Algirdas Patackas. Vidurio Europos bokštas ES pilyje*

Autorius: Data: 2012-10-02, 14:45 Spausdinti

Algirdas Patackas. Vidurio Europos bokštas ES pilyje*

2012 m. rugsėjo 22 d. Lietuvoje lankėsi Vengrijos ministras-pirmininkas Viktoras Orbanas, o Vilniaus universitete vyko Lietuvos-Vengrijos forumas, kuriame dalyvavo ir pranešimus skaitė Vytautas Landsbergis, Andrius Kubilius ir Viktoras Orbanas.

Pateikiame Algirdo Patacko pranešimą, skaitytą forume.

Vidurio Europos bokštas ES pilyje* arba kokiomis esminėmis vertybėmis turi remtis šiandienos Europos integracija

Integruotis, jungtis galima pozityviu ir negatyviu pagrindu. Religiniu požiūriu galima jungtis pagal gerai žinomą „kur du ar trys mano vardu, ten Aš esu“, bet galima ir pagal blogio dėsnius. ES gimime buvojo abi šios nuostatos – vyravo krikščioniškoji, bet latentiniu pavidalu glūdėjo ir antikristinė, kuri išniro 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir įsigalėjo dabar. Šitai pasąmoningai atsispindėjo ir ES simbolikoje – krikščioniškasis pradas pagimdė simbolį su dvylika žvaigždelių mėlyname fone, o antikristinį pradą primena – nelemtai ir gal atsitiktinai – europarlamento pastatas, Babelio bokšto klonas.

Dabar grižkime į Europą, ne į Karolio Didžiojo, bet į naująją, pokario Europą, kuri, atsikvošėjusi nuo trijų pasaulinių karų – pirmojo, antrojo ir šaltojo, ėmėsi kurti naujają šventają Romos imperiją – Europos Sąjungą su dvylika Marijos rožyno žvaigždelių mėlyname jos apsiausto fone. Tai įvykdė trys išmintingi katalikai, tautų, įkūrusių Karolio Didžiojo imperiją, palikuonys – vokietis Konradas Adenaueris, prancūzas Robertas Schuman‘as ir italas Alsidas De Gasperi.

Štai ką įvairiomis progomis ES gimimo priešaušryje kalbėjo tuometinis popiežius Pijus XII:

„Krikščionybė patiria šiandien sunkius išbandymus – ir tik glaudi katalikybės įkvėptų šalių sąjunga gali apsaugoti nuo tų pavojų“; „Negalima gaišti laiko. Jei mums rūpi, kad vienybė pasiektų savo tikslą, kad ji tarnautų laisvei ir taikai Europoje, taikos reikalui tarptautinėje politikoje, turi pagaliau išmušti išsipildymo valanda. Kai kas jau klausia, ar ne per vėlu“ (kalba Europos Federalistų Unijos suvažiavime 1948 m. lapkričio 11 d.); „Jei dabar politikai, suvokdami savo atsakmybę, jei valstybės vyrai dirba taikos Europoje ir pasaulyje labui, tai Bažnyčia nelieka abejinga jų pastangoms – remia juos visa savo galia, pašventinimu bei Alcidas de Gasperi maldomis“; „…tai yra išsigelbėjimo kelias, kuris tiek Sąjungos valstybes, tiek ir visą Europą veda į naują visais požiūriais gyvenimą, į gerovę ne tik ekonomikoje, bet ir dvasiniame bei religiniame lygmenyje“ (kalbėjo Pax Christi maldininkams 1952 m. gruodžio 13 d.)

Alcidui De Gasperi 1993 m. yra užvesta beatifikacijos byla. ES politikas, ilgametis Italijos premjeras – būsimas palaimintasis, šventasis! O argi galima užmiršti, lengva ranka nurašyti troškimus ir viltis, už kurias gestapo buvo nukankinti jauni vokiečių katalikai Hansas ir Sofija Scholle iš antifašistinės pogrindinės Weisse Rose („Baltosios rožės“) organizacijos:

„…tik sutelktomis pastangomis Europos tautos gali pasiekti santarvės, kurios dėka po karo jos atgims <…>. Tik federalizmas gali prikelti nusilpusią Europą naujam gyvenimui“, – rašė jie.

Europos Sąjunga, jos projektas, – tai koncentracija vilčių, kurias katalikiškoji Europa dėjo į būsimą naująją, vieningą, Marijos rožyno žvaigždžių ir nemirtingų Bethoveno simfonijos garsų globiamą Europą… Kas gi atsitiko, kad šioms viltims iškilo mirtinas pavojus?

ES gimimas

Kairiosios–liberaliosios jėgos pasitiko naujosios Europos gimimą niūriomis fizionomijomis – komunistai kiek mažiau, o socialistai buvo atvirai prieš. Kai 1957 m. kovo 25 d. Romoje, prie Kapitolijaus, ES įsteigimo šventės dieną krikdemų jaunimas surengė nedidelę palaikymo demonstraciją, komunistai dalijo smerkiančias proklamacijas. Tarp dalyvių nebuvo Ventotene manifesto, kairiųjų federalistų šventraščio autorių – nei Altiero Spinelli, nei Ernesto Rossi. Išvis, šis kontingentas, visi šitie deracinés, „bešakniai“, beviečiai, surizgę tarpusavy keistais ryšiais – Ursula Hirschman, genderizmo ikona, buvo vienu metu dviejų vyrų, Colorni ir Spinelli žmona; Colorni, keliaudamas kartu su Spinelli, neaiškiomis aplinkybėmis žūva ir t. t. Visa šita bakterinė populiacija tuomet slypėjo kažkur patamsiuose ir išlindo iš savo sielos urvų tik prasidėjus visoms toms sex-narko-revoliucijoms, pasijutę pagaliau tinkamoje jiems bioterpėje. Tada turbūt ir įsimetė į krikščioniškosios pilies rūsius, o vėliau ir į menes moralinis spidas, ir šalia taurių Strasbūro katedros bokšto kontūrų, Karolingų civilizacijos šedevro išdygo nupuolusios žmonijos simbolio – Babelio bokšto imitacija.

Šis kubilas, įžūlus jo iššūkis padeda chronologiškai tiksliai nustatyti, kada buvo užgrobta krikščioniškoji ES pilis, kada joje įsimetė puvinys. Tai bus bene šeštasis–septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, satanistinio roko ir naujausiomis technologijomis dirbtinai sudirgintų instinktų jaunimo pseudorevoliucijų laikmetis.

*

Kodėl, projektuojant ES ateitį, lietuviškas požiūrio kampas turėtų ieškoti atremties Vidurio Europoje? Kodėl iškilo siena tarp Vakarų Europos, į kurią veržėmės, ir lietuviškosios savimonės?

Todėl, kad Vidurio Europa, jos tautos, yra išsaugojusios sąvastį, savo etnines šaknis ir religines tradicijas. Šitų šalių – nuo Talino iki Liublianos – sostinės dar jaukios, be imperinės pompastikos, o paprasti žmonės, nors ir skurdžiau gyvenantys nei Vakaruose, dar nėra praradę ryšio su žeme ir tuo, ką Imanuelis Kantas vadino vidiniu moraliniu dėsniu. Apie juos rašo Andžej Stasiuk savo subtiliame kelionės po Europos užkampius aprašyme „Pakeliui į Babadagą“. Šį kūrinį kažkas yra pavadinęs „ekspedicija į Europos pasąmonę“. Žygiuodami piligriminiu keliu „link paties Rymo“, per Tatrus, dar rasime medinės architektūros, medžio pasaulio dvasią, ten dar tebegyvos tautinės-religinės tradicijos, visuomenėje dar tebegalioja prigimtinės teisės įspaudai – visa tai, ko nekenčia, ką gniuždo globalististinis šešėlis, jau uždengęs Vakarus. Vakaruose gi šitas šventas paprastumas jau prarastas, etnika išnykusi ar dūla muziejuose, o sekuliarizacija turbūt jau peržengusi negrįžtamumo ribą.

*

Ursula Hirschman yra prasitarusi: „Nesu italė, nors turiu vaikų italų, nesu vokietė, nors Vokietija kadais buvo mano tėvynė. Ir nesu žydė, nors tik atsitiktinumo dėka nebuvau areštuota ir sudeginta konclagerio krematoriume (Ursula Hirschman, kaip ir jos pirmasis vyras Colorni, buvo kilusi iš asimiliuotų Vokietijos žydų)… Mes, déracinés (nušaknintieji, netekę šaknų), kurie dažniau kirsdavome sienas, nei keisdavome butus, suvienytoje Europoje neturime prarasti nieko, išskyrus grandines, ir todėl esame federalistai.“

Štai čia ir slypi atsakymas, kodėl ES gimdyme nedalyvavo kairieji ir liberalai. Jų Europa turėjo būti nušaknintųjų, bešaknių Europa, kosmopolitinis darinys, atitinkantis šios marginalinės mažumos lūkesčius.

Palyginkime du jaunimo sąjūdžius – 1968 m. gegužės taip vadinamą studentų revoliuciją Paryžiuje ir 1972 m. kalantines Lietuvoje. Iš esmės tai buvo tos pačios bangos, generacijų kaitos sukeltos, pasekmė, tik Lietuvoje suvėlavusi keliais metais. Tačiau jų laisvės siekiniai ne tik nebuvo tapatūs, bet netgi priešingi. Nors vakarietiškojo sąjūdžio skelbtas šūkis buvo „intelektualinė emancipacija“, tačiau realus ideologinis lyderis buvo tūlas Daniel Cohn – Bendit, atviras pedofilas, dabar nusenęs, sėdintis europarlamente ir einantis vieno iš pirmininkų pareigas EP žaliųjų frakcijoje (beje, išsirinkęs Lietuvą ir Vengriją nuolatinių antpuolių objektu). Tuo tarpu Romo Kalantos iškelta laisvės vėliava, jo auka nedviprasmiškai buvo atiduota už tradicines ir prigimtines vertybes.

*

Gerokai apgriuvusioje ES pilyje Vidurio Europos kuoras tebestūkso tvirtas ir teikiantis vilties. Jame ryškiai plevėsuoja raudonai-baltai-žalia Vengrijos vėliava, simbolizuojanti jėgą-ištikimybę-viltį, o herbas – karališkoji karūna galėtų būti Vidurio Europos simboliu. Išties, ši karių tauta Europoje lemtingais momentais tardavo savo žodį. 1848 m. antimonarchistinė revoliucija, prasidėjusi Paryžiuje, Vengrijoje iškart įgavo tautinio išsivadavimo atspalvį. Lygiai taip ir 1956 m. sukilimas, nors ir buvo nukreiptas prieš komunistinę diktatūrą, bet greitai virto išsivadavimu iš rusiškos okupacijos. 2011 m. vengrų tauta savąja Konstitucija dar kartą patvirtino esanti tvirta, ištikima ir teikianti viltį Europai ir jos tautoms. Ir nesvarbu, kad jos iškelta vėliava gal negreit suplevėsuos ant Vidurio Europos bokšto, lygiai kaip 1956 m. lūkesčiai išsipildė tik po keturiasdešimties metų. Svarbu, kad TAI įvyko bent vienoje šalyje, kad yra vilties.

Ir pabaigai šiek tiek leiskime sau pasvajoti – kada nors Lietuva įgaus tiek jėgos, kylančios iš vienybės, to amžino lietuviško siekinio iš paskutinės mūsų himno eilutės, ir įgaus jos tiek, kad įstengs paskelbti ketvirtąjį Lietuvos Statutą, kuriame bus šie žodžiai:

Mūsų valstybės pavadinimas – Lietuva.

Mes didžiuojamės, kad mūsų karalius Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę ant tvirtų pagrindų ir padarė ją krikščioniškosios Europos dalimi.

Mes pripažįstame krikščionybės svarbą tautiškumui ir valstybingumui. Mes gerbiame kitas religines mūsų šalies tradicijas.

Mes manome, kad šeima ir tauta yra mūsų būties pagrindas

Mes manome, kad po paskutiniųjų XXa. dešimtmečių moralinio nuopuolio privalome siekti dvasinio ir intelektualinio atsinaujinimo.

Lietuva gina lietuvių kalbą.

Lietuva gina santuokos instituciją kaip vyro ir moters sąjungą laisva valia ir šeimą kaip tautos gyvastingumo sąlygą.

Tėvai turi teisę pasirinkti jiems priimtiną vaikų auklėjimo būdą.

Visokios praktikos, surištos su eugenika, visoks žmogaus kūno ar jo dalių naudojimas pasipelnymui, o taip pat žmogaus klonavimas yra draudžiamas.

Žmogaus vertė yra nelygstama. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę ir vertę; embrionas ir vaisiaus gyvybė turi būti saugoma nuo pat pradėjimo.

Turbūt nebus sunku atpažinti, kad šios nuostatos yra įkvėptos laisvai verčiant naująją Vengrijos Konstituciją. Pagarba ir padėka už ją narsiajai vengrų tautai ir jos vadams. Senasis 1848 m. revoliucijos šūkis – laisvas žmogus laisvoje tautoje – tebegalioja!

——————————— 

* Pranešimas, skaitytas VU vykusiame Lietuvos–Vengrijos forume 2012 m. rugsėjo 25 d.

Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.

Voruta. – 2012, spal. 13, nr. 21 (759), p. 10.

Lietuva - Vengrija , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra