„Amerikos balso“ archyvai. 1960 m. pokalbis su rašytoju ir žurnalistu A. Gustaičiu

Autorius: Data: 2013-06-01, 10:20 Spausdinti

„Amerikos balso“ archyvai. 1960 m. pokalbis su rašytoju ir žurnalistu A. Gustaičiu

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Kviečiame paskaityti žurnalisto Povilo Labanausko parengtą pokalbį su rašytoju ir žurnalistu Algirdu Gustaičiu.

Pašnekovas buvo aktyvus kultūrininkas ir lietuvybės puoselėtojas JAV. Taip pat – ilgametis Amerikos kino meno akademijos narys, kartu su kitais Los Andželo lietuviais menininkais organizavęs Dailiųjų menų klubą.

Būtent A. Gustaitis išeivijoje atrado garsųjį krepšininką Praną Lubiną, o kartu su režisieriumi Pauliumi Jasiukoniu sukūrė filmą „Lietuva – Europos nugalėtoja“ apie Europos čempionais 1937 m. ir 1939 m. tapusius lietuvius krepšininkus. Pokalbis įrašytas 1960 m.

Šiandien studijoje svečias iš Ramiojo vandenyno pakraščio, Kalifornijos. Tai rašytojas, žurnalistas Algirdas Gustaitis. Kaip seniai ir kur gyvenate Kalifornijoje?

Į Kaliforniją atvykau 1955 m. pavasarį. Prieš tai gyvenau Čikagoje, dar anksčiau – Filadelfijoje.

Kokį darbą dirbate Los Andžele?

Dabar dirbu didžiausioje Kalifornijos spaustuvėje, Los Andželo „Times Mirror Press“. Dirbu korektoriumi – taisau amerikiečių rašto ir gramatikos ar spaudos klaidas.

Kur taip gerai išmokote angliškai?

Atvykau į Ameriką visiškai nemokėdamas angliškai. Gyvendamas Filadelfijoje, apie trejus metus dirbau kepykloje, kur buvo nepaprastai karšta, ir kračiau duoną iš kepyklos krosnių. Atliekamu nuo darbo laiku ėjau į mokyklą ir mokiausi angliškai. Paskui, gyvendamas Čikagoje, dirbau įvairiose amerikiečių organizacijose ir įmonėse ir ten pramokau šiek tiek. Taip pat dirbau spaudos darbą.

Atvykęs į Los Andželą, labai bijojau, ar galėsiu dirbti tokį palyginti atsakingą ir anglų kalbos žinių reikalaujantį darbą. Nuvykęs į „Times Mirror Press“, turėjau laikyti egzaminus (gramatikos, orientacijos, išsilavinimo ir pan.), jie truko apie tris valandas. Kitą dieną paskambinau paklausti rezultatų. Mano dideliam nustebimui pranešė, kad išlaikiau labai gerai ir po keturių savaičių man darbas garantuotas.

Los Andželo „Times“ tarnautojus renkasi iš anksto, ir žmogus turi pakankamai laiko pagalvoti, ar sutiks, ar norės ten dirbti. Los Andželo „Times Mirror“ žmones visados samdo tik laikinai, niekada nepriima nuolatinių tarnautojų. Naujas tarnautojas, nesvarbu, kokia jo profesija ar darbas, tikrinamas ir įvairiausiai egzaminuojamas bei stebimas keliolika mėnesių.

Kiek žmonių dirba jūsų įmonėje?

Ten dirba apie 5 tūkst. tarnautojų.

Kiek laikraščių ir žurnalų spaustuvė aptarnauja?

Toji spaustuvė leidžia du didžiausius Kalifornijos laikraščius „Los Angeles Times“ ir „Mirror News“. Taip pat spausdina daug mažesnių leidinių, spaudinių, žemėlapių, turi savo televizijos stotį, popieriaus fabriką. Šeimininkas Normanas Chandleris yra labai turtingas žmogus ir turi daug kitų didelių įmonių.

Ar Los Andžele leidžiamos „Lietuvių dienos“ spausdinamos toje pat spaustuvėje?

Ne, „Lietuvių dienos“ spausdinamos atskiroje lietuviškoje spaustuvėje, kurios savininkas yra Antanas Skirius – žinomas lietuvių visuomenininkas ir veikėjas. „Lietuvių dienas“ surenka pats vyriausiasis redaktorius, žinomas lietuvių poetas Bernardas Brazdžionis.

Kiek Los Andžele yra lietuvių ir kaip jie įsikūrę?

Los Andžele yra apie 4–5 tūkst. lietuvių. Lietuviai, kaip ir beveik visuose Amerikos miestuose, yra labai veiklūs ir aktyvūs. Jie turi daug ir gerų darbų. Los Andžele yra apie 40 lietuviškų organizacijų, pvz., Lietuvių inžinierių organizacija turi beveik 50 narių. Yra daug lietuvių inžinierių, kurie dirba labai atsakingus ir labai sudėtingus darbus pagrindinėse ir didžiausiose Amerikos aviacijos įmonėse ir kitose pramonės srityse.

Kiek tamstai žinomų lietuvių dirba kino pramonėje?

Į šį klausimą labai tiksliai atsakyti sunku. Pradėti galėtume nuo lietuvių dramos tėvo Juozo Vaičkaus, kuris buvo atvykęs į Los Andželą ir bandė prasimušti Holivude, tačiau didelio garso nesulaukė. Kita žymesnė lietuvė – Amerikos multimilijonieriaus žmona Ievutė Paulekiūtė Rokefelerienė (orig. – Rockefeller). Ji labai sėkmingai vaidino keliuose filmuose. Paskutiniu metu buvo pradėjusi garsėti lietuvaitė Mari Aldon. Dauguma pasaulio žmonių žino filmų žvaigždę Ruth Roman, kurios tikroji pavardė Ramanauskaitė.

Iš Europos, Prancūzijos, yra atvykęs Jokūbas Šernas. Jis lietuviams labai brangus, nes jo tėvas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje pasirašė Lietuvos nepriklausomybės dokumentą. Man pačiam teko kalbėtis ir svečiuotis pas Jokūbą Šerną. Jis labai mielas, draugiškas žmogus, lietuviams jaučia daug simpatijų. Tačiau jis iš Lietuvos buvo išvežtas dar kūdikis, užaugo Prancūzijoje ir lietuviškai nekalba. Tačiau jo jausmai ir nuotaika visada su lietuviais.

Iš aktyvių naujų ir lietuviškai puikiai kalbančių Holivudo artistų galima paminėti Rūtą Kilmonytę, kuriai amerikiečių studijos primetė vardą Ruta Lee. Tai lietuvaitė, gimusi Kanadoje, niekuomet Lietuvos nemačiusi, bet puikiai kalbanti lietuviškai. Esu daug kartų su ja kalbėjęsis ir jos akcentas kartais geresnis negu mano. Jos tėveliai kilę iš Alytaus apylinkių. Tėvelis buvo lietuvių ulonas, kurio dalinys, kaip žinote, stovėjo Alytuje.

Jie turi puikią, labai gražią rezidenciją. Viename kambaryje kabo lietuviška trispalvė vėliavėlė ir Rūta kiekvienu atveju visiems užsieniečiams labai aiškiai pabrėžia savo lietuvišką kilmę. Ji visur pasirašo Ruta, o ne Ruth, kaip mėgsta amerikiečiai. Aš paklausiau, kodėl ji taip daro, o ji man atsakė: „Dėl to, kad amerikiečiai tuoj klausia, kodėl aš turiu tokį vardą, ir man tai geriausia proga pasakyti savo lietuvišką kilmę, lietuvių nuotaikas ir priminti, kad aš esu dalis tos kovojančios Lietuvos, kuri šiuo metu yra Holivude.“

Atrodo, vienas kitas lietuvis dirba ir kitose srityse – atlieka antraeilius vaidmenis, dirba studijose.

Teisingai. Praėjusiais metais amerikiečiai apdovanojo geriausią filmuotoją, kaip jie vadina „cameramen“. Tai buvo ponas Kižys, kuris dirba vienoje iš didžiausių amerikiečių kino studijoje „20th Century Fox“. Jis savo srities žinovas ir puikus specialistas. Antraeilius vaidmenis kartais atlikdavo Pranas Lubinas, kurį turbūt visi nepriklausomos Lietuvos lietuviai atsimena nuo tada, kai jis 1939 m. Kaune Lietuvai antrą kartą iškovojo Europos krepšinio pirmenybes.

Jis, rodos, ir dabar tebežaidžia „Fox“ bendrovės krepšinio komandoje?

Taip, ir, nors artėja prie 50 metų, tebėra labai geras sportininkas, kiekvienais metais savo komandai pelno daug taškų, padeda laimėti pirmas vietas.

Teko girdėti, kad esate sukūrę bendrovę lietuviškiems filmams.

Teisingai, ta bendrovė ir filmas prasidėjo nuo pažinties su P. Lubinu 1955 m. Po keleto draugiškų susitikimų jis man pasakė, kad turi iš Lietuvos atsivežęs du įdomius lietuviškus filmus, kronikas. Viename iš jų buvo 1938 m. Kaune įvykusi Pasaulio lietuvių sportininkų olimpiada. Antras filmas – apie 1939 m. taip pat Kaune įvykusias Europos krepšinio pirmenybes, kurias Lietuva laimėjo antrą kartą. Tuos filmus P. Lubinas leido man naudoti. Įdomu tai, kad jis atsisakė juos perleisti lietuviškoms organizacijoms.

Tada ieškojau žmogaus, kuris galėtų tą medžiagą paruošti dabartinei technikai, kad galėtume ją rodyti lietuvių visuomenei, lietuviškoms kolonijoms. Suradau labai mielą žmogų Povilą Jasiukonį, kuris yra vienintelis lietuvis studentas, studijuojąs filmavimo meną ir techniką Pietų Kalifornijos universitete, Los Andžele. Jis mielai priėmė mano pasiūlymą dirbti. Galiausiai suradome idealistą lietuvį, puikų inžinierių Viktorą Petrauską, kuris sutiko finansuoti mūsų filmą.

Kas bus vaizduojama filme?

Aš buvau įgaliotas rinkti medžiagą ir paruošti tekstą. Kadangi filmas baigiasi Lietuvos pergale Europos valstybių, kurios į Lietuvą buvo atvykusios 1939 m., čempionate, man kilo mintis duoti filmui vardą „Lietuva – Europos nugalėtoja“. Prisiminiau mūsų didžią Lietuvos praeitį, viduramžius, prisiminiau nepriklausomos Lietuvos žydėjimą, todėl filmą pradėjau ta nuotaika, kuri vyravo Lietuvoje ir kurią aš esu įsivežęs į šį kraštą.

Filmas prasideda keliolika tūkstančių metų prieš Kristaus gimimą. Toliau rodome akmens amžiaus lietuvius, viduramžių lietuvių karius, Lietuvos karalius ir didikus, Lietuvos didybę ir kultūrą, kuri darė įtaką aplinkinėms tautoms. Rodome lietuvius, nugalinčius vokiečius ir kitas Europos kariuomenes Žalgirio kautynėse. Rodome lietuviškus Rytprūsius, Karaliaučių, Tilžę, Gumbinę, Gardiną, Vilnių ir kitus Lietuvos miestus. Rodome Lietuvos pilis ir griuvėsius, kurių dabar tik liekanos mums primena apie kadaise buvusią Lietuvos galybę.

Pagaliau prasideda nelemtos sutartys ir nelemtas pasaulio likimas. Lietuva sužlugdoma, okupuojama, bet lietuvis greta savo brolio ir draugo gyvena ir kuria tikėdamas šventa tėvynės ateitimi. Pagaliau 1918 m. vasario 16 d. trimitai skelbia atgimstančią nepriklausomos Lietuvos vyriausybę.

Buvo labai daug darbo rasti dokumentų, žemėlapių, paruošti brėžinius, kurie primintų ir parodytų lietuviams, gyvenantiems Amerikoje ir kitose pasaulio valstybėse, kokia buvo Lietuva, kaip mes jaučiame, kaip prisimename savo mielą ir brangų kraštą. Toliau mes rodome nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio, pramonės, mokslo pažangą, rodome Lietuvos kariuomenę, skautus, jaunimą, studentiją, rodome gražiuosius Lietuvos vaizdus.

Ir pagaliau – 1938 m. pasaulio lietuvių sporto olimpiada. Ten vaizduojami iš įvairių pasaulio kraštų, iš Anglijos, Latvijos, Amerikos ir kitų valstybių, suvažiavę geriausi mūsų jauni žmonės. Jie visi Gedimino vėliavų pavėsyje ir globoje kovojo ir draugiškai rungėsi, kad, susitikę per antrąją pasaulio lietuvių olimpiadą, dar draugiškiau ir dar vieningiau kovotų dėl savosios valstybės ir dėl savųjų lietuviškų reikalų.

1939 m. lietuviai, kaip žinome, nugalėjo visų Europos valstybių krepšinio rinktines – Lietuva antrą kartą laimėjo Europos krepšinio meisterį. Pabaigoje į lietuvišką filmą mes įtraukiame visiškai naują dalyką – lietuvių sporto triumfą. Baigiame Lietuvos himnu. Darbas buvo sunkus, nes tremtyje neturime pakankamai medžiagos, Lietuvoje liko dauguma dokumentų, puikių nuotraukų, kurių neįmanoma atgauti.

Kada filmas numatomas parodyti visuomenei?

Mes prie to filmo su kolega P. Jasiukoniu dirbame atliekamu nuo kasdienio darbo laiku. Aukojame kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, dažnai dirbame iki vidurnakčio ar iki trečios, net ketvirtos valandos ryto. Laiko investuojame labai daug, nes norime, kad filmas būtų kiek galima geresnis. Tačiau pinigų trūkumas, nepriteklius ir technikos stoka neleidžia filmo paruošti tokio ir taip, kaip norime. Vis dėlto ir dabartinėmis sąlygomis stengiamės daryti kiek galima geriau ir manome, kad jis po kelių mėnesių bus baigtas ir imtas rodyti lietuvių visuomenei.

Išeivija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra