Angelai sargai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Laikui stabtelėjus ant XXI amžiaus slenksčio, reikėtų dar kartą paliesti kultūros stulpus, be kurių mes nepastovėtume ant kojų. Laimė, yra žmonių, kurių reikia kaip oro, kaip vandens, kaip žemės. Negali būti taip, kad jų nebūtų – tuomet vargu ar kas būtų šioje žemėje. Liktų vien politika ir karai.

Šiomis dienomis minime viena gigantą po kito, štai jau ir Antanas Baranauskas ir Jonas Bretkūnas. Abu – lietuvių kalbos genijai, atėję iš šimtmečių. “Anykščių šilelis” ir Biblija. Bet tautoje yra ne vien kalbos genijai.

Įžengusiems į Lietuvos kultūrą Brežnevo epochos saulėlydyje, nebuvo sunku orientuotis. Stulpų buvo ne vienas: Paulius Galaunė (muziejai), Pranas Gudynas (restauracija), Tadas Ivanauskas (gyvūnų pasaulis), Eugenija Šimkūnaitė (liaudies medicina), Leonas Šepka (dievdirbystė), Juozas Grušas (drama), Liudas Truikys (teatro vaizdas), Kipras Petrauskas, Juozas Miltinis (teatras)… Aukščiausieji ir paskutinieji mohikanai. Keistoki, nes tolimi, baisoki, nes labai gyvi (gyvi net jeigu ne vienas iš jų jau buvo ir miręs). Stulpai buvo matomi iš tolo, spinduliavo, jų vardai rėmė dangų ir reiškė tik gera Lietuvai.
Šiandien pakalbėkime apie dar vieną stulpą – Vladą Drėmą, Vilniaus angelą sargą.

Kas jis, jeigu keliais žodžiais? Paminklosaugos sąžinė.

Išvydęs jį pagalvodavai apie nužengusį iš Mikalojaus Vorobjovo “Vilniaus meno” herojų, amžiną miestietį, kuris neša aukso dulkes per šimtmečius. M.Vorobjovo knyga, išleista prieš pat didžiąją 1940 metų katastrofą, buvo paliesta dar gerokai iki 1988-ųjų. Sunku buvo patikėti, kad tokio užmojaus veikalas parašytas lietuviškai, parašytas mūsų kultūrai atstovavusio žmogaus.

“Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią, tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba”, – rašė M.Vorobjovas, judindamas kraują. Ko ieškome tokiose knygose? Įsimenančių įspūdžių. Ką randame kasdienybėje? – įsimenančių išgyvenimų. Tas akimirkas, kai viena ir kita sutampa, vadiname laime. Sutikus Vladą Drėmą šia laime patikėdavai.

Jis gimė 1910 m. Kodėl reikėtų paminėti jį šįmet, jei ne jubiliejus? Reikėtų. Nes yra tokie vyrai ąžuolai kartais neužauga be liepų.

Jis ir turėjo tokią liepą, savo antrąją pusę, vienintelę ir nepakartojamą, Jadvygą, visų vadinama “bobulyte”. Pats gi ją vadino gražiau: Uoga. Jiedu tiko vienas kitam kaip dvi auksinės monetos pusės. Idant būtų visiškai aišku, Apvaizda pasirūpino, kad gimtų jie tą pačią dieną – gruodžio 3 dieną. Tik ji išvydo šviesą dviem metais vėliau, 1912 m. Vadinasi, šįmet – jos jubiliejus.

Šią neišskiriamą šeimą lemtis išskyrė tik vieną kartą, karo metais. Ponia Jadvyga išėjo pėsčiomis su vaikais į Gervėčių parapiją, o Drėma liko saugoti miesto. Saugojo tiesiogine prasme, nes miestas būdavo apmėtomas fugasinėmis bombomis ir entuziastai dieną naktį tupėdavo ant senamiesčio stogų, – kad laiku pastebėtų kylančius gaisro židinius.

Rašė jis apie viską, kas stovi, kabo ar guli senamiesčių lobynuose. Savo veikalų jis laukė po kelis dešimtmečius, daugelio nė nesulaukė. Už knygą “Dingęs Vilnius” buvo išaukštintas. Be tos knygos šiandien mes būtume kaip akli.

Senamiesčio architektūrą, karnizus, bažnyčias, jų archyvų knygas, brėžinius, jėzuitus ir pranciškonus, Lietuvos meno ir dailės istoriją jis pažindavo ir užsimerkęs. Visa tą didybę – medžiaginę ir dvasinę kultūrą, – jis apbrėždavo vienu šventu jam žodžiu, nors nebuvo religingas: “Kultūra”. Kultūra buvo jo bažnyčia ir jo religija.

Tai galėdavai patirti jo namuose, Literatų gatvėje. Jis kone visą gyvenimą nugyveno tame pačiame kampe, prie šv. Mykolo bažnyčios. Jame sulaukė išsvajotosios Lietuvos 1939-siais, sulaukė ir dar kartą – 1990-siais.

Svečius priimdavo savo kabinete kaip koks viduramžių laboratorijos alchemikas. Vienas pirmųjų klausimų būdavo toks:

– Kas bus su mūsų Kultūros ministerija? – kitos ministerijos jam neegzistavo, kitų ministrų pavardžių jis nė nežinodavo.

O kai ėmė aiškėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje kultūrai bus skiriamas žymiai mažesnis dėmesys negu reikia, rūstėjo: 

– Ką darysime su kultūros ministru? Baisus smūgis: laisvi tapę pragrosime Lietuvą, – pabrėždavo jis sausai ir negailestingai.

Jis pravaikščiojo savo kojas, prastovėjo jas. “Eidavo ir eidavo”, – lingavo žila galva “bobulytė”, kuri nepavargdama tarnavo jam iki galo. Nes suprato, kad jos vyras taip pat tarnystėje. O jis šaukdavo iš darbo kabineto į virtuvę: “Uoga!” Retai, nepaprastai retai ponia Jadvyga palinguodavo galva: “Pavargau, labai pavargau…” Šitai galėjai išgirsti tik po 1995 metų, kai Vlado Drėmos nebebuvo tarp mūsų.

Vladas Drėma – pirmasis Vilniaus garbės pilietis, miesto angelas sargas. Jadvyga Drėmienė – pirmojo piliečio angelas sargas.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra