„Amerikos balso“ archyvai. Stalino duktė: palikau savo vaikus gyventi nepakenčiamą sovietinį gyvenimą

Autorius: Data: 2015-02-04, 11:56 Spausdinti

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

1967 m. kelionės į Indiją metu Stalino duktė Svetlana Alilujeva atsisakė grįžti į Sovietų Sąjungą ir vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia ji išleido prisiminimų knygą „Dvidešimt laiškų draugui“, kurioje papasakojo apie savo tėvą ir gyvenimą Kremliuje. Tais pačiais metais „Amerikos balso“ radijo žurnalistas Povilas Labanauskas parengė reportažą apie jos straipsnį, pasirodžiusį Amerikos spaudoje.

Buvusio sovietų premjero Josifo Stalino duktė Svetlana, pabėgusi į Vakarus, tik ką paskelbė savo pirmąjį straipsnį Amerikos spaudoje. Straipsnis pasirodė viename iš seniausių Amerikos literatūros ir bendro pobūdžio žurnalų „Atlantic Monthly“, birželio mėnesio numeryje. Straipsnio tikslas – paaiškinti savo dviem jau suaugusiems vaikams bei draugams Sovietų Sąjungoje, kodėl ji išvyko iš Rusijos.

Kai Svetlana atvyko į Romą iš Indijos kovo mėnesį, ji gavo Boriso Pasternako romaną „Daktaras Živago“, laimėjusį Nobelio premiją 1958 m. Tas romanas Sovietų Sąjungoje nebuvo išleistas. Šveicarijoje, kur gyveno kurį laiką prieš atvykdama į JAV, Svetlana perskaitė „Daktarą Živago ir pamatė atvaizduotą konfliktą tarp asmens ir valstybės totalinėje visuomenėje. Kartu tame romane ji rado ir paralelę su savo asmeniniu gyvenimu.

Savo straipsnį ji parašė norėdama pagerbti B. Pasternaką ir tai paaiškina tokiais žodžiais: „Man tai buvo visai nepatirtas susitikimas su Rusija tokiu momentu, kad aš tik ką buvau ją apleidusi. Didelė tragedija ištiko mane tartum lietaus ir sniego pūga, tartum griūtis ar uraganas smogė man naktį žaibais. Mano mylima, ilgai kenčianti, persekiojama Rusija, kur aš palikau savo vaikus bei savo draugus gyventi nepakenčiamą mūsų sovietinį gyvenimą. Gyvenimą, kuris tiek nepanašus į kur nors kitur, kad joks rusas užsienyje negali jo įsivaizduoti, nepaisant, ar būtų draugiškas, ar priešiškas jos atžvilgiu. Mano mylimi vaikai, prisiminimas mano vyro ir skausmas dėl jo mirties, kraujuojąs kaip žaizda, – visa tai, susiję su knygos autoriaus sukurtais vaizdais, iškilo prieš mane dešimteriopu intensyvumu.“

Pasternako romano veikėjų likime Svetlana Stalinaitė mato savo asmenišką tragediją, dabartinių žmonių Sovietų Sąjungoje tragediją, viso krašto ir savo vaikų tragediją. O daktaras Živago yra ne tik gydytojas, bet ir poetas, kurs Svetlanai primena rusų rašytoją Siniavskį, kurį režimas neseniai nuteisė septyneriems metams kalėjimo. Be Siniavskio, Svetlana sumini dar kitus rusų intelektualus, kurie yra persekiojami dėl nieko.

Štai, kaip ji pati apie tai rašo: „O rusų literatūros kankiniai, niekas nepasikeitė nuo Radiščevo ir dekabristų laikų. Kaip tada, taip ir dabar žandaras ir policija yra pirmieji rašytojai veikalo kritikai. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje caro laikais nei Gogolis, nei Ščedrinas nebuvo patraukti į teismą dėl savo fantastinių satyrų ir jie nebuvo baudžiami už išjuokimą Rusijos gyvenimo kvailysčių. Bet dabar tu gali būti teisiamas už metaforas, pasiųstas į darbo stovyklą už stilistines figūras.“

Be tų minčių apie rusų tautą, ypač apie rusų rašytojus, suvaržytus dabartinio sovietų režimo, straipsnyje yra prisiminimų apie mirusį vyrą ir jautrių žodžių vaikams. „Tegu jie visi mane smerkia, – rašo Svetlana. – Ir jūs mane smerkite, jei tai jums palengvins gyvenimą. Sakykite, ką tik norite, – tai bus tik tušti žodžiai, jie manęs neįskaudins.“

Ir toliau Svetlana sako: „Tik nepasmerkite manęs savo širdyje, mano brangūs vaikai, nes jūs esate man brangesni negu bet kas pasaulyje, mano brangieji. Ir aš apie jus nuolatos galvoju ir meldžiuosi už jus, nes čia niekas man to nedraudžia.“

Toliau Svetlana rašo: „Jūs būsite įžeidinėjami menko charakterio žmonių žvilgsniais, bet jūs turite to nepaisyti. Jūs pamatysite, kad jūs turite daugiau draugų, negu manėte, ir net tie, kurie mane smerks, ateis jums padėti, mano brangieji.“

Nuolat grįždama prie „Daktaro Živago“ romano, Svetlana rašo: „Kiekvienas žodis šioje nuostabioje knygoje yra tartum mano gyvenimo pasakojimas, tartum pasakojimas apie Rusiją, kurią aš pažinojau. Ne be reikalo tai yra didelio poeto viso gyvenimo darbo viršūnė.“

Toliau, reikšdama visų žmonių sąlygų supratimą, Svetlana rašo: „Viešpatie, tu suteikei man žodžių, kurių aš anksčiau nežinojau. Tu paskatinai mane kalbėti tiesą žmonėms, visiems pasaulio žmonėms, kad ir mano draugai ten, Rusijoje, pabustų iš ilgo miego, būtų iš jo pažadinti tarytum šūviu ir pradėtų susivokti, kad žmonių ištvermei yra ribos.“

Pagaliau, liūdėdama dėl likimo tiek daug savo tautiečių ir jų skriaudų, Svetlana prisimena Pasternako knygos atgimimo vaizdus (pavasarį, šermukšnių medį su jo šviesiai raudonomis uogomis žiemos viduryje) ir toliau rašo: „Neverkite, neverkite, mano brangieji, tegul pavasaris jums dvelkia savo švelniu vėjeliu ir padeda jums tikėti neišvengiama gyvenimo atgimimo pergale.“

AFP/Scanpix nuotr.

Pasaulis , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra