Alma Būdvytienė. Vieno albumo lobiai

Autorius: Data: 2018-01-24 , 10:23 Spausdinti

Alma Būdvytienė. Vieno albumo lobiai

Žemaičių vyskupystės muziejaus vaizdo archyvo nuotr.

Alma BŪDVYTIENĖ, Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė, www.voruta.lt

Sunku būtų nepaneigti faktą, kad didžioji dalis muziejininkų darbo yra nematoma. Muziejų darbuotojai kaupia daiktus ir stengiasi juos prakalbinti. Kiekvienas daiktas mena savo istoriją, kaip kad nuotraukos įamžina gyvenimo akimirkas. 1999 m. rudenį tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pritarimu nuolatiniam saugojimui į Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose iš Skaudvilės šv. Kryžiaus parapijos altarijos buvo pargabentas gausus kunigo Vlado Šlevo (1910-†1999) archyvas ir suformuotas jo vardo fondas.

Eksponatai įvairūs: albumai, rankraščiai, fotografijos. Rimtam tyrinėtojui tai tikras lobis. Ir apšiuręs, nučiupinėtas albumas dažnai pateikia netikėtumų, bet ne visada iš karto įvertiname jo turinį. Sudomino albumas, patekęs į pagalbinį fondą, vėliau perkeltas į pagrindinį. Pirminiame eksponato apraše pažymėta, kad albumo viršelis rudos odos, albume 37 lapai, specialiai iškarpyti fotografijų tvirtinimui, žalios spalvos, marginti stilizuotų lapų ornamentu; eksponatas nešvarus, pakraščiai pageltę, apspurę, viršelio vidinėje pusėje ir priešlapyje prirašinėta. Tačiau aptręšusi išvaizda slepia didelį muziejininko akimis žiūrint turtą. Jame be reikšmingesnių 20 a. 4-10 dešimtmečių nuotraukų, daug retų atvirlaiškių. Albumas įtrauktas į kun. V. Šlevo registrus, kiekvienas jame esantis daiktas anstpauduotas asmeniniu spaudu ir užrašytas eilės numeris. Vis tik pirmasis albumo sudarytojas ne kunigas V. Šlevas, bet nuo 1933 m. Pievėnų Šv. Kryžiaus bažnyčioje dirbęs kunigas Pranciškus Stulginskis. Albumas – jo kurso draugų dovana, apie tai byloja įrašas su parašais albume: „Vardo dienoje Mielą Draugą Praną sveikina… Kaunas, 4.X. 1911.“

Tai ir pastūmėjo pasidomėti kunigu P. Stulginskiu. Apie kunigą 1935 m. žinyne Elenchus be vardo pavardės ir įrašo, kad šis kunigas yra Pievėnų bažnyčios administratorius daugiau nieko nebuvo. Sekantiems metams skirtame žinyne jau randasi gimimo metai – 1887-11-10 ir įšventinimo į kunigus data – 1912-05-27. Portale www.epaveldas.lt tarp įvairių Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos dokumentų radau stojusių į seminariją rusų kalbos, gerografijos ir istorijos egzaminų įvertinimus. 1906 m. balandžio 17 d. protokole šalia Pranciškaus Stulginskio pavardės tik brūkšniukai, greičiausiai stojantysis į egzaminus neatvyko ir jų nelaikė. O tų pačių metų liepos 12 d. stojamuosius egzaminus P. Stulginskis išlaikė trejetais.

Kunigas Pranciškus Stulginskis

Vienas seniausių atvirlaiškių albume išsiųstas iš Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvija) į Kauno kunigų seminariją IV kurso klierikui P. Stulginskiui (1910-11-12). Jame draugas keletu eilučių nupasakoja savo gyvenimą Mintaujos gimnazijoje. Sekant atvirlaiškiais galima spėti, kad įšventintas į kunigus P. Stulginskis buvo paskirtas į Alūkstą (latv. Ilūkste), nes laiške, kuris 1912 m. liepos mėn. buvo siųstas P. Stulginskiui į Mintaują, kalbama apie kunigui paruoštus namų apyvokos daiktus ir prašymas pasakyti lietuviškai pamokslą sekmadienį per šv. Jokūbo (šventė liepos 25 d.) atlaidus. Laišką pasirašė Alūkstos parapijos klebonas (?) Liudvikas Keravičius (Ludovicus Kerovič, gimęs 1887-11-14, į Seminariją įstojęs 1905 m.). Yra dar keletas šio kunigo atvirlaiškių iš kitų vietų, matyt domėjosi bendramokslio gyvenimu. Greičiausiai po šventimų jaunas kunigėlis Mintaujoje lankė artimuosius ir draugus prieš kimbant į sunkų kunigo darbą nuošalioje Žemaičių vyskupystės pakraščio parapijoje. Prisiminkime: 1842 m. caro įsakymu buvo pertvarkyta okupuotos Lietuvos administracija ir įsteigta Kauno gubernija, o 1849 m. pertvarkytos ir vyskupijų ribos. Žemaičių vyskupija buvo padidinta beveik dvigubai, priskiriant jai iš Vilniaus vyskupijos 8 dekanatus ir pridedant Kuršo guberniją, kuriai priklausė visa Latvijos teritorija į vakarus nuo Dauguvos upės. Tad Kauno kunigų seminarijos alumnai buvo skiriami ir į Latvijos teritorijoje esančias katalikiškas parapijas.

Alūkstoje, kur tuo metu vikaravo ir žinomas rašytojas Julijonas Lindė-Dovilas, kunigas Pranciškus ilgai neužsibuvo. 1915 m. jam skirti atvirlaiškiai buvo siunčiami jau į Livberzes šv. Juozapo katalikų parapiją. Korespondencijos dėka sužinome, kad kunigas Pranciškus 1921-1926 m. dirbo Balvu (Rėzeknės-Agluonos vyskupija) Šv. Trejybės ir Augustovo šv. Elzbietos parapijose. Portalas https://lv.wikipedia.org nurodo, kad 1926 m. kunigas P. Stulginskis buvo pastarosios katalikų bažnyčios dekanu. Panašu, kad iš Augustovo parapijos kun. P. Stulginskis iškeliamas į Tilžas šv. Juozapo, vėliau į Rubenu šv. Petro ir Pauliaus parapiją; 1932-1933 m. atvirlaiškiai adersuojami į Subatės šv. Mykolo parapiją. Sunku pasakyti, kodėl lietuvis kunigas po Latvijos Nepriklausomybės atgavimo liko ir toliau dirbo toje šalyje, bet lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ir svarbi iki 1918 m., o tarpukaryje taipogi vaidino esminį vaidmenį užtikrinant ir plėtojant lietuvių kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų veiklą. Tikėtina, kad apie 1933 m. pats kunigas Pranciškus paprašė leidimo grįžti į Lietuvą. Taip jis atsiduria Pievėnuose Mažeikių r. Kunigas P. Stulginskis šioje parapijoje dirbo iki mirties. Daug žinių apie jo kunigavimą Žemaitijoje nėra. 1937 m. „Misijų metraštyje“ nurodoma, kad kun. P. Stulginskis buvo Lietuvos pasaulinių tretininkų kongregacijos Pievėnuose direktorius. Šiemet sukanka 75 metai, kai Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapija neteko klebono Pranciškaus Stulginskio. Jis mirė staiga 1943-01-31, tai byloja įrašas albume, kuris saugomas parapijos archyve. Palaidotas Pievėnų bažnyčios šventoriuje prie vartelių. Albume po kunigo nuotrauka, kurią maloniai paskolino parapijos klebonas, parašyta „buvo geras kunigas“. Deja, senųjų pievėniškių, kurie dar atmintų kun. Stulginskį, jau nebėra…

Po kun. P. Stulginskio mirties į Pievėnus trumpam, vos pusei metų atkeliamas kun. Antanas Matulionis, kuris parapijoje „nespėjo nė kojų apšilti“, o 1943 m. birželio 2 d. vyskupas į Pievėnus pasiunčia kunigą Vladą Šlevą, kuris Pakutuvėnuose buvo bebaigiąs statyti bažnyčią. Mirusio klebono P. Stulginskio archyvas, matyt, liko klebonijoje, kitaip, kaip gi albumas su asmenine korespondencija ir pora asmeninių fotografijų būtų patekęs į naujo parapijos klebono rankas.

Kun. Vladas Šlevas visą gyvenimą triūsė kaip jo bitelės. Kaupė praktiškai viską ir tvarkingai viską fiksavo. Visi jo albumai sunumeruoti, pažymėtos albumo pildymo pradžios ir užbaigos ar tikrinimo datos. Tarp eksponatų yra ir 48 lapų  rankraštis „Albumų turinio alfabetinis registras“, surašytas 1992 m. Vartant albumus stebina tai, kad kunigas į juos kruopščiai klijuodavo ne tik fotografijas, atvirlaiškius, dokumentus, bet ir senus loterijos bilietus, nuplėštus sieninio kalendoriaus lapelius, iškirptas vokų iliustracijas ir daug kitų smulkmenų. Be to kiekvienas lapelis buvo sunumeruotas ir antspauduotas apvaliu antspaudu, kurio legendoje užrašas „KUN. VL. ŠLEVAS. KLEBONIJA“. Itin svarbūs dokumentai taip pat suklijuoti į albumus ir dar „paslėpti“ po keletu įvairaus turinio lapelių. Viena blogybė kunigo stropume: priklijuodavo viską „mirtinai“. Fotografijos, atvirlaiškiai ar lapeliai turi ir reversines puses, kuriose taip pat gausu įvairios informacijos. Deja, norint tai pamatyti, tektų albumus atiduoti restauratoriams, kurie turi savų gudrybių, kaip „susigrąžinti“ eksponatus.

Bet dėkinga tai, kad minėtas albumas, kuriame per du šimtus įvairiausių atvirukų, adresuotų kun. P. Stulginskiui, buvo tvarkingai sukaišioti į specialias albumo iškarpas fotografijų saugojimui ir tik vienas kitas atvirlaiškis ir fotografijos yra priklijuoti. O štai naujajam albumo savininkui kun. V. Šlevui priklausę fotografijos ir atvirlaiškiai priklijuoti labai rūpestingai, gausiai patepant klijų.

Kun. P. Stulginskiui adresuoti atvirlaiškiai labai įvairūs. Juos galima skirstyti į kelias grupes: sveikinimai šv. Kalėdų, Naujų metų ir Velykų progomis, vardadienio sveikinimai ir atvirlaiškiai su trumpa žinia. Albume yra atvirlaiškis kun. Pranciškui į Alūkstą iš Peterburgo dvasinės akademijos, kuriame jos studentas Stasys trumpai pasakoja kaip sekasi šios mokslo įstaigos mūruose. Įdomus kai kurių atvirlaiškių turinys: pvz. kunigas Liudvikas teiraujasi, ar jo draugas nebuvo „išbėgęs, kai vokiečiai pasirodė“ (1914 m.). Yra atvirlaiškis antspauduotas karo cenzoriaus anstpaudu (1914 m.). Įdomus velykinis sveikinimo atvirlaiškis siųstas iš Žagarės 1914 m. – atvirlaiškio averse, dešiniajame kampe atspausdintas Maironio eilėraščio „Jaunos dienos“ posmelis. Albume yra du tokie pat atvirlaiškiai su Antrojoje lietuvių dailės parodoje eksponuota Petro Rimšos skulptūra „Artojas“, išsiųsti iš Pašvitinio ir pasirašyti kun. Stepono, taip pat tos pačios Lietuvos dailininkų draugijos išleistas atvirukas – M. K. Čiurlionio „Finale“ reprodukcija. Vienas atvirlaiškis su „Artoju“ turi žymą, kad išleido M. Šlapelienės knygynas (1911 m.), kitas be šios žymos. Šiame knygyne apie 1913 m. buvo išleistas atvirukas „Kun. Antanas Juškevičius Kauno kalėjime 1864 m.“. Šiltas kalėdinis atvirlaiškis – K. Šimonio reprodukcija išleistas „Dirvos“ bendrovės, datuotas 1937 m. Albume taip pat yra keletas Onos Vitkauskytės knygyno išleistų atvirlaiškių: apie 1912 m. išleistas atvirukas „Surviliškis. Kauno pav.“ iš serijos „Lietuvos miestai ir apylinkės“ su posmu iš poeto Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“, dailininko Tado Daugirdo reprodukcija „Birutė Vėliaus Kunigaikščio Keistučio žmona“, išleistas iki 1913 m., apie 1919 m. išleistas fotografinis atvirukas „Jei neleisi tos dukreles, Aš numirsiu šią dienelę…“; „Tevynen“, „Jausmo prakilnumas“ išleistas 1924 m.

Albume esantys atvirukai spausdinti ne tik Latvijoje ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Naudota įvairi spausdinimo technika, tekstai rašyti lietuvių, latvių, lenkų, anglų, rusų k. Dauguma atvirlaiškių su paštų skyrių antspaudais ir datomis. Taip savotiškai galima atsekti albumo savininkų gyvenimą. Atvirukas buvo ir tebėra paprastas, patogus ir patrauklus sveikinimas ar susižinojimo raštas. Atvirukų iliustracijose atsispindi vertinga informacija apie įvairias gyvenimo sritis – meną, politiką, bet šios nedidelės pašto kortelės yra kol kas mažai tyrinėta spaudinių rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, nors muziejai ir bibliotekos yra parengę ne vieną virtualią parodą, leidžiančią susipažinti minėtose institucijose sukaupta smulkiąja spauda. Ji [smulkioji spauda] vis dar laukia įdėmaus mokslininkų dėmesio. Jei skaitytojui įdomu, senieji latviški atvirlaiškiai pristatomi virtualioje Latvijos Nacionalinės bibliotekos portale http://data.lnb.lv/digitala_biblioteka/atklatnes/Index.htm.

Beje, albume yra atvirlaiškiai adresuoti kunigo Pranciškaus artimiesiems: Andriui Stulginskiui, Stasei ir Sofijai (Zofijai) Stulginskytėms. Spėju, kad kun. Pranciškus turėjo dar seserį Petronelę, kurios atviras laiškas yra albume. Klebonijoje, panašu, šeimininkavo panelė Zofija Rimkaitė (Rimkevičaitė), nes yra keletas jai adresuotų laiškų ir tur būt sesuo Sofija (Zofija), kuriai adresuoti atvirlaiškiai skriejo net iš Čikagos. Keistas dar vienas dalykas: p. Stasės Jelgavoje adresas per porą metų keitėsi net kelis kartus: Katalikų g. 12, Dvaro g. 11, Dvaro g. 22, Dvaro g. 41. Albume yra pora atvirlaiškių nuo kun. Pranciškaus tėvo ir stebina, kad tėvas į sūnų kunigą kreipiasi ne paprastai tėviškai, o oficialiai „Gerbiamas kunige“. Šelmiškas Prancūzijoje leisto atviruko turinys, rašytas pieštuku: „Gerbiamieji! Prašom ateiti ant pusričiu mes ka tik atsikelem. Megales.“ Neaišku kaip albume atsidūrė 1937 m. velykinis sveikinimas tuometiniam Viešvėnų klebonui Jonui Umbrui.

Minėtinas 1939 m. į Varnius, kur tuo metu dirbo kun. V. Šlevas, siųstas atvirlaiškis: tekstas spausdintas mašinėle, pasirašytas juodu parkeriu, priklijuotas įdomus pašto ženklas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 20-čiui atminti. Kiti įdomesni kun. Vladui adresuoti atvirukai – Valstybinės leidyklos Kaune išleistas atvirukas „Vilnius. Aušros vartai“, turintis spausdintus užrašus lietuvių ir vokiečių kalbomis, siųstas iš Laukuvos į Pakutuvėnus 1943 m.; iš Beržoro (Plungės r.) 1946 m. siųstas fotovaizdinis sveikinimo atvirukas su legenda reverse: „Meno Fotografija I. Stropaus“, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ išleistas atvirukas „Tautiški šokiai“. 1930-1939 m. spaustuvėje „Žiedas“ spausdintas atvirukas „Lenkija ir Pabaltė“, į kurį pažvelgus nupurto šiurpulys. Atviruko averse – vidurio Europos teritorijos žemėlapis nuo SSSR ir Estijos (kairėje) iki Čekoslovakijos (dešinėje) su tamsiai paspalvinta įvairių kraštų Lenkijos okupuota dalimi. Kairėje, apačioje, atviruko pavadinimas lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, vaizdo dešiniame kampe inicialai „R.A“. Gaila, kad dalis kun. V. Šlevui priklausiusių atvirukų yra priklijuoti ir pamatyti įrašus reversinėje pusėje kol kas neįmanoma. Lygiai taip pat gaila fotografijų ir devocinių paveikslėlių, nes jų reversuose tai pat gali būti naudingos informacijos.

Iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis senas albumas savy talpina kelis gyvenimus. Labai įdomu buvo į jį gilintis, ieškoti vietų, susijusių su adresatais, tik tai padaryti nėra lengva. Ir patirti didžiulį atradimo džiaugsmą: atvirukas su natomis „Tevynen“ – pašto antspaudo data neleidžia abejoti: atvirukas išleistas apie 1914 m. A. Zimnachaitės knygoje „Sugrįžimai“, kurioje yra sudarytas O. Vitkauskytės išleistų atvirukų katalogas šis atvirukas nurodomas kaip išleistas po 1918 m. („Atmintis“, Kaunas, 2001. psl. 150). Spėju, kad šis ankstesnis leidinys tiesiog niekur nebuvo aptiktas. Šios rūšies atvirukai buvo ypač originalūs, savitai populiarino autorines ar liaudies dainas. Ir dar – jau minėtas atvirukas su dešiniajame averso kampe atspausdintu Maironio eilėraščio „Jaunos dienos“ posmeliu buvo naujiena net ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams. Gal būt šis atvirlaiškis buvo išleistas labai mažu tiražu, todėl neišliko; bent jau nepavyko aptikti jokių pėdsakų interneto platybėse. Manau, skaitytojai pasidžiaugs su manimi kad ir nedideliais, bet vis tik atradimais.

 

Virtualioje parodoje svetainėje http://parodos.emuziejai.lt/portfolio/vieno-albumo-lobiai-i/ pristatomi seniausi ir įspūdingiausi lietuviški atvirukai, kurie rasti aukščiau aptartame albume.

Fotografija , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra