Ant ribos tarp valstybių, arba jeigu istoriją rašytume širdimi

Autorius: Data: 2011-03-25, 10:25 Spausdinti

Ant ribos tarp valstybių, arba jeigu istoriją rašytume širdimi

Anelė ZURLIENĖ, Alytaus r.

Kovo dvyliktosios rytas buvo pavasariškai gaivus. Jotvingių žeme iš Alytaus Seinų link išriedėjo keturių žmonių grupelė. Tai istorikai mėgėjai, keleto istorinių apybraižų ir knygų autoriai Gintautas Šapoka ir Gintaras Lučinskas, Sausio 13-osios brolijos narys Alfonsas Vitkauskas ir šių eilučių autorė. Kelionės tikslas – Seinai, Lietuvių namuose vykstanti tarptautinė konferencija „Lietuviškojo tapatumo išsaugojimas: laimėjimai ir praradimai“. Konferencija skirta lietuvių tremties iš Suvalkų krašto 70-mečiui paminėti.

Ribą tarp valstybių pranešė telefonų signalai. Ne atsitiktinai pasakiau ribą, o ne sienas. Juk nebėra jokių sienų, užtvarų, sargybų! O tai jau yra labai didelis laimėjimas; tik palyginkime šiuolaikinį sienų nebuvimą su įvykiais šiame krašte prieš 70 metų…

Pagal dienos programą konferencijos dalyviai, svečiai ir kiti neabejingi šio krašto praeities istorijai žmonės pirmiausiai rinkosi Seinų bazilikoje išklausyti šv. Mišių. Broliai ir seserys, – tradiciškai pradėjo apeigas kunigas, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro profesorius Kęstutis Žemaitis. O kai sužinojau, jog čia pat, koplytėlėje iš dešinės, yra lietuvių dainiaus vyskupo Antano Baranausko amžinojo poilsio vieta, krūtine nubėgo virpuliukas: ši diena bus ypatinga.

Tą dieną labai daug sužinojau.

Konferencijoje išklausėme išsamių studijų istorine tematika. Pranešėjai Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai V. Kamuntavičienė, A. Katilius, A. Motuzas, P. Janauskas, B. Makauskas ir K. Žemaitis, Balstogės universiteto profesorius K. Buchovskis, Suvalkų valstybinio archyvo darbuotojai magistrai T. Radzivonovičius, M. Sidoras ir O. Vaznelienė iš Punsko Dariaus ir Girėno gimnazijos.

Dešimtis garbių žmonių savo darbuose nuosekliai išnagrinėjo Seinų krašto istoriją nuo XVII a. iki artimiausio pokario. Daugiausia dėmesio skirta tarpukariui ir tremtims 1941 m. Pirmoje XX a. pusėje, sukilimų ir karų suirutės laikotarpyje, susiformavo daugiausiai neigiamybių: generolų ir valdininkų vykdoma politika dar stipriau supriešino dvi kaimynines tautas. Buvo taip, kad išėję iš bažnyčios žmonės čia pat apsimėtė akmenimis, o kiti mišrioje santuokoje augino vaikus. Tikėkimės, mokslininkų pranešimai suguls į vientisą leidinį ir tarnaus ateities kartoms kaip aitrus praeities pažinimo dokumentas.

Diplomatijos ir apdairumo stoka nulėmė tai, kad Lietuva per didžiųjų valstybių okupacijas sumažėjo iki esamos. Užsienio politikoje Lenkijos diplomatai ir šiandien lenkia lietuviškuosius.

Tai štai, kas lieka ainiams, kai istorija rašoma kardu, krauju ir ugnimi. Dabar kalbėdami sunkiai ir beviltiškai ieškome žodžių naujadarų, kurie nors kiek pridengtų praeities absurdus – žmonijos gėdą. Vietoje žodžių išvarė iš namų sakome tremtis. Svetimų žemių užgrobimą pakeitėme žygiais militaristiniais tikslais, žudymą ir dirbančiųjų sukurtų gėrybių niokojimą pavadinome tam tikromis priemonėmis…

Ačiū Dievui, atėjo laikas, kai tarp mūsų valstybių sunyko dygi, šautuvais paramstyta siena. Pasiliko tik riba. Tačiau ji plati, plati. Dvikalbė. Dvitautė. Nors vis dar nusmelkia sopuliu senas žaizdas. Kartais pasigirsta ir naujos ambicijos įskelta kibirkštis. Ir kas kaltas? Praeitis? Juk pasikeitė jau ne viena karta. Tad plėskime ir savo širdis! Visi. Ir lietuviai, ir lenkai. Nes, pasak jauno rusų vienuolio, zlo raždajet tolko zla…

O jeigu pradėtume istoriją rašyti širdimi?

Tuomet, visi pagarbiai nulenkę galvas praeičiai, vieni kitų nesmaugtume tautiniais apribojimais, naujai gimstančią tuštybę išmintis lengviau pakeistų protingais sprendimais. Taip brangiai kainavusi laisvė nuo svetimų okupantų nebūtų panaudota piktam žodžiui ar nedoram poelgiui.

Būkime broliai ir seserys ne tik bažnyčioje…

Grįždami stabtelėjome prie Atminimo akmens žuvusiems už Lietuvos laisvę. Visur draugų atrandantis bendrakeleivis Alfonsas iš vienų namų parnešė dovanų keturis spalvingus velykinius margučius. Visiems po vieną – kaip šviesos spinduliuką, artėjančių švenčių pranašą, vainikuojantį visą prasmingai praėjusią dieną.

Ir dar: širdingas ačiū visiems konferencijos rengėjams, Seinų Lietuvių namų šeimininkams. Tai, ką pamačiau ir išgirdau iš arti, yra labai svarbu. O už viską svarbiausia, – kad lietuvybė dega jūsų širdyse! Tai tokia mano nuotaika, parsivežta iš pirmo apsilankymo ant ribos tarp valstybių. O pirmas kartas, patikėkite, visada palieka gilų įspūdį.

Gintaro Lučinsko ir Alfonso Vitkausko nuotr.

Nuotraukose:

1. Alfonsas Vitkauskas ir Anelė Zurlienė prie paminklo vyskupui Antanui Baranauskui Seinuose

2. Šv. Mišias Seinų bazilikoje aukoja kan. prof. teol. dr. Kęstutis Žemaitis (kairėje), Seinių bazilikos vikaras kun. Bernardas Augaitis

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 14.

Seinų - Punsko kraštas , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra