Ant atkastų pamatų kyla reprezentaciniai Valdovų rūmai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. spalio 17 d. priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą, kuriame įsipareigoja rūmus atkurti iki 2009-ųjų, kai švęsime Lietuvos valstybės tūkstantmečio jubiliejų. Rūmus, kurie buvo LDK valdžios ir kultūros centras, prieš du šimtmečius nugriovė mūsų krašto užkariautojai, turėdami tikslą sunaikinti Lietuvos valstybingumo simbolius. Po penkiolika metų trukusių tyrimų, šių metų gegužės 10 d. buvo pradėti konkretūs Valdovų rūmų atstatymo darbai.
Kokia šių rūmų istorija? Ką atskleidė pusantro dešimtmečio trukusios mūsų istorikų, archeologų paieškos, tyrimai, kasinėjimai? Kodėl rūmus privalome atstatyti dabar, o ne palikti ateinančioms kartoms? Apie visa tai mūsų pokalbyje su Pilių tyrimo centro “Lietuvos pilys” Architektūros tyrimo skyriaus vedėju, Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu dr. Napaleonu Kitkausku.
Šiek tiek Valdovų rūmų istorijos
Dažnai girdime sakant, kad Valdovų arba, kitaip tariant, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – mūsų valstybingumo, tautos vienybės ir ištvermingumo simbolis, mūsų šventovė ir pan. Tačiau ne dažnas netgi vilnietis galėtų papasakoti gana sudėtingą jų gyvavimo, statybų kelių šimtmečių istoriją. Gal primintumėte nors pačius reikšmingiausius rūmų istorijos faktus?
Prieš kokius penkiolika, na, prieš dvidešimt metų apie Valdovų rūmus buvo labai mažai kas težinoma. Manyta, jog XVI amžiuje Kunigaikščių rūmai jau stovėjo. Žinojome, kad jie XVII a. viduryje labai nukentėjo karo su Maskva metu. Vėliau, prieš 200 metų, 1799–1801 m., jie buvo nugriauti. Buvo labai paprasta schema.
Dabar, po penkiolika metų trukusių tyrimų, rūmų istorija tapo gerokai turtingesnė. Rūmų yra buvę keturi korpusai: pietų, rytų, vakarų ir šiaurės. Jie turėjo vidinį kiemą. Tai italų tipo architektūros statiniai, Renesanso laikais tai buvo labai madinga. Tačiau Italijoje tokie vidiniai kiemai paprastai būdavo reguliarūs – kvadratiniai. Pas mus, jeigu pažvelgtume į Valdovų rūmų planą, yra atsiradęs nereguliarumas: vidinis kiemas ne kvadratinis, bet trapecinis. Rūmus betiriant taip pat paaiškėjo, kad tasai keturių korpusų darinys yra nevienalaikis. Pavyzdžiui, pietų korpusas ir rytų korpuso pietinė dalis buvo statyti anksčiau – XV amžiuje. Tuo tarpu vakarų korpusas, Katedros pusėje, paskui – Arsenalo pusėje šiaurės korpusas ir šiaurinė rytų korpuso dalis, pristatyta XVI a. pirmoje pusėje.
Taigi vadinamieji renesansiniai rūmai, apie kuriuos šį bei tą žinojome ir anksčiau, yra dviejų laikotarpių. Panašiai yra atsitikę Krokuvoje su Vavelio rūmais. Pradžioje jų būta gotikinių, kaip kad gotikinis buvo mūsų rūmų pietinis korpusas. Paskui, dar Aleksandro laikais, ir ypač valdant Žygimantui Senajam, buvo pradėta didelė rekonstrukcija: rūmai per keliasdešimt metų iš gotikinių peraugo į renesansinius. Tas pats buvo ir pas mus. Vavelio rūmus statė italai architektai, ir pas mus dirbo italų architektai.
Atsiskleidė naujas, mums absoliučiai nežinomas Valdovų rūmų puslapis.
Dabar kitas klausimas: kada buvo statyta toji gotikinė dalis? XV amžiuje. Jeigu XV amžiuje, tai yra viena labai reikšminga data – 1430-ieji, kada Vytautas ruošėsi Vilniuje karūnuotis. Nors tuomet buvo klestinčios, nesugriautos Trakų salos, pusiasalio pilys, matome, kokia buvo tų pilių apimtis, vis tiktai visos to meto Europos didieji žmonės buvo kviečiami į Vilnių. Taip, čia buvo Katedra, kuri reikalinga karūnavimui, bet turėjo būti ir kitos patalpos, kuriose svečiai galėtų apsistoti, kur turėjo būti surengtos visos tos iškilmės ir pan. Žinoma, besvarstant visada kyla abejonių: o gal visi tie gotikiniai pastatai atsiradę ne Vytauto, bet vėlesniais – Kazimiero ar net Aleksandro laikais? Galima tvirtinti, jog Vytauto laikais, – ir bus ramu. Kita vertus, kur mums skubėti? Kai baigsime tyrimus, juos galutinai išanalizuosime, apibendrinsime – tada padarysime ir išvadas.
Radiniai veda į dar senesnius laikus
– Yra ir kita medalio pusė, – toliau pasakoja dr. N.Kitkauskas. – Betyrinėdami tuos keturis renesansinių rūmų korpusus, aptikome dar senesnių čia stovėjusių pastatų liekanų. Gana nemažai jų suradome, ir dabar galime drąsiai teigti, jog tokių rūmų būta, nors kai kurie skeptikai tuo iki šiolei abejojo. Radiniai datuojami XIII a. antrąja puse – XV amžiumi, netgi labiau – XIV a. pirmąja puse. Senųjų rūmų išskirtinis požymis: nors dauguma mūryti iš plytų, bet tos plytos jungtos, arba rištos, ne gotikiniu, o vendiniu, mes dar vadiname baltiškuoju, plytų rišimo būdu. Toks plytų rišimas buvo paplitęs visame areale, regione, pavyzdžiui, Švedijoje, Vokietijoje – Bergene, Riugeno saloje, netgi Rygoje, ir mūrai su tokiu plytų rišimu datuojami nuo XII a. pabaigos iki XIV a. vidurio, kai kur netgi iki XIV a. pabaigos. Yra ir kitokių žymių: plano struktūra, skiedinys ir visa kita taip pat mums leidžia šiuos ankstyvuosius mūrus datuoti tuo laikotarpiu.
Kaip visa čia keitėsi? Žinome vieną datą – 1419-uosius. Tada buvo kilęs didelis gaisras. Sudegė pilis, Katedra. Kaip tik tada Katedra buvo perstatyta, po rekonstrukcijos ji išėjo didesnė, bemaž dabartinio tūrio. Tai buvo būtent Vytauto valdymo metais. Taigi visi šitie pastatai su vendiniu plytų rišimu statyti anksčiau.
Senieji mūrai yra mūsų Gediminaičių dinastijos lizdas. Neseniai man teko būti konferencijoje Liubline, kurioje buvo aptarinėjamas Jogailaičių dinastijos indėlis į Europos kultūrą, Vidurio Europos regiono kultūrą, netgi plačiau. Iš daugelio šalių buvo istorikai susirinkę. Bet visos Jogailaičių šaknys yra pas mus. Būtent čia buvo Algirdo, Gedimino buveinė. Tyrimai tai tik patvirtina.
Dar vienas dalykas. Visi tie pastatai, patys ankstyviausi ir tie, kuriuos vadiname renesansiniais, tasai jų nereguliarumas irgi yra įdomūs. Pasirodo, visa jų statyba vyko vakarinėje Gedimino kalno papėdėje ant kyšulio. Kyšulys turėjo būtent tokią formą, dar besiplečiančią ir į vakarų pusę. Betyrinėjant mums pavyko išryškinti to kyšulio formą, jis buvo nuo 3 iki 7 metrų aukščio, o visiškai šalia tekėjo senoji Vilnios vaga. Vagos vieta ir toji kyšulio forma ir nulėmė rūmų kontūrus, planą. Viskas labai susieta su pirminiu reljefu. Iš vienos pusės kalnas saugojo, aplink upė, ir tas ragas, kyšulys, vokiškai vadintas liežuviu… Labai graži, tokia tapybiška buvo vieta. O gal čia ir yra tasai Šventaragis? Ragas, kur mūsų valstybės pradžia. Juk kitame jo gale – mūsų ankstyvosios religijos centras, tai, matyt, jau nekelia abejonių, apie ką rašė Dlugošas, Strijkovskis, ankstyvosios kronikos. Kai mes tyrinėjome Katedrą, taip pat šį tą radome. Atsiskleidė visa mūsų valstybingumo, religijų pradžia. Jau nebebijome sakyti, kad tai XIII amžiaus antroji pusė, plačiai kalbame, jog, matyt, nuo Mindaugo laikų, nuo valstybės centralizacijos pradžios čia buvo pagrindinė mūsų šalies vieta.
Tyrimai baigti. Rūmus reikia atstatyti
Vis dėlto, kodėl taip svarbu Valdovų rūmus atstatyti dabar, o ne, sakykime, po kokių dešimties, dvidešimties ar daugiau metų, kai mūsų valstybė sutvirtės ekonomiškai? Kokie būtų Jūsų argumentai?
Buvo viena tokia data… Aš čia dirbu nuo pat tyrinėjimų pradžios, nuo 1987 metų, taigi šiemet sukanka penkiolika metų. Prisimenu 1988-uosius, Atgimimo pradžią, patį pakilimą. Tuo metu niekas neabejojo, kad Valdovų rūmus reikia atstatyti, kad jų statybą reikia pradėti tuojau pat. Čia mūsų valstybingumo centras. Pradėkim jį atstatyti. Bet tuo metu mes neturėjome tos tyrimų medžiagos, kurią dabar turime. Ir paminklosaugos metodika reikalauja prieš pradedant ką atstatyti, sukaupti reikalingą medžiagą. Kaip minėjau, žinojome, kad rūmai buvo pastatyti XVI amžiuje, ir daugiau bemaž nieko. Per šį laiką, tuos penkiolika metų, visu perimetru atkasėme visus rūmų pamatus. Architektūriniai tyrimai yra baigti. Taigi šiuo požiūriu esame surinkę medžiagą ir padarę rekonstrukcinius maketus. Bet truputį vėliau kažkaip prasidėjo abejonių metas – spaudoj, visuomenėj.
Atrodo, daugiau dėl istorinių tyrimų?
Taip. Bet daug apie Vilniaus pilis, apie Katedrą yra rašyta dar XIX amžiuje. Lenkiškai, rusiškai, vėliau ir lietuviškai. Istorikai, kurie apie tai rašė, kad ir XIX amžiuje, sėdėjo archyvuose, rinko medžiagą, ja rėmėsi. Lietuvos, Vilniaus archyvai – tiek čia gaisrų buvo, tiek karų – labai sunaikinti, bet gal kai kas dar ir neperskaityta. Mes rėmėmės radiniais, kas be ko, skaitėme ankstesnes publikacijas, kai kuriuos autentiškus šaltinius, bet, žinoma, niekuomet tų paieškų, tos medžiagos nebus per daug. Ir dabar, nuo šių metų, vėl tai daroma, nors sunku tikėtis surasti ką nors visiškai nežinomo.
Dar norėčiau sugrįžti prie argumentų, kad Valdovų rūmus reikia atstatyti. Mūrai atkasti. Jie buvo pridengti nelabai gražiais gaubtais. Ar tuos gaubtus ir laikyti pačioje Vilniaus širdyje? Architektūriškai jie čia svetimi. Antra vertus, gaubtai žiemą nuo šalčio mūrų neapsaugodavo, be to, netoli ir gruntinis vanduo. Visa tai juos ardydavo. Pažvelkime dar iš kitos pusės. Atkasėme dideles mūsų istorijos, architektūros istorijos vertybes, netgi pradmenis, kurios čia labai ryškios. Ir visa tai nyksta. Buvo gana šiuolaikiškai mąstančių: statykime virš atkastųjų pamatų gaubtą, stiklinį ar dar kokį. Bet tasai gaubtas turėtų dengti beveik pusantro hektaro teritoriją. Kaip jis atrodys šalia Katedros ir Gedimino kalno? Niekas nepasiūlė to gaubto netgi grafinės idėjos, apsiribota šnekomis.
Dabar einama tuo keliu, kad vis dėlto galima tuos senuosius mūrus eksponuoti, virš jų padarant siauresnį gaubtą. Kad tuo gaubtu taptų atstatyti rūmai, atstatyta tų rūmų istorinė vizija, o apatinėje dalyje, pamatų zonoje, būtų galima kiek įmanoma daugiau eksponuoti atkastąsias senienas, kurios taps unikaliais eksponatais. Tokia idėja dabar įgyvendinama.
Visuomenės dėmesys, prieš dvylika metų buvęs entuziazmas, kad valdovų rūmus reikia atstatyti, truputį priblėso. Kodėl? Buvo įvairių priežasčių. Bet ypač stebindavo toks pasakymas, ir spaudoje kartotas,kad Katedra ir Valdovų rūmai niekuomet greta vienas kito nestovėjo, jog visa tai kažkieno sugalvota. Prieita netgi iki to, kad imta teigti: kai L.Stuoka-Gucevičius projektavo Katedrą, jis galvojo ir apie rūmų nugriovimą. Niekur, absoliučiai niekur nėra apie tai parašyta. Katedra buvo baigta rekonstruoti 1801 m., jos dabartinis, jau klasicistinis tūris padarytas 1791–1792 m., dar prieš T.Kosciuškos sukilimą. Apie rūmų statymą nereikėjo galvoti – jie jau stovėjo. Taigi tokie argumentai – iš piršto laužti. Jautėsi, jog kažkas sąmoningai nori visuomenę, žmones, kurie mažiau išmano istoriją, dezinformuoti. Koks to tikslas – galima tik spėlioti.
Kieno kultūrinė įtaka stipresnė – Bizantijos ar Vakarų?
Rūmų teritorijos tyrimai, kaip minėjote, vyksta nuo 1987 metų. Kokie būtų patys įdomiausi radiniai, svarbūs ne tik Vilniaus kaip Lietuvos sostapilio istorijai pažinti, bet ir rūmų atstatymo autentiškumui pagrįsti?
Labai platus klausimas. Iš dalies aš į jį atsakiau. Mes išryškinome tą istorinę tiesą, kad kunigaikščiai Gediminas ir Algirdas, gal ir Mindaugas negyveno kokiose lūšnose, o mūriniuose pastatuose, kurių liekanų randame. Tarpukario laikotarpiu, prieš Antrąjį pasaulinį karą, lenkų literatūroje, mes ją turime, vis rašė, kad Vilnius Gedimino laikais buvo be mūro, be nieko, stovėjo tiktai iš žabų ir molio nudrėbti pastatai. Taigi nauji archeologiniai radiniai leidžia ne tik patiems išsiaiškinti, bet galime ir kitiems parodyti, jog buvome ne visai iš kelmo spirti. Mokėjome labai gerai kariauti su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, sugebėjome atsilaikyti prieš pažangiausią to meto karinę techniką, atsivežtą turbūt iš Palestinos, iš Kryžiaus karų. Taip pat ir statėme, mažesniu masteliu, bet statėme ir kai ką mūrinio. Kaip minėjau, mes buvome Gediminaičių, Jogailaičių, kurie dabar labai populiarinami, minimi, tos didžiulės dinastijos, kuri darė didelę įtaką Europai, Vidurio ir netgi Rytų Europai, lopšys. Taigi atrandame jų buvimo, architektūros pėdsakus.
Dar vienas labai įdomus dalykas. Mums kartais nepatogu, dėl to mušamės į krūtinę, kad mūsų ankstyvoji raštija buvo baltarusiška ar vakarų rusų. Netgi Vytauto kanceliarija, tegul ir ne visa, – matyt, raštus į Vokietiją siųsdavo kitaip surašytus, – buvo vedama ta kalba. Bet dabar tasai vendinis mūrų plytų rišimas. Jis buvo paplitęs labai plačiai, visoje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, taip pat Medininkuose, Krėvoje, Lydoje, Senuosiuose Trakuose. Jisai, kaip sakiau, datuojamas XIII a. antrąja puse, taip pat XIV a. pirmąja puse. Jeigu būtų tokia stipri bizantinės kultūros įtaka, tai ir mūrai galėjo būti statomi taip, kaip XII amžiaus Gardine, Smolenske, kitur – iš tos pačios plonos plintos. Bet pas mus mūras vakarietiškas. Ryškėja būtent šitos kultūros įtaka. Kiek mes betyrinėjome, niekur bizantinio mūro nerandame, to, kuris atėjo į Kijevo Rusią iš Konstantinopolio, iš Bizantijos. Šis faktas svarbus ir šiomis dienomis. Apie tai kalbėjau ir Liublino konferencijoje.
O radinių svarba rūmų atstatymui?
Aš nesakyčiau, kad atstatysime autentiškus Valdovų rūmus. “Vorutoje” prieš kurį laiką buvo G.Drėmaitės pokalbis, kuriame teigta: Kitkauskas galvoja – atstatysime autentą. Su ja net truputį bariausi šiuo klausimu. Tai, ką atstatysime, nebus autentas, mūsų užduotis: ką galime, tikroviškiau padaryti.
Valdovų rūmų tikroviškumui pasiekti esame surinkę nemažai architektūrinių detalių. Ne tik atkasėme pamatus, rūsių liekanas. Kai rūmus ardė, griovė, pagrindines plytas surinko ir pardavė miestelėnams, bet rūmai buvo statyti ne tik iš plytų, buvo ir natūralaus akmens detalių; langų rėminimai, durų, karnizai buvo iš smiltainio, iš natūralaus akmens. Ne viską anuomet išdalijo, išvežiojo. Apgadintas detales taip pat numetė su griuvenomis. Mes jas randame, turime kelis šimtus surinkę. Galėsime langų apvadams, karnizams naudoti. Dažnai sakoma: prastesnis variantas, jeigu analogijų tenka ieškoti, jas skolintis, kopijuoti kaimyniniuose kraštuose. Didžiąją dalį tų dalykų mes turime, suradome rūmų teritorijoje. Dabar mūsų pareiga jas gražiai vietoje pritaikyti. Tyrimai šiuo požiūriu daug prisidėjo prie to tikroviškumo.
Priešginų niekada netrūksta
Vis vien pasigirsta balsų, jog rūmai bus atkurti pagal kelis išlikusius piešinius, jog trūksta dokumentų, galinčių padėti detaliau juos pažinti. Vienas Vilniaus istorikų ne taip seniai, prieš pusmetį, vėl spaudoje ragino “eiti į archyvus” ir ieškoti naujos dokumentinės medžiagos.
Tuose dailininko Smuglevičiaus piešiniuose rūmai pavaizduoti iš pietų ir šiaurės pusės. Pranciškus Smuglevičius mokslus buvo baigęs Italijoje, ten piešė Senovės Romos architektūrą, daugelis jo piešinių išliko, tai buvo šios srities specialistas, o ne koks nors fantazuotojas. Viską stengėsi parodyti tikroviškai, dabar matome, ką jis nupiešė, yra tikras daiktas. Taip pat šiek tiek išliko piešinių, pieštų tuoj pat rūmus nugriovus. Kada šiuos piešinius sulyginome su tuo, ką čia atkasėme, – viskas atitinka, jų tikroviškumo nepaneigsi. Jeigu dar ką nors surastume archyvuose, – Dieve, padėk, – bus tik papildymas, kai kurių mūsų sprendimų patikslinimas. Žinoma, būtų labai gerai surasti interjerų aprašymų, pavyzdžiui, kas kur buvo konkrečiai. Mes atsekėme ir pirmo rūmų aukšto, ir antro, netgi trečio patalpų išdėstymą, bet jeigu surastume, kur būtų parašyta: čia buvo sosto salė, čia… Dabar tik spėjame, nujaučiame.
Tuos dalykus panašiai sprendė ir Krokuva. Vavelio pilis labai graži. Lyg renesansinė. Bet iš tikrųjų ji XVIII amžiuje buvo labai apnaikinta. XIX amžiuje austrai joje, kai po Lietuvos-Lenkijos padalijimo atiteko Austro-Vengrijai, buvo įsirengę kareivines, pristatė naujų blokų. Taigi visa tai, ką matome aplankę Vavelio pilį, lenkai per maždaug šimtą metų yra sukūrę. Žinoma, ieškodami medžiagos, ją analizuodami.
Mano ir mano kolegų nuomone, mums taip pat pirmiausia reikia atstatyti rūmų tūrį, patalpas, o vidų įrengti – ypatingai neskubant. Interjeruose siekti kaip galima daugiau tikroviškumo, jeigu norime, kad rūmai taptų mūsų jaunimui Lietuvos istorijos mokykla. Kai kurias sales būtų galima jau rūmų atidarymui įrengti, bet kitus dalykus daryti neskubant, siekiant kuo istoriškesnio įvaizdžio.
Reikia suprasti, kad rūmai Lietuvos tūkstantmečiui ne visi bus įrengti?
Sunku pasakyti. Tie keturi korpusai – nėra didelis pastatas. Jų dalis yra trijų aukštų, o iš šiaurės vakarų pusės, nuo Arsenalo, – tiktai dviejų aukštų, net vienaaukštis priestatas yra. Rūmai, kuriuos mes ruošiamės atstatyti iki 2009-ųjų, savo tūriu yra dvigubai mažesni už Varšuvos Karalių pilį, kurią atstatė prieš dvidešimt–trisdešimt metų. Ir savo kubatūra, ir savo plotu. Šių dienų techninėmis galimybėmis naudojantis, tai nesunkiai realizuojamas uždavinys: keturis korpusėlius pastatyti per šešetą–septynetą metų. Buvo per daug išpūstas šis reikalas.
Paieškos tęsiamos. Įkurtas Vilniaus pilių rezervatas
Taigi istorikai ieško naujų dokumentų archyvuose, archeologai toliau kasinėja Valdovų rūmų teritoriją. Kas naujo?
Visų keturių rūmų korpusų pamatus, rūsius baigėme atkasti praėjusiais metais. Bet kai prasidėjo tikslaus rūmų atkūrimo projekto rengimas, atsidaro tokių problemų, kurioms išspręsti reikia tyrimus papildyti. Kodėl papildyti? Pavyzdžiui, yra numatyta, jog visos inžinerinės komunikacijos, kurios aptarnaus rūmus, neturi eiti per rūmų kiemą, per korpusus, o apeiti aplink. Bus pastatytas kolektorius. Kaip tik šiemet to būsimo kolektoriaus vietoje vykdomi nemaži tyrimai, susiję su tuo projektu. Ir tai, žinoma, teikia naujos medžiagos.
Nepaminėjau dar vieno dalyko. Dar sovietmečiu, prieš 20–30 metų, tirdami Katedrą, ir dabar – kyšulyje Valdovų rūmų liekanas, mes aptikome apatinius sluoksnius, kurie susiformavo kur kas anksčiau. Sakykime, ledynmetis baigėsi, atsirado kyšulys, Vilnia tekėjo senąja vaga… Kada šis kyšulys buvo apgyvendintas? Mūsų surastas toje vietoje pats žemiausias sluoksnis – vien tik degėsiai, kokių 20–30 centimetrų storio. Jame randame keramikos: puodų šukių. Mūro ten dar nė pėdsako, bet puodus jau mokėjo žiesti. Dar pirštais – lipdytinė keramika, nes ant sukamojo rato daryta. Dabar archeologai sako: I tūkstantmetyje bent jau vidurys. Bet yra ženklų, kad Gedimino kalne gyventa net I tūkstantmetyje prieš Kristų. Šia prasme žinomas ir Trijų Kryžių kalnas. Tiesa, archeologų nuomonės šiuo požiūriu skiriasi. Reikėtų detalesnių tyrimų.
Seimas patvirtino Vilniaus pilių kultūrinio rezervato ribas, Vyriausybė – to rezervato nuostatus. Nuo kitų metų, matyt, bus ir rezervato vadovybė. Taigi vienas pagrindinių ateityje uždavinių – tolesnis mokslinis tos teritorijos tyrimas. Šio mūsų valstybingumo lopšio. Pilių teritorija – tai ne tik Žemutinė pilis, Valdovų rūmai, ne tik Aukštutinė pilis, bet ir Kreivoji, kuri buvo su savo gyvenvietėmis, savo įtvirtinimais. Teks laipsniškai, žinoma, kiek leis finansinės galimybės, tirti, studijuoti šią ankstyvąją mūsų valstybės istoriją. Ir saugoti. Per šimtmečius tik Kreivosios pilies teritorija liko neužstatyta, krūmais apaugusi. Bet šiais laikais, kada atsirado tokios didžiulės techninės, industrinės statybų galimybės, kas gali būti tikras, kad nekils noras, neatsiras investuotojų ir į šią teritoriją. Juk tokia žavi ir patogi vieta. Rezervato tikslas – apsaugoti šią teritoriją nuo sunaikinimo.
Žinome, kad mūsų istorikai ieškoti dokumentinės medžiagos buvo išvykę į Maskvą, lyg tos paieškos liko be jokių rezultatų. Ar žvalgomasi į kitų kraštų archyvus?
Maskvoje mūsų žmonės po truputį ir toliau dirba. Ir Sankt Peterburge. Ten saugomi didžiuliai archyvai. Dažniausiai mūsiškiai tik jų aprašus yra paskaitę. O tuose aprašuose, galimas daiktas, yra paminėti dalykai, aktualesni vietiniams tyrinėtojams, be to, už tų aprašų slepiasi didžiulės bylos. Ką gali žinoti, gal jose kas nors ir yra. Bet, žinoma, tai ieškojimas adatos šieno vežime. Toji adata gali būti kur nors ir mūsų žinojimą papildyti.
Vis dėlto daugiau rezultatų duoda Lenkijos archyvai. Mūsų istorikai dabar dirba Varšuvoje. Randama įdomių Žygimanto Augusto laikų dokumentų, pavyzdžiui, kad ir rūmų išlaidų registracija: kam, ką išdavinėjo Karaliaus, kunigaikščio dvaras, kiek mokėta už vieną ar kitą dalyką, arba, sakykime, kiek kainavo vieno ar kito svečio priėmimas ir pan. Mums tai daug ką paaiškina. Dar, papildomai, reikėtų žiūrėti Ukrainos, net Minsko archyvuose. Italijos archyvuose jau pradėjome žvalgytis. Ten yra mus dominančių Bonos laikotarpio dokumentų, susirašinėjimo. Žinoma, reikia mokėti italų kalbą. Suradome tokių, kurie moka, dabar jie ten išvažiavę. Ko mes itin laukiam? Kas galėtų konkrečiai patikslinti Vilniaus pilių radinius, interjerų detales, geriau interpretuoti.
Atstatymo darbai jau vyksta
Vasaros pradžioje pradėti rūmų atstatymo darbai. Gal nors trumpai, ką pavyko nuveikti? Ar pakanka lėšų rūmų atstatymui, tyrimams? Koks vaidmuo kaupiant lėšas tenka Valdovų rūmų paramos fondui?
Vyriausybė palaiko Valdovų rūmų atstatymo idėją. Vienu metu ja buvo suabejota. Tad Seime iš naujo svarstytas ankstesnių metų nutarimas – atstatyti ar neatstatyti rūmus? Lėšų, mano žiniomis, pakanka, bent šių metų darbams.
Paramos fondas kol kas remiasi žmonėmis, kurie aukoja nedideles sumas. Dr. J.Kazickas, kiti mūsų išeivijos atstovai yra paaukoję dideles sumas. Bet, manyčiau, toji parama kol kas nėra tokia ženkli. Ir pačią rūmų atstatymo idėją gal daugiau parėmė išeivija. Rūmų atstatymo šalininkų poziciją labai sustiprino savo pritarimu Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas. Kaip tik tuo metu mūsų spaudoje buvo keliama daug abejonių dėl rūmų atstatymo. Visos išeivijos, lietuvių bendruomenės pasauliniu mastu priimtas nutarimas, kad rūmus reikia atstatyti, buvo labai naudingas idėjai realizuoti. Mano nuomone, dabar, kai jau pradėti darbai, kai mūrai pradės kilti virš žemės, toji parama turėtų sustiprėti. Dėl didesnės paramos bus galima drąsiau kreiptis ir į visuomenę. Tasai negatyvas, visuomenėje sukeltos abejonės, kartais net skepticizmas, kad čia ne mūsų reikalas ir pan., turėtų išblėsti.
Akimirksniu prabėgs septyneri metai – minėsime Lietuvos valstybės tūkstantmetį – ir rūmai turės būti baigti, privalės švytėti visu savo grožiu, didybe. O kas tuose rūmuose įsikurs? Kas juose šeimininkaus? Kam jie bus skirti? Kas konkretaus daroma šia linkme, ar kol kas visa tai dar diskusijų objektas?
Daug daroma. Yra parengtas – dar ne galutinis – rūmų panaudojimo projektas. Nes be to, nežinant kas apskritai čia bus, nerealu iš viso ką nors pradėti. Numatytas patalpų paskirstymas kur ir kas bus. Karalių jose tikrai nebebus, bet kelios rūmų patalpos atliks muziejinę funkciją – bandysime iliustruoti buvusią rūmų aplinką. Kartu šiose patalpose galės vykti susirinkimai, konferencijos ir pan. Patalpos turi būti polifunkcinės, visas pastatas gyvas. Praėjo tie laikai, kai viską užimdavo eksponatų rinkiniai. Ieškome būdų kaip padaryti, kad visa rūmų aplinka iš tikrųjų būtų gyvosios istorijos mokykla. Tam turi būti ir šių dienų technika panaudota, kompiuterizacija, būtent su jų pagalba teks praeitį atkurti. Žodžiu, rengiamasi kuo populiaresnį, kiek galima labiau patrauklų objektą padaryti.
Daug įvairių minčių yra. Net lobyną atkurti, sakykime, vakariniame korpuse, prie Katedros. Bažnyčia gali su tuo nesutikti, pasakyti ne, bet tokia mintis yra. Juk mūsų Didžiosios Kunigaikštystės rūmuose tokie turtai buvo, tik jie dingo. Kita vertus, Vilniaus vyskupija buvo iš dalies ta pati Didžioji Kunigaikštystė, su savo institucijomis, su savo gautomis dovanomis, kurių sukaupta daug ir labai vertingų. Galima mąstyti ir taip: tasai surastas lobynas yra ir mūsų valstybės turtas. Na, jeigu Katedra pasakys, jog nori savo muziejų ar ką nors panašaus steigti, ieškosime kitų panašių vertybių. Lobyno, matyt, neatsisakysime. Bus ką eksponuoti. Sakykime, ką tik pas mus lankėsi Švedijos karalienė. Prieš kurį laiką buvo atvykęs Švedijos karalius. Tada eksponavome nemažai radinių su švediškais Vazų herbais, ir visa kita. Be to, dažnai valdovai, atvykdami į svečius, atsiveža ir parodas, ypač vertingas relikvijas parodo. Mums teks ir tokias patalpas numatyti, su gera apsauga ir pan. Be to, įsikurs rūmų administracija. Pasaulio lietuvių bendruomenė, kuri dėl rūmų atstatymo rodo gražią iniciatyvą, nori turėti porą kambarių. Tų norų, sumanymų yra ir daugiau.
Ačiū už tokį išsamų pokalbį.
Kalbėjosi Juozas Kuckailis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra