„Amerikos balso“ archyvas. 1975 m. pokalbis su Simu Kudirka

Autorius: Data: 2013-03-06, 17:47 Spausdinti

„Amerikos balso“ archyvas. 1975 m. pokalbis su Simu Kudirka

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Kviečiame paskaityti 1975 m. Vašingtone įrašytą interviu su lietuvių pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyviu Simu Kudirka. 1970-aisiais S. Kudirka bandė pabėgti į Ameriką. Tuomet per amerikiečių ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susirinkimą, kuris vyko laive „Tarybų Lietuva“, S. Kudirka peršoko į amerikiečių kranto apsaugos katerį ir paprašė politinio prieglobsčio. Tačiau sovietinių pareigūnų buvo sugrąžintas atgal ir po pusmečio nuteistas kalėti dešimčiai metų. Vis dėlto po ketverių metų S. Kudirka amerikiečių pastangomis iš lagerio buvo išleistas ir su šeima atvyko į Jungtines Valstijas.

S. Kudirką 1975 m. kalbino „Amerikos balso“ žurnalistas Romas Sakadolskis.

Ką, grįžęs į Lietuvą, veikėte iki teismo? Rodos, teismo reikėjo laukti šešis mėnesius? 

Vilniuje buvau patalpintas į KGB požemį ir tuos pusę metų vyko tardymas. Atseit, dėl ko aš išdaviau tėvynę Rusiją, dėl ko aš bėgau, kas mane privertė. Vyko mano ir fizinis, ir dvasinis apdirbimas tam tikra linkme, kad aš prisipažinčiau padaręs didelį nusikaltimą, muščiausi į krūtinę. Man buvo pasakyta, kad tarybinis teismas yra mielaširdingas, yra humaniškas. Jeigu jūs apsigalvosite ir padarysite reikalingas išvadas, bus atsižvelgta į tai ir jūs gausite gal trejus metus.

Kokios priemonės buvo naudotos norint paveikti jus?

Matote, jokie įrankiai nenaudojami. Nėra dabar ispaniško bato arba kokių kitokių fizinių priemonių. Bet viena iš fizinių priemonių, reikia pripažinti, yra maistas. Per tą pusę metų iš namų aš gavau du siuntinukus, kuriuose buvo po kokius 4 kg maisto. Nustojau maždaug 15 kilogramų svorio. Vadinasi, tai šį tą reiškia, be to, nežinai, kas dar tavęs laukia.

Antra, neturi jokių reikiamų žinių nei apie savo šeimą, nei apie savo mamytę. Ten Tarybų Sąjunga juk yra, ten Tarybų Lietuva, laisva Lietuva. Ten, matote, tokiu būdu stengiamasi paveikti: tu turėjai visa ką ir galbūt daugiau negu eilinis tarybinis žmogus Lietuvoje arba rusų imperijoje. O dabar tu pralošei viską: ir savo žmoną, savo skurdžią mantą, kuri buvo šiaip taip sutaupyta, uždirbta kruvinu prakaitu ir tais baisiais, skaudžiais atsiskyrimais. Visa tai prarasta. Dabar aš neturiu nei vaikų, aš turiu tik kleimą „išdavikas, tėvynės išdavikas, amoralas“.

Apie jus Sovietų Sąjungoje labai daug rašė slaptas leidinys „Bėgančių įvykių kronika“. Gal esate matęs tą leidinį? Ar galėtumėte pasakyti, kad jūsų byla ten buvo aprašyta teisingai?

Matote, aš jo nesu perskaitęs. Matęs esu. Kur? Man atrodo, nereikia sakyti, nes ten klauso. Jie, tarp kitko, užsirašinėja viską, ką mes kalbame. Man jie parodė visą mano bylą. Kai aš atsisakiau advokato, man buvo pateikta visa, ką jūs kalbėjote iš „Amerikos balso“ lietuvių kalba, ką kalbėjo rusų kalba, ką kalbėjo „Deutsche Welle“, BBC, Vatikanas.

Jie man parodė visus dokumentus: pirmą tomą, kuriame buvo liudytojų parodymai, ir antrąjį tomą, mano tėvynės išdavimo inkriminaciją, liudijimą, kuriame buvo kaip tik „Amerikos balso“ ir visų laisvojo pasaulio radijo stočių transliacijos apie mano bylą.

Tai buvo naudojama kaip inkriminuojanti informacija?

O kaipgi. Sakė: „Kam tu užvirei košę? Tu matai, ką dabar padarei? Ir tu nenori prisipažinti, tu savęs nelaikai kaltu, tu apšmeižei Tarybų Sąjungą.“ Žodžiu, jie norėjo, kad aš atšaukčiau, prisipažinčiau, kad aš neprotingas. Tarp kitko, psichiatras kalbėjo su manimi.

Kokia buvo diagnozė?

Tai buvo garbingas, žydų tautybės taurus žmogus. Aš jam norėčiau pasakyti širdingą „ačiū“ ir jį apsaugoti, kad ko neatsitiktų iš saugumo pusės, nes saugumas ten nelabai kam atleidžia.

Buvo kalbama, kad Sovietų Sąjungoje, ypač Lietuvoje, jūs klausėtės „Amerikos balso“ transliacijų. Turbūt klausėtės ir kitų vakarietiškų programų transliacijų? Kokios ten nuotaikos? Kaip yra klausomasi?

Dieve mano, visoje gulago salyno imperijoje klausomasi įvairiausiomis kalbomis transliuojamų laisvojo pasaulio radijo transliacijų. Ypač klausomasi Lietuvoje. Juk jūs žinote, kad aš buvau radistas ir, be abejo, domėjausi ne tik pačia radijo aparatūra, bet ir kaip ta aparatūra veikė, kas kalba viename ar kitame žemės taškelyje, ką mes girdime.

Matant savo šalies ir apskritai visų okupuotų kraštų priespaudą, terorą, smurtą, demoralizaciją, man skaudėjo širdį. Berlyno siena, Lenkijos sukilimai, Vengrijos sukilimai, antra Čekoslovakijos okupacija, Izraelio pjudymas, Vietnamas ir t. t. Kadangi mes esame lietuviai, okupuoti pačiu niekšingiausiu būdu, mes užjaučiame ir kitus, kad jiems taip pat skaudu, kai jie išardyti, padalyti, supjaustyti, demoralizuojami.

Be abejo, klausiausi – tai nepaprastos svarbos dalykas. Žinokite viena, jeigu rusams, t. y. Kremliui, būtų nei šilta, nei šalta… Aš nenoriu visų rusų kleimuoti, nes rusai yra ir solženicynai, ir sacharovai, ir kovaliovai, ir galios, ir natašos – iš tikrųjų šventi, garbingi ir taurūs žmonės. Bet yra ir kiti rusai, tokie kaip stalinai, leninai, suslovai, brežnevai ir visa kita smukusių žmonių masė.

Aš nenoriu visų rusų pastatyti ant vienų svarstyklių, noriu matyti Rusiją laisvą ir nepriklausomą, nes kai pati Rusija bus laisva ir nepriklausoma, ir mes visi būsime ne jos okupuoti, bet jos kaimynai.

Jus vis kėlė iš vieno kalėjimo į kitą. Kodėl?

Kai buvau nuteistas, pirmiausia buvau kalinamas Mordovijoje. Išvežė mane per Pskovą, Gorkį, Potmą. Už Potmos, 56 kilometre, yra Baraševo koncentracijos stovykla politiniams kaliniams ŽX385/3. Ten aš buvau vienus metus. Po metų, 1972 m. liepos 9 d., mus išvežė į Permės sritį, Čusovskos rajoną, Kučiną. Mes jį vadinome Kučinvaldu, nes kai ką ten radome ir sužinojome, kad papuolėme ten, iš kur labai maža vilties išeiti gyviems.

Dėl ko mus vežiojo? Ogi vien todėl, kad kažkas atrado skylę ir per ją į laisvąjį pasaulį paskleidė savo SOS: gelbėkit mus, gelbėkit mūsų sielas. Mordovijoje mes pamatėme, kad pražūsime, po ketverių penkerių metų iš mūsų liks tik griaučiai. Išėjo vienas laiškas, buvo paruošti kiti laiškai. Aš rašiau ponui Niksonui laiškus, kad gelbėtų mane, gelbėtų mano šeimą. Rašiau juos oficialiai ir stengiausi, žinoma, juos ir kitokiu būdu į laisvę šmugeliuoti.

„Kronika“ rašė apie jūsų pasirašytas peticijas.

Kaip tik dėl visų šitų peticijų, išsprūdimų iš už geležinės uždangos, dėl tų klaikių žinių, apie kurias taip mažai žino pasaulis, vyriausioji archipelago gulago inžinerija nutarė mus suskaldyti, nutremti ten, iš kur jau neišeis joks garsas. Kaip iš karsto neišeina joks garsas, taip ir iš Kučinvaldo.

Palyginti su tuo, kas buvo Mordovijoje, ten buvo visiškai kitaip. Čia pirmąją dieną, 1972 m. liepos 13 d., mus sutiko gana maloniai, pagal seną rusišką paprotį su duona ir druska. Tai buvo gera, beveik balta duona ir geros žuvies šmotelis, kuris galbūt svėrė kokius 80 gramų. Tai mus nustebino. Mes Mordovijoje matėme vien tik supuvusius plaučius arba netinkamus maistui kepenis (aš nė nenoriu per mikrofoną sakyti, nepatogu), o čia mus sutiko su duona ir druska.

Bet kitą dieną viskas ėmė keistis ir po savaitės mes nebegalėjome tos žuvies vagyti, nes ji buvo tiek sušvinkusi, kad dvokdavo kaip šiukšlių duobė po kaitinančios saulės spinduliais vidurvasarį.

Ką jūs pabaigoje norėtumėte pasakyti Lietuvos žmonėms?

Visai mūsų nelaimingai, pavergtai lietuvių tautai norėčiau tarti širdingiausią sveikinimą Vasario 16-osios proga, kad turėtų viltį, kad tėveliai, mamytės ugdytų savo sūnytį, dukrelę katalikiška dvasia, kad neužmirštų dešimties Dievo įsakymų, kad neužmirštų lietuviškojo himno „Lietuva, Tėvyne mūsų“, kad laikytųsi to lietuviškumo, kuris Lietuvos himne paminėtas, kad nesiduotų nutautinti, nesiduotų sudemoralizuoti, kad liautų gėrę, dėl Dievo meilės, liautų gėrę degtinę, kad paimtų knygą, kad pasiklausytų daugiau, ką kalba įvairūs balsai iš laisvojo pasaulio ir kad tikėtų, šventai tikėtų šviesia ateitimi, kurios galbūt rytoj, poryt dar nebus, bet jau ji aušta Dievo palaimoje, ir netrukus išvysime tą trispalvę, lietuviškąją trispalvę su Vytimi, su Gedimino stulpais mūsų laisvame Vilniuje, be jokio okupanto, mes tapsime suverenūs.

Tai jau ne už kalnų. Šiandien atrodo labai miglotai, bet prieš ketverius metus miglotai atrodė ir mano likimas. Ir štai šiandien aš esu čia. Kieno tai palaima? Ar ne Dievo? Ar tai ne stebuklinga, kad, Dievui laiminant ir užtariant visiems doriems, geros valios žmonės Vakarų pasaulyje ir gulago salyno imperijoje, tokiems žmonėms, šventiems žmonėms kaip Sacharovas, Solženicynas, Kovaliovas, Tverdochlebovas ir daugelis kitų, jūsų protestais laisvajame pasaulyje, demonstracijomis praplėšėme tą klaikią uždangą? Ir štai aš esu laisvas. Reikia turėti omenyje, kad netrukus trūks gulago archipelago spygliuotųjų vielų užtvaros ir pasaulis lengvai atsidus ir Dievo bus laiminamas.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra