„Alio, alio! Kalba radijas…“

Autorius: Data: 2012-12-19, 10:53 Spausdinti

„Alio, alio! Kalba radijas…“

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Alytaus kraštotyros muziejuje (2012 m. lapkričio 23 d.) atidarytas radijo centras. „Alio, alio! Kalba radijas…“ parodoje galima pamatyti radijo imtuvus, naudotus skirtinguose dešimtmečiuose, dabar saugomus muziejaus rinkiniuose. Paroda skirta radijo laidų Alytuje 55-mečiui. Tuomet, nuo 1957-ųjų, Valentinas Kirlys su Jaunučiu Žilinsku per vietinį radiją vedė pirmąsias laidas „Šnekutis – pleputis“.

Dar viena priežastis teminei parodai Dzūkijos sostinėje – artėjantis Alytaus radijo, dabar – FM99 – 20-metis. Kaip pasakojo parodos sumanytojas Vilmantas Dunderis, parodos atidarymą tiesiogiai iš kraštotyros muziejaus transliavęs „efemas“ solidžios sukakties sulauks 2013-ųjų sausio 6 d.

Parodoje buvo prisimintas ir bene pirmasis Alytuje nepriklausomas – „piratinis“ – Putinų radijas bei tai, kad radijas Lietuvoje prabilo 1926–aisiais. Mūsų šalis buvo viena iš mažiausiai radiofikuotų Europoje. Tai, kaip vystėsi radijas, jo technika, ką jis reiškė visuomenių, Rytų Europos demokratėjimo, tolerancijos pažiūroms, muzikos stiliams procese – „Alio, alio! Kalba radijas…“ parodoje Alytaus kraštotyros muziejuje – iki sausio 31–osios.

Radijo tematikos periodinės spaudos tarpukario Lietuvoje buvo leidžiama ne tiek jau daug. 1927–1928 metais Kaune ėjo mėnesinis radio žurnalas „Radio mėgėjas“. Tai buvo Aukštesniosios technikos mokyklos radio mėgėjų būrelio vienkartinis leidinys. Šioje srityje pasižymėjo ir garsus tarpukario visuomenės veikėjas Petras Biržys (Akiras-Biržys). Besidomintys Dzūkijos istorija dar ir šiandien neišsiverčia be jo monografijos apie Alytaus apskritį. Tačiau mažai kas žino, kad 1931 Kaune jis leido ir redagavo vienkartinį radio žurnalą „Radijo bangos“. 1932 metais pasirodo savaitinis žurnalas visiems „Bangos“, kurį leido Antanas Bružas, o redagavo Augustinas Gricius. Kaip teigė patys leidėjai, jų žurnalas buvo skirtas ne tik radijo mėgėjams, bet ir platesnei auditorijai. Leidėjai savo įžangoje teigė, kad Lietuvos radijo abonentai ir mėgėjai labai neorganizuoti ir todėl „be balso“. Tačiau vis dėlto Lietuvoje užregistruota apie 6000 lempinių ir apie trigubai tiek detektorinių imtuvų abonentų. O kiek dar neregistruotų… Vadinasi, radijo mėgėjų, net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis, yra. Turintiems imtuvus tenka naudotis užsieniniais radijo programų žurnalais, kurių į Lietuvą įvežama per savaitę apie 2000 egzempliorių. Todėl ir bandyta leisti vietinį radio programų žurnalą. Beje, tenka pripažinti, kad ir „Bangos“ ir jo pirmtakai, ir vėlesni radijo žurnalai ilgai neišsilaikė. 1933–1934 metais Kaune ėjo Vytauto Valio leidžiamas ir redaguojamas savaitinis iliustruotas radio žurnalas „Radio bangos“. Tarpukariu ėjo ne tik specializuota periodika radijo tematika, bet ir knygos. 1936 m. Kaune buvo išleista knyga „Radio kaimui“, o 1939 m. pasirodė Eugene Aisberg „Dabar aš jau suprantu radiją“.

Bibliofilas Šarūnas Šimkevičius parodoje pristatė tarpukario Lietuvos periodinius leidinius radijo tematika: „Bangas“, „Radijo bangas“ ir „Jaunosios kartos radijo savaitę“ bei keletą pokario periodinių leidinių.

Nei 1923 m. įkurta Kauno radijo stotis, nei pirmieji radijo transliacijų bandymai 1924–1925 m. didelio radijo aparatų poreikio nesuformavo. Vis dėlto jau 1925 m. pastebimas nedidelis radijo abonentų skaičiaus išaugimas nuo simbolinių 7 iki 172, o 1926 m. – iki 323 radijo abonentų. Tai, visų pirma, sietina su Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės veikla. Ši bendrovė ne tik atliko pirmuosius lietuviškos muzikos transliavimo per radiją bandymus Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, bet ir vykdė efektyvią radijo aparatų reklamos politiką. 1923 m. rugsėjį prancūzų firma SFR pradėjo statyti naują Kauno radijo stotį Žaliakalnyje, tačiau statybos darbai užsitęsė iki 1926 m. Nuo 1926 m. birželio 12 d., kai Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti radijo laidas lietuviškai, atsirado ir didesnis radijo aparatų poreikis, o jų paplitimas ypač išaugo 1927–1928 m.

1926 m. birželio 12 d. laikoma Lietuvos radiofoninio veikimo pradžia, nes nuo tada Kauno radijo stotis galėjo užtikrinti reguliarų radijo programos transliavimą bei užsienio stočių retransliavimą. Radijo aparatų rinką Kaune taip pat formavo čia įsikūrusios garsių užsienio radijo gamintojų atstovybės, pvz. brolių Vichmanų Vokietijos firmos „Dr. Georg Seibt“ generalinė atstovybė Lietuvoje (1926 m.), Vokietijos „Telefunken“ atstovybė Lietuvoje – firma „Viskas biurui“ (1926 m.) ir kt. Jų poveikis rinkai ir reklamų gausa ypač pastebima nuo 1927 m.

Kaune per 1924–1940 m. laikotarpį veikė apie 50 radijo aparatais prekiavusių firmų parduotuvių (užsienio firmų atstovybių ir Lietuvos akcinių bendrovių), neskaitant smulkių prekybininkų, epizodiškai prekiavusių radijo aparatais.

Nors radijo aparatų prekyba ir šiuo verslu užsiimančių firmų skaičius nuolat augo, tačiau sąlygos radijo aparatų gamybai Kaune nebuvo palankios. Net ir išaugusi radijo aparatų paklausa nebuvo tokia didelė, kad naujas gamintojas, jam sudarius palankias sąlygas, galėtų atlaikyti garsių užsienio firmų konkurenciją. Tik 4-me dešimtmetyje, pasaulinės ekonominės krizės įtakoje išaugus muitams radijo aparatams, buvo bandymų išnaudoti sąlyginai mažesnius muitus radijo mazgams ir detalėms bei surinkinėti iš jų radijo aparatus Kaune. 1931 m. lapkričio mėn. STD radijo sekcijos, buvusios Laisvės al. 19 (dabar Laisvės al. 33), reklamoje skelbiama apie jų gaminamus surenkamus) specialiai provincijai pritaikytus radijo aparatus. C.Schütze muzikos ir radijo namų 1932 m. reklamoje taip pat minimas šios firmos gaminamas (tiksliau surenkamas) radijo aparatas, sujungtas su elektriniu patefonu. STD radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, įsikūrusi Laisvės al. 23 a, priešais kino teatrą „Forum“ (dabar Laisvės al. 41), 1934 m. skelbėsi gaminanti savo specialiai provincijai pritaikytus radijo imtuvus „Stedyn“. Ši STD sekcija teigė nieko bendro neturinti su „Radiotechnikos“ b-ve (1934 11 susijungusia su buvusia STD radijo sekcija), kuri 1935–1936 m. taip pat gamino (surinkinėjo) provincijai pritaikytus vienos lempos garsiakalbinius radijo aparatus, juos vadindama liaudies imtuvais. Tokie radijo imtuvai kainavo 110 litų, o su 100 voltų baterija ir 2 voltų akumuliatoriumi 165 litus, išsimokant dalimis per ilgesnį laiką. Bendrovė buvo įsikūrusi Laisvės al. 36 (pastatas neišlikęs).

1935 m. liepos 15 d. Kęstučio g. 36 (dabar Kęstučio g. 56) buvo įsteigtas Lietuvos radijo aparatų fabrikas „Karadi“, savininkas Isakas Kaplanas. Patentas šio fabriko steigimui buvo išpirktas 1935 m. gegužės mėn., iki liepos 15 d. vyko paruošiamieji darbai, o pirmieji lietuviški radijo aparatai pasirodė 1935 m. rugsėjo – spalio mėn. Vienoje žinutėje apie radijo aparatų fabriko „Karadi“ įsteigimą buvo teigiama, jog 75 procentai visų radijo aparatų dalių bus gaminama Kaune. Atrodo, kad tai tebuvo reklaminis teiginys, siekiant patraukti pirkėją. Tuo pačiu tikslu kai kuriose „Karadi“ reklamose buvo skelbiama „Pirkite savo krašto gaminius“ ir pan. Iš tiesų „Karadi“ radijo aparatai buvo lietuviški tik sąlyginai, o fabriką tiksliau būtų vadinti radijo aparatų surinkimo įmone. Savo straipsnyje apie “Karadi“ fabriko veikimą radijo aparatų kolekcionierius ir žinovas Zenonas Langaitis teigia, jog visi 15 (šiuo metu jau žinomi 17) „Karadi“ radijo aparatų modelių nuo 1 lempos „Tautofono“, 2-jų lempų Liaudies imtuvo iki brangesnių 3–7 lempų radijo aparatų buvo pagaminti Anglijoje, tikriausiai „Markoni“ firmoje, ir atskirais mazgais buvo atvežami į Kauną surinkti. Be to, ir surenkant radijo aparatus Kaune buvo naudojamasi kvalifikuotų inžinierių iš Anglijos pagalba. Tačiau „Karadi“ radijo aparatų gamyba Anglijoje buvo specialiai orientuota į Lietuvos rinką bei vykdoma „Karadi“ savininko užsakymu, patobulinant tuo metu jau negaminamus radijo aparatus, kad jie būtų patrauklūs Lietuvos kaimui („Tautofono“, Liaudies imtuvo pavyzdžiai), ir tai liudija už „Karadi“ surenkamų radijo aparatų lietuviškumą. Be to, šie radijo aparatai turėjo savo firminį ženklą, dedamą ant kiekvieno imtuvo. Kauno patriotams galbūt norėtųsi „Karadi“ pavadinimą kildinti iš „Kauno radijas“, tačiau reikėtų tikėti Zenono Langaičio nuomone, kad pavadinimas kilęs iš „Kaplano radijas“ (savininkas Isakas Kaplanas).

Iš reklamų sužinome, kad unikalusis vienos lempos „Tautofonas“, pasak Z. Langaičio, galėjęs dirbti ir be baterijų, 1936 m. kainavo 58,50 Lt (baterijos 10 Lt), Liaudies imtuvas – 162 Lt (baterija ir akumuliatorius dar 40 Lt), trijų lempų Karadi B 37 imtuvas – 226, 80 Lt (baterijos ir akumuliatorius dar 45 Lt). Beje, dar vienoje reklamoje pabrėžiama, kad minėti Liaudies imtuvas ir Karadi B 37 yra taupiausi ir tinkamiausi mūsų sąlygomis bei apdovanoti aukso medaliu 1936 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje.

Tačiau viltis, kad pigumu, funkcionalumu, patriotiniais jausmais „Karadi“ užkariaus neturtingą kraštą, nepasiteisino. „Karadi“ neatlaikė ilgametės gamybos ir prekybos tradicijas turinčių užsienio firmų konkurencijos bei bankrutavo (užsidarė 1939 07 15). Vis dėl to „Karadi“ radijo fabriko veikimas yra pozityvus dalykas, leidžiantis teigti, jog tarpukaryje mes turėjome radijo pramonę, tik nepasidalinome rinka. Ji, nors ir smarkiai išaugusi, vis tiek buvo per maža (1939 m. pabaigoje Kaune buvo 20 450, o visoje Lietuvoje 77 562 radijo abonentai), atsižvelgiant ir į radijo aparatų kainos santykį su vidutiniu uždarbiu bei senų radijo aparatų keitimo naujais tendencijas. Pasak Z. Langaičio, Kaune buvo nelengva net ir didelei bei turtingai AB „Philips“ atstovybei. Mūsų kaimynai latviai, kuriems sekėsi žymiai geriau nei „Karadi“, taip pat, pasirodo, ne prieš gera viliojo gražiomis reklamomis ir didelėmis kainų nuolaidomis. 1939 m. pabaigoje VEF agentūra buvo priversta pasitraukti iš Kauno.

Kartą alytiškis dailininkas Mantas Kazakevičius buvo Anglijoje ir užėjo į vieną senų radijo aparatūrų antikvariatą. Jo savininkas atkreipė dėmesį į Manto akcentą ir pasidomėjo, iš kokios šalies atvykęs. Išgirdęs atsakymą, kad iš Lietuvos, pasisakė žinąs tokią šalį ir tai, kad šioje šalyje yra viena didžiausių senųjų radijo aparatų kolekcijų pasaulyje. Taip ir neteko man sužinoti apie kurį Lietuvos kolekcininką kalbėta. Pats esu turėjęs tik tris tarpukario radijo aparatus, šiuo metu turiu du. Garsesni radijo imtuvų kolekcininkai yra Algimantas Simaška ir Zenonas Langaitis. Radijo kolekcininkas Antanas Gedvilas surinkęs apie 300 prieškarinių aparatų, juos eksponavo A. Smetonos vasaros rezidencijoje. Gal antikvariato savininkas turėjo omenyje kažkurį iš šių kolekcininkų.

Algimantas Simaška turi savotišką radijų muziejų Kavarske: visas namukas skirtas radijo aparatams, surikiuotiems ant specialiai sukaltų lentynų. Kolekcijoje – apie pora šimtų lempinių radijo aparatų ir kelios dešimtys tranzistorinių. Ir ko tik šiame privačiame muziejuje nepamatysi. Yra ir labai senų aparatų, kai kurie jų – net sunku patikėti – dar veikia. Yra ir garsiausių pasaulio firmų, ir ne taip gerai žinomų gamyklų įvairaus dydžio radijo aparatų, skirtingų formų, konstrukcijų, pagamintų iš visokiausių medžiagų. Kolekcionierius gali ilgai kalbėti apie kiekvieną aparatą, jo veikimo principus, teigiamas ir neigiamas savybes. Nors nedideliuose namuko kambariuose radijo aparatūrai jau darosi per ankšta, bet savo pomėgio Algimantas neketina atsisakyti ir ateityje žada dar papildyti kolekciją. Kauniečiui Zenonui Langaičiui taip pat pabodo vienam grožėtis savo surinktais 600 radijo imtuvų ir nuo jų valyti dulkes. Vyro svajonė – įkurti privatų radijo muziejų.

Kiekvienam savi prisiminimai apie radiją. Aštuntajame dešimtmetyje Rytų Europoje buvo populiarios Liuksemburgo ir Lenkijos radijo trečiosios programos laidos. Ta proga verta prisiminti šiuos radijus. Vietoje tarybinio radijo paklausydavau Amerikos balso, Vatikano. Liuksemburgo radijo klausydavau nuo pat vaikystės, jis geriau girdėdavosi vakarais, bet buvo labai režimo trukdomas. O štai Lenkijos radijo, kaip soclagerio šalies netrukdydavo. Ta proga verta prisiminti du pačius charizmatiškiausius 3 Lenkijos radijo programos laidų vedėjus. Neabejotinai tokiais buvo Piotr Kaczkowski ir Tomasz Beksinski. 70–aisiais Tomaszas susižavėjo kultinės asmenybės P. Kaczkowskio laidomis, kuriose buvo pristatinėjama roko muzika. Kai grodavo Piotras, Tomaszas pasistengdavo, kad būtų išjungtas prie jo namo esančios parduotuvės neoninis apšvietimas, trukdydavęs įrašams, o kaimynams būdavo draudžiama naudotis dulkių siurbliais bei kitais elektros prietaisais. Devintojo dešimtmečio pradžioje pradeda dirbti radijuje, iš pradžių antrojoje Lenkijos radijo programoje. Dauguma grupių Lenkijoje tikrai nebūtų turėjusios tokio populiarumo, jei ne jis. „Depeche Mode“, „Bauhaus“, „Sisters Of Mercy“ – kiek yra tokių, pamėgtų, ir, svarbiausia, jo dėka pažintų. Vėliau Tomasz susidomi gotikiniu roku. 1991 m., keičiantis antrosios programos koncepcijai, pereina dirbti į trečiąją programą. T. Beksinskis vedamos laidos prasidėdavo jo mėgstamą vampyrišką valandą – vidurnaktį. Šis nepakartojamas muzikinis spektaklis vykdavo kas dvi savaitės. Laidas rengdavo nepaprastai kruopščiai, dažniausiai skirdavo dvi savaites sekinančio darbo vienai laidai. Tai nebuvo paprastas radijo klausymasis, bet žodžiais ir garsais susietas autobiografinis persiuntimas, adresuotas asmeniškiems klausytojo apmąstymams. Turėjo daug gerbėjų, o paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje jo laidų daugiausiai klausėsi jauni žmonės.

Lietuvoje panašaus lygio radijo neturėjome, neturime ir neturėsime. Priežasčių yra daug. Nors įdomių laidų pasitaikydavo ir per lietuviškus radijus. Įdomios būdavo ir Ultra vires laidos, kaip neprisiminsi ir laidos Rock 99 per FM 99. Šiandien radijas jau praradęs savo buvusią reikšmę, ypač atsiradus internetui. Tačiau senojo radijo magija išlieka. 

Parodos , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra