„Amerikos balso“ archyvai. S. Lozoraitis: nepriklausoma Lietuva tapo pažangos sinonimu

Autorius: Data: 2017-02-17, 09:43 Spausdinti

„Amerikos balso“ archyvai. S. Lozoraitis: nepriklausoma Lietuva tapo pažangos sinonimu

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Lietuvos Tarybos įžiebta laisvės liepsna atlaikė ir galingesnių kaimynų užmačias, ir vidaus politines nesantaikas, ir pasaulinę ekonomikos krizę, tik po 22 metų nebuvo pajėgi atsispirti Stalino ir Hitlerio suokalbiui. Vis dėlto iš istorijos puslapių nėra išbraukta nei Vasario 16-oji, nei du savarankiško gyvenimo dešimtmečiai. Taip „Amerikos balso“ radijuje 1988 m. vasario 15 d., minint 70-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, kalbėjo Romas Sakadolskis ir Virginija Vengrienė.

„Nutarimas. Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu.

 

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Vilniuje vasario 16 d. 1918 m.“

Tautinės vienybės ir valstybinės nepriklausomybės aktą Lietuvos Taryba pasirašė apie 13 val. 30 min. kukliame kambaryje trijų aukštų name Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar – Pilies Nr. 26), šalimais Naručio viešbučio. Anuomet ten buvo įsikūrusi Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti. Toji vieta simbolizavo į negandą patekusią lietuvių tautą.

Didysis karas nusiaubė jos kaimus ir miestus, okupacinės caro Rusijos ir kaizerio Vokietijos kariuomenės nuožmiai elgėsi su jos žmonėmis, plėšė jų turtą. Apskaičiuojama, kad beveik 300 tūkst. lietuvių buvo ištremta į Rusijos gilumą. O karo liepsnoms užgesus, nuvargusios tautos laukė nauji likiminiai išbandymai – nepriklausomybės kovos, sostinės Vilniaus atplėšimas nuo Lietuvos.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Taryba pasirašė istorinį dokumentą. Jis buvo atiduotas „Lietuvos aidui“, kad paskelbtų jį tautai, tačiau vokiečiai bematant konfiskavo. Žinia, kad atstatyta Lietuvos nepriklausomybė, keliavo iš lūpų į lūpas, buvo skleidžiama slapta spausdintais lapeliais. Ir ne vien Lietuvoje. Netrukus ėmė grįžti svetur pasitraukusieji ar ištremtieji. Iš Rusijos, Lenkijos, visos Europos ir Amerikos.

Lietuvos Tarybos įžiebta laisvės liepsna atlaikė ir galingesnių kaimynų užmačias, ir vidaus politines nesantaikas, ir pasaulinę ekonomikos krizę, tik po 22 metų nebuvo ganėtinai pajėgi atsispirti Stalino ir Hitlerio suokalbiui, Raudonajai armijai. Vis dėlto iš istorijos puslapių nėra išbraukta nei Vasario 16-oji, nei du savarankiško gyvenimo dešimtmečiai.

Pasiklausykite Lietuvos atstovo Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Stasio Lozoraičio minčių.

„Brangūs tautiečiai, ilgai falsifikavę mūsų tautos didelę bei įdomią praeitį, sovietai dabar kai kuriuos istorinius faktus pradeda nagrinėti spaudoje sukeldami įspūdį, kad tai yra daroma su reikiamu moksliniu objektyvumu. Visaip bandę nutylėti baisius išvežimus bei šaudymus, kurie taip skaudžiai yra palietę beveik kiekvieną lietuvišką šeimą, dabar sovietai pripažįsta, kad jie įvyko, bet buvo Stalino laikų padarinys, o ne pačios sistemos logiška išvada.

Yra dar ir šiandien tokių faktų, kurių Maskva vis tiek dar nebando aiškinti. Vienas jų yra vadinamasis Ribbentropo–Molotovo paktas, kuris privedė prie Lietuvos okupacijos ir jos aneksijos. Aišku, pripažinsi minėtojo pakto autentiškumą – laikantis logikos, reikės pripažinti, kad 1940 m. įvykusi okupacija nebuvo joks socialinis perversmas, o paprasta brutali agresija.

Neseniai pradėta rašyti ir apie mūsų istorijoje vieną svarbiausių sukakčių – Vasario 16-osios Aktą. Esą Aktas buvo pasirašytas vokiečių interesams palankios Lietuvos valstybės tarybos, tačiau jokios valstybės tada 1918 m. ji nėra įkūrusi. Ir šios datos pagaliau sovietai negalėjo nutylėti. Per giliai yra įsišaknijusi mūsų tautoje, per svarbi, per brangi ji mums yra, kad ją būtų buvę galima visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Tačiau visos teisybės, aišku, ir šiuo atveju Maskva bijo, todėl griebtasi labai naivios tezės, kad Vasario 16-osios Aktas nieko praktiškai nereiškia mūsų tautos gyvenime, Lietuvos valstybė vėliau susikūrė įvairių svetimųjų remiama ir prieš lietuviškojo proletariato norus bei interesus.

Kas gali laisvai prieiti prie istorijos šaltinių bei literatūros, labai lengvai konstatuos, kad lietuvių tauta tuomet buvo puolama visų kaimynų: vokiečių, lenkų, rusų bolševikų ir iš dalies baltųjų rusų. Baisiai nuterliota, ką tik išėjusi iš XIX šimtmečio gilios tamsybės, pasauly užmiršta ir ilgai jokios svetimos valstybės neparemta, ji mokėjo apsiginti, mokėjo dar kovoms besitęsiant suorganizuoti naują administraciją, susisiekimo tinklą, švietimo įstaigas ir žemės ūkį.

Tiesa, pasirašius Vasario 16-osios Aktą, Lietuvos valstybė nebuvo kažkokiu stebuklingu būdu per naktį įkurta. Taip, kaip pagaliau po vadinamosios Spalio revoliucijos tuojau pat neatsirado sovietų valstybė. Tačiau Vasario 16-osios Akto svarba ir prasmė nėra čia. Aktas yra mums nepaprastai brangus ir reikšmingas todėl, kad jis aiškiai išreiškia tautos valią būti laisva, gyventi savoje nepriklausomoje demokratinėje valstybėje ir joje dirbti ne svetimųjų interesams, o savos tautos naudai.

Štai kodėl būdama nepriklausoma Lietuva pasidarė pažangos sinonimu ir visa Europa galėjo konstatuoti, kokią nepaprastai greitai ir didelę pažangą mūsų tauta darė visose gyvenimo srityse. Tie, kurie teigia, esą mes šiandien negalėtume gyventi be didžiojo kaimyno ekonominės paramos, nežino ne tik nepriklausomybės laikais padarytos pažangos, bet, mano manymu, nepažįsta šiuolaikinės ekonomikos dėsnių ir nesupranta, kad, būdami laisvi ir prisijungę prie Europos, mes galėtume pasinaudoti daug didesniais resursais, pigesne žaliava ir didesne tarptautine rinka negu dabar.

Vasario 16-osios proga mes turime prisiminti visus tuos vyrus ir visas tas moteris, kurie mūsų tautos tamsiais laikotarpiais svetimųjų persekiojami dirbo ir kovojo už tautos tautinį sąmoningumą, už jos laisvę, kultūrą, civilizaciją, gerovę. Nesvarbu, ar XIX šimtmetyje, ar rudųjų okupacijos metais, ar dabartinės sovietinės dominacijos laikais, visi tie mūsų broliai ir seserys kovojo ir kentėjo už mūsų gražesnę ateitį. Natūralu tad, kad mes juos turime su gilia meile ir pagarba prisiminti.

Net ir šiandien, kada Maskva beveik kiekvieną dieną vis kažką žada lietuvių tautai, priespauda nėra susilpnėjusi. Dvasiškiai dar liko lageriuose, žmogaus teisių gynėjai yra žiauriai persekiojami, terorizuojami. Tuo tarpu pažadai lieka pažadais. Ši dieną tačiau neturi būti liūdesio, nusiminimo diena. Priešingai – ji mums duoda gerą progą pasidžiaugti tuo, ką esame pasiekę, ką turime, naujų kartų pasiryžimu dirbti mūsų tėvynės labui, vis labiau plintančia ir stiprėjančia rezistencija, kuri garsėja užsieniuose, neužgesusia meile savajai kultūrai, kalbai, ištikimybe Bažnyčiai, jos ganytojams bei dvasiškiams, gilėjančia vienybe tarp krašto ir užsienio.

Turime džiaugtis, kad vis dažniau ir dažniau Lietuvos vardas yra minimas užsienio spaudoje ir jos laisvės bylai yra rodomas susidomėjimas bei palankumas. Visa tai pripažįsta JAV sekretorius, kuris man, kaip Lietuvos atstovui, adresuotame rašte pažymi, kad lietuvių tautos drąsa duoda vilčių ateičiai. Popiežiaus Jono Pauliaus II nuolat rodomas palankumas lietuvių tautos aspiracijoms ir jų gilus supratimas stiprina ne tik Bažnyčios pozicijas, bet ir mus visus, kaip tikinčiuosius ir lietuvius.

Tegul tad ši diena mus sustiprina, mus sujungia ir mums primena Vasario 16-osios Akto tikrąją prasmę. Ir būtent kad tą dieną įgalioti tautos atstovai jos vardu visam pasauliui pareiškė norį gyventi laisvi, nepriklausomoje valstybėje, taikoje su visais kaimynais, kuri būtų visateisis tarptautinės šeimos narys ir Europos dalis. To mes norime ir šiandien. To mes visi kartu ir sieksime.“

Prelato Jono Mačiulio-Maironio, tautos dainiaus, žodžiai skamba šiandien Lietuvoje, jie giedami drauge su draudžiamu daktaro Vinco Kudirkos sukurtu tautos himnu. „Lietuva brangi“ plačiai skamba ir užsienyje, nuo Paryžiaus iki Sidnėjaus, nuo Čikagos iki Montevidėjaus. Daug kur balsą kelia užsienio lietuvių jaunimas, reikšdamas solidarumą su Lietuvos žmonėmis.

Pasaulio akys šiandien krypsta į Vilnių, Kauną – į visą Lietuvą. Stebima, kaip įgyvendinami viešumo, persitvarkymo, demokratizacijos lozungai. Padėtis Lietuvoje yra susilaukusi dėmesio ir iš aukščiausių JAV sluoksnių. Prezidentas Ronaldas Reaganas praėjusį ketvirtadienį pasirašė proklamaciją, skelbiančią Vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybės diena. Pažymėjęs, kad Amerika niekada nepripažino priverstinio Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą ir ateityje niekados nepripažins, šalies vadovas pareiškė: „Laisvės dvasia tebėra gyva širdyse žygiuojančiųjų Lietuvos sostinės Vilniaus ir Kauno gatvėse.“

Amerikos valstybės sekretorius George`as Shultzas pasiuntė laišką Lietuvos atstovui Vašingtone. Štai jo tekstas: „Brangus pone Lozoraiti, Lietuvos nepriklausomybės 70-ųjų metinių proga su malonumu perduodu jums JAV vyriausybės ir visų Amerikos žmonių šilčiausius sveikinimus ir linkėjimus. Lietuvos nepriklausomybės svajonė išsipildė 1918 m. vasario 16-ąją, įkūrus Lietuvos Respubliką.

JAV didžiuojasi galėdamos su lietuviais, kur jie bebūtų, švęsti šio istorinio laimėjimo metines. Nuo 1918 m. iki 1940 m. Lietuva vaidino garbingą vaidmenį pasaulio tautų bendruomenėje. Šalies viduje Lietuvos vadovai sudarė demokratinę vyriausybę, kuri rėmėsi visų piliečių politine laisve. 1940 m. sovietų pajėgos užėmė ir neteisėtai aneksavo Lietuvą, buvo sunaikinta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau išliko jos atsidavimas laisvei.

1940 m. JAV nedviprasmiškai pasmerkė sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją. Mes niekados nesame pripažinę prievartinės Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą ir niekuomet to nepadarysime. Drąsa ir nepalaužiamas laisvės troškimas, kuo pasižymi Lietuos žmonės netgi po ilgų metų svetimųjų viešpatavimo, įkvepia pasitikėjimą, kad jų reikalas galiausiai laimės. Nuo širdžiai jūsų – George`as Shultzas.“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. 

Vasario 16-oji , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra