Antanas Belazaras – kompozitorius, liejęs akvareles ir mylėjęs Panevėžį

Autorius: Data: 2013-12-27, 12:52 Spausdinti

Jūratė GAIDELIENĖ

Prieš pat Kalėdas sukako lygiai šimtmetis nuo kompozitoriaus Antano Belazaro – įvairiapusės, labai kūrybingos ir darbščios asmenybės – gimimo.

Antanas Belazaras gimė 1913 metais gruodžio 22 dieną Stultiškių kaime, Panevėžio apskrityje. Būsimojo kompozitoriaus vaikystė bėgo šalia Upytės bei legendomis apipinto Čičinsko kalno. Antanas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Vėliau gimė dar keturi broliai ir sesuo. Belazarai buvo muzikali šeima. Mama Marijona grojo armonika, fortepijonu, garsėjo kaip kaimo dainininkė. Tėvas Kazimieras buvo baigęs Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune ir dešimtį metų vargoninkavo Upytės bažnyčioje, vėliau – Smilgiuose. Gyvai domėjęsis harmonijos mokslu, jis pirmasis sūnui atvėrė muzikos grožio paslaptis. Mokė groti fortepionu, vargonais, buvo griežtas ir reiklus mokytojas.

Mokėsi A. Belazaras Upytėje, vėliau – Krekenavoje, Smilgiuose. 1924 metais būsimasis kompozitorius įstojo į Šeduvos „Saulės“ draugijos progimnaziją. Čia pradėjo domėtis piešimu, literatūra, rašė eilėraščius, su grupele draugų leido laikraštėlį „Įvairumai“. Baigęs progimnaziją, liko vargoninkauti vietoj tėvo Smilgiuose, vadovavo tėvo įkurtam „Dainos“ draugijos Smilgių skyriaus mišriajam chorui. Ruošė vaidinimus, pats juos režisavo, piešė dekoracijas ir svajojo toliau mokytis. Kad karinė prievolė nesutrukdytų mokslams, stojo savanoriu ir 4-ajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke atlikęs karinę tarnybą, pradėjo dirbti Panevėžio marijonų bažnyčios vargonininku. Panevėžyje pas mokytoją Fominienę pradėjo lankyti privačias pamokas. Kauno konservatorijoje dėsčiusi Fominienės sesuo Lidija Dauguvietytė pastebėjo neeilinius jaunuolio gabumus. Ji paskatino nedelsiant ruoštis stojamiesiems egzaminams, pati sudarė mokymosi programą, o vėliau – studentą A. Belazarą rėmė ir moraliai, ir materialiai. 

1934 metais išsipildė A. Belazaro svajonė: jis buvo priimtas į Kauno konservatorijos vargonų specialybę. Mokslas sekėsi gerai, nors reikėjo užsidirbti pragyvenimui privačiomis pamokomis. Vargonų klasės studijas pas Joną Bendorių įveikė per trejus metus; tuo pat metu A. Belazaras pradėjo studijuoti kompoziciją pas profesorių kompozitorių Juozą Gruodį. Studijų metais A. Belazaras sukūrė ir pirmuosius kūrinius fortepijonui. Penkeri studijų metai kompozicijos klasėje prabėgo greitai. Dieną įtemptas mokymasis, vakare – Kauno muzikinio teatro spektakliai. Tuomet Antanas pasikvietė mokytis ir brolį Albertą, kuris greitai tapo daug žadančiu pianistu, pradėjo dirbti teatre.

Vyresniuose kursuose būsimasis kompozitorius jau gavo stipendiją, vertėsi privačiomis pamokomis, kurį laiką dirbo Marijampolės mokytojų seminarijoje. Pragyventi buvo lengviau. Deja, išlaikyti valstybinius egzaminus sutrukdė karas. O tik ką mokslus baigusį brolį Albertą suvažinėjo rusų kareivis.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, norėdamas išvengti mobilizacijos, A. Belazaras 1942 m. grįžo į Panevėžį. Pasak muzikologės profesorės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, karo metais Panevėžio muzikinis gyvenimas buvo išskirtinai aktyvus: čia ypatingo Mykolo Karkos sumanumo dėka 1943 m. birželio 6 d. buvo surengta net dainų šventė. A. Belazaras greitai įsijungė į muzikinę, kūrybinę veiklą. Vadovavo kanklių ansambliui, chorui. Su šiais ir kitais kolektyvais bei žmona soliste Elena Belazariene koncertuodavo Panevėžyje bei aplinkinėse vietovėse. Karo laikotarpiu sukūrė vokalinius kūrinius: romansą „Dvidešimt sū“, „Begalinis liūdesys“, keletą religinių giesmių.

Karui pasibaigus, kompozitorius, pedagogas, dirigentas A. Belazaras liko gyventi ir dirbti Panevėžyje. Buvo tikras šio miesto patriotas, nuolat skatinęs, ugdęs panevėžiečių muzikinę kultūrą. Ne kartą kompozitorių sąjunga ir artimieji kvietė persikelti dirbti į sostinę, kur, tikėtina, būtų atsivėrusios platesnės galimybės, įvertinimas, tačiau A. Belazaras buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekur taip gerai, kaip Panevėžyje, jam nebus. Čia kompozitorius gyveno iki staigios mirties vėlų 1976 metų rudenį.

Nuo 1944 metų A. Belazaras dirbo Muzikos mokykloje (1969 metais reorganizuota į Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą, vėliau – Panevėžio konservatoriją, šiandien – Vytauto Mikalausko menų mokykla) ), kur dėstė harmonijos, muzikinės analizės ir kitas disciplinas. Daugiau nei per tris pedagoginio darbo dešimtmečius į gyvenimą išleido šimtus jaunųjų muzikų, vėliau tapusių žinomais kompozitoriais, muzikologais, atlikėjais, pedagogais, mėgėjų kolektyvų vadovais. Buvę studentai jį atsimena kaip reiklų ir griežtą, tačiau geros širdies, nepaprastai jautrų pedagogą. Aštuonerius metus A. Belazaras buvo šios mokyklos direktoriumi. Pedagoginę veiklą jis derino su aibe kitų darbų: iš Muzikos mokyklos dėstytojų ir moksleivių buvo subūręs kamerinį orkestrą, vadovavo Muzikos mokyklos ir Mokytojų seminarijos chorams, prisidėjo organizuojant rajonų ir miestų dainų šventes bei parenkant jų repertuarą, kelioliką metų dirbo Panevėžio dramos teatre, o svarbiausia – rasdavo laiko ir kūrybai.

Nuo 1948 metų A. Belazaras – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Visą gyvenimą A. Belazaras rašė chorinę ir vokalinę muziką, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Muziką kūrė poetų S. Nėries, K. Binkio, E. Mieželaičio, A. Baltakio bei paties sukurtomis eilėmis. A. Belazaras labai mylėjo gamtą, todėl savo melodijoms parinkdavo eiles gamtos motyvais. Taip gimė dainų ciklas „Žiedai“, „Obelys“, „Žibuoklės“, „Rugiagėlės“, „Pienė“, „Alyvos“. Visi šie romansai parašyti plataus diapazono balsui, nes pirmoji atlikėja buvo žmona Elena. Kompozitorius koncertuodavo kartu su žmona: jis grodavo, o solistė Elena Belazarienė dainuodavo. „Mamos balsas buvo labai aukštas, visi jai rašyti romansai – aukštos tonacijos. Dabar niekas nesiima jų dainuoti, nes reikia išskirtinio profesionalumo, stipraus balso“, – atsiminimais dalijasi kompozitoriaus dukra violončelininkė ir pedagogė Danguolė Belazaraitė. Jo romansų įrašai yra saugomi radijo fonduose, o paskutinis natų leidinys „Dainos ir romansai“ išleistas 1998 metais.

Darbas Panevėžio dramos teatre – dar vienas išskirtinis kūrybinis impulsas kompozitoriaus gyvenime. Kelioliką metų A. Belazaras dirbo teatro muzikinės dalies vedėju, kūrė muziką legendiniams Juozo Miltinio spektakliams. Bene pirmasis jo kūrybinis darbas (dabar tai vadintume projektu) teatre –  sukurta muzika spektakliui vaikams „Raudonkepuraitė“ (pastatytas 1950 m.). Dar ir šiandien vyresnės kartos panevėžiečiai atsimena šiame vaidinime skambėjusią puikią muziką, aktorių dainuotas gražias ir įsimintinas daineles. Vėliau parašė muziką spektakliams „Juodojo ežero paslaptis“, „Laumės sūnus“ ir kt. Kompozitorius A. Belazaras sukūrė muziką apie 15-kai Panevėžio dramos teatro spektaklių, o keliolikai scenos pastatymų – muziką parinko ir pritaikė. Vienas įsimintiniausių A. Belazaro kūrinių spektakliams – Requiem A. Milerio dramai „Komivojažerio mirtis“. Pasak muzikologės profesorės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, Panevėžio dramos teatras buvęs vienintelis Lietuvoje, kurio spektakliuose skambėjo „gyva“ muzika. Scenos „duobėje“ (senajame teatro pastate Respublikos g. 77) grodavo ir dainuodavo A. Belazaro vadovaujami orkestras bei  choras. Šiuos kolektyvus daugiausia sudarė kompozitoriaus mokiniai – Muzikos mokyklos ir Mokytojų seminarijos moksleiviai. Tuomet spektakliuose dažnai dainuodavo ir patys aktoriai, o dainuoti juos mokė teatro muzikinės dalies vedėjas A. Belazaras. Aktorius Vaclovas Blėdis 1993 m. minint kompozitoriaus A. Belazaro 80-ąją gimimo sukaktį yra pasakojęs, jog „jis privertė dainuoti netgi Babkauską, kuris, rodos, neturėjo jokio balso. <…>  Negaliu pamiršti, kokia jautri, gyva, lietuviška, impresionistinė buvo jo muzika. <…> Antanas vykdavo į visas gastroles, į kurias pasiimdavo sulankstomą lovą ir krūvą meškerių“. Aktorė Regina Hokušaitė 2013-12-11 Panevėžyje vykusiame kompozitoriaus 100-mečio paminėjime prisiminė A. Belazarą kaip besišypsantį ir geros nuotaikos bendradarbį.

Darbas teatre įkvėpė A. Belazarą sukurti stambios formos muzikinius sceninius veikalus – operetę „Auksinės marios“ ir lyrinę operą vaikams „Kupriukas muzikantas“ (jai pats parašė ir libretą). Abu šie kūriniai buvo pastatyti Kauno muzikiniame teatre (1955 m. muzikinė komedija „Auksinės marios“, 1972 m. – opera-pasaka „Kupriukas muzikantas“). Be jau minėtųjų, pripažinimo susilaukė kantata „Mylimai žemei“. A. Belazaras parašė daug religinės muzikos kūrinių, kurie buvo giliai slepiami ir niekas jais iki šiol plačiau nesidomėjo.

Kompozitorius turėjo įvairiausių pomėgių – tapymas, domėjimasis istorija, skaitymas iki užsimiršimo, fotografija, rožių auginimas, žvejyba, grybavimas. Laisvalaikį leido klajodamas po Panevėžio apylinkes su meškere ir neretai molbertu rankose. Tai buvo jo hobis, padedantis pabūti tyloje su savimi ir gamta. A. Belazaras liejo puikias akvareles, kuriose įamžino jį supusią aplinką: apylinkių peizažus, sodybas, bažnytėles, malūnus ir kt. Akvareles liedavo turėdamas laisvą minutę gastrolių su teatralais metu, neretai pradėtą piešinį galėjai pamatyti ant darbo stalo ar instrumento, dažnai piešinėlis atsirasdavo laiške, papuošdavo kūrinio titulinį lapą. Autorius nežymėjo datų. Spėjama, jog visi darbai sukurti 1950–1976 metais. „Buitis tėvo nedomino. Jis buvo aukščiau realaus kasdienio gyvenimo – knygos, muzika, tapyba pakylėdavo, gamta teikdavo spalvų, tad kasdienes smulkmenas atmesdavo į šalį“, – pasakoja dukra D. Belazaraitė.

Mirė A. Belazaras staiga vėjuotą 1976 metų lapkričio 15-osios dieną, besaugodamas savo išpuoselėtą rožyną nuo buldozerio, kasusio griovį per jo kiemą. Liko neišsaugotos rožės,  nebaigtos partitūros… Kompozitoriaus atminimą puoselėja Upytės A. Belazaro pagrindinė mokykla, jo partitūros, dokumentai, fotografijos, akvarelės saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje, nuosekliai tėvo kūrybos sklaida rūpinasi dukra Danguolė Belazaraitė. Jos iniciatyva ir Panevėžio savivaldybės lėšomis 2006 m. išleistas leidinys Antanas Belazaras. Slaptasis muzikos peizažas: dainos, romansai su 21 akvarele ir garso įrašais.

Kultūra , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra