LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Į VI lietuvių tautinių šokių šventę Čikagoje atvyko beveik pustrečio tūkstančio šokėjų ir daugiau kaip dešimt tūkstančių žiūrovų, 1980 m. „Amerikos balso“ radijui pasakojo žurnalistas Romas Sakadolskis. „Sunku pasakyti, kiek dar būtų atvykę, jei prieš kelis mėnesius nebūtų pritrūkę bilietų“, – skaitydamas pranešimą apie renginį spėliojo jis.

Čikagoje įvyko VI lietuvių tautinių šokių šventė. Ištisą užpraeitą savaitę į Čikagą važiavo lietuviai iš tolimiausių Amerikos ir Kanados vietų, Europos, Australijos ir Pietų Amerikos. Šeštą kartą lietuviai susirinko į Čikagos tarptautinį amfiteatrą į kas ketverius suruošiamą tautinių šokių šventę. Tautinių šokių menas išeivijoje labai paplito nuo to laiko, kai 1957 m. Čikagoje suruošta pirmoji tautinių šokių šventė.

Ypač per pastarąjį dešimtmetį įsteigta daug naujų ansamblių, kai vis daugiau atsirado kvalifikuotų mokytojų, tokių kaip šio festivalio šokių vadovė Nijolė Pupienė, kuri prisimena savo pirmąjį saviveiklos ratelį pokario Europoje.

Kai buvau labai maža mergaitė, Austrijoje ponia Marijošienė viename lageryje subūrė mažiuką ratelį vaikų. Aš buvau viena iš tų vaikučių, kuriuos ji pradėjo mokyti tautinių šokių. Paskui emigravome į Ameriką, atsiradome Čikagoje. Čikagoje pradėta steigti tautinių šokių grupes, ir aš pradėjau šokti „Grandies“ tautinių šokių grupėje, kuri tuo laiku buvo vedama ponios Irenos Šilingienės. Tada aš tikrai susipažinau su mūsų lietuvišku tautiniu šokiu. Kai išvykau į Urbaną studijuoti, visi studentai [lietuviai – LRT.lt] susibūrėme kartu, įsteigėme grupę, ruošėmės ir nuvykome dalyvauti pirmoje tautinių šokių šventėje. Paskui, grįžusi į Čikagą, pradėjau lankyti tautinių šokių mokytojų kursus, kurie buvo rengiami lietuvių bendruomenės pastangomis.  Išklausiau keletą tokių kursų, paskui pradėjau pati tuose kursuose dėstyti.

Visą užpraeitą savaitę Nijolė Pupienė ir paskirų ansamblių vadovai ir šokėjai rinkosi į paskutines repeticijas Čikagos lietuvių jaunimo centro salėse. Dienomis čia girdėjosi akordeono garsai ir šokėjų klegesiai. Vakarais vyko įvairios pramogos. Antai Los Andžele jaunimas pastatė kelis kabaretinius spektaklius „Viva Europa“, primenančius vaizdus iš pernai suruošto IV pasaulio lietuvių jaunimo kongreso. Kitur lietuviai susirinko pagerbti tautinių šokių ansamblių pradininko ir puoselėtojo Vytauto Bielajaus. 1933 m. jis Čikagoje įsteigė pirmąjį lietuvių tautinių šokių vienetą, kuris tais pat metais spėjo dalyvauti pasaulinėje parodoje, o vėliau su šokių programomis apkeliavo daugybę JAV vietovių.

Šokių šventės išvakarėse tūkstančiai lietuvių vyko į lietuvišką „Market“ parko rajoną, miesto savivaldybės jau seniai pavadintą „Lietuvių Plaza“. Čia suruošta Lietuvių diena, į kurios atidarymą atvyko Čikagos burmistrė Jane Burn ir ta proga paskelbė liepos 5–6 d. Lietuvių dienomis Čikagoje. Karštą liepos mėnesio dieną lankytojai gurkšnojo šaltą alutį, pirkosi įvairių valgių, pagamintų pagal lietuviškus receptus, lankėsi lietuvių parduotuvėse – kas įsigyti lietuvių trispalvės ženkliuko, kas gintaro, medžio, metalo dirbinių pasižiūrėti.

Vakare minia persikėlė į Jaunimo centro sodelį, kur ant neaukštos kalvos prie Laisvės kovų paminklo ir koplytstulpių, jaunų berželių ir klevų pavėsyje, oficialiai atidaryta VI lietuvių tautinių šokių šventė. Žodį tarė pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas.

Susirinkome čia, Jaunimo centre, prie Laisvės kovų aukuro, lietuvių atstovai iš laisvojo pasaulio kraštų, kad simboliškai išreikštume savo mintis ir jausmus – liūdesį ir džiaugsmą – ir dar didesnį pasiryžimą ateityje išlaikyti tautinę lietuvišką kultūrą savo ir mūsų vaikų širdyse, mintyse ir darbuose. Ryžtamės išlaikyti tą tautinę kultūrą, kuri ypač gražiai atsispindi mūsų lietuviškoje dainoje ir tautiniuose šokiuose. Su giliu liūdesiu prisimename ir pagerbiame mirusius ir laisvės kovose žuvusius lietuvių tautos sūnus ir dukras, kurių aukos ir darbai kasdien mums primena, kad visos lietuvių tautos ateitis priklauso nuo bendrų ir vieningų išeivijos lietuvių pastangų visokiais būdais padėti pavergtai lietuvių tautai Tėvynėje atgauti laisvę ir valstybinę Lietuvos nepriklausomybę.

Po Vytauto Kamanto žodžių šokėjos iš šešių valstybių uždegė Laisvės kovų paminklo aukurą, o susirinkusiems kalbėjo Lietuvos generalinė garbės konsulė Juzė Daužvardienė.

Ši šventė Amerikos nepriklausomybės džiaugsmingos šventės savaitgalį vyksta lietuvių tautos liūdesio šešėlyje, Lietuvos okupacijos ir tautos kankinimo 40 metų sukakties periodu. Prie šio paminklo pagarbiai prisimename kovojusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Su giliu liūdesiu prisimename sovietų vykdomo genocido aukas, okupanto žiauriai kankintus ir nužudytus brolius ir seseris. Prisimename ir tuos, kurie dabar yra persekiojami ir kankinami už pagrindinių žmogaus teisių gynimą. Okupantas neleidžia Lietuvos jaunimui atvykti į mūsų šventes, įsijungti į lietuviškų šokių ratelius. Pavergtos Lietuvos šokėjai bus vežami varu į Maskvą dalyvauti komunistų olimpinių žaidynių atidaryme. Jie bus priversti šokti tokius šokius, kaip „Olimpinė polka“ ir „Aš žygiuoju per Maskvą“. Mūsų, laisvųjų lietuvių, šokių šventės atgarsiai lai stiprina sovietų pavergtų lietuvių atsparumą atsilaikyti prieš okupanto nužmoginimo ir nulietuvinimo siekius. Mūsų vieninga veikla lai gaivina ir stiprina jų ir mūsų viltis ir tikėjimą, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma.

Liepos 6 d., praėjusį sekmadienį, žiūrovai į Čikagos amfiteatrą pradėjo rinktis jau nuo vidudienio. Apskaičiuojama, kad suvažiavo daugiau kaip 10 tūkstančių. Sunku pasakyti, kiek dar būtų atvykę, jei prieš kelis mėnesius nebūtų pritrūkę bilietų. Festivalio iškilmės pradėtos po antros valandos po pietų vietos laiku, kai iškilmingai įneštos vėliavos tų valstybių, iš kur atvyko šokių ansambliai. Aukštai buvo iškabintos Lietuvos trispalvė ir Amerikos žvaigždėtoji vėliavos. Apačioje ant paaukštinimo atidarymą stebėjo ir sveikinimo žodžius tarė Čikagos arkivyskupas kardinolas Cody, burmistrė Jane Burn, Amerikos Kongreso nariai, lietuvių organizacijų atstovai.

Toliau – šokėjų paradas. Fausto Strolios diriguojamam pučiamųjų orkestrui pradėjus pirmuosius maršo taktus, iš amfiteatro užkulisių pasirodė pirmosios šokėjų poros. Ansambliai žygiavo kartu, priekyje – vadovė ar vadovas, paskui – jaunimas, nešinas plakatu su grupės ir miesto pavadinimų įrašais, toliau – kitos šokėjų poros. Amfiteatro prožektoriai šokinėjo nuo vienos grupės prie kitos. Šventės pranešėjos atskirai kiekvieną ansamblį pristatė žiūrovams.

Šioje šventėje dalyvavo 62 šokių ansambliai, tarp jų – 15 iš Čikagos bei apylinkių. Dalyvavo „Aras“ iš Baltimorės miesto, „Spindulys“ iš Los Andželo, „Grandinėlė“ iš Klivlando, „Gintaras“ iš Kanados, „Lietuva“ iš Anglijos, „Nemunas“ iš Brazilijos, „Vasario 16-osios“ ansamblis iš Vakarų Vokietijos ir daugybė kitų. Iš viso – 2 300 šokėjų.

Festivalio rengimo komiteto pirmininkas Jonas Talandis taip pasveikino susirinkusius:

Tai nepaprasta mūsų tautiškumo manifestacija. Tai tęsimas ir puoselėjimas mūsų tautos darbų. Už tai anoje pusėje Atlanto, mūsų pavergtoje Lietuvoje, neseniai daugiau kaip 148 tūkstančiai lietuvių pasirašė proklamaciją pasmerkdami okupanto jungą ir kovodami prieš vergiją. Pasirašė proklamaciją rizikuodami savo gerove ir net savo gyvybe. Tai istorinis drąsus tautos žygis.

VI šokių šventėje atlikta 20 tautinių šokių, kaip antai: „Kalvelis“, „Blezdingėlė“, „Oželis“, „Šustas“ ir „Suk suk ratelį“, kurį šalia pučiamųjų orkestro palydėjo ir specialiai sudarytas mišrus choras, vadovaujamas Fausto Strolios.

Didelį žiūrovų dėmesį patraukė „Sadutė“, kurią palydėjo 60 liaudies instrumentalistų orkestras. „Sadutės“ pabaigoje šimtai šokėjų su baltomis ir raudonomis gėlėmis rankose elegantiškais žingsniais suėjo į kelis didžiulius, bet glaudžius ratus amfiteatro centre. Susikabino rankomis, nusilenkė ir lėtai, pradedant nuo vidurinio rato, aukštyn pakėlė rankas su gėlėmis. Prieš akis prasiskleidė tarsi didžiulė gyva gėlė. Na, o šventės pabaigoje – visų mėgstamas „Malūnas“.

Šventės džiaugsmo kupinų žiūrovų laukė dar vienas jaudinantis momentas. Pačioje pabaigoje, po to, kai festivalio šeimininkas Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytautas Kutkus tarė atsisveikinimo žodį, dešimtūkstantinė minia sukilo ir sugiedojo, ką ne vienas dalyvis pavadino antruoju Lietuvos himnu, – „Lietuva brangi“.