Algirdinės Maišiagaloje

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Rugsėjo 23-iąją Maišiagaloje įvyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo (1377-2007) minėjimo šventė Lietuvoje. Įprasta, tokias šventes pradėti  šv. Mišiomis. Maišiagaloje jas aukojo mons. Alfonsas Svarinskas. Šventę organizavo visuomenines organizacijos –  Vilniaus įgulos karininkų ramovė  pavaduotojas ir režisierius Gaudentas Aukštikalnis, ir Lietuvos kariuomenės LDK Algirdo motorizuotas batalionas bei visuomeninė organizacija „Kunigaikšcio Merkelio Giedraičio ainiai“ (prezidentė -Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto dėst. prof. dr. Zina Gineitienė).
Dalyvavo daug kolektyvų – Vilniaus karininkų ramovės vyrų choras AIDAS (vadovas Tadas Šumskas), KASP pučiamųjų orkestras, vadovas ir dirigentas Ričardas Čiupkovas, Karių teatras, vadovas ir režisierius Leonas Ciunis, Vilniaus karininkų ramovės liaudies muzikos kapela, vadovaujama Leono Pranulio, Senosios muzikos ansamblis „Puelli Vilnensis“, vadovaujamas Giedrės Strikulienės.
Šventė, prasidėjusi  bažnyčioje, tęsėsi prie Maišiagalos piliakalnio. Jos metu  „Voruta“  pakalbino kai kuriuos šventės dalyvius.
Karių teatro režisierius Leonas Ciunis
Kelintą kartą vyksta ši šventė?
Manau, jog ketvirtą.Vienais metais nevaidinom, nes buvo sugriautas Algirdo paminklas.
Gal prisimenate, kuo viskas prasidėjo?
Mus pakvietė Karininkų ramovė, dėstytoja Zina Gineitiene. Taigi viskas prasidėjo stichiškai.
Kokia anksčiau buvo Jūsų Karių teatro programa?
Iki tol mes stengdavomės dalyvauti panašiuose patriotiniuose, tautai ir valstybei reikšminguose renginiuose. Pastatėme „Živilės“ trečiąją dalį, kurioje rodomas 1940 metų bolševikų pogrindis. Jį vaidinome Šiauliuose, kur vyko universitetų teatrų festivalis, Karo akademijoje ir praėjusiais metais –  Karinininkų ramovėje.
Kokia teatro programa šiemet?
Šiemet sukanka 5 metai, kai dirbame Karo akademijoje, todėl norime atnaujinti tarpukario Lietuvos karių teatro vadovo pulkininko  Braziulevičiaus   komediją „Audila nebrendila“, o baigti metus Sofijos Kymantaitės komedija „Kuprotas oželis“. Darbas jau įpusėtas.
Ką vaidinsite šiandien?
Šiandien vaidinsime iš Lietuvos metraščio Bychovco kronikos apie Algirdo žygį į Maskvą. Skaitysime ir inscenizuosime.
Vis dar norite prisiminti Maskvą?
Kas buvo tai buvo, iš istorijos neišbrauksi. Šiaip ar taip, Algirdo valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu buvo didžiausia Europoje. Algirdas į Maskvą buvo surengęs 3 žygius, taigi vieną jų ir inscenizuosime.
Gal paminėtumėte, kas vaidina šiame spektaklyje?
Daugiausia kariūnai, teatro veteranai. Norėtųsi išskirti Henriką Bačiulį, Vacį Žebrauską, Audronę Guigaitę, Vilmą Volskienę, kuriuos būtų galima akcentuoti kaip civilių grupę.
Ar Karių teatras populiarus?
Mes dažniausiai gastroliuojame kariniuose daliniuose, bent jau kiekvieną mėnesį su spektakliu išvažiuojame į kokį nors dalinį. Kadangi jauni kareiviukai vaidina labai entuziastingai, matyt, jų užsidegimą, energiją perima ir žiūrovai. Vis dėlto populiariausios – komedijos. Šiuo metu gastroliuojame su A.Čechovo „Jubiliejumi“.
Dr. prof. Romas Batūra
Kaip Jūs motyvuotumėte, kodėl turėtume prisiminti šią dieną?

Algirdas buvo europinio masto valdovas, diplomatas ir karo vadas. Tuo metu jam Europoje, ypač Rytų ir Vidurio, lygių nebuvo. Lietuva iš tikrųjų vedė labai sunku gynybinį karą su Kryžiuočių ordinu, grėsė ir Aukso ordos pavojus iš pietryčių. Nors dar nuo Algirdo tėvo, Gedimino, laikų Lietuva ir buvo atstūmusi mongolus bei totorius, vis dėlto pavojus dar buvo realus.
Ir tik Algirdo laikais buvo giliai įsiveržta į Aukso ordos valdas net iki Mėlynųjų vandenų ir Rytų Europai sumažinta grėsmė. Taip buvo užsitikrintas platus užnugaris, kad būtų galima atremti ir kryžiuočius.
Tuo metu, kai kryžiuočiai telkėsi žemiau Kauno, ties Nemuno ir Nevėžio santaka, kai buvo statomas Naujasis Kaunas, 1370-aisiais Lietuva sugebėjo smogti stiprų smūgį kryžiuočiams iki pat Karaliaučiaus, jų valstybės šerdies, ir taip pat pulti Maskvą, įveikiant tūkstančius kilometrų. Tokiuose žygiuose ir manevruose būtent ir susipina diplomatiniai, strateginiai bei politiniai Algirdo gebėjimai, išlaikyti nekapituliuojančias ir nepralaužiamas fronto linijas.
Bizantijos, Graikijos autoriai pabrėžia, kad tuo metu nei Maskvoje, nei Lenkijoje, nei Vokietijoje nebuvo tokio valdovo, gebančio įveikti tokį atstumą ir išvengti nuolatinio Aukso ordos pavojaus.
Labai sunkiuose karuose Algirdas sugebėjo išlaikyti valstybę, ginkluotąsias pajėgas, išsaugoti etnines lietuvių žemes, o kartu su slavų žemėmis sudaryti jungtinį gynybinį frontą. Tai vienas momentas.
Kitas dalykas, Algirdas su Kęstučiu šeštame dešimtmetyje iškelė idėją – atkovoti Ordino užgrobtas baltų žemes, Baltijos pajūrį nuo Dauguvos ir Priegliaus su Karaliaučium ir Semba.
Vytautas kėlė dar platesnę programą.
Be to, Algirdas buvo labai sumanus valdovas. Net jo priešų, rusų, metraščiuose rašoma, kad Algirdas sugebėjo ne tiek jėga, kiek išmintimi įveikti priešą. Lietuvos valdovo puolimo kryptys priešui nebuvo žinomos iki paskutinio momento. Algirdas netikėtai ir staiga atsirasdavo prie priešo, sakykim, kad ir Maskvos, pozicijų. O tai kėlė net priešų didžiulę pagarbą. Lietuva Algirdo laikais iš tikrųjų buvo mobilizuota užtikrinti etnoso, tautos ir valstybės egzistavimą bei užtikrintumą.
Algirdas kovojo iki paskutinio atodūsio. Tai tarsi simbolizuoja net ir jo mirtis 1377-aisiais, kai kryžiuočiai ėmė niokoti Vilnių ir ėmė grėsti miesto kapituliavimas. Tačiau Vilnius nežlugo, o Algirdo žygiai ir stoiškumas simbolizavo jo amžinybę lietuvių atmintyje, kaip ir paties Vilniaus amžinybę.
Pagonis Algirdas buvo palaidotas šventoje Kukavaičio girioje prie Maišiagalos. Dėl to su Maišiagala ir siejama Algirdo minėjimo šventė.
O Maišiagalos piliakalnis yra vienas svarbiausių Lietuvos sostinės Vilniaus šiaurės bazių, turintis gilią istoriją. Archeologinių kasinėjimų duomenimis piliakalnio prieigose nuo I- tūkstantmečio, neskaitant vėlesnio polonizavimo bei rusifikavimo, buvo kultivuojama aukščiausio lygio žemdirbystė. Net Romos metraštininkai stebėjosi tiek visų baltų, tiek ir čia gyvenusių lietuvių aukšta kultūra.
Šventė svarbi tuo, kad sukanka 630 metų nuo Algirdui mirties 1377-aisiais.
Virginija Žoštautienė, LR Lietuvos žemės ūkio ministerijos viceministrė
Kodėl Jūs esate Maišiagaloje?
Mūsų ministerija gavo oficialų kvietimą dalyvauti šiame renginyje kaip vietos bendruomenės integravimo į istoriją, kultūrą.
Ministerija yra tos nuomonės, kad į visus renginius, į kuriuos esame kviečiami, jeigu tik yra galimybė, kas nors iš  vadovybės ar specialistų dalyvautų.
Šia proga mūsų skaitytojui gal pasakytumėte, koks Žemės ūkio ministerijos požiūris į kaimo bendruomenes?
Jau antri metai kaimo bendruomenės gauna paramą iš nacionalinio biudžeto. Būtent šią paramą lėšos turėtų būti skiriamos ir bendruomenės gerovei, infrastruktūrai pagerinti. Vėliau, turėdama patalpas, įrangą, bendruomenė pati galėtų rašyti projektus, žengti kitą žingsnį į mūsų „Lyderio programą“, kuri, palyginti su dvejais ankstesniais metais, 2007–2013 m., gerokai išsiplės, teikti dokumentus kitiems projektams. Yra pakankamai daug įvairių iniciatyvų, yra Šiaurės šalių, Pasaulio banko projektai, tik reikia žinoti į ką kreiptis ir mokėti rengti dokumentus.
Mes manome, kad kaimo bendruomenės galėtų būti dar svaresnės, ypač socialiniame bei kultūriniame kaimo gyvenime. Nors iš žemdirbių ir išgirstame apie trūkumus, tačiau skaičiai rodo, kad ekonominis gyvenimas, gerėja, o socialinis ir kultūrinis šiuo metu dar merdi.
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo Maišiagalos vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Violeta Karkauskaitė
Kokios mintys Jums kaip istorijos mokytojai kyla šiame renginyje? Ar reikia minėti Algirdo diena?
Be abejo, reikia, tokioje šventėje labai malonu dalyvauti. Rytoj pasiteirausiu mokinių apie jų įspūdžius.
Jūsų mokiniai iš įvairių šeimų. Ar pastebimas koks nors domėjimasis Lietuvos istorija?
Dėstau ir istoriją, ir geografiją, todėl sakyčiau, kad abiem dalykais domimasi vienodai, nė vieno neišskiriant. Todėl manau, kad istoriją reikėtų daugiau propaguoti.
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo Maišiagalos vidurinės mokyklos direktorė Kristina Bajevienė
Jau seniai šnekama apie naujos lietuviškos mokyklos statybą, kokia situacija yra šiuo metu?
Dabar paskelbtas konkursas vykdyti statybas. Jis turėtų baigtis spalio pradžioje, jeigu konkursas įvyks, tuomet galbūt kas nors pajudės.
Jeigu pinigų yra  pradžiai, tuomet spalį gali prasidėti ir mokyklos statyba.
Džiaugtumėmės, tačiau bijau, kad mes tik juokaujame. Konkursas gal ir įvyks, svarbu, kad neatsirastų kitų nenumatytų kliūčių.
Gal keliais žodžiais pristatytumėte savo mokyklą?
Dabar mūsų mokykloje mokosi 264 mokiniai. Šiek tiek jų sumažėjo, nes dalis mokinių išvažiuoja mokytis į miestą, kadangi mokykloje sąlygos nėra geros. Į kai kurias klases galime sutalpinti tik 15 mokinių, o antroje pamainoje mokosi dvi klasės.
Taigi problemą galima išspręsti tik pastačius naują pastatą.
Be abejo, todėl labai laukiam ir labai džiaugsimės, jeigu statyba prasidės, tuomet bent jau bus pralaužti ledai.
Kunigaikščio Žemaičių vyskupo,  lietuviškų knygų „Postiles “ leidėjo, švietėjo, Merkelio Giedraičio ([Maišiagalos  –  Kernavės vėliavininko ,Valdovų rūmų maršalo ir administratoriaus sūnaus)  – ainis Karolis Giedraitis (Giedroyc) iš Toronto.
Kaip Jums patiko šis renginys? 
Labai patiko ir labai malonu čia būti. Tik gaila, kad tik dabar sužinojau apie šventę, kuri vyksta ne pirmi metai.
Į Lietuvą atvykstu vieną ar du kartus per metus, šie metai jau bus šešti.
Atvažiuoju į savo namus, į Antanavo dvarą, kuris yra tarp Maišiagalos ir Karvio
Deja, čia viešiu savaitę, o jau rytoj išvykstu į Kanadą.
Ar turite kokių nors didesnių tikslų įsikurti Lietuvoje?
Įsikūrimas pirmiausia bus susijęs su kultūrine veikla ir labdara. Vilniaus u-to dėst., dr.Zina Gineitienė – Kondratavičiūtė, Všį „Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai“ steigėja ir prezidentė.
Kaip ir kada čia įsikūrėte?
Apie 40 metų dirbu dėstytoja, o studentus mokau ne tik ekonomikos, bet, domėdamasi Lietuvos istorija, diegiu ir patriotinius jausmus. Lankiau Kukavaičio girią ir piliakalnį žinodama, kad čia palaidotas Algirdas. Gal Dievo pašaukta pajutau, kad kokiu nors būdu privalau puoselėti tėvynes istorija,  įamžinti LDK kunigaikščių atminimą Vilnijos krašte. Domėdamasi istorija Toronte aptikau Giedraičių provaikaičių pėdsakus, o pasitarusi su Karvio bažnyčios klebonu Bronislovu Jaura, nutarėme kurti akmeninį memorialą. Bet pirmiausia, įamžinant Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio atminimą, Karvyje,  prie lietuviškos mokyklos įkomponavome ir pašventinome akmenį.
Algirdo paminėjimo šventė jau tapo tradicine, penktoji, ir negaliu nepastebėti ir nepasidžiaugti, kad kasmet darosi vis iškilmingesnė ir gausesnė, o šiemet labiausiai pradžiugino labai aktyvus akademinio jaunimo, mokinių dalyvavimas. Malonu, kad jaunimas neužmiršta, priešingai – tęsia mūsų pradėtus darbus ir intencijas, todėl neabejoju, kad Algirdo garbei Lietuvoje gims dar daugiau Algirdų.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. –  2007, spal. 27, p. 9.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra