Vašingtone, prieš Baltuosius rūmus, keturiose nedidelio parko kertėse stovi paminklai karžygiams, kurie padėjo Washingtonui kovose už Amerikos nepriklausomybę. Vienas jų yra Kosciuškai. Šiandien net trys tautos pagerbia Kosciušką – amerikiečiai, lenkai ir lietuviai, taip pasakojimą apie Tadą Kosciušką pradėjo „Amerikos balso“ radijo žurnalistas Kostas Jurgėla.

Jo daugelio gentkarčių proseniai ir jis pats gimė ano laiko Lietuvos teritorijoje, Brastos vaivadijoje. JAV prezidentas Thomas Jeffersonas, asmeniškas Kosciuškos bičiulis ir galbūt pirmasis jo biografas, taip pat pamini faktą, kad Kosciuška gimė Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Th. Jeffersonas pamini ir kitą įdomų faktą – kad Kosciuška šlykštėjosi nelygybės pasireiškimais ir panaikino baudžiavas savo dvare.

Už nuopelnus Amerikos išsilaisvinimo kare Kongresas suteikė jam brigados generolo laipsnį ir paskyrė stambų žemės plotą, kur šiandien stovi Klivlando miestas. Angliškai rašytame testamente Kosciuška patvarkė, kad ta žemė būtų parduota ir pinigai naudojami negrams išpirkti iš vergijos ir į mokslus leisti. Testamento vykdytoju Kosciuška paskyrė Th. Jeffersoną – Amerikos Nepriklausomybės Akto autorių, vėliau buvusį trečiuoju Amerikos prezidentu. Šiame testamente Kosciuška pasisako gimęs Lietuvoje.

Savo draugams Amerikoje Kosciuška vėliau iš Lietuvos rašė: „Savo prigimtimi visi žmonės yra lygūs. Gi skirtumus daro tik turtas ir žmogaus apšvietimas. Žodis „valdinys“ privalo išnykti šviesiose tautose.“

Kalbinamas vadovauti Lenkijos ir Lietuvos sukilimui, Kosciuška pareiškė: „Už pačią bajoriją nekovosiu. Noriu laisvės visai tautai ir tik dėl jos sudėsiu savo gyvybę.“

Krokuvoje priimdamas sukilimo vyriausybės diktatoriaus pareigas, Kosciuška pareiškė: „Pirmas žingsnis vergovės nusikratyti yra ryžtis būti laisvam. Pirmas žingsnis į pergalę yra įsisąmoninti savo jėgą.“

Kai dalgininkai kaimiečiai garbingai kautynėse pasireiškė prieš reguliarią rusų kariuomenę, Kosciuška apsivilko kaimiečio sermėgą ir iki mirties ją tevilkėjo.

Dar Kosciuškai gyvenant, būsimasis Amerikos prezidentas Th. Jeffersonas rašė generolui Gatesui, kad „Kosciuška yra tauriausias laisvės sūnus, kokį bet kada pažinojau. Ir tai tokios laisvės, kuri turi tekti visiems, o ne tik nedaugeliui ir turtuoliams“.

Kaip Kosciuška pateko Amerikon? Baigęs kariūnų mokyklą Varšuvoje ir meno mokyklą Paryžiuje, Kosciuška tarnavo Lenkijos kariuomenėje, bet netrukus po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, protestuodamas prieš svetimųjų šeimininkavimą, išėjo iš kariuomenės ir išsikėlė į Prancūziją. Nugirdęs apie Anglijos kolonistų Amerikoje pradėtą kovą už nepriklausomybę, Kosciuška jau pat pirmaisiais kovų metais (1776 m.) atvyko Amerikon.

Jaunam inžinieriui ir artilerijos kapitonui Tadui Kosciuškai prisistačius savanoriu amerikiečių sukilėlių štabe, sakoma, kad generolas Washingtonas paklausė angliškai nemokančio lietuvio: „Ką aš galiu su tamsta daryti?“ Kosciuška atsakė: „Mane išmėginti.“ Washingtonui patiko atsakymas ir Kosciuška buvo paskirtas inžinerijos tarnybon pulkininku. Jis visiškai pateisino jam parodytą pasitikėjimą, nes suplanavo ir įrengė amerikiečių sutvirtinimus Saratogos kautynėms ir daug kur kitur.

Jisai įsitvirtinimams parinko Vest Pointo kalnų grupę ant Hadsono upės ir ten dabar stovi garsioji Vest Pointo karo akademija. Paminklas Vest Pointo akademijoje vaizduoja generolą Kosciušką žiūrintį nuo kalno į strateginės Hadsono upės vingį.

Grįžus Lietuvon, jo garsas iš Amerikos atsekė jį, ir karalius Stanislovas Augustas prikalbino jį vėl tarnauti lenkų kariuomenėje. Kosciuška ilgėjosi Lietuvos ir rašė Lietuvos kariuomenės vadui: „Kas gi aš esu, jei ne lietuvis?“

Po Antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo kautynėse prieš rusus pasižymėjęs Kosciuška manė su garbe nesuderinamu dalyku tarnauti okupantų niekinamoje kariuomenėje ir pasitraukė svetur. Bet neilgam. Lenkų ir lietuvių veikėjai netrukus jį pasikvietė vadovauti sukilimui prieš rusus. Jei lietuvių ir lenkų sukilimas būtų laimėjęs, baudžiavos liekanos Lietuvoje būtų pranykusios dar 1795 m. Deja, priešų – rusų, prūsų ir austrų – galybė buvo per didelė.

Pats Kosciuška sužeistas pateko maskolių nelaisvėn. Jį laisvėn paleido tik jo gerbėjas caras Povilas. Kosciuška po to vėl iškilmingai lankė Ameriką, paskui grįžo Europon. Nors turėjo pasiūlymą, atsisakė tarnauto Napoleonui. Vienos Kongreso metais laiške carui Aleksandrui I Kosciuška rašė: „Aš esu lietuvis gimimu ir liūdžiu, kad mano tėvynės likimą gaubia paslaptis.“

Nesulaukęs Lietuvai lengvatų, Kosciuška išvyko Šveicarijon ir ten mirė 1817 m. spalio 15 d. Jam mirus, Lietuvoje buvo surengta daug gedulo iškilmių ir pasigirdo Lietuvos bajorų prašymai carui, kad jis leistų Kosciuškos kūną palaidoti sostinėje Vilniuje, Lietuvoje. Bet rusai neleido.

Kosciuškos nuopelnus Amerikai geriausiai apibūdino Kongrese vėlesnysis prezidentas Williamas Henry Harrisonas, kai Kosciuškos mirties metinių proga 1818 m. jis tarp kitko pareiškė: „Kosciuška – tai kankinys už laisvę. Visą gyvenimą išlaikė garbingus principus, kurie pasireiškė jo jaunystėje, kai jis paliko savo kraštą ir mylimuosius, kad galėtų kitame žemės pusrutulyje kovoti už žmonijos teises.“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. , www.lrt.lt