Anksčiau per Didžiają savaitę lietuviai puošdavo velykines eglutes

Autorius: Data: 2013-03-26, 16:07 Spausdinti

Anksčiau Lietuvoje vyravo tradicija puošti velykinę eglutę. Virš stalo ją kabindavo už koto, žemyn galva ir dabindavo margintais kiaušiniais. Tai vienas iš daugelio lietuvių Didžiosios savaitės papročių, apie kuriuos pasakoja etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

Turbūt retas nežino, kad išgyvename Didžiąją savaitę – pasirengimą svarbiausiam krikščionių tikėjimo slėpiniui – Kristaus prisikėlimo šventei. Tiek Katalikų bažnyčiai, tiek liaudies tradicijose pačios svarbiausios dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis.

Gavėnios kulminacija – Didžioji savaitė. Tai paskutinė savaitė prieš Velykas, vadinta ne vienu vardu: Verbine, Tyliąja, Kančios, Paskutine, Švenčiausia, Laukimo ir kt. Tai ne tik pasyvus šventės laukimas, bet ir privalomo apeiginio ir pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas. Paskutinės dienos prieš šventes turtingos ir įvairių tikėjimų, apeigų, o krikščioniškieji Jėzaus Kristaus Prisikėlimo temos akcentai persimaišę su senaisiais pavasarinio gamtos žadinimo, žemės darbų, būsimo derliaus nuėmimo magiškais veiksmais, draudimais, spėjimais.

Šiandieninių pateikėjų pasakojimuose dvi pirmosios Didžiosios savaitės dienos mažai kuo skiriasi nuo kitų gavėnios dienų ir tik kai kurie prisimena, kad šiomis dienomis jų jaunystės metais buvęs dar „juodesnis“, „sausesnis“, „didesnis“ pasninkas. Trečiadienį Pietrytiniame Žemaitijos pakraštyje iki Antrojo pasaulinio karo buvo paplitęs paprotys „silkės išvarymas“. Tai įgrisusios gavėnios pasninko ir kitokių draudimų pabaigos akcentas. Vaikai pasidaro lentelę su skylute, pro kurią įveria virvę. Ant tos lentelės anglimi ar kreida išpiešia silkę, velka lentelę aplink bažnyčią ir plaka rykštėmis Didįjį trečiadienį. Taip daro vieną kartą, ketvirtadienį – du ir penktadienį – tris kartus. (Skaudvilė. J. Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993. P. 117)

Didysis ketvirtadienis dėl daugybės tikėjimų, draudimų turi net keletą pavadinimų: „Paskutinės vakarienės diena“, „Kančios pradžia“, „atgailaujančių diena“, „žaliasis ketvirtadienis“, „čystinis ketvirtadienis“, „Vėlių Velykos“.

Pirmą kartą „Vėlių Velykų“ pavadinimas paminėtas XVII a. lietuvių–vokiečių kalbų žodyne, vėliau – 1747 m. P. Ruigio ir 1800 m. M. K. Milkaus žodynuose. Iš šių jos pateko į F. Kuršaičio žodyną. E. Miežinis 1894 m. lietuvių, latvių, lenkų ir rusų kalbų žodyne pateikia ir Vėlių Velykų sinonimus: „Vėlių Pėtnyčia“ ir „Vėlių durelės“.

Vėlių Velykų esmę XIX a. pab.– XX a. per. bandė išsiaiškinti J. Basanavičius. K. Būga tuo reikalu jam rašė, kad „Dusetų parapijoje senieji žmonės dar ligi šiolei tebemini „Vėlių Velykas“, kurios, – kaip aiškino mano senelis, Albinas Būga, turįs metų 80 su viršum, – tęsiasi per tris dienas: didįjį ketvergą, pėtnyčią ir subatą. Ant užklausimo, kas yra „Vėlių Velykos“, mano senelis paaiškino, kad tai ėsančios „numirusiųjų Velykos“. Daugiaus apie vėles dusetiškiuose nieko neatsižinojau“.

Tame pačiame krašte 4-ajame mūsų amžiaus dešimtmetyje apie Vėlių Velykas vėl teiravosi etnografas A. Mažiulis, tačiau ir jam gyventojai tik nurodė anksčiau buvus „dūšių velykėles“ ir „dūšių kūčias“, bet, kaip jas švęsdavo, nebežinojo. Įdomiausia, kad šiandienos pateikėjai prisimena Velykoms sugrįžtančias vėles. Pvz.: „Dzidzulėn nedėlion palieksi bažnyčias atrakytas. Nog četvergo dūšios renkas bažnyčiose. Sutemus renkas.“ (O. Tamulevičienė g. 1912 m. Kabelių k. Varėnos r.)

Bet dažniausiai Didysis ketvirtadienis vadintas Švariuoju arba „čystuoju ketvirtadieniu“. Ši diena tapatinama su tvarkymosi, apsivalymo tradicija. Taip yra greičiausiai dėl bažnytinės liturgijos tradicijos – kunigui šią dieną plauti altoriaus mensą, mazgoti kojas seneliams. Pvz.: „Mama sakydavo, kad Velykom namai būtų švarūs kaip duona. Didžiausią gabalą kelio nušluodavom, tada savo kiemą ir namus tvarkydavom. Grindis iššveisdavom su šiaudais kaip stalą. Brukdavom ir pelenais ir žvyru. Kaldras, pagalves neša į lauką, išmuša, išvėdina. Ir kubile ketvirtadienį maudydavomės… Turi būt švaru, tai gi švarusis ketvirtadienis. Ketvirtadienį nesusitvarkysi, tai triūsi, stengsies visus metus, taip ir nesugebėsi tvarkos palaikyt.“ (P. Kirševičiūtė g. 1929 m. Darsūniškio k. Kaišiadorių r.)

Dar XX a. pirmoje pusėje visoje Lietuvoje gyvavo tikėjimas, kad Didžiojo ketvirtadienio vanduo (ypač – tekantis) įgyja galią gydyti odos ligas, skaistinti, jauninti veidą ir pan. Pvz.: „Tėvelis sakydavo: „Vaikai, švarusis ketvirtadienis, tai reikia atsikelt anksčiau už kranklį ir nusipraust – visus metus būsi švarus ir sveikas. Jei kranklys anksčiau už tave atsikels, tai kad ir prausies, bet visus metus būsi murzius. Labai stengėmės atsikelt anksčiau už kranklį, dar patamsėly…“ (J. Žebnickienė g. 1928 m. Natokų k. Trakų r.)

Varnos, kranklio, t. y. paukščių, paminėjimas Didžiojo ketvirtadienio tikėjimuose neatsitiktinis. Tai, matyt, atėję iš anų laikų, kai manyta, kad užtekėjusi saulė, su saule bundančių paukščių čiulbesys mažina vandens stebuklinę galią. Patekanti saulė, paukščių balsai menkina magines galias, kurios dažniausiai siejamos su anapusiu pasauliu.

Didžioji savaitė skirta ir dvasinei švarai, o jos ypatingas laikas kasdienius daiktus paverčia stebukliniais. Kad ir kasdienė druska tampa veiksminga priemone apsisaugoti nuo raganavimo, piktų dvasių ir blogio linkėjimų. Dar veiksmingesne ji laikoma Švarųjį ketvirtadienį įdėta į krosnį ir išlaikyta iki Šeštinių. Jos galias „įkrauna“ Didžiojo (čystinio) ketvirtadienio laikas, vardas ir šventinta velykinė ugnis. Pvz.: „Didžiajan četvergi papilia druskų pečiun an pado i degina. Neugi, aš i dar dariau nelabai seniai. Kumpely papilu druskos, užmūriju pečiun. Pečius kūrenas. Negraitai išimu, maž mėnesį pabūna. I dega ty druska nuo Didžiojo četvergo. Būna nuo padzyvų. Ir Velykų šventa ugnis jų išdegina. I tep ilgas čėsas prieg ugnies… Nuo visokių padzyvų, nog piktumų…“ (S. Trakelytė, g. 1913 m. Trakelių k. Švenčionių r.)

Velykoms ne tik žmonės turi būti fiziškai ir dvasiškai apsivalę, bet ir jų aplinka privalėjo būti ne tik švari, bet ir graži. Tai neatskiriama apeigų dalis, galinti nulemti visų metų sėkmę. Sakoma, jei namai bus gražūs, tai ir tų namų merginų mergautinė dalia bus graži. Visoje Lietuvoje gražiausiai Velykoms parengiamas, išpuošiamas gerasis kampas prie šventųjų paveikslų (geroji kertė) ir viršstalė. Apibendrintai galima pasakyti vienos moters žodžiais: „Noris, kad namai būt gražūs, kad būt kap bažnyčion… Kur daugiau jaunų mergų yra, ty ir kampas margesnis, ir pirankos gražau iškarpytos, lancynelės uždangscytos, karveliai šiaudziniai karo…“ (J. Galčienė, g. 1911 m. Puvočių k. Varėnos r.) Be šiaudinių, ar iš kiaušinio lukšto pagamintų paukščiukų, kaip pavasario simbolio, Velykų apeiginei puošybai priskiriami šiaudiniai sodai, dar vadinami, „pajonkais“, „balionais“, „žvaigždėm“, „karančiais liktoriais“, „lempomis“, „žvakidėmis“, „vorais“, „žarondėliais“ ir kt., siejami su mitologija, nes jo sandara atitinka Pasaulio arba Gyvybės medžio simboliką…

Dzūkijoje, Vilniaus krašte, pas Gudijos lietuvius buvo paplitusios velykinės eglutės, namų vidaus kaišymas eglių ar kadagio šakomis. Tai vienas prasmingiausių apeiginės puošybos elementų. Prisimenama: „Pas mano krikšto mamą kiek kartų mačiau Velykų eglutę. Velykoms virš stalo kabindavo eglutę už koto, žemyn galva ir apkabindavo kiaušiniais, dažytais visokiomis spalvomis. Kaip anksčiau pirkios buvo su balkiais, tai labai lengvai pakabindavo… Ir balkių plyšius pikaišydavo eglių šakų.“ (St. Katilovič g., 1931 m. Karveliškių k. Vilniaus r.)

Tradicija Didžiąją savaitę namus puošti eglės šakomis siejasi su jau apkalbėtomis Vėlių Velykomis – tai galėjo būti ženklas vėlėms, kad jos savo buvusiuose namuose laukiamos.

Didžiojo penktadienio diena pilna mistikos ir stebuklų. Rašytiniuose šaltiniuose minimos raganos, kurios buvusios labai aktyvios priešvelykinį penktadienį. Žmonės girdėdavo jų šūksnius, nerišlias dainas. Pvz.: „Raganos, prieš Velykas durnavoja. Kaimynystėn tokia bobukė buvo, tai ana girdėjo an ažero jų balsus.“ (Švenčionys)

Dabartiniai pateikėjai apie Didžiojo penktadienio burtus, papročius prisimena nedaug. Dauguma šios dienos papročių, tikėjimų siejasi su bažnytine liturgija, pagrįsta Kristaus kančia, mirtimi ant kryžiaus ir palaidojimu: „Penktadienį kaip pagrabas. Pagrabines giesmes gieda ir lempos neduoda degt, kad Jėzus Kristus tamsoj gulėjo…“ (J. Subatovič, g. 1916 m. Pylimų k. Vilniaus r.)

Bet daugiausia apeigų, papročių, iškilmingumo ir paslaptingumo sukaupusi Didžiojo šeštadienio tradicija. Katalikų bažnyčia nuo VIII a. vidurio įvedė ugnies šventinimo apeigas. Dar iš vakaro šventoriuose sukraudavo didelius laužus iš senų kryžių ir juos Šeštadienio rytą užkurdavo prosenoviniu būdu, išskeldami ugnį iš titnago Dar XX a. pradžioje Veiviržėnuose laužą užkurdavo iš akmens senu dalgiu įskeltomis kibirkštimis, nuo jų užsidegdavo greta padėtos pakulos.

Širvintų apylinkių atokiuose kaimuose dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvęs paprotys šventa ugnimi pasirūpinti ne bažnyčios šventoriuje, o savo kaime. Pvz.: „Jei Velykos pasitaikydavo ankstyvos, keliai sunkiai pravažiuojami, tai ūlyčios gale susirinkę kaimo seniai užkurdavo velykinį laužą, trindami titnagą vieną į kitą. Kiekvienos sodybos gaspadorius jos parsinešęs į savo namus iš naujo įkurdavo krosnį.“ (B. Švedovič, g.1919 m. Draučių k. Širvintų r.)

Apeiga kuo skubiau į namus pargabenti šventintą gyvą ugnį ilgiausiai gyvavo Vilniaus apylinkėse ir Pietrytinėje Lietuvoje. Pvz.: „Mano motina buvo labai tikinti; ji niekada nekurs Didžiąją subatą krosnies paprasta ugnim. Ugnies parnešimas – vyriausio brolio darbas. Jam tėvas duodavo arklį ir joja, kad tik greičiau už kitus su ta ugnim sugrįžus. Gražu buvo žiūrėt, kaip tie jauni vyrai dūmindami joja per laukus… Iki Šilėnų 5 kilometrai, o iki Sudervės – 7, bet jei gražus pavasaris, tai dėl smagumo, per laukus ir iš Sudervės pardūmindavo.“ (F. Jarecky, g. 1923 m. Karveliškių k. Vilniaus r.)

„Amžinų atilsi bobulė pasakojo, sako, vaikeli, ugnelė šventa, mes jų nešam tam, kad pas mus nigdi ugnelė neužgist. Ji visadu po vienų žairukį indėdavo visuose pečiukuose, plyton, ir pircin. Jos žodzai: „Būk spakaina.“ (M. Bernatavičienė, g. 1929 m. Trasninkų k. Varėnos r.)

Didįjį šeštadienį bažnyčioje pašventinto vandens ypatingų galių veika, jo panaudojimo skalė labai plati. Pietryčių, Rytų Lietuvoje, t. y. tuose kraštuose, kur ilgiausiai išliko paprotys nusiprausti Didžiojo ketvirtadienio rytą, prieš saulės patekėjimą, bažnyčioje pašventinto vandens namams įsipila nedaug, naudoja labai saikingai. Suvalkijoje jo nešamasi daugiau.

Žemaičiai, kurie jau gerokai primiršę tikėjimą Didžiojo ketvirtadienio stebuklinga, apvalomąja vandens galia (jie šio ketvirtadienio nevadina švariuoju), iš bažnyčios į namus šventinto vandens kibirais tempdavosi, o ir šiais laikais jo parsineša daugiau nei kituose Lietuvos kraštuose. Parneštą vandenį žemaičiai panaudoja visame savo ūkyje: „Sodną laistė, avilius, gyvulius, trobas… Anksčiau be švęsto vandens nė žingsnio nežengs. Prie išeinamų durų buvo tokios molinės puodžiukės, prikaltos su velykiniu vandeniu. Ryte pasikels – žegnosis, vakare, grįžę iš darbų, žegnosis. Anksčiau Velykų vanduo buvo šventas tik iki Sekminių…“ (V. Baltuškienė, g.1925 m. Purvėnų k. Mažeikių r.)

Žemaitijoje velykinio vanduo buvo nešamas į kapus ir juo pašlakstomi kapai. Dar vienas šio krašto išskirtinumas, kad velykiniu vandeniu pašlakstydavo koplytėles ir sodybų kryžius.

Dzūkijoje, Rytų Lietuvoje, ilgai laikėsi tradicija (o gal ir tebesilaiko) pašventinti bažnyčioje ne tik kiaušinius, bet ir kitus valgius. Ir šioje tradicijoje „pirmauja“ Vilniaus apylinkių kaimai. Šventinti skirtą maistą maždaug iki XX a. 4-ojo dešimtmečio kaimo žmonės gabeno skryniose, labai panašiose į kraitines, tik mažesnėse. Šventino neįtikėtinai daug maisto, nes jo turėjo užtekti iki Atvelykio.

Pylimų kaime, esančiame visai netoli Vilniaus, gyvenanti moteris papasakojo: „Mano mama turėjo žalią kupariuką, o pas tetą buvo liepinis nedažytas. Juos tik Velykom ir laikė. Kamarėlėj buvo toks kampas, tai ten jį užkišdavo ir jis laukdavo kitų Velykų… Tokių kupariukų nešte nenuneši į bažnyčią, juos su arkliais vežė ir dviese keldavo… Kas pėsčias ėjo, tai kaimynų prašydavo, kad nuvežtų… Į kupariuką dėdavo cielą keptą paršiuką, kartais kalakutą, dešrų, mėsos, kepalą ar du pyrago, duonos, sūrio, sviesto… Sūrio, sviesto, kiaušinių pašventinimui būtina turėt, kas neturi, tai perka ar skolinasi… Jei per Velykas neturėsi sviesto, sūrio, tai ir per metus jie bus reti svečiai ant stalo. Kupariukus šventoriuje sustato, o kai po mišių šventina kunigas, tai visi skuba prie savų ir dugnelius atidarinėja, atidarinėja… Pakvimpa visas šventorius…“

Radijo paskaita skambėjo LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“

Etninė kultūra , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra