„Amerikos balso“ archyvai. 1960-ųjų Vilnius: nesunku atpažinti bet kurį šnipelį ir tikrą komunistą

Autorius: Data: 2015-06-17, 10:27 Spausdinti

Buvę Dailės parodų rūmai iš Vokiečių g. pusės. 1980 m., nuotr. aut. ir data nežinomi, LCVA, fotodokumentų skyrius, www.autc.lt 

LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt,

Vilniuje pabuvus ilgesnį laiką, nėra sunku atpažinti bet kurį šnipelį, bet kurį tikrą komunistą, nes kiekvienas iš jų tylomis, be žodžių reiškia didelę neapykantą, kurią junti iš jų žvilgsnio, „Amerikos balso“ radijui po kelionės į sovietinį Vilnių 1960 m. pasakojo Valerija Paprockienė. 

Vilnius iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusiai V. Paprockienei paliko didmiesčio, mėgstamo rusų, įspūdį, tačiau požiūris į Kauną buvo kitoks: „Kaunas dar ir šiandien vadinamas buržuaziniu miestu, ir Kaune net įstaigose niekas nesikreipia „draugas“ arba „draugė“. Vilniuje aš buvau turbūt vienintelis asmuo, į kurį visur ir visi kreipėsi „ponia“.

Deja, pasakojimas  nebaigtas, įrašas nutrūksta. 

Lietuvoje man, deja, teko būti tik Vilniuje ir Trakuose. Į Vilnių atvykau iš Varšuvos 1960 metų balandžio 25 dieną. Geležinę uždanga, kurią kiekvienas esame pajutęs, bet šiandien užmiršęs, kaip kad aš buvau primiršusi, pajutau tik pervažiavusi pro Brandenburgo vartus iš Vakarų Berlyno į Rytų Berlyną. Kadangi Rytų Berlyne man teko praleisti 14 valandų, Varšuvoje – 33 valandas, atvykus į Vilnių, man atrodė, kad aš esu visai kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuris yra ištiestas raudonomis juostomis su įvairiausiais šūkiais, pasaulyje, kuriame nėra pralaimėjimų, yra tik laimėjimai. Darbo žmonių, kolektyvų, socialistinės respublikos pasaulyje, kuriame ir oras sunkus, slegiantis lyg koks slogutis.

Atvykusi į Vilnių privalėjau apsistoti „Vilniaus“ viešbutyje (buvusiame „Jurgio“) ir buvau įspėta jame ir nakvoti. Man buvo paruošti du kambariai. Vienas iš jų, be sofos, minkštų fotelių, turėjo didelį televizijos aparatą, du telefonus: vienas – vietiniams pasikalbėjimams, kitas  – užmiesčio, ir du radijo aparatus. Didelis – su mygtukais, girdėti įvairios Rusijos ir jos užgrobtų kraštų stotys – mano malonumui. Ir kitas – mažutis – vietinio pobūdžio vietinės stoties aparatukas, kaip aš spėjau ir vėliau turėjo progos įsitikinti, – kitų malonumui. Jis buvo neišjungimas, ir pirmą valandą ryto, pasibaigus programai, tegalėjau tik ūžimą sumažinti, bet neišjungti.

Pirmos dienos vakare man taip pat vieno asmens dėka teko pažinti viešbučio šnipus. Vieni jų – vyrai, apsirengę darbo rūbais, sėdinėjo ar stovinėjo tik įžengus į viešbutį. Kiti – moterys, taip pat darbo rūbais, sėdėjo antro aukšto angoje, netoli rakto į mano kambarį, ir įspūdis buvo, kad jos pavargusios ilsisi po įvairiausių darbų. Nežinodamas arba būdamas trumpą laiką, galėjai pagalvoti, kad tai yra viešbučio mechanikai, plovėjos.

Bet, pabuvusi ilgesnį laiką, aš įsitikinau, kad nėra sunku pažinti bet kurį šnipelį, bet kurį tikrą komunistą, nes kiekvienas iš jų tylomis, be žodžių reiškė tau didelę neapykantą, ir tą neapykantą jutai iš jų pažvelgimo. O visi kiti viešbutyje esantieji, kurie buvo man palankūs, nedrįso su manimi kalbėti, praeinant stengėsi bent ranka prisiliesti arba maloniu žvilgsniu mane nuteikti.

Vilnius, kurį man teko prieš karą neblogai pažinti, yra gerokai pasikeitęs. Miestas yra sugriautas apie 60 nuošimčių, ypač nukentėjusi senoji miesto dalis. Daug kur šiandien matosi griuvėsių krūvos, daug kur išvalyti plotai, bet kartu daug naujų namų bei pastatų. Namai labai neįdomūs, niūrūs – kareivinių įspūdis. Bet butai modernūs ir kambarių išdėstymas man net patikęs.

Miestas švarus, aikštės labai gražiai sutvarkytos, kiekvienas iš jūsų, kuris buvęs Vilniuje, prisimena Lukiškių aikštę, kaip ji atrodžiusi. Šiandien ji vadinama Lenino aikšte, yra apsodinta gėlėmis, takeliai išbarstyti baltais akmenukais, kaip ir visur kitur, ir, žinoma, pristatyta suolelių.

Taigi miestas daro didmiesčio įspūdį, bet, eidami gatve, jūs pastebite, kiek daug rusų. Man pasakojo, kad Vilnius rusų yra mėgstamas. Tiek, kiek jie Vilnių miestą, tiek Kauno nemėgsta. Kaunas dar ir šiandien vadinamas buržuaziniu miestu ir Kaune net įstaigose niekas nesikreipia „draugas“ arba „draugė“. Vilniuje aš buvau turbūt vienintelis asmuo, į kurį visur ir visi kreipėsi „ponia“.

Krautuvių langai labai neskoningi, prekės prastos kokybės. Pragyvenimas brangus ir labiausiai skursta kolchozo gyventojai. Po kolchozų gyventojų – darbininkai. Sąžiningas darbininkas, jei jis neturi sąlygų iš fabrikų pasisavinti prekių ir jų parduoti, tikrai skursta, nes jo atlyginimas yra 400–600 rublių. O skaičiuojama asmeniui per mėnesį už butą ir maistą – 1 000 rublių.

Rūbų įsigyti beveik neįmanoma. Nes, pavyzdžiui, prasčiausios rūšies moteriškas paltukas kainuoja 750–900 rublių. Odos gaminiai taip pat labai brangūs. Geresni batukai (jei juos galima pavadinti geresniais) sunkūs, bukais galais ir kainuoja 300–400 rublių. Man einant gatve turbūt be išimties tiek suaugęs, tiek vaikas visuomet šypsodamasis su malonumu „lydėdavo“ mano batelius.

Gydytojai gyvena neblogai. Jų atlyginimas yra nedidelis, bet kiekvienas ligonis išeidamas palieka 50–100 rublių. Iš gydytojų man teko sutikti daktarą Kostą Širmenį, daktarą Sirijos Girą, daktarą Juozą Gulbiną iš Kauno, Tamošaitį, kuris buvo išvežtas į Sibirą ir iš ten grįžęs dirba. Ir visai pripuolamai sutikau profesorių Lašą. Profesoriaus Lašo aš nebūčiau pažinusi, jei jo mokinė nebūtų atkreipusi mano dėmesio. Pasenęs, sulinkęs ir baikštus. Turėjau progos su juo keletu žodžių pasidalinti.

Po Vilniaus miestą aš galėjau laisvai vaikščioti. Dienos metu dažniausiai mane lydėdavo vienas asmuo.

Išeivija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra