„Amerikos balso“ archyvai. K. Pakštas: neturime teisės patarinėti esantiems varguose

Autorius: Data: 2015-11-06, 11:22 Spausdinti

 LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenantiems žmonėms reikia linkėti saugoti savo kultūrą ir nekišti sprando po kirviu, 1958 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Jonui Stoniui sakė mokslininkas ir keliautojas Kazys Pakštas. „Aš linkėčiau kuo gražiausio pasisekimo kultūriniuose darbuose, išlaviruoti didžioje priespaudoje. Aš jaučiu, kad jų darbo sąlygos nuostabiai kitoniškos negu mūsų. Mes niekaip negalime jiems duoti kokių patarimų, neturime tokios teisės, neturime tokio papročio. Bet mes linkime, kad jų našta būtų lengvesnė“, – kalbėjo garsus geografas.

– Kokie šios tamstos kelionės Europon tikslai?

– Paryžiuje jie buvo daugiausia politiniai, Romoje – labiau moksliniai, Vokietijoje įvairūs – politiniai ir moksliniai. Visur man norisi pamatyti lietuvių įstaigas, kurios Europoje veikia. Taip pat aplankyti daugybę mano draugų, išmėtytų po įvairius Europos miestus. O Paryžiuje aš turėjau dalyvauti krikščionių demokratų pasaulinėje konferencijoje.

– Kas būtų pažymėtina iš Paryžiuje įvykusio pasaulio krikščionių demokratų atstovų suvažiavimo?

– Toje konferencijoje, sakyčiau, labai išryškėjo Vidurinės Europos reikšmė. Šio regiono atstovai buvo svarbiausi šios konferencijos organizatoriai. Pirmąsyk pasaulinėje konferencijoje dalyvavo Pietų Amerika – oficialius atstovus turėjo net penkios valstybės ir neoficialius turėjo dar kelios. Vengrijos sukilėlių pastangos grąžinti tam kraštui laisvę, dramatiški įvykiai sudarė konferencijos centrą. Visoje konferencijoje Vengrija pasidarė pačiu svarbiausiu centru, jaudinančių momentų suteikusi visai konferencijai.

– Kokiomis teisėmis šiame sambūryje lietuvių krikščionių demokratų partija dalyvauja ir kaip jo veikloje pasireiškia?

– Krikščionys demokratai įeina į vieną iš trijų tarptautinių sąjungų. Yra Vakarų Europos krikščionių demokratų sąjunga, yra Vidurinės Europos ir yra Lotynų Amerikos. Lietuva dalyvauja kaip Centrinės Europos dalis kartu su Latvija, Lenkija, Vengrija, Jugoslavija, Čekoslovakija. Ji dalyvauja lygiomis teisėmis. Šioje konferencijoje oficialūs atstovai nuo valstybės buvo du.

– Apskritai kaip krikščionių demokratų unijoje rūpinamasi sovietų pavergtų kraštų klausimais?

– Šitie rūpesčiai daugiausia ribojasi informacija tarpusavyje ir pastangomis sustiprinti draugavimą visų tautų. Šioje srityje mes esame pasiekę nemažai. Labai svarbu draugiškas nuotaikas ugdyti, įsigyti sau draugų ir subendrinti pastangas.

– Pone profesoriau, gal papasakotumėte apie savo veiklą kituose tarptautiniuose sąjūdžiuose?

– Apsiriboju Vidurio Europos krikščionių demokratų unija, kurios esu iš dalies kaip ir steigėjas ir vicepirmininkas. Ir dar vieną sritį aš bandau judinti – tai Vidurinės Europos federalinį klubą suorganizuoti. Ilgėliau esu buvęs pirmininku Pitsburgo Vidurinės Europos federalinio klubo. Šituose klubuose mes svarstome, kad Vidurio Europos kraštai anksčiau ar vėliau suras progų susijungti į bendrą konfederaciją, kurioje vidinė politika priklausys kiekvienai šaliai, kaip nepriklausomai valstybei, ir kurioje užsieniniai reikalai ir apsaugos klausimai bus sprendžiami bendrai. Taigi laisvųjų tautų konfederacijos mintį mes ugdome.

– Šia proga malonu būtų išgirsti apie Čikagoje šią vasarą įvykusį lietuvių kultūros kongresą, kuriame tamstai teko pirmininkauti.

– Šitas kongresas pademonstravo lietuvių kultūrinį potencialą Šiaurės Amerikoje. Suvažiavo apie 700 delegatų. Salėse ėjo atskiros sesijos įvairiausių sekcijų – pedagogų, žurnalistų, rašytojų, istorikų ir taip toliau. Ir buvo labai įdomu stebėti patiems amerikiečiams, kur laisvojo žmogaus, laisvosios kultūros likimas taip drąsiai, taip sumaniai būtų svarstomas.

– Pone profesoriau, norėtume išgirsti ir apie tamstos asmenišką gyvenimą Amerikoje. Kaip esate įsijungęs į Amerikos akademinį gyvenimą?

– Įsijungiau į tą darbą 1939 metų birželio mėnesį, nuvykęs dėstyti Kalifornijos universitete Vidurinės Europos geopolitinių problemų. Bet paskui teko dėstyti įvairiuose kituose universitetuose ir mokyklose. Pastaraisiais laikais, 1954 metais, aš išsijungiau iš to akademinio darbo, perėjau į biblioteką. Kongreso biblioteka turi 20 milijonų tomų, yra labai turtinga ir kai kuriuo požiūriu man naudinga lituanistinė biblioteka. Labai domiuosi Lietuvos demografiniais klausimais praeityje, sakysime, istorinės geografijos klausimais, istorine kartografija. Toje įstaigoje aš galiu gauti daug šitos srities medžiagos, bet aš nelabai nurimstu ir ketinu vėl, gal po pusmečio ar daugiau, įsijungti į profesorinį darbą, akademinį darbą ir galbūt Ohajo valstijoje pradėsiu dėstyti geografiją ir tarptautinius santykius.

– Kas būtų minėtina iš tamstos mokslinių darbų, paskelbtų viešumai, ir kokių planų bei užmanymų turite ateičiai?

– Iš senųjų mano darbų „Baltijos respublikų politinė geografija“ gal tiktų ir dabar iš naujo perdirbti ir išleisti. Tai aš dar tebesilaikau svajonės, kad kada nors prikibsiu, smarkiai ją perdirbsiu, prie naujų sąlygų pritaikysiu, sunaudosiu vėliausias galimas žinias ir keturias Baltijos respublikas vėl įstatysiu į pasaulinį rėmą, kad tinkamai jas galima būtų palyginti su kitais kraštais. Tačiau rašau istorinę Lietuvos geografiją angliškai ir ruošiu istorinį Lietuvos atlasą, kur greičiausiai prijungsiu Gudiją, Lenkiją ir Ukrainą – didingą vytautinę imperiją pavaizduosiu. Apie 60 fotostatinių istorinių žemėlapių, taip pat – dabarties kultūrą perkelsiu ant žemėlapio vaizdžiau pavaizduoti.

– Kaip Lietuva yra žymima pokarinių laidų žemėlapiuose bei enciklopedijose?

– Ji žymima gan įvairiai. Žinios ateina iš įvairių šaltinių, bet Lietuva didžiumoje leidinių vis dėlto pažymima kaip atskira valstybė, kaip okupuota valstybė.

– Kas būtų minėtina iš karo eigoje bei pokario metais kitataučių parašytų ar paskelbtų mokslinių darbų apie Lietuvą?

– Apie Lietuvą yra keletas darbų, išėjusių iš lenkų plunksnos. Labai žymaus istoriko Paškevičiaus knyga Londone išėjo prieš metus suvirš. Ji pavadinta „History of Old Russia“ – „Senosios Rusijos istorija“. Ten 1 000 puslapių, bet kone trečdalis šitos „Senosios Rusijos istorijos“ yra paskirta Lietuvai. Ir aš atkreipiu dėmesį visų Lietuvos mokslininkų, kad tai pirmas lenkas, kuris taisyklingai parašė visų Lietuvos kunigaikščių vardus: ne Witold – bet Vytautas, ne Gedimin – bet Gediminas, Vilnius – ne Wilno. Tai šitą reikalą, kaip taisyklingai gražiai lietuviškai parašęs žemėlapyje visus vietovardžius, kunigaikščių vardus ir labai teisingai nušvietęs didelę kultūrinę Lietuvos rolę didžiulę Rusiją organizuojant, nešant Rusijon šviesą, kultūrą, reikia sveikinti. Šitas veikalas, sakyčiau, turėtų būti išverstas ir į kitas kalbas.

– Kokių tamsta turėtumėte lietuviams minčių spiriantis prieš okupantų kėslus ir užmačias?

– Žinome, kad Lietuvos kultūra visomis priemonėmis naikinama. Taip pat žinome, kad lietuviai gan atspariai ginasi. Tačiau mes iš tolo nelabai sugalvotume praktiškų patarimų tiems, kurie ypač sunkiomis sąlygomis turi atlaikyti lietuviškos kultūros postus prieš didžiąją invaziją iš Rytų. Salomėjai Nėriai didysis rusų sovietų rašytojas Aleksejus Tolstojus buvo pasakęs – jei Lietuva turėtų ne tris milijonus gyventojų, bet 30 milijonų, tai galėtų atnešti Rusijai didelę Europos kultūrą.

– Pavergėjai dažnai mėgsta priminti, girdi, Lietuvoje buvę auksaburnių, kalbėjusių, kad reikią Lietuvos laikrodį pasukti 100 metų pirmyn. O dabar okupacijoje Lietuvos laikrodis esąs pasuktas pirmyn daugiau nei 100 metų. Lietuvoje žinoma, kad tamsta, pone profesoriau, esate šio šūkio autorius.

– Užmojai mano buvo sukurti gyvenimą laisvoje šalyje, sustiprinti laisvą žmogų, jo asmenybę, jo tautinę kultūrą, pagerinti jo gerovę. Lietuvos laikrodis dabar yra atsuktas 100 metų atgal, tai yra į laikus prieš 1861 metus, nes kolchozai yra ne kas kita, kaip milžinai dvarai, pavesti rusų valdžiai, rusų eksploatatoriams, ir sunkią baudžiavą eina Lietuvos kaimietis. Įvesta cenzūra, įvesti svetimi ponai valdo įmones, svetima kalba viešpatauja miestuose, svetima kariuomenė ir policija gąsdina Lietuvos žmones, tai aš manau, kad Lietuvos kultūrinis laikrodis yra atsuktas daugiau kaip 100 metų atgal.

– Tamstos manymu, kokie šiandien uždaviniai atitenka lietuviams intelektualams pavergtoje Lietuvoje, kad išlaikytų visas tas vertybes, kurios buvo sukauptos amžių eigoje ir kurios lietuvių tautą skyrė nuo kitų Europos tautų?

– Lietuva spiriasi herojiškai. Lietuvos žmonės, kultūrininkai visomis priemonėmis turi palaikyti lietuviškumą ir europinę kultūrą Lietuvoje. Lietuva turi likti Europos dalimi. Europa davė 90 procentų pasaulinės didžiosios muzikos, bent 80 visų didžiųjų mokslinių išradimų. Europa sukūrė laisvąjį žmogų, laisvąsias institucijas, ji įnešė didelį dinamizmą, visur Europoje jaučiama pažanga ir dabar. Šita Europa turi sugrįžti Lietuvon. Lietuvos mokslininkai, kūrėjai turi ieškoti visų priemonių, nors ir iš senosios žinomos literatūros pažinti Europą, branginti ją, prisiristi prie jos ir, kai sugrįš laisvė, sugrąžinti žydinčią Europą į Lietuvą.

– Nepriklausomoje Lietuvoje tamsta, pone profesoriau, turėjote daug savo minties gerbėjų bei sekėjų. Gal šia proga tartumėte jiems žodį?

– Linkėčiau jiems kultūrinio našumo ir nekišti sprando po kirviu. Jaučiu gilią užuojautą jiems, esantiems varguose. Ką jie padaro, jie padaro vargais. Aš linkiu, kad jiems mažiau būtų ašarų akyse. Aš linkėčiau kuo gražiausio pasisekimo kultūriniuose darbuose, išlaviruoti didžioje priespaudoje. Aš jaučiu, kad jų darbo sąlygos nuostabiai kitoniškos negu mūsų. Mes niekaip negalime jiems duoti kokių patarimų, neturime tokios teisės, neturime tokio papročio. Bet mes linkime, kad jų našta būtų lengvesnė, kad būtų mažiau ašarų, mažiau vargo, mažiau skurdo, daugiau kūrybos ir kad laisvė greičiau ateitų.

Išeivija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra