Alvydas Butkus. Baltijos šalių sostinių vardai

Autorius: Data: 2014-03-20, 13:08 Spausdinti

Alvydas Butkus. Baltijos šalių sostinių vardai

 

Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostinės atsirado skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Lietuvos sostinę įkūrė lietuviai, Latvijos ir Estijos būsimąsias sostines įkūrė ir statė svetimtaučiai. Vilnius Lietuvos sostine tapo jau XIV a. pradžioje, Ryga XIII-XVI a. buvo vokiečių įkurtos Livonijos valstybės sostine. Po Livonijos padalijimo 1561 m. Ryga 20 metų buvo laisvasis miestas, po to priklausė Abiejų Tautų Respublikai; XVII a. ji priklausė Švedijai, nuo XVIII a. – Rusijai. Latvijos sostine ji tapo susikūrus Latvijos Respublikai 1918 m. Talinas viduramžiais buvo vienas iš Livonijos uostų, o jai žlugus (1561) – Švedijos, vėliau Rusijos uostas prie Suomių įlankos (plačiau žr. Butkus, 18-39). Estijos sostine jis tapo nuo 1918 m., susikūrus Estijos Respublikai.

 

Sostinės skirias ir dydžiu, ir architektūra. Regiono megapolis yra Ryga. Talinas su Ryga yra protestantiškos kultūros miestai, be to, jūriniai uostai, jų išvaizda panaši į Vokietijos ar Švedijos didmiesčių. Katalikiškasis Vilnius turi daugiau panašumo į šiaurės rytų Lenkijos bei vakarų Baltarusijos, t.y. buvusios LDK lietuviškos srities miestus. Vilniaus senamiestis yra beveik dukart didesnis nei Rygos ir Talino senamiesčiai kartu sudėti.

 

 

Vilnius. Pirmą kartą Vilniaus vardas paminėtas 1323 m. Gedimino lotyniškai rašytuose laiškuose Vokietijos miestams ir vienuolynams. Viename iš tų laiškų Gediminas rašo pastatęs pranciškonų bažnyčią in civitate nostra regia Vilna dicta – mūsų karališkajame mieste, Vilnia vadinamame (Gediminas titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi) (GL, 62, BŠICh, 30). O kad Vilnių įkūrę būtent lietuviai, pripažįsta ir XV a. lenkų metraštininkas Janas Dlugošas (BRMŠ I, 558), šiaip jau lietuvių nemėgęs. Jei šį miestą būtų įkūrę kas nors kiti, ne lietuviai, J. Dlugošas tokio fakto tikrai nebūtų nutylėjęs.

 

 

Vilniaus vardo užrašymas Vilna rodo, kad autentiška, lietuviška forma buvusi Vilnia (Vanagas, 280-281). Taip jis rašytas ir kituose to meto lotyniškuose ir vokiškuose dokumentuose, pvz., datum Vilne ‘duota Vilnioje’ (1323), deme hus thor Vilne ‘duota Vilnios pilyje’ (1323) Slaviškai rašytuose dokumentuose formos во Вильню ‘į Vilnią’, из Вильни ‘iš Vilnios’ (1446), do Wilnia ‘į Vilnią’ (1554), w Wilnie ‘Vilnioje’ (1597) irgi patvirtina tuo metu lietuvių vartotą formą Vilnia. Lietuvių tarmėse ši forma fiksuota Gervėčiuose (Baltarusija), taip pat apie Ramygalą, Šeduvą, Širvintas. Senovišką Vilniaus vardą tebevartoja ir latviai – Viļņa [vilnia].

 

 

Miestavardis Vilnia kildinamas iš Neries intako Vilnia vardo. Dabartinis jos mažybinis vardas Vilnelė pakeistas dėl lenkiško jos pavadinimo Wilejka įtakos. O paties upėvardžio Vilnia kilmė sietina su veiksmažodžiu vilnyti ‘banguoti’. Atvejų, kai nepakeistas vandenvardis yra tapęs gyvenvietės vardu, yra ne vienas, plg. Alovė, Dysna, Dūkštas, Latežeris, Raudonė, Rusnė, Šventežeris, Šventoji, Venta, Vokė ir kt.

 

 

Lenkiškojo Vilniaus pavadinimo Wilno galūnė rodo, kad ši forma yra naujesnė, atsiradusi iš baltarusiškos miestavardžio formos Вильна. Mat baltarusiški tikriniai žodžiai su galūne -a lenkų kalboje gauna galūnę -o, plg., Адамка – Adamko, Пашка – Paszko.

 

 

Dabartinis Vilniaus vardas taip pat senas. Seniausias lietuviškas jo paminėjimas yra 1595 m. M. Daukšos leistame „Katekizme“, kur spausdinimo vieta nurodyta Wilniuie [vilniuje]. Vadinasi, miestavardis Vilnius jau tada lietuvių buvo vartojamas lygiagrečiai su Vilnia, kol ilgainiui pastarąjį išstūmė. To paties vietovardžio ar vandenvardžio keli variantai lietuvių onomastikoje nėra išimtis, plg. Gilis ir Gilius, Kuonis ir Kruonius, Lazdauja ir Lazduoja, Rėkyva ir Rėkijavas ir kt. Dabartinio miestavardžio įsitvirtinimui įtakos galėjo turėti jo lenkiškos formos su galūne -o vartojimas – tokie lenkiški vardai lietuvių kalboje dažniausiai turi atitikmenis su galūnėmis -us arba -ius, pvz., Stańko – Stankius, Stankus, Stonkus, Staszko – Stoškus (Vanagas, 288).

 

 

Ryga. Į Baltijos finų ir šiaurės baltų kraštus XII a. pabaigoje atklydo krikščionių misionieriai vokiečiai. Dauguvos ir Gaujos upės jiems buvo pagrindinis kelias platinti krikščionybę. 1187 m. Ikškilėje (Dauguvos žemupys) pastatoma pirmoji katalikų bažnyčia, o Ikškilė paskelbiama vyskupystės centru. Tačiau misijos nebuvo sėkmingos, nes finų gentis lyviai, su kuriais misionieriai susidūrė pirmiausia (iš čia ir krašto pavadinimai Livland, Livonia), arba nesidavė krikštijami, arba pakrikštyti vėl grįždavę prie savo ankstesnio tikėjimo, pasak vieno iš vyskupų, „kaip šunys prie savo vėmalų“ (Heinrici, 54). Pirmasis vyskupas Meinhardas, kronikininko Henriko Latvio liudijimu, mirė 1196 m., antrasis, Bertoldas, žuvo mūšyje su lyviais 1198 m. Aprašant vokiečių derybas su lyviais ir šį mūšį, minima Ryga: ad locum Rige ‘į Rygos vietą’ ir trans montem Rige ‘už Rygos kalno’ (Heinrici, 54).

 

 

Ryga, kaip būsimojo miesto vieta, minima aprašant permainingus lyvių santykius su trečiuoju vyskupu – Albertu, pakeitusiu žuvusįjį Bertoldą. 1200 m. Ryga nurodoma kaip lyvių ir vokiečių derybų vieta bei ankstesnė lyvių krikštavietė; laikinų paliaubų metu lyviai Albertui aprodo numatomo statyti miesto vietą, vadinamą Ryga (Heinrici, 60). Pirmasis Rygos, kaip miesto, paminėjimas yra 1201 m. Tais metais vyskupas Albertas perkelia vyskupystės centrą iš Ikškilės į Rygą. Po metų (1202) Albertas Rygoje įkuria Kalavijuočių ordiną, smurtiniu būdu platinusį krikščionybę baltų ir finų žemėse iki pat Saulės mūšio (1236). Vėliau tą kruviną misiją perėmė Prūsijos kryžiuočių ordino atšaka Livonijoje.

 

 

Rygos miestavardis turi kelias kilmės hipotezes.

 

 

Pirmasis mėginimas etimologizuoti Rygos vardą yra Henriko Latvio minėtame epizode apie miesto statybvietės parinkimą. Ten rašoma, kad Rygos vardas gali būti kilęs arba iš Rygos ežero vardo, arba iš to, kad tai esanti drėgna, vandeninga vieta (lot. vel quasi irriguam), arba Ryga reiškia aplinkinių genčių drėkinimą naujo tikėjimo šventu krikšto šaltiniu (lot. vel Riga nova fide rigata /…/ sacro baptismatis fonte rigantur) (Heinrici, 60). Žinoma, Rygos vardo tik skambesys susijęs su lotynų žodžiais irriguus, rigatus ar su irigacijos sąvoka, daugiau niekuo.

 

 

Pagrindinė ir daugelio mokslininkų palaikoma yra hidroniminė miestavardžio kilmė – jis kildinamas iš Dauguvos dešiniojo intako to paties pavadinimo. Rygos upelis, vėliau žmonių vadintas mažybine forma Rīdziņa [rydzinia], juosė Rygą iš šiaurės rytų ir rytų – dab. Vaļņu, R. Vagnera, 13.janvāra gatvės (Caune, 34). Ilgainiui upelis buvo kanalizuotas ir atsidūrė po miesto grindiniu. Henriko Latvio kronikoje minimu Rygos ežeru galėjo būti vadinama natūrali ištvinusi uostavietė netoli Rygos upelio santakos su Dauguva. Pavadinimas baltiškas, ko gero kuršiškas, nes prie Šv. Petro ir Duomo bažnyčių archeologai yra radę XIII a. kuršių kapų (Dambe, 19). Šaknis yra giminiška lietuvių šakniai ring-, kuri siejama su veiksmažodžiu ringuoti ‘vingiuoti’, dar plg. tos pat šaknies Lietuvos upėvardžius Ringa, Ringė, Ringys, Ringovė. Latviai (žiemgaliai, latgaliai) dvigarsį in baltų kilmės žodžiuose pavertę ilguoju y, tad Ryga yra latvizuotas senesnis upėvardis Ringa.

 

 

Esama mėginimų Rygos miesto vardą kildinti iš vokiečių die Rige ‘griovys’, ‘upelis’, ‘kanalas’ (Heinrici, 352), taip pat iš finų žodžio (ir skolinio latvių kalboje) rija ‘jauja’ – esą pavadinimą davusi ant Dauguvos kranto ten stovėjusi jauja. Estiškas Rygos pavadinimas yra Riia, o rusų finizmas рига irgi reiškia jaują. Tačiau kalbininkai teigia, kad tai esąs atsitiktinis sutapimas (Dambe, 6-7).

 

 

Talinas. Skirtingai nuo lyvių ir šiaurės baltų, estai XIII a. pradžioje pirmiausia patyrė ne vokiečių, o danų ekspansiją. Danai įsitvirtino šiaurės Estijoje. Nors su vokiečiais juos vienijo oficialiai skelbiamas bendras tikslas – krikščonybės sklaida, netrukus šie skleidėjai susiriejo tarpusavyje dėl valdomų žemių. Rygos vyskupas Albertas 1220 m. apskundė Danijos karalių popiežiui ir Vokietijos imperatoriui dėl šiaurės Estijos (Heinrici, 262). Ginčą rygiečiai tąsyk pralaimėjo. Bet 1346 m. danai savo valdas Estijoje pardavė Prūsijos kryžiuočiams, o šie po metų jas perleido Livonijai.

 

 

Subyrėjus Livonijai (1561), šiaurės Estija atiteko Švedijai. Pietų Estija kartu su latvių Vidžeme ir Latgala gerą pusšimtį metų buvo administruojama lietuvių ir lenkų (nuo 1561 – LDK, nuo 1569 m. – ATR), o po Švedijos-ATR karo (1600-1629) irgi pateko Švedijos sudėtin (Butkus, 25, 32). Po Šiaurės karo (1700-1721) visos estų žemės tapo Rusijos imperijos dviem gubernijomis: šiaurinė dalis pavadinta Estliandijos gubernija, pietinė tapo Lifliandijos gubernijos šiaurine dalimi.

 

 

Senasis Talino pavadinimas buvo Kolevanas / Kalyvanas, arba Lindanisė. Šie vardai minimi nuo 1154 m. Pradėję ekspansiją, danai 1219 m. užima Kolevaną ir pavadina jį Reveliu (Reval) pagal estų žemę Revalą (est. Rävala), kurioje šis miestas yra. Estai danų užimtąjį miestą pramena „danų miestu“ – taani linn (estų kalboje netariami skardieji priebalsiai b, d, g), iš šio pavadinimo ilgainiui atsirado dūrinys Tallinn(a). Reveliu miestas oficialiai vadintas iki pat XX a. pradžios. Susikūrus Estijos Respublikai 1918 m., miestas pervadintas liaudyje vartotu vardu – Talinu. Hitlerinės okupacijos metu 1941-1944 m. vokiečiai buvo grąžinę miestui Revelio (Reval) pavadinimą.

 

 

Yra ir kitokių miestavardžio kilmės aiškinimų: mėginama jį sieti su žodžiais tallide linn ‘arklidžių miestas’, talu linn ‘ūkio pilis’ arba tali linn ‘žiemos pilis’.

 

 

Čia nurodytos pagrindinės ir moksliškai pagrįstos Vilniaus, Rygos ir Talino vardų etimologijos. Autorius neturėjo tikslo diskutuoti dėl pastaraisiais dešimtmečiais rusų, baltarusių ir lenkų pseudokalbininkų paskelbtų šių miestų vardų kilmės aiškinimų. Juo labiau, kad tos naujosios etimologijos sukurtos politiniais tikslais ir nėra mokslinių diskusijų objektas.

 

 

 

Literatūra

 

 

BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 1996.

 

BŠICh – Baltijos šalių istorijos chrestomatija. Vilnius, 2002.

 

Butkus A. Latviai. Kaunas, 1995.

 

Caune A. Pati Rīga ūdenī: Arheologa stāsts par zudušo Rīdziņas upi, par pirmo ostu, kuģniecības līdzekļiem un amatiem senajā Rīgā. Rīga, 1992.

 

Dambe V. Par Rīgas vārda izcelsmi // Onomastica Lettica. Rīga, 1990. Lpp. 5-20.

 

GL – Gedimino laiškai. Vilnius, 2003.

 

Heinrici chronicon. Indriķa hronika. Rīga, 1993.

 

Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 1996.

 

Istorija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra