„Amerikos balso“ archyvai. E. Cinzas: yra tekę meluoti žmonėms, kuriuos paverčiau romanų veikėjais

Autorius: Data: 2014-02-26, 10:07 Spausdinti

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Nemažai tikrų žmonių, pakeitęs pavardes, paverčiau savo romanų veikėjais, „Amerikos balso“ radijuje kalbėjo išeivijos rašytojas Eduardas Cinzas. „Buvo žmonių, kurie atpažino save „Brolio Mykolo gatvėje“, todėl man teko išgyventi gana nemalonius pasiteisinimus ir meluoti jiems, kad tai tikrai ne jie“, – žurnalistui Romui Sakadolskiui prisipažino jis.

Kaip sakė pats E. Cinzas, būdamas Amerikoje, rašė apie Čikagą, gyvendamas Lježe – pasakojo apie jo žmones: „Jei tai ir nėra istorinė tiesa, bet kažkas netoli jos, savo gyvenamoje aplinkoje bandau surasti ne tik siužetą, bet ir individus.“

Įrašas darytas apie 1980–1981 metus.

– Kaip gimsta Jūsų kūriniai?

– Aš gana ilgai nešioju idėjas arba romanų siužetus galvoje. Labai dažnai išeinu į ramesnes Briuselio kavines, ten atsisėdu prie lango su stiklu alaus, užsirūkau pypkę ir stebiu žmones. Tada man pasitaiko pamatyti tokių individų, kurie tikrai atitinka tai, kas jau buvo mano pergalvota. Rašydamas neturiu jokios sistemos, tačiau bandau rašyti nuo ryto iki pietų. Pradedu rašyti maždaug apie 7,30–8 val. ir rašau iki 12–13 val. Paskui viską atidedu į šoną, o kitą dieną, prieš sėsdamas rašyti, vėl perskaitau tai, kas yra parašyta. Tai, kas man atrodo nevykę, išbraukiu ir vėl rašau. Kartais nerašau po kelias savaites, o kartais rašau net po kelis mėnesius kiekvieną rytą iki pietų. Man atrodo, kad sistemingas rašymas atneštų nedaug naudos, nes kartais, kai prisiverti, galvoje nėra jokios minties, nėra jokio dvasinio pakylėjimo. Bet jei vis dėlto sėdi ir rašai, iš to nieko neišeina.

– Netrukus Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas išleis knygą „Trys dienos liūdesio“. Bet Jūs jau kurį laiką, kaip pats išsitarėte, ruošiate ir kitus veikalus. Gal galėtume apie tai šnektelėti? Visų pirma sakėte, kad ruošiate veikalą, kurio pavadinimas turėtų būti „Mėlynakis žydas“ [knygos E. Cinzas nebaigė – lrt.lt]. Galėtumėte apie tai papasakoti?

– Šitą darbelį jau rašau daugiau negu dvejus metus. Esu beveik įpusėjęs, bet vis nepajėgiu taip giliai įsijausti į siužetą. Vis nepajėgiu taip įtikinti savęs, kad tai, ką rašau, yra ne tik istorinė tiesa, bet ir tikras gyvenimas. Todėl aš kažin kaip jį vis atidedu, vis nustumiu. Siužetas visiškai nekomplikuotas, senajai kartai žinomas. Tai žydų naikinimo pradžia Lietuvoje. Keli šimtai Žemaitijos miestelio žydų, per karą atėjus vokiečiams, surenkami į getą, paskui išvežami į didesnį miestą ir ten, kaip visi žinome, sunaikinami. „Mėlynakio žydo“ pagrindinis veikėjas yra jaunas žydų inteligentas, kuris beveik nebemoka jidiš kalbos ir kuris nėra laikomas žydu. Jis žydų gete gyvena kelias savaites, viską mato, samprotauja ir išgyvena žydiškąją dramą.

– Rašote šito asmens akimis?

– Taip, kol kas pirmuoju asmeniu, bet dar nežinau, galbūt bus antruoju. Kadangi jis (bent taip esu numatęs) bus sunaikintas, nenorėčiau, kad kūrinys pasirodytų dienoraščio forma. Dar nesu apsisprendęs, kuriuo asmeniu rašysiu. Bet jis asmeniškai viską išgyvena ir viską stebi, juo labiau kad yra nutolęs nuo žydiškų samprotavimų.

– Dabar apie kitą – „Švento Petro gatvės šunynas“ [„Švento Petro šunynas“ – lrt.lt]. Kas ta Šv. Petro gatvė ir kodėl kūrinys apie tai?

– Šv. Petro gatvė tikrai egzistavo. Šiandien ji sugriauta. Neseniai važiavau pro Lježą – tos gatvės išvis nebėra, bet tai man tik palengvina rašymo būdą ir nekomplikuoja ateities, jei kas nors ir kaip nors pradėtų su manimi ginčytis. Šv. Petro gatvėje man teko gyventi net keletą metų. Ten buvo tai, kas vadinama viešbučiu – keturių aukštų namas, kuriame gyveno apie 30 įvairių tautybių žmonių. Ten man teko gerai susipažinti su šiaurės afrikiečiais, rusais, lenkais, ukrainiečiais, italais, ispanais, ir, atrodo, buvo net vienas portugalas. Siužetas būtų visiškai nekomplikuotas, bandyčiau parodyti svetimšalių gyvenimą Belgijoje, jų problemas, psichologinius lūžius nuo per didelio degtinės vartojimo, jų darbo problemas ir intymų gyvenimą, nes ten kartu gyveno ir keletas šeimų. Man atrodo, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į „Brolio Mykolo gatvę“.

– Visa tai, ką rašėte išvykęs iš Lietuvos ir atsidūręs Belgijoje, sukasi apie Lježą ir tas apylinkes, kurios Jums asmeniškai geriausiai žinomos. Jūs apsiribojate tik ta patirtimi, kuri yra čia pat?

– Ir taip, ir ne. Esu parašęs net novelių, kurios nieko bendra neturi su Lježu. Prieš keletą metų buvo atspausdintas „Susitikimas“ – viskas vyko Amerikoje. Ir parašiau būdamas Amerikoje. Galbūt sakote tiesą, kad ten, kur gyvenu, ten ir įsijaučiu, nes novelė „Susitikimas“ buvo parašyta kažkur prie Čikagos. O šiaip, jei tai ir nėra istorinė tiesa, bet kaži kas netoli jos, savo gyvenamoje aplinkoje bandau surasti ne tik siužetą, bet ir individus.

– Kur nors gyvenime būtų galima surasti visus tuos žmones, kuriuos aprašėte?

– Nebūtinai, bet yra gana daug gyvų veikėjų, kuriems pakeičiu pavardes ir kuriuos perkeliu į romanus. Šito negalima neigti ir kartais būna gana nesmagu. Pavyzdžiui, buvo žmonių, kurie atpažino save „Brolio Mykolo gatvėje“, todėl man teko išgyventi gana nemalonius pasiteisinimus ir meluoti jiems, kad tai tikrai ne jie.

– Kokie rašytojai Jums pačiam padarė įspūdį?

– Drįsčiau paminėti Vinco Ramono „Kryžius“, kuriuos man teko skaityti po karo, atrodo, dar ar ne Vokietijoje. Iš V. Ramono daug kam (ir man, žinoma, daugiau negu kitiems) būtų galima pasimokyti sakinių formavimo, frazeologijos, gilumo. Pažįstu mūsų išeivijos rašytojus Kazimierą Barėną, Marių Katiliškį. M. Katiliškį laikau vienu stipriausių mūsų rašytojų. Tik kai jis išeina iš kaimo, man atrodo, nelabai jam pasiseka, bet kaimo temomis jis yra parašęs nuostabių dalykų ir tikrai įeis ne tik į mūsų atmintį, bet ir į lietuvių literatūros istoriją.

Labai mėgau Johną Steinbecką, Ernestą Hemingway. Man įtakos turėjo Herve-Bazinas, [...] gal ir rafinuotas romanų dirbėjas, bet vis dėlto nuostabus žodžio meistras. Paskui būtų galima paminėti ir senelį Francois Mauriacą.

– Turbūt stebite, kas vyksta literatūriniame pasaulyje Lietuvoje. Dabar jau labai aišku, kad Lietuvoje romanas yra išėjęs iš kaimo idilės, nuskutęs aureolę ir perėjęs į miesto gyvenimą, miesto problemas. Ar sutiktumėte su tuo ir ar įžiūrite kokią kryptį?

– Kolektyvinių ūkių kūrimo laikotarpiu buvo reikalingi ir kolektyvinio kaimo romanai. Industrializuojant kraštą, kas ir dabar vyksta, buvo reikalingi urbanistinio gyvenimo romanai. Man atrodo, čia istorinė išdava ir paprastas istorijos veiksmas, kuris persimetė į literatūrą – šiandien kaimo problemos nebeaktualios, aktualios miesto problemos, miesčionėjimo problema, kuri atėjo kartu su pramonės plėtra. Jonas Avyžius, iš kaimo perėjęs į miesto gyvenimą, tai išreiškė visiškai natūraliai, kaip ir Vytautas Bubnys, ieškodamas kompromiso tarp kaimo ir miesto, sujungdamas abu siužetus, galų gale baigė miesto gyvenimu.

Aš ypač vertinu V. Bubnį, J. Avyžių. Mykolą Sluckį taip pat vertinu, tik nelabai pajėgiu suprasti jo stilių. Paskui yra amžinai nesenstantis Juozas Baltušis, ypač „Parduotos vasaros“ – tai, man atrodo, irgi niekada nepasens ir yra mūsų literatūros šedevras. Miesto gyvenimo problemas analizuoja Alfonsas Bieliauskas, dėmesį reikėtų skirti Rimantui Šaveliui. R. Šavelis į literatūrą atėjo, jei neklystu, su „Dievo avinėliu“. Ten jis pasirodė nuostabiai stiprus ir toli pažengęs meistras. Reikėtų nepamiršti ir Romualdo Lankausko, kuris yra vienas stipriausių literatūrinių asmenybių sovietinėje Lietuvoje.

– Kiek žinau, Lietuvoje numatyta išleisti Jūsų novelių rinkinį.

– Su Lietuvos knygų leidimo organizacija esu susisiekęs gana seniai ir Vilniuje mano novelių rinkinukas turėtų išeiti pavasarį arba vasarą. Jis yra sudarytas maždaug iš 5–6 apysakų, novelių ir vienos ištraukos apie senį Armaną „Brolio Mykolo gatvėje“.

Išeivija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra