„Amerikos balso“ archyvai: su kokiomis mintimis lietuviai išeiviai baigė metus lituanistinėje mokykloje

Autorius: Data: 2016-04-01, 11:36 Spausdinti

„Amerikos balso“ archyvai: su kokiomis mintimis lietuviai išeiviai baigė metus lituanistinėje mokykloje

Kas pavasaris įvairiuose Amerikos miestuose įsikūrusios lietuvių šeštadieninės mokyklos baigia savo mokslo metus. Daugelis tokių mokyklų, kaip Čikagoje, Bostone, Toronte ir kitur, jau šiandien gali pasidžiaugti išleidusios po kelias abiturientų laidas. Taigi išėjusių lituanistinių mokslų kursą mokinių skaičius kasmet auga, 1956 m. „Amerikos balso“ radijuje pasakojo aktorius Henrikas Kačinskas.

Šių mokslo metų laidą sudaro auklėtiniai, kurie prieš 11 metų, būdami dar maži vaikučiai, apleido savo gimtąjį kraštą. Vos šešeriems meteliams sukakus ir dar nespėjus įsijungti į nepriklausomos Lietuvos mokyklinį gyvenimą, jie kartu su savo tėvais traukėsi svetur, kad okupanto melaginga ideologija nesužalotų jų jaunų sielų. Nelemta jiems buvo pasinaudoti tų laikų lietuviškos mokyklos vertybėmis ir savo vargingą mokslo kelią jie pradėjo Vokietijoje, tremtinių stovyklose.

Šiandien kadaise buvę mažieji subrendo į berniukus ir mergaites. 11 metų laiko tarpas skiria juos nuo jų auksinės kūdikystės. Tačiau šių jaunuolių pasąmonėje ir širdyse dar karštai teberusena gimtojo krašto meilė ir atsiminimai. Pažvelkime, kokiomis nuotaikomis gyvena jaunieji Lietuvos studentai čia, Amerikos žemyne, suradę antrąją savo tėvynę.

Duodame Niujorke veikiančios šeštadieninės Maironio mokyklos auklėtinių keletą pasisakymų. Kalba 8-os klasės mokinė Rasa Arūnaitė.

„Penkias dienas savaitėje lankau amerikiečių aukštesniąją mokyklą, o šeštadieniais einu į lietuviškąją. Be to, laisvalaikiu jau penkerius metus studijuoju muziką, nes šį meną esu labai pamėgusi, mat mano svajonė, atleiskite už drąsą, yra tapti dirigente. Lai nestebina kitų tasai mano gal ir pernelyg drąsus užsimojimas, nes Amerikoje, šioje galimybių šalyje, kelias jaunuoliui yra platus ir atviras ir užsibrėžtas tikslas pareis nuo mano pačios norų ir ryžtingumo. Lietuviškąją mokyklą lankau, kad gerai pramokčiau lietuvių kalbą, pažinčiau savo prosenių tautos istoriją ir kultūrą. Išėjusi gyveniman noriu būti pasiruošusi ir verta nešioti lietuvaitės vardą.“

Dabar prabils 8-os klasės mokinė Nijolė Kleizaitė.

„Kasmet savo šventa pareiga laikau drauge su tėvais nueiti į Lietuvos nepriklausomybės šventės –  Vasario 16-osios minėjimą. Šios didelės šventės iškilmių atidarymas visada palydimas Amerikos ir Lietuvos himnais, kuriuos aš giliai gerbiu, myliu ir vertinu. Pirmasis man brangus todėl, kad tai yra himnas šio krašto, kuris mus nelaimės valandą priglobė. Antrasis, tarytum toji motinos lopšinė, amžinai dainuos mano širdyje. Teko stebėti, kaip šioje šventėje dalyvauja aukštieji amerikiečių pareigūnai – tuoj atsistoja, vos nugirdę pirmuosius lietuvių tautos himno garsus. Aš žinau – mano Lietuvėlė maža, bet mano širdis netveria džiaugsmu, kai matau, kaip didžiulės valstybės vyras gerbia mano prosenių kraštą ir sielojasi dėl Lietuvos kančių. Ir tada staiga man ateina mintis – kodėl lietuvių tautos himną uždrausta giedoti pačioje Lietuvoje? Ačiū tau, Dieve, kad šiuo metu nesu ten. Jaučiuosi laiminga gyvendama šalyje, kurioje teisė į nepriklausomą ir laisvą gyvenimą vienodai pripažįstama ir dideliems, ir mažiems.“

Dabar į jus prabils 8-os klasės moksleivis Algirdas Dubauskas.

„Visi žmonės gimė lygūs, Dievas apdovanojo žmones tam tikromis teisėmis, kurių atimti iš jų neleistina. Svarbiausios tų teisių yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Taip parašyta Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės deklaracijoje ir šių suteiktų palaimų šaltiniu naudojasi visi šio krašto piliečiai, kaip ir mes, neseniai atvykę naujakuriai. Mums, jauniems, atdaros durys į visas mokyklas, koledžus, universitetus lygiai taip pat, kaip ir čia gimusiems. Mums niekas nedraudžia įsijungti į lietuviškąsias organizacijas ir dirbti tautinį darbą. Ar galiu lyginti savo padėtį su vienaamžiu Lietuvoje, vargšu beteisiu komjaunuoliu, aklai ir baimingai vykdančiu svetimųjų įsakymus? Bet neliūdėk, mano dejuojanti žeme, kad gyvenu toli nuo tavęs. Juk Darius ir Girėnas taip pat gyveno Amerikoje, o kaip išgarsino Lietuvos vardą perskirdę Atlantą. Šių kilniųjų vyrų ryžtingumas ir drąsa visada tarnaus man pavyzdžiu ir kelrodžiu visuose mano darbuose.“

Taigi matote, kokiomis mintimis ir jausmais gyvendama Lietuvos išeivijos jaunuomenė baigia šiuos mokslo metus lituanistinėje mokykloje. Kad ir kurį kelią jie pasirinktų, kad ir ką toliau veiktų, jie visada liks dėkingi tam kraštui, kuris juos paruošė gyvenimui, ir ištikimi savo prosenių žemei, juos pagimdžiusiai. Dieve jiems padėk.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.

Išeivija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra