis-Kavarskas. Desantininkai tuojau užmezgė ryšius su vietos partizanais ir įsitraukė į bendrą kovą taip sustiprindami Tigro rinktinę.

Lietuviai į Abvero karinės žvalgybos mokyklas buvo pasiuntę iš viso apie 200 savanorių, kurie po apmokymų lėktuvais permesti į okupuotą Lietuvos teritoriją 1944 m. lapkričio ir 1945 m. kovo mėn. pradėti partizaninio karo.

Vokietijos karinėje žvalgyboje Abvere veikė diversijų, teroro ir psichologinio karo skyrius. Šiose mokyklose apmokymo kursas trukdavo nuo 2,5 iki 3 mėnesių ir buvo sudarytas tik iš praktinių dalykų, kurie gali būti reikalingi konkrečiai užduočiai. Privalomų disciplinų buvo aštuonios: šuoliai su parašiutu, topografija ir orientavimasis, žvalgybos duomenų rinkimo ir stebėjimo metodai, sabotažo metodai ir darbas su sprogstamosiomis medžiagomis, šaudymas iš visų rūšių pėstininkų ginklų, maskavimasis, pabėgimas nuo persekiojimo ir, žinoma, kovinė savigyna.

Žymiausi mūšiai. Antanas Bilkis – kuopos vadas 

1944 m. lapkričio 18 d. prie Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis Tigro rinktinės mūšis. Apie 100 ant piliakalnio įsitvirtinusių Beržo kuopos partizanų kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų ugnimi pasitiko 300 NKVD kareivių dalinį. Po gerą pusdienį trukusio mūšio didelių nuostolių patyrusiems enkavedistams teko trauktis, o iš partizanų tąkart niekas nežuvo.

1945 m. kovo 11-12 d. netoli Kiauneliškiovyko Romelio kuopos (iki 100 partizanų) kautynės su NKVD kariuomene. Šių kautynių metu žuvo 63 partizanai, įskaitant rinktinės štabo viršininką K. Zinkevičių-Kirvį. Priešo karių, pasak J. Lukšos, krito apie 800; kiti autoriai nurodo daug mažesnį skaičių. Romelio būrys 14 žuvusiųjų kaina iš apsupties prasiveržė kovo 11 d.

1945 m. pavasarį ar vasarą į dvi dalis suskilo Antano Krinicko-Romelio kuopa: per Kiauneliškio kautynes Romelis buvo sužeistas, todėl kuopos vado pareigas perėmė Antanas Bilkis-Kavarskas; pasveikęs Romelis grįžo į kuopos vado postą, tačiau daliai kuopos ir toliau vadovavo Kavarskas.

Krinicko-Romelio kuopoje 1945 m. birželį buvo apie 120 partizanų. Paminėtinas jų įsiveržimas į Saldutiškį birželio 3 d., –  tąkart partizanai užėmė visą valsčiaus centrą, išskyrus NKVD valsčiaus poskyrio būstinę.

Antano Bilkio-Kavarsko kuopoje 1945 kovą buvo 12 žmonių (paminėta, kad jie veikė Skudutiškio ir Kaltanėnų valsčiuje), 1946 m. vasarą vis dar buvo apie 12 partizanų, o spalį liko 7; kuopa veikė daugiausia į rytus nuo Labanoro. A. Bilkis žuvo spalio 26 d., keli paskutiniai kuopos kovotojai – tikriausiai 1947 m.

Antanas Bilkis kartu su šešiais kovos bendražygiais palaidotas Saldutiškio kapinėse, bendrame kape. Našlė Janina, surinkusi duomenis ir apklaususi žuvusiųjų gimines, savo lėšomis pastatė jiems paminklą, kapelius nuolat lanko ir tvarko. Vieno liudytojų, likusio gyvo partizano pasakojimu, prie Saldutiškio kapinių iš viso užkasta apie 40 žmonių. Palaidotieji, kuriems pastatyti paminklai, yra kairiajame priekiniame kapinių kampe. Šalia Antano Bilkio ir jo 1946 metais žuvusių bendražygių Juozo Jurgelevičiaus, Juozo Lipinsko, Juozo Deveikio, Leono Deveikio, Kazimiero Deveikio ir Petro Zemlevičiaus kapo, yra dar vienas bendras kapas ir paminklas žuvusiems 1947 m.: Kazimierui Bubuliui, Kazimierui Kaladinskui, Antanui Skunčikui ir Kazimierui Milašiui. Už jų išsirikiavę atskiri paminkliniai kryžiai Albertui Dūdėnui, Šarūno rinktinės „Dobilo” grandies vadui (1923 – 1946 02 01), Stasiui Rukšėnui (1916 – 1946), kovotojui Albinui Guigai (1922 – 1945.06), Lietuvos kariuomenės kapitonui Vincui Gumauskui-Gailiui (1909 10 23 – 1945.07), Tigro rinktinės būrio vadui Vincui Žilėnui-Zubriui (1919 – 1945 07), kovotojui Jaronimui Kaušylai (1922 – 1945 06).

Paskutiniai „tigrai”

1948-1951 m. Tigro rinktinės kovotojų gretos nuolat retėjo.

Šiek tiek naujų kovotojų į rinktinę buvo priimta po kiekvieno iš trijų didžiųjų trėmimų (1948, 1949 ir 1950 m.) bei 1950 m. pavasarį, kai į miškus išėjo nemažai vyrų, nepanorusių „ruso pusėje^„ dalyvauti daugumos lietuvių tuomet lauktame pasauliniame kare.

1951-1952 m. žiemą visoje rinktinėje tebuvo 15-20 partizanų. Dauguma jų žiemojo Adutiškio girioje, o Paberžio kuopa – Pastovių rajono Rinkionių apylinkėje įrengtame bunkeryje.

1952 m. naktį į vasario 11d. stribų ir milicininkų apsuptą Paberžio bunkerį puolė 20 MGB kareivių; po neilgo susišaudymo partizanai padegė bunkerį ir bandė pasitraukti naudodamiesi dūmų uždanga, tačiau apsupties žiedas buvo pernelyg glaudus. Iš apsupties ištrūko tik Stasys Guiga-Tarzanas.

1953 m. visoje Vytauto apygardos teritorijoje buvo likę apie 20 partizanų. Ilgiausiai iš buvusios Vytauto apygardos partizanų sovietinių saugumiečių ieškoti Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Stasys Guiga-Tarzanas. 1965 m. kovo 17 d. susektas ir nušautas A. Kraujelis laikytinas ir ilgiausiai veikusiu Rytų Lietuvos srities partizanu. Stasys Guiga Činčikų kaime (prie Švenčionių) slėpdamasis išgyveno iki pat savo mirties 1986 m.

Tremtis, Sibiro įšalas ir sugrįžimas

Vytauto apygardos partizanų 1948 m. vasario 15 d. atsišaukime vietos gyventojai perspėjami dėl gresiančios dar vienos trėmimo bangos: „Raudonieji okupantai, jausdami artėjančią pražūtį, imasi žiauriausių teroro priemonių. Paskutiniu metu pradėjo masinį lietuvių šeimų trėmimą į Sovietų Sąjungos gilumą – į baisųjį Sibirą. […] Vežama ne tik partizanų šeimos, bet ir kitokie komunistams nepalankūs lietuviai: turtingesni ūkininkai ir kitokie „liaudies priešai“. Šį kruviną darbą atlieka sužvėrėję čekistai, kurie nepagaili nei mirštančių senelių, nei lopšyje gulinčių kūdikių. […] Perspėjame partizanų šeimas ir visus tuos, kurie nujaučia, kad gali būti išvežti iš gimtojo krašto, slėptis ir būti atsargiems”.
Perspėjimas virto baisia realybe 1949 kovą jaunai našlei Janinai, jos keturių metų sūneliui Antaniukui ir senai motinai Uršulei Paukštienei, kai masinės trėmimo bangos „Bangų mūša” metu į jų namų duris pasibeldė okupantų kariškiai. Vos spėjusios įsimesti žirnių maišiuką ir kelis daiktus, moterys su vaiku buvo išvežtos. Traukinyje mažasis Antaniukas vis klausinėjo „Mama, mama, ar mes nemirsime iš bado?” Laimei, bado mirtis jų nepalietė. Tremties vieta – tolimasis Irkustko srities, Čeremchovo rajonas, netoli Kutuliko gyvenvietės. Kapinėse šalia Kutuliko daug lietuvių palaidota. Teta pasakoja, kad ruošiant laidojimui amžiną įšalą sunku būdavo prakasti, tai kiek pakasdavę, pakūrendavo, sušildydavo žemę ir toliau krapštė. Didelių kauburėlių ar kryžių ant kapelių nedarydavo.

Sibire baugino ne tik amžinas įšalas ir šaltos žiemos, bet ir dideli atstumai. Vienas iš pasakojimų susijęs su šieno arkliams parvežimu žiemą. Su drauge Adele įsikinkiusios arklių trijulę į roges (kinkoma buvo vienas paskui kitą), per baisią pūgą jos patraukė arkliams šieno parsivežti. Važiavo dviem atskirais kinkiniais visą dieną ir dalį nakties. Arklių kojos aplipdavo sniego gumulais, kuriuos reikėjo kelyje „atmušti”. Kol visus „atmušdavo”, tai net akyse pajuoduodavo. Jų kelionės gale jau laukė žmonės, manė, kad sušalusios kelyje. Būdavo ir tokių atvejų. Parvažiavo tokios apšarmojusios, „kad nei akių, nei burnos nesmatė”. O dar reikėjo iš didžiulių apsnigtų kaugių išsipešti šieną ir grįžti atgal. Teta pasakoja, kad Sibiro kaimus skirdavo didžiuliai atstumai, kartais po šimtą kilometrų tekdavo nuvažiuoti, kad atliktų darbus. Pati buvusi nedidelė, lieknutė, dabar stebisi, iš kur turėjo tiek sveikatos.

Po devynerių metų jau buvo kiek prakuto, laikė karvę ir kiaulę, už darbadienius užsidirbo kelis centnerius grūdų. Tuo metu gavo dokumentus išvykimui į Lietuvą. Teta greitosiomis internatinėje mokykloje susiradusi Antaniuką (tas pradžioje net bandęs pabėgti ir pasislėpti nuo mamos), susiruošė į gimtinę. „Niekad nežinai, kas tam ruskiui šaus į galvą”, padarė išvadą ir susikrovusi mantą, 1958 m. kartu su motina ir vaiku parvyko į gimtąjį Dvariškių kaimą Ignalinos rajone, kur tebegyvena iki šiol. Laimei, sugrįžo į savo namus, kuriuose laikinai gyveno jos pusseserė. Grįžusi rūpinosi giminės reikalais, sunkiai dirbo, palaidojo vienatinį sūnų. Likusi viena, nepalūžo dvasioje, visuomet duoda išmintingų patarimų kitiems. Kad ir kokie buvo sunkumai, niekuomet neužmiršusi Dievo. Kartu su kitais balsingais giminaičiais giedojo bažnyčioje, dalyvavo vietos tautinių šokių ir dainų kolektyve. Turėjo tik vieną vyrą, prižiūri jo kapą daugel metų, pasodina gėlių ir ant kitų laisvės kovotojų kapų. „Man gaila jo ir jo jauno gyvenimo”, – gailiai atsidūsta Janina, prisimindama anksti žuvusį sutuoktinį, partizaną Antaną Bilkį.

Šaltiniai: 

Janinos Bilkienės pasakojimai, Dvariškių kaimas, Linkmenys, Ignalinos raj.

„Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė 1945 – 1950 m.” (http://partizanai.org/failai/html/tigro-rinktine.htm)

„Laisvės kryžkelės XIII. Abvero desantininkai laisvės kovose”

(„Laisvės kryžkelių” archyvas, bernardinai.lt)

„Laisvės kovų archyvai” 14, 16, 23 numeriai

Rūta Suchodolskytė

Skiriu šį straipsnį Janinai Bilkienei, šįmet per Jurgines atšventusiai savo 90-čio jubiliejų.

Nuotraukos Rūtos Suchodolskytės ir iš Janinos Bilkienės asmeninio archyvo

1. Sibiro lietuviai prie bendro stalo (Janina Bilkienė – pirma iš kairės)
2. Bedras septynių partizanų-bendražygių, žuvusių 1946 m., kapas Saldutiškio kapinėse
3. Senolė su straipsnio autore
4. Šįmet atšventusi 90-metį su būreliu giminių
5. Sibiro moterys darbininkės. Janina vadelioja
6. Antanas Bilkis (kairėje), Janina (dešinėje, languotu kosiumėliu). Su pussesere Maryte Dūdėnaite ir jos sužadėtiniu