Alvydas Butkus. Palemoniškosios legendos kontekstas

Autorius: Data: 2017-09-27, 16:17 Spausdinti

Alvydas Butkus. Palemoniškosios legendos kontekstas

Alvydas Butkus. www.vdu.lt nuotr.

Prof. dr. Alvydas BUTKUS, www.voruta.lt

Praeityje būta įvairiausių mėginimų aiškinti lietuvių ir kitų baltų kilmę iš kitų tautų, tikrų ir spėjamų – alanų, herulų, trakų, frygų, sarmatų, keltų ir pan. Kai kurie mėginimai, tiesa, turėjo ir politinių tikslų. Pavyzdžiui, XV-XVI a. autorius Erazmas Stela (tikrasis vardas – Johanas Štiuleris (Stüler)) lotyniškai parašęs „Dvi knygas apie prūsų senovę“ (išleista 1518 m.), įrodinėjęs, kad prūsai (borusai) atsikėlę į jau gotų gyventas žemes, tačiau, būdami žemesnės kultūros, buvo germanų nugalėti.Kadangi Prūsija nuo 1466 m. Torūnės sutartimi buvo tapusi Lenkijos vasale, toks aiškinimas turėjo paneigti lenkų politikų teiginius esą didžioji Prūsijos dalis yra lenkų gyvenamos žemės (žr. Jurginis 1971, 69-75).

Beje, renesanso ir vėlesniais laikais buvo madinga savo tautos šaknų ieškoti praeityje garsiose tautose. Lenkai, pavyzdžiui, save yra kildinę ir iš romėnų, ir iš sarmatų.

Netrūksta tokių kilmės legendų ir dabar. Jas paprastai atnaujina ir kuria įvairūs mėgėjai, savaip ir nekritiškai interpretuodami rašytinius šaltinius, o etimologijoje vadovaudamiesi žodžių dabartinio skambesio panašumu ar sutapimu. Tik šiais laikais pasitaiko atvirkštinių dalykų, kai iš savo tautos kildinamos visos kitos[1].

Iš tokių legendų apie lietuvių kilmę bene žinomiausia ir ilgiausiai gyvavusi yra palemoniškoji, arba plačiau – romėniškoji, teigusi mus esant vieno kraujo su italais, o lietuvių kalbą kildinusi iš lotynų kalbos. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad legendą XV a. sukūrę patys lietuviai didikai ar net Vakaruose studijavę jų vaikai kaip atsvarą lenkų aristokratijos arogancijai (Avižonis 1982, 268; Zinkevičius 2013, 127)[2]. Tačiau, kaip taikliai yra pastebėjęs G. Beresnevičius, lietuvių studentų būrelis – „keliolika jaunų vyrukų“ – nebūtų sugebėjęs išplatinti legendos (Beresnevičius 2003, 19). Be to, užuominos apie prūsų ir lietuvių romėnišką kilmę rašytiniuose šaltiniuose pasirodė, vykstant intensyvioms lietuvių kovoms su kryžiuočiais (prūsai tuo metu jau buvo pavergti). Todėl manyti, kad jau tada jas sukūrė Vakarų universitetuose studijavę ir lotynų kalbą mokėję lietuviai studentai (magnatų ir bajorų vaikai), neišeina, nes, vykstant karams, vaikų, dargi nekrikščionių, siuntimai studijuotivargu ar buvo įmanomi. Lietuviai lavintis galėjo tik po antrojo, jogailinio Lietuvos krikšto. Vadinasi, lotynų ir lietuvių kalbų panašumą pirmieji galėjo pastebėti Lietuvos valdovų dvaro raštininkai – su Vakarų šalimis Lietuva susirašinėjo lotyniškai, kartais ir vokiškai. Tai galėjo būti ir XIII a. Mindauguirašto reikaluose talkinę vienuoliai. Lietuvių diduomenė šią legendą vėliau perėmė ir sėkmingai plėtojo.

Legendos ištakos

Pirmąją žinomą užuominą apie galimą baltų (prūsų) sąsają su romėnaisduoda XIV a. Petras Dusburgietis (PetervonDusburg, miręs apie 1326 m.). „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašydamas prūsų šventvietę Romuvą Nadruvoje, jos vardą jis kildina iš Romos miestavardžio. Jis rašo: „Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje – Nadruvoje – buvo vieta, kurią vadino Romuva(Romow), gavusi savo vardą nuo Romos“ (BRMŠ I, 334, 344) .

XV a. su romėnais lietuvius sieja lotyniškai rašęs, bet šiaip jau lietuvių nemėgęs lenkų istorikas Janas Dlugošas(JanDługosz, IoannesDlugossius, 1415-1480), pats tikėjęs, jog „/…/ tam tikri posakiai, kalbos skambesys ir įvairių daiktų, reiškinių pavadinimų panašumas į lotynų kalbą leidžia spėti, kad lietuviai ir žemaičiai yra lotynų kilmės. Atsiradę jeigu ir ne iš romėnų, tai bent iš kurios nors kitos lotynų giminės per pilietinius karus /…/ tarp Marijaus ir Sulos, o po to tarp Julijaus Cezario ir /…/ Pompėjaus“(91-87 ir 49-48 m. pr. Kr. – A. B.) (BRMŠ I, 575).

Dlugošas P. Dusburgiečio kroniką, tikėtina, buvo skaitęs ir šią užuominą traktavo kaip neginčijamą. Be to, spėjama, kad Dlugošas žinojo ir tuometinę žodinę legendą, kurią plėtojo, aprašydamas Lietuvą ir lietuvius. Jis pateikia ir vieną pirmųjų Lietuvos vardo etimologijų. Dlugošas rašo: „Lietuviai anksčiau save vadino litalais, bet laikui bėgant v buvo pridėta, o l pasikeitė į n, taigi kitos gentys ėmė juos vadinti litvanais – lietuviais. Iš Romos ir Italijos išvaryti pilietinių karų bei riaušių, slapčia užėmė tuščias, negyvenamas vietas tarp Lenkijos, Rusios, Livonijos ir Prūsijos. /…/ Ten jie įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien yra svarbiausias to krašto miestas. /…/ Jų kalba yra šiek tiek pakeista lotynų kalba“ (BRMŠ I, 578-579). Šį pakitimą J. Dlugošas aiškina lietuvių prekybiniais kontaktais su slavais ir „slavų kalbos žodžių“ įtaka.

Dlugošas pirmasis pateikia ir romėnų kilmingojo vardą – tai esąs Vilijus[3], savo vardu pavadinęs įkurtąjį Vilniaus miestą ir Vilijos (Neries) bei Vilnios upes (BRMŠ I, 578).

Legenda ir jos variantai

Palemono vardas ir siužetinė susisteminta legenda rašytiniuose šaltiniuose pasirodo kiek vėliau – XVI a. pradžia datuojamajame „Lietuvos metraštyje“(dar vad. Bychovco kronika, toliau BK) bei „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje“ (toliau – LŽDKM). Vėliau legenda perrašinėjama, pildoma, tikslinama kitų istorikų. Anot legendos, Palemonas(Bychovco kronikoje vadintas ir Apolonu) buvęs vienas iš Romos kilmingųjų, kartu su savo šeima, pavaldiniais ir jų šeimomis, turtu bei kariais bėgęs laivais iš Romos ir, aplenkęs visą Vakarų Europą, pro Daniją patekęs į jūrą-vandenyną(Baltiją), o iš čia į Kuršmares bei Nemuno žiotis. Plaukęs Nemuno upe aukštyn iki Dubysos, kurios slėniuose ir apsistojęs – mat jam patikusi aplinkinė gamta ir paukščių, žuvų bei žvėrių gausa.

Abu metraščiai Palemono pirminę žemę Lietuvoje lokalizuoja dešiniąja panemune tarp Jūros ir Dubysos upių.Bėgimo motyvai ir laikas skirtinguose šaltiniuose nurodomi keli. LŽDKMteigiama, kad Palemonas bėgęs nuo savo giminaičio imperatoriaus Nerono(I a.,37-68 m.) žiaurybių, BK – nuo hunų valdovo Atilos(V a. pirmoji pusė) galimo antpuolio.

Tačiau ne visi tų laikų istorikai lietuvių kilmę siejo su Palemonu. Lotyniškai rašęs istorikas ir publicistas, karaliaus Žygimanto Augusto sekretorius Augustinas Rotundas (Augustinus Rotundus, ~1520-1582) apie Lietuvos kunigaikščių kilmę teigęs taip: „/…/ į šiuos kraštus jau prieš pusantro tūkstančio metų, bėgdamas nuo Nerono žiaurumo, su savo būriu atvyko P. Libonas[4], kurį mūsiškiai, klaidingai iškreipę jo vardą, Palemonu vadina. /…/ jis įsikūrė pajūryje, ir tas kraštas buvo pramintas jo vardu Libonija, kurią dabar vadiname Livonija[5]. Ir tie, kurie su juo iš Italijos atvyko, užėmė nuo pajūrio ligi Vilijos visas vietas, tuščias ir apgyventas, kurios tada buvo vadinamos Sūduva“ (LLICh, 34).

A.Rotundo amžininkas Mykolas Lietuvis(MichaloLitvanus, 1490-1560) mini dar kitą legendos versiją. Anot jo, „Iš tikrųjų į šias vietas atvyko mūsų proseniai, romėnų kariai ir piliečiai, kadaise pasiųsti į kolonijas ginti savo krašto sienų nuo skitų giminių, arba, kaip sako kitas tikresnis padavimas, G. Julijui Cezariui viešpataujant(49-44 m. pr. Kr. – A.B.), jie buvo čia atnešti Okeano audrų. Kada Cezaris, /…/ nugalėjęs ir sumušęs germanus Galijoje ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį, persikėlė per Reiną ir paskui nelabai sėkmingai plaukė Okeanu į Britaniją, audrai išblaškius jo laivyną, mūsų protėvių laivai buvo atnešti prie krantų, kur dabar yra Žemaitijos pilis Plateliai; manoma, kad čia jie išlipo į sausumą“ (BRMŠ II, 405).

Pasak BK susistemintoir genealogiškai išplėtoto legendos varianto, Palemonui Lietuvoje gimę trys sūnūs: Barkus, Kunas ir Spera. Vyriausiasis sūnus Barkus esą įkūręs Jurbarką, Kunas – Kauną, o jaunylis Spera nukeliavęs į rytus ir apsistojęs prie gražaus ežero, kurį pavadinęs savo vardu[6]. Dabartiniame Širvintų raj. iš tikrųjų esąs Spėros ežeras. Vėliau Kuno sūnus Kernius įkūręs Kernavę už Neries, o kadangi jo žmonės mėgę groti ąžuoliniais trimitais, tai Kernius kraštui pavadinti parinkęs lotyniškus žodžius litus ‘krantas’ ir tuba ‘vamzdis’ ir sudėjęs juos į vieną – Litusbania, tačiau paprasti žmonės nemokėję lotyniškai ir ėmę vadinti tiesiog Lietuva (LLICh, 20; BK, 42-45). Kiek anksčiau J. Dlugošas šalies vardo Litalia pakeitimą Litvania skyrė slavams – esą lenkai su rusais pakeitę. Pats Palemonas esąs palaidotas Seredžiaus piliakalnyje, iki šiol vadinamu dar ir Palemono kalnu. O iš Palemono palikuonių kilę visi Lietuvos kunigaikščiai, iš palydovų patricijų – didikai Goštautai, Mantvydai, Davainos ir kt. (BK, 47).

Vis dėlto tik legenda

Tokia siužeto, vietovardžių ir asmenvardžių įvairovė galėjo rastis tik todėl, kad nesant šaltinių, liudijančių kokią nors romėnų bėglių į Rytų Baltiją istoriją, iki XVI a. romėniškoji lietuvių kilmės legenda buvo plėtojama stichiškai ir išsišakojo į keletą, jei ne keliolika, variantų. Vėlyvas Palemono vardo pasirodymas, o iki tol vartoti išgalvoti vardai irgi patvirtina nuomonę, kad ši legenda istorinio pagrindo neturi. Vėlyvaisiais viduramžiais ir renesanse buvo madinga savo tautos diduomenę kildinti iš kokios nors senesnės tautos. Iš romėnų save yra kildinę ir vokiečiai, ir lenkai, vėliau lenkai su čekais pasirinkę monoteistinį kilmės variantą ir siejo savo kilmę su mitinio Babelio bokšto statyba, prie kurio Jahvė sumaišęs kalbas ir šitaip davęs pradžią skirtingoms tautoms.

Palemono vardas XVI a. galėjo būti nusižiūrėtas iš antikinių šaltinių (Renesanso laikais tai nestebina) – senovės Romoje iš tiesų buvę keli Palemonai[7] –  ir vieno jų biografija pritempta prie legendos.Seredžiaus piliakalnio vardąPalemono kalnas dar K. Būga mėginęs aiškinti kaip disimiliacijos keliu atsiradusį iš žodžio Panemunė(Palemunėar spėjamo *Palemuonė;BūgaI, 188)[8]. Palemonidų legenda buvo tikima 400 metų. Kodėl ji atsirado ir kuo ji pagrįsta?

Kalbų ir religijos panašumas

Romėniškąją lietuvių kilmės teoriją stiprino ir kalbų panašumas, ir politeizmo paralelės – mat romėnai(iki IV a.), kaip ir lietuviai, garbinę ne Jahvę su Kristumi, o savus, indoeuropietiškus dievus. Šias dvi paraleles – kalbinę ir religinę – renesanso metraštininkai (M. Strijkovskis, A. Vijūkas-Kojelavičius), žavėdamiesi antika, plėtojo ir pildė vis naujais siužeto niuansais.

Tiesą sakant, romėnų ir lietuvių religijos paraleles pirmasis pateikė J. Dlugošas. Tačiau bene platesnę argumentaciją anais laikais yra pateikęs jau minėtasis istorikas Mykolas Lietuvis lotyniškame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. 1550 m. savo veikalo ištraukas autorius įteikė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui; tos ištraukos buvo išspausdintos tik 1615 m. Grįsdamas lietuvių kilmę iš italų, M. Lietuvis iškelia priešpriešą „maskvėniškajai“ kalbai ir kultūrai. Jis rašo:

„Mes semiamės maskvėnų mokslo, kuris neturi nieko senoviška ir negali žadinti dorybingumo, nesrutėnų kalba yra svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų kraujo.

Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senovinių romėnų papročių, kurie ne taip seniai pas mus išnyko, būtent: iš žmonių lavonų deginimo, būrimo iš vidurių ir paukščių skrydžio ir kitų prietarų, /…/ ypač kulto Eskulapo, kuris yra garbinamas tokiu pat žalčio pavidalu“ (BRMŠ II 404).

Toliau M. Lietuvis pateikia lotyniškos leksikos pavyzdžių, kad skaitytojas galėtų lyginti ją su lietuviškąja: ignis ‘ugnis’, aer ‘oras’, sol ‘saulė’, mensis ‘mėnuo’, dies ‘diena’, deus ‘dievas’, tu ‘tu’, gentes ‘gentys’, verte ‘versk’, iugum ‘jungas’, linum ‘linas’, anguis ‘angis’, rota ‘ratas’, tractus ‘trauktas’, axis ‘ašis’, nunc ‘nūnai’, septem ‘septyni’ ir kt.

Į Palemonidų legendą naujai ir savitai yra pažvelgęs etnologas ir religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, atkreipęs dėmesį į metraštininkų, ypač J. Dlugošo, vartotus atpasakojimui būdingus žodžius sakoma, manoma, pripažįstama, pasakojama ir padaręs logišką išvadą, kad šie konkretūs metraštininkai ne patys sukūrę legendą, o atpasakoję jau egzistuojančią, t. y. susidūrę su žodine tradicija. G. Beresnevičius netgi mėgina modeliuoti tos tradicijos ištakas, t. y. galimą gausios romėnų grupės atvykimą su šeimomis, vergais, ginklais, patirtimi, apsistojimą dykrose aplink Vilnių, kur vėliau prasideda „asimiliacija, atvykėliai ima naudoti atsigabentus patyrimo, karinius, turtinius išteklius ir palengva apjungia aplinkines gentis /… / įsigali iš esmės būsimosios Mindaugo Lietuvos teritorijoje“ (Beresnevičius 2003, 19-20). Toks, anot jo, būtų J. Dlugošo romėniškosios teorijos destiliatas.

Tačiau tokiu atveju būtų išlikę bent mažiausi archeologiniai romėniškosios kultūros pėdsakai: būtų įvykęs šuolis lietuviškojoje ginkluotėje, architektūroje (romėnai nebūtų atsisakę mūro tradicijos), net aprangoje, nekalbant jau apie paprotyno naujoves ir lotyniškuosius to laikotarpio skolinius lietuvių kalboje. Dar labiau neįtikėtina atvirkštinė versija, kad atvykėliai leido sau subarbarėti, perėmę žemesnės civilizacijos kultūrą ir kalbą. Tiesa, G. Beresnevičius iškelia prielaidą, kad tai galėję būti net ne Romos patricijai, o barbarai, „gal ir kokie letovici“, nusigavę iki Romos, „gal ją ir siaubę“ ir vėl grįžę, pilni naujų įspūdžių, naujos patirties ir prisiminimų, ilgainiui virtusių legendomis (Beresnevičius 2003, 20). Bet ir tokiai prielaidai galioja aukščiau minėtieji kontrargumentai.

G. Beresnevičiaus  išvada, jog XV a. ir vėlesni autoriai fiksavo jau iki tol sklandžiusią žodinę tradiciją, yra visiškai įtikinama. Tik ji pirmiausia sklandė ne lietuvių, o kitataučių sluoksniuose, tarp „saviškių“, kurie tą teoriją ir sukūrė, kitaip negalėdami paaiškinti savo pastebėtojolotynų ir lietuvių kalbų panašumo bei romėnų ir baltų pagonybės paralelių. J. Dlugošas rašo, jog lietuviai „turėjo tas pačias šventes, dievus bei apeigas kaip pagonys romėnai, garbino dievą Vulkaną [manydami jį slypint] ugnyje, Jupiterį – žaibe, Dianą – miškuose, Eskulapą – gyvatėse ir žalčiuose; svarbesnėse gyvenvietėse kūreno žynio saugomą ugnį, kurią laikė amžina“ (BRMŠ I, 578).Panaši schema taikyta ir prūsų atžvilgu[9].Romėniškoji legenda ar užuominos apie ją pradedamos būtent nuo šitų pastebėjimų, o ne atvirkščiai, t.y. ne nuo siužeto, kurį atpasakojus, jo tikrumas būtųgrindžiamas lingvistiniais ir etnokultūriniais pavyzdžiais, bet nuo pavyzdžių. Ir legenda tampa tiesiog išvadomis. Ir dar. Jei šią legendą būtų skleidusi XIII-XV a. lietuvių diduomenė, vokiečių ir lenkų metraštininkai būtų ją tiesiog išjuokę ar apskritai ignoravę.

 

Baigiamosios pastabos

Lietuvių kildinimas iš romėnų turėjo didelę reikšmę tautos, šalies ir jos valdovų įvaizdžiui Europoje ir buvo atsvaras lenkų skleidžiamoms paskaloms, jog lietuviai apskritai neturėję aristokratijos ir kad Gediminas buvęs viso labo Vytenio žirgininkas(iš tikrųjų – brolis; tokiomis paskalomis lenkai aukojo net dalį savo įvaizdžio, nes Gedimino anūką Jogailą patys buvo pasikvietę į Lenkijos sostą). Romėniškoji legenda ypač populiarėdavo tais periodais, kai Europoje būdavo iš naujo atsigręžiama į antikos kultūrą ir palikimą, t. y. renesanso, klasicizmo ir romantizmo epochoje. XIX a. rašytojams romantikams A. Mickevičiui ir J. Kraševskiui ši legenda buvo paskata domėtis ir žavėtis Lietuvos praeitimi, didžiuotis ja ir skirti jai savo kūrybą.

Romėniškoji lietuvių kilmės teorija gyvavo iki pat XVIII a. pabaigos, kai ją pirmasis ėmė griauti vokiečių istorikas Augustas Šlioceris (Schlöcer, 1735-1809). O XIX a. pradžioje atsiradęs istorinis-lyginamasis kalbotyros metodas kritiką papildė kritiką dar ir kalbiniais argumentais, kalbų(tarp jų ir lotynų bei lietuvių) panašumą aiškinęs jų kilme iš bendros prokalbės, tad mūsų kilmė iš romėnų buvo paneigta. Lotynų ir lietuvių kalbose tos prokalbės, pavadintos indogermaniškąja ar indoeuropietiškąja, pėdsakų randama kur kas daugiau negu anglų, vokiečių, lenkų ar rusų kalbose. O artimesnė pažintis su lietuvių kalba užsienio komparatyvistus atvedė prie moksliškai pagrįsto naujo atradimo – lietuvių kalba esanti pati archajiškiausia, tiksliau – konservatyviausia  iš visų gyvųjų ide. kalbų[10]. Tai esąs didžiulis kultūrinis turtas, neįkainojama vertybė, todėl kai kurie mūsų laikų nelietuviai lingvistai netgi siūlo įtraukti lietuvių kalbą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (Poliakovas 2008, 326).

Šiais laikais kai kurių slavų istorikų yra platinami teiginiai, jog Lietuvos valdovai, nors ir užaugę etninėse lietuvių žemėse, niekada nekalbėję lietuviškai. Pasak jų, visi jie iki Jogailos šnekėję gudiškai – mat Lietuvos metraščiai ir statutai parašyti kanceliarine slavų kalba, o jau nuo Jogailos kalbėję tik lenkiškai. Be to, tvirtina jie, Lietuvos valdovų žmonos buvusios daugiausia slavės, o apie pačių valdovų vartotą lietuvių kalbą metraščiuose nesą nė užuominos[11].

Šių teiginių autoriai daro kelias klaidas. Pirmiausia, jokie valdovai nešnekėjo kanceliarinių raštų kalba jau vien todėl, kad ne jie juos rašė – tam buvo atskiros raštininkų pareigybės, beje, diferencijuotos pagal kalbas. Lenkijos kanceliarijos kalba iki pat XVI a. buvusi lotynų – ar tai būtų pagrindas teigti, jog ir Lenkijos valdovai dvare kalbėję lotyniškai? Mindaugo lotyniškos sutartys su Livonija ar Gedimino lotyniškai rašyti laiškai irgi nereiškia, kad abu valdovai kalbėjo lotyniškai. Be to, kanceliarine slavų kalba apskritai niekas nekalbėjo – Rusijoje net XVII a. buvo sakoma: „Reikia kalbėti rusiškai, o rašyti slaviškai“ (Zinkevičius 1987, 119). O jei tarsim, kad valdovai šnekėjo savo žmonų kalbomis, bet ne atvirkščiai, turėsime sutikti, kad beveik visa Rusijos Romanovų dinastija turėjusi šnekėti tik vokiškai ar daniškai.

Būtent romėniškosios lietuvių kilmės legendos pagrindas atsako į klausimą, kuria kalba šnekėjo Lietuvos valdovai ir diduomenė, kol XV a. gale pradėjo lingvistiškai lenkėti. Lietuvos karalių bei diduomenės kildinimas iš romėnų yra pagrįstas lotynų ir lietuvių(o ne kurios nors slavų) kalbų panašumu. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad Mindaugo, Gedimino, Vytauto ir net vėlesniais laikais lietuvių diduomenė kalbėjusi lietuviškai. Lietuvių kalbą diduomenė mokėjo ir vėliau, greta jos luomine tapusios lenkų kalbos.Jei lietuvių diduomenėiš seno būtų kalbėjusi kitaip, ši legenda apskritai nebūtų atsiradusi, o jei ir atsirastų, ja niekas nebūtų šitiek šimtmečių tikėjęs.

Literatūra

Avižonis 1982 – Avižonis K. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. // Rinktiniai raštai. T. 3. Roma. P. 245-275.

Beresnevičius 2003 – Beresnevičius G. Palemono mazgas: Palemono legendos periferinis turinys. Religinė istorinė studija. Vilnius.

BK – Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius, 1971.

BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. T. I. Vilnius, 1996.

BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. T. II. Vilnius, 2001.

BūgaI – Būga K. Rinktiniai raštai. Sudarė Z. Zinkevičius. T. I. Vilnius, 1958.

Butkus 1995 – Butkus A. Lietuvių pravardės. Kaunas.

Butkus 2000 – Butkus A. Kai kurių Kauno vietovardžių kilmė. // Kauno istorijos metraštis. T. 2. Kaunas. P. 147-154.

Jurginis 1971 – Jurginis J. Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius.

LLICh – Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Vilnius, 1957.

Narbutas 2004 – Narbutas S. Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje // Senoji Lietuvos literatūra, 17 knyga. P. 286-314. Prieiga per internetą: http://www.llti.lt/failai/e-zurnalai/SLL17/XVIISen286-314.pdf

Poliakovas 2008 – Poliakovas O. Pasaulis ir lietuvių kalba: Indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė. Vilnius.

Zinkevičius 1987 – Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija II. Iki pirmųjų raštų. Vilnius.

Zinkevičius 2006 – Zinkevičius Z. Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas. Vilnius.

Zinkevičius 2013 – Zinkevičius Z. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius.


[1] Pavyzdžiui, J. Šeimys „sugeba“ egiptiečių hieroglifus perskaityti dabartine lietuvių kalba, J. Jokubauskas be vargo lietuviškais laiko žodžius semitas(iš semti), regionas (iš regėti), odė (iš oda) ir daugybę kitų. Šiuos ir kitus lietuvių fantastus plačiau yra aptaręs akad. Z. Zinkevičius (Zinkevičius 2006). Rusams šioje srityje atstovauja profesorius V.Čiudinovas(ВалерийЧудинов), tvirtinantis, kad visas senasis pasaulis buvęs rusiškas, o rusai nuo Samaros numigravę net į Japoniją ir ten įkūrę samurajų kastą.

[2]Artimesnė K. Avižonio versijai yra lenkų istoriko ir kalbininko J. Ochmanskio hipotezė, kad legenda gimusi Kazimiero Jogailaičio dvare tarp 1460 ir 1480 m. ir kad ją J. Dlugošui kyštelėjęs lietuvis Stanislovas, 1465-1471 m. studijavęs Krokuvos universitete, vėliau (1476–1486) tarnavęs Vilniaus kapituloje dekanu.  Pats Stanislovas idėją apie romėniškąją lietuvių kilmę esą galėjęs sugalvoti, paskaitęs turėtą Vincento Kadlubeko kroniką, kurioje rašoma apie lenkų kilmę iš romėnų(žr. Narbutas 2004, 297).

[3] Jokiuose kituose šaltiniuose Vilijus neminimas; tai gali būti paties J. Dlugošo sugalvotas asmenvardis iš slaviško Neries pavadinimo Vilija.

[4]Publijus(?) Libonas nesiejamas su jokiais Romos Publijaisar Libonais– tokio asmens antikos istorija nemini.

[5]Iš tikrųjų Livonijos vardas kilęs iš finougrų genties lyvių etnonimo, gyvenusių abipus Rygos įlankos; vardą šaliai (vok. Livland, lot. Livonia) davę vokiečių misionieriai XII a. gale, su lyviais susidūrę pirmiausia.

[6]Dabartinėje Lietuvoje žmonių gyventa dar gerokai iki Palemono; Jurbarko pavadinimas kilęs ne nuo Barkaus vardo, o iš vokiško Georgenburg (vok. tarm. Jurgenborg ‘Jurgio pilis’; pilį kryžiuočiaiant šv. Jurgio kalno pastatę 1259 m.), Kauno vardo kilmė siejama su asmenvardžiu Kaunas ar spėjamai buvusiu, bet išnykusiu būdvardžiu kaunas ‘slėnus’, o Speros vardas paimtas iš ežeravardžio, bet ne atvirkščiai (Butkus 2000, 152-153). Lotyniškai Lietuvos gyventojai niekada nekalbėję nei Romos laikais, nei vėliau, kai ši kalba tapo tik mokslo ir dalykinių raštų kalba (Lietuvoje – šalia kanceliarinės slavų).

[7]Palemonas I (PolemonPythodoros, ?? pr. Kr. – 8) buvo Mažosios  Azijos (dab. Turkija) provincijų –Kilikijos, Ponto, Kolchidės, Bosforo – valdovas. Tai buvo graikų kilmės Romos kilmingasis, imperatoriaus Marko Antonijaus, vėliau Augusto patikėtinis. Atvykęs pas aspurgus(gentis, gyvenusi Azovo ir Juodosios jūros pakrantėje į rytus nuo Kerčės) draugystės sutarties sudarymo dingstimi, buvo jųpaimtas į nelaisvę ir nužudytas, atspėjus jo tikruosius tikslus – pajungti aspurgusRomai (https://en.wikipedia.org/wiki/Polemon_I_of_Pontus).

Palemonas II (MarcusAntoniusPolemonPythodoros, 12 pr. Kr. – 74), Palemono I sūnus. Po motinos mirties (38) tapo valdovuPonte, Kolchidėje ir Kilikijoje. Apie 50 m. įsimylėjo turtingą Judėjos gražuolę princesę Juliją Berenikę. Ši sutikusi tekėti, kad pašalintų gandus apie jos incestą su broliu, bet iškėlusi sąlygą, jog Palemonas turįs priimti judaizmą ir apsipjaustyti, ką šis ir padaręs. Santuoka ilgai netruko, Julija palikusi Palemoną ir su visa svita grįžusi pas brolį, o Palemonas atsimetęs nuo judaizmo. Netrukus jis vedęs antrąkart. Antroji jo žmona buvo asirų, armėnų ir graikų kilmės princesė Julija Mamėja.

Palemonas II pervadinęs Farizano miestą savo vardu – Polemonium (dab. Fatsa Turkijoje). 62 metais Neronas nušalinęs Palemoną II nuo Ponto ir Kolchidės sostų. Nuo tada iki savo mirties Palemonas II valdęs tik Kilikiją(https://en.wikipedia.org/wiki/Polemon_II_of_Pontus). Apie jo bėgimą per visą Viduržemio jūrą ir dar su tokia gausia palyda ar apskritai apie bėgimą iš Kilikijosniekur neužsimenama. G. Beresnevičius būtent šį Palemoną sieja su legendiniu pabėgėliu (Beresnevičius 2003, 76).

[8] Tokią galimą disimiliaciją patvirtina ir vardyno duomenys – autorius Prienų ir Alytaus rajonuose yra užrašęs gyventojų pravardesZalemunčikas / Zalimunčikas / Zelemunčikas (atsikėlę gyventi iš anapus Nemuno) (Butkus 1995, 450).Pakaunės Palemono vietovardis atsiradęs tik XIX a. viduryje, nutiesus Vilniaus-Kauno geležinkelį (1862) ir pastačius čia stotį. Galėjo būti duotas iš romantinių paskatų, kaip kad Šveicarijos, Londono, Paryžiaus ir pan. kaimavardžiai.

[9]Petras Dusburgietis apie prūsus rašo: „Be to, jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje, negęstančiąją ugnį (BRMŠ I, 344).J. Dlugošas prūsų kalbą kildino iš graikų.

[10]Teisybės dėlei reikia pridurti, kad pati archajiškiausia iš baltų kalbų buvusi prūsų kalba, tačiau iki lyginamojo-istorinio metodo atsiradimo prūsai jau buvo vokiečių asimiliuoti.

[11]Tai irgi melas. Motiejus Miechovietis (Maciej z Miechowa, Matheas de Miechow, 1457-1523) rašo, kad karalius Vladislovas (Jogaila) mokėjęs lietuvių kalbą ir naujakrikštams lietuviams keletą dienų aiškinęs tikėjimo tiesas bei mokęs juos kalbėti Viešpaties maldą (BRMŠ II 354).

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra