Anglija.lt apžvalgininkė Z. Čepaitė: „Emigracija padeda suprasti, ką reiškia gyventi“

Autorius: Data: 2013-01-24, 15:32 Spausdinti

Pristatome pokalbius su žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su portalu Anglija.lt. Būtent šių žmonių darbas turėjo įtakos tam, kad Anglija.lt daugelį metų yra populiariausia lietuvių emigrantų žiniasklaidos priemonė. Dažnai Anglija.lt darbuotojai lieka „už kadro“, todėl pagalvojome, kad visiems bus įdomu iš arčiau susipažinti su mūsų kolegomis ir draugais. Kad liktume kiek įmanoma nešališki, parengti pokalbius paprašėme pas mus praktiką atlikusios žurnalistikos studentės Rasos.

Šįkart – pokalbis su Anglija.lt apžvalgininke Zita Čepaite.

Remigijus Kostrovickas, Anglija.lt bendrasavininkis

Nuo 2007-ųjų metų Londono lietuviams Zita Čepaitė buvo pažįstama kaip savaitraščio „Infozona“ redaktorė. O dabar ji yra neatskiriama portalo Anglija.lt dalis. Vieni smerkia jos savaitinius komentarus dėl dažnai nemalonios tiesos, kiti – dėkoja, jog ji drąsiai reiškia savo nuomonę apie opias problemas. Pati rašytoja sako, kad būtent tada ir atsiranda įkvėpimas rašyti vėl.

Kas Jums buvo sunkiausia atvykus į Londoną?

Buvo nelengva susirasti darbą. Ėjau į daugybę įdarbinimo agentūrų, o kadangi mano darbinė biografija buvo žurnalistinė, tik vėliau supratau, kodėl man sakydavo „overqualified“ – čia žurnalistai, įsidarbinę kaip paprasti darbininkai ar slaugės, dažnai atlieka žurnalistinius tyrimus, kad surinktų informaciją apie kokias nors negeroves.

Ar turėjote pas ką važiuoti, kai nusprendėte atvykti į Londoną?

Mano draugė gyveno Londone, pas ją ir apsistojau. Ji man daug ką padėjo išsiaiškinti ir susitvarkyti. Juk atvykus reikia turėti taip vadinamą adreso patvirtinimą. Be to – nė žingsnio, net socialinio draudimo kortelės negausi, o adreso patvirtinimą vos atvykus gauti nėra paprasta. Mano draugės pagalba šiuo atveju buvo neįkainojama.

Daugelis išvažiuoja, nes jaučiasi nebereikalingi Lietuvoje. Ar jūs irgi tokia jautėtės?

Jaučiausi, kad nepritampu Lietuvoje. Nepritapau sovietmečiu, prasidėjus Sąjūdžiui tas pritapimas atsirado, bet tai truko iki kokių 97–98 m., nes maždaug tada susicementavo naujos galios struktūros, kurios ėmė diktuoti savo madas ir savo gyvenimo taisykles. Tai buvo pinigų ir valdžios garbinimo mada, ir natūraliai dalis žmonių negalėjo ir nenorėjo, tarp jų ir aš.

Ar nesigailite, kad palikote Lietuvą?

Nesigailėjau nei vienos minutes ir kol kas grįžti neplanuoju – toji pinigų ir valdžios garbinimo atmosfera nepasikeitė, net dar labiau sustiprėjo, savarankiškai mąstančių ir savo nuomonę turinčių žmonių užjuokimo sistema dirba visu pajėgumu, pavieniai bandymai ką nors pakeisti užgniaužiami užuomazgose. Grįžti tam, kad neištvėręs nusižudytum. Tada geriau emigracija.

Kokius darbus per šiuos šešerius metus Londone esate dirbusi?

Iš tikrųjų nedaug keičiau darbų, pradėjau nuo valytojos viešbutyje, vėliau prižiūrėjau Alzheimeriu sergančią senutę ir galiausiai gavau redaktorės darbą lietuviškame laikraštyje „Infozona“. Žurnalistinį darbą tebedirbu iki šiol. Tiesa, šiuo metu dar papildomai užsiimu vertimais.

Kaip atsidūrėte Anglija.lt?

Komentarai Anglija.lt buvo mano žurnalistinio darbo „Infozonoje“ tęsinys. Rašyti blogą, tai gera proga išsakyti savo pastebėjimus, svarstymus ar abejones ir sulaukti skaitytojų komentarų, t. y., jų svarstymų ir pastebėjimų ta pačia tema. Įžeidimų taip pat, bet tai padeda užsigrūdinti. Tikiuosi, kad šiek tiek paprovokuoju žmones susimąstyti apie dalykus, į kuriuos jie kartais neatkreipia dėmesio arba praleidžia pro ausis.

Žmonės gal mano, kad savo nuomonę reikšti labai lengva. Tikrai ne. Bent jau man. Bet kai kas nors pagiria ir pasidžiaugia, kad gerai pastebėta ar giliai užgriebta, tada džiaugiuosi. Tada atsiranda ūpas dar vieną komentarą suregzti.

Kuo portalo Anglija.lt redakcija skiriasi nuo kitų redakcijų, kuriose Jums teko dirbti?

Visų pirma iki šiol man nebuvo tekę dirbti internetinėje žiniasklaidos priemonėje, tad didžiausi skirtingumai yra tie, kurie susiję su virtualiosios erdvės specifika – bendravimas su kolegomis daugiausia internetu, informacijos paieška – internetu, grįžtamasis ryšys su skaitytojais irgi internetu. Tai sukuria kitokį, daugiausia tekstinį bendravimą, papuoštą emocijas reiškiančiais ženkliukais. Dirbant televizijoje ar laikraštyje tiesioginis kontaktas su kolegomis būdavo kasdienė neišvengiamybė su visais savo pliusais ir minusais.

Kita vertus, labai miela kompanijos vadovų pastanga išlaikyti savo bendradarbius ne tik virtualioje, bet ir realioje erdvėje organizuojant susitikimus su kompanijos vadovais ir kitais bendradarbiais.

Man patinka šios kompanijos politika – informuoti darbuotojus apie kompanijos darbo naujoves, tai padeda geriau suprasti ir įsijungti į mūsų bendro produkto kūrimą.

Ir dar, retas kolektyvas apsieina be intrigų, kur tik teko dirbti, dėl vienokių ar kitokių priežasčių imdavo pintis intrigos. Anglija.lt vienintelė, kur to nėra. Manau, tai lemia atidi darbuotojų atranka, kai vertinamos ne tik dalykiniai įgūdžiai ir darbinė patirtis, bet ir asmeninės savybės.

Iš kur atsirado poreikis rašyti?

Man tai yra būdas susivokti pasaulyje, pamatyti gilesnes įvykių sąsajas ir prasmes. Kitiems patinka spręsti kryžiažodį ar žaisti šachmatais – kažkoks pasitenkinimas radus teisingą ėjimą, aptikus tinkamą žodį.

Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?

Šiuo metu rašau romaną, kaip pavyks nežinau, bet kai kas, ką parašiau, patinka, ir tai įpareigoja tęsti toliau, nors kartais norisi mesti.

Esate žurnalistė, eseistė, rašytoja. Prie viso to prisideda ir žodis feministė. Ar viešumoje, tarkim, ne itin pažįstamoje aplinkoje, prisipažįstate, kad esate feministė?

Lietuvoj feminizmas atrodo kaip kažkas tokio, čia visos tos bangos praėjo prieš tris dešimtis metų ir turbūt didesnę nuostabą sukeltų tas ar ta, kurie sakytų esą antifeministai. Bet apskritai, diskusijos feminizmo tema iš britiškos gyvenimo erdvės yra dingę, visa, kas kadaise buvo kaip svarstytinos idėjos, įaugo į kasdienybę.

Kaip manote, ar patekęs į nežinomą jam aplinką žmogus stengiasi daug pažinti ir dėl to, kad gyvena taip aktyviai, jam patinka šalis daug labiau nei tėvynė?

Nauja aplinka pravalo smegenis, aišku ne visiems, kai kuriems dar labiau užkietina ir anksčiau keikę Lietuvą turi dar vieną keikimo objektą – Angliją. O susigaudyti naujoj aplinkoj yra išgyvenimo būtinybė, ir reikia įjungti visus varžtelius, visą laiką būti budriam, nes gali nesunkiai apsigauti ar apsikvailinti. Kalbant apie save, aš visad norėjau pagyventi kitoje šalyje, ne paturistauti su savo sumuštiniais ir savo draugija, bet pagyventi, pajusti gyvenimo kasdienybę. Kadangi mėgstu vaikščioti pėsčiomis, jau daug Londono išmatavau kojomis ir dar daug jo liko neišmatuoto, ypač pietinėje pusėje.

Kiek turėjo praeiti laiko, kai galėjote Londoną pavadinti savu miestu?

Sunku Londoną pavadinti savo miestu net dabar, jis iš tikrųjų yra neaprėpiamas. Savais nebent galima pavadinti vieną ar du jo rajonus, kurie tampa asmeniškos istorijos dalimi. Taip, tokių vietų yra.

Kaip keičiasi gyvenimo būdas Londone?

Jis tampa labiau dinamiškas, beveik visa laiką tenka būti triukšme.

Kas turėtų atsitikti, kad vėl vyktumėte į naują šalį?

Didelė meilė arba įdomus darbo projektas. Turbūt važiuočiau į visiškai nepažįstamą kraštą ir būtinai ten, kur nėra žiemos.

Kaip manote, kodėl lietuviai važiuoja į Angliją?

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl lietuviai renkasi čia važiuoti, yra ta, kad ta šalis jau savotiškai įvaldyta, yra visas lietuviškas tinklas, kuris suteikia tam tikro savumo – daugelis atvyksta į mažąją Lietuvą Londone. Be to, karjeros galimybės čia atviros dirbančiam ir siekiančiam, Lietuvoj – vien tam, kas turi pažinčių ir ryšių.

Kai kurie žmonės labai bijo naujovių. Sako, kad tik jaunimas gali keliauti ir radikaliai keisti gyvenimo būdą. Kodėl, kai kalba pasisuka apie emigraciją, šios taisyklės nebegalioja?

Kai kurie žmonės įkalina save savo galvojimuose. Kita vertus, naujovių baimės priskyrimas tam tikrai lyčiai (kažkada buvo sakoma, kad moterys labiau laikosi tradicijų, nemėgsta pokyčių), tas jau daugmaž praėjo, arba tam tikram amžiui, kas būdinga dabar, yra tam tikras manipuliacijos žmonių sąmone dalykas. Ir man tikrai patinka, kad emigracija sugriovė ir smagiai ir toliau griauna sukurptus bei kuriamus mitus apie „tuos lietuvius“. Manau, kad emigracija maždaug pusei išvykusiųjų padėjo suprasti, ką reiškia tikrai gyventi – rinktis, siekti, stengtis ir atsakyti už save.

Anglija.lt nuotr.

Lietuva - Anglija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra