Pagrindinis puslapis Sena Voruta Alnų ir Alnukų dvarai

Alnų ir Alnukų dvarai

Žodis “alnas” yra išlikęs net iš jotvingių laikų. Ką jis reiškė, šiandieną sunku nustatyti. Dabar čia gyvenantys lietuviai išlaikę du iš šio žodžio kilusius hidronimus: tai ežeras Alnas ir Alnos upelis, bei du buvusių dvarų, o dabar kaimų pavadinimus: Alnai ir Alnukai. Žodis “alnas” suslavintas, pridedant priebalsį “h”. Tai dažnai taikoma rusų kalboje, taip pat lenkų: pvz., prie žodžio “Anka” (liet. Onutė) pridedama “h” ir sakoma bei rašoma “Hanka”. Taigi dabar lenkų kalboje rašoma ir tariama: Alno ežeras – Hołny, Alnos upelis – Hołnianka, Alnų buvęs dvaras, o dabar likęs kaimas – Hołny Wolmera, ir Alnukų buvęs dvaras, o dabar kaimas – Hołny Mejera.
Pradžioje Alnai ir Alnukai sudarė vien1 Alnų dvarą. Jis buvo įkurtas ir pastatytas visiškai kitoj vietoj, turbūt dabartiniam Aradnykų kaime, kažkur prie Alnos upelio. Nors Alnai yra šalia Berznyko, tačiau jie jam niekada nepriklausė. Jie kaip atskiras dvaras išėjo iš Veisiejų valdų. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad šis dvaras kūrėsi 1558–1562 m., o pirmasis jo savininkas buvo kažkoks Sluckis. Dvaro teritorija buvo gana didelė ir tęsėsi tarp Alno ežero, Žagarių, Dvarčėnų, Palkotų (seniau Paberžėnų) ir Berznyko kaimų net iki Lazdijų miestelio. 1920 metais didesnė šio dvaro valdų dalis liko Lietuvoje, Lenkijoje dabar ano dvaro teritorijoje yra Aradnykų, Podliaskų, Markiškės, Rakelijos, na ir, žinoma, Alnų ir Alnukų kaimai. Išnykus Sluckių nuosavybei tolesnis dvaro likimas iki XVIII a. pabaigos nėra plačiau žinomas netgi istoriniuose šaltiniuose. Žinoma tik, kad jis tuomet suskilo. Spėjama, kad senas dvaras galėjo sudegti švedų karų laikais. Naujas Alnų dvaro centras išsistatė naujoje vietoje, irgi prie Alnos upelio, kur jo likučiai yra ir dabar. Atsijungęs Alnukų dvaras savo centrą pasistatė Alno ežero pakrantėje.
Alnų dvaras tuo laikotarpiu buvo atitekęs jėzuitų vienuoliams. 1773 m., kai popiežius Klemensas XIV panaikino jėzuitų vienuolius, jis buvo suvalstybintas. Paskui kurį laiką jį turėjo Baravičiai, o po jų savininkas tapo Volmeriai. Nuo jų pavardės lenkų k. ir pasiliko pavadinimas Hołny Wolmera. Paskutinis Volmeris buvo bevaikis, tad dvaras teko jo giminaičiams Klionovskiams, paskui Muravskiui, o paskutinis jo savininkas buvo Koscialkovskis. Anuomet dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šio dvaro teritorija vis tiek dar buvo didelė. Iš jos, panaikinus baudžiavą, pasiliko 13 kaimų (dauguma liko Lietuvoje). Jam priklausė malūnas, kuris buvo pastatytas prie upelio ir vadinamas Kebeldiškėmis, spirito varykla (lenk. Gorzelnia), kelios smuklės. Klionovskių laikais iš Alnų atsiskyrė Klionovska Adelė ir pasistatė prie Balandžio ežero nedidelį dvarelį. Nuo jos vardo jis pavadintas Adelynu. Vėliau jis visiškai išnyko, bet tą vietą ir dabar netgi lenkai vadina Adelynu.
Paskutinis savininkas, matyt, nekoks buvo šeimininkas, kad jo laikais šis dvaras bankrutavo. Pirmiausia kirto ir pardavinėjo mišką, o paskui ir žemę. Dvaro centrą ir likusią žemę tarpukario metais už skolas perėmė prieškarinės Lenkijos bankas (Towarzystwo Kredytowe Ziemskie). 1928–1932 m. bankas per varžytines žemę pardavė, o centrą su pastatais ir sodu perėmė pasieniečiai (KOP).
Per Antrąjį pasaulinį karą dvaro centre, kur buvo Lenkijos pasieniečių užkarda, stovėjo vokiečių kariuomenės dalinys. Po karo vėl sugrįžo pasieniečiai (WOP), kurie čia išbuvo iki 1992 m. Kadangi pasieniečiai persikėlė į Seinus, tai buvusią užkardą įgijo Pamario girininkija, kuri turi ją ir dabar. To dėka buvęs dvaro centras šiaip taip išsilaikė iki šių dienų.
Buvusio Alnų dvaro plote įsikūrė naujas Alnų kaimas. Jo gyventojai buvo įvairių tautybių. Dalį žemių nusipirko ir sukūrė savo ūkius lietuviai (pvz., Škarnuliai, Stanislovaičiai, Vabuolai, Maksimavičiai ir kiti), dalį lenkai (Popeliai, Nometkai, Adamavičiai, Dulevičiai ir kt.), įsikūrė ir viena rusų (sentikių) Persijanovų šeima. Keletas šeimų atkeliavo net iš Galicijos (pvz.: Styrc, Ras, Socha, Melak, Skoverc, Pankus). Jos apie parceliuojamą dvarą sužinojo iš laikraščių. Tad ten pardavusios savo žemę, čia nusipirko jos kelis kartus daugiau. Jos čia atsivežė kitokią lenkų kalbą ir kitokius papročius.
Susikūręs Alnų kaimas buvo jau daugiausia lenkiškas. Paskui, kai čia buvo pasieniečių užkarda, daug kareivių arba karininkų vesdavo vietines merginas, neretai lietuves, ir čia pasilikdavo gyventi. Taigi Alnų dvaro parceliacija prisidėjo prie ano krašto sulenkėjimo. Dar tarpukario metais buvusio dvaro apylinkės kaimai: Podliaskai, Markiškės, Dvarčėnai, Aradnykai, Rakelija, buvo beveik grynai lietuviški.
Kitoks likimas buvo Alnukų dvaro. Jo pirmuoju savininku, atsiskyrus nuo ano dvaro, tapo Jonas Mejeris. Jo pavarde lenkų k. ir yra pavadintas Hołny Mejera. Šio dvaro teritorija buvo žymiai mažesnė – apie 1000 margų (per 500 ha). Dar baudžiavos laikais jam priklausė 5 kaimai, keletas smulkių. Iš šio dvaro vėliau buvo atsiskyrę dar du nedideli dvareliai. Po 1920 m. anie dvareliai, smuklės ir keli kaimai pasiliko Lietuvoje. Mūsų pusėje iš šio dvaro valdų pasiliko Aradnykų, Rekelijos kaimai, dalis Kalviškių ir po Antrojo pasaulinio karo įsikūręs Alnukų kaimelis.
Mejeriai šį dvarą išlaikė iki 1827 metų. Mirus paskutiniam Mejeriui, kuris buvo taip pat bevaikis, dvarą paveldėjo giminaitis Ejsmontas, o paskui jo žentas Jonas Paškevičius. Paškevičių giminė šį dvarelį išlaikė iki parceliacijos, tai yra iki 1946 m. Paškevičių dvarininkai buvo gana įdomūs. Tarp jų buvę daug išsimokslinusių. Yra žinoma, kad su jais kurį laiką glaudžius ryšius palaikė tuomet Seinuose vyskupavęs Antanas Baranauskas.
Kilus Antrajam pasauliniam karui vokiečiai dvarą nusavino. Jį valdyti buvo atvykęs vokietis Dzingelis. Gal po metų jis buvo pašauktas į vermachtą. Į jo vietą atėjo irgi vokietis Edekas, kuris čia išbuvo iki karo pabaigos ir pasitraukė kartu su vokiečių frontu. Po karo dvaras buvo suvalstybintas, o pagal 1946 m. žemės ūkio reformos potvarkį – išparceliuotas. Žemę gavo, o faktiškai pigiai nusipirko buvę dvariškiai. Tarp jų: dvi Valukonių šeimos, Radzūnas, Vižlianskas, Petronas, Gutauskas, Šupšinskas ir Mackevičiuas. Dalį žemių nusipirko aplinkiniai gyventojai: Pakutka, Budavičius, Dabulis, Grinevičius ir Vilkelis. Šitaip įsikūrė naujas Alnukų kaimelis. Dauguma tai buvo lietuviai. Tie, kurie laikė save lenkais, ypač buvę dvariškiai, irgi kalbėjo lietuviškai.
Dvaro centras su pastatais, 7 ha sodu ir aplinka liko valstybės nuosavybė. Iš pradžių, kol nepasistatė savo gyvenviečių, čia gyveno buvę dvariškiai. Jie statydami savo namus išardė dvaro pastatus ir pasinaudojo jų statybine medžiaga. Buvo tik išlikęs gražus dvaro gyvenamasis namas, čia vadinamas (iš lenkų k.) pakajais (nedideli rūmai). Dvariškiams išėjus į savo gyvenvietes dvaro centras valdžios buvo pavestas Lenkijos turizmo ir kraštotyros draugijai (PTTK). Ši organizacija norėjo čia įkurti turizmo ir poilsio bazę. Nieko vis dėlto nepadarė. Buvęs namas visiškai sugriuvo. 1965 m. LTKD išsižadėjo šios vietos ir dvaro centro likučius perėmė Seinų miesto taryba. Ji irgi nieko čia nepadarė. Ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį paskelbė, jog ši vietovė bus parduodama iš varžytinių. 1974 m. ją nusipirko Balstogės politechnikumas. Jis atstatė buvusį gyvenamąjį namą, sutvarkė aplinką ir įsteigė didaktinę ir poilsio bazę, kuri veikia iki šiol.
Įdomu, kodėl šio buvusio dvarelio centrą įsigijo ir atnaujino aukštoji mokykla, o ne kita įmonė ar įstaiga. Tik vėliau paaiškėjo, kad tuometinio Balstogės politechnikumo rektoriaus profesoriaus Baldovskio motina buvo iš šio dvaro kilusi Paškevičiūtė – paskutinio savininko sesuo. Tad rektorius, pasinaudodamas savo postu, norėjo išgelbėti savo motinos tėviškės likučius.
Įdomiai susiklostė Paškevičių giminės likimas. Jie per karą nuo vokiečių, rusų bei po karo nuo Lenkijos tuometinės valdžios per daug nenukentėjo. Paskutinis dvaro savininkas Juozas buvo išsimokslinęs – humanistas. Jo žmona Elena Volkovska, kilusi iš Vilnijos, irgi dvarininkų šeimos, buvo muzikologė. Jie turėjo vieną dukrą Mariją. Kai į dvarą atėjo vokietis, jiems buvo leista gyventi viename kambarėlyje ir palikta virtuvėlė. Jie vis dėlto iš Alnukų išvyko ir visą karą išgyveno Seinuose pas giminaičius. Pasibaigus karui į Alnukus jau negrįžo, o kelerius metus mokytojavo. Paškevičius dėstė lotynų kalbą ir istoriją Seinų gimnazijoje. Trumpai berods buvo netgi jos direktorius. Jo žmona mokė muzikos. Po kelerių metų Seinus paliko ir apsigyveno turbūt netoli Varšuvos. Jų dukra baigė medicinos akademiją ir dirbo Prabutų sanatorijoje gydytoja pulmonologe. Jie jau niekad nebuvo atvažiavę į Alnukus netgi lankyti.
Dvaro savininkas Juozas turėjo dar du brolius. Vienas jų, Leonas, buvo prieš karą agronomas. Jis berods turėjo paveldėti dvarą, tačiau nusižengė savo luomui vesdamas Seinų batsiuvio dukrą, todėl tėvai jam dvaro neaprašė. Pokario metais jis dirbo Olštino vaivadijoje valstybinio ūkio (PGR) direktoriumi. Su vaikais ir vaikaičiais dažnai aplankydavo tėviškę. Kitas, jaunesnis, brolis (gal Jonas) po karo baigė karinę mokyklą, buvo karininkas, turėjo pulkininko laipsnį. Buvo dar trys seserys. Viena, jau minėta, ištekėjo už Baldovskio, kita Suvalkuose už Šinkovskio, trečia – už kažkokio aukšto prieškarinės Lenkijos pareigūno.
Šiandieną Paškevičių šeimos vyresnioji karta jau išmirusi. Jų vaikai ir vaikaičiai išsiblaškė po visą Lenkiją ir pasaulį. Retkarčiais nostalgijos vedami atvažiuoja aplankyti savo tėvų ir protėvių buvusį dvarelį, tiksliau – jo likučius. Laimė, kad tie likučiai, Balstogės politechnikumo dėka, geriausiai išsilaikė iš visų Seinijos buvusių dvarų.
P. S. Rašydamas šį straipsnį naudojausi istoriniais šaltiniais, ypač “Materiały do dziejów Ziemi Sejneńskiej”, laikraščiuose išspausdintais straipsniais. Daug sužinojau iš vietinių, ten gyvenančių žmonių, tiksliau – iš Vito Zablacko ir Edmundo Valukonio. Pastarasis yra tų dvarų geras žinovas, turi daug rašytinės medžiagos, nuotraukų, su juo palaiko ryšius Paškevičių palikuonys. Jis taip pat turi gerą atmintį, daug prisimena iš savo tėvų, kurie visą gyvenimą buvo dvariškiai, pasakojimų. Edmundo tėvas bemaž visą tarpukarį buvo Alnukų dvaro prievaizdas. Taip pat aš pats daug atsimenu iš vyresnių žmonių pasakojimų, kai 1964–1965 m.m. dirbau Aradnykų mokykloje.
“Suvalkietis”, 2002 m. kovo 31 d.

Naujienos iš interneto