Algirdas Grigaravičius. Vinkšnabrasčio kaimas ir dvaras tarpukaryje

Autorius: Data: 2019-05-13 , 10:19 Spausdinti

Algirdas Grigaravičius. Vinkšnabrasčio kaimas ir dvaras tarpukaryje

Vinkšnabrasčio kaimo pavadinimas. J.Vercinkevičiaus nuotr.

Algirdas GRIGARAVIČIUS, www.voruta.lt

Pradžioje trumpai skaičiais apie Ukmergės apskrityje prie demarkacijos linijos buvusį Musninkų valsčių, kuriam priklausė Vinkšnabrastis, tarpukaryje. Lenkai buvo atplėšę šiuos kaimus: Kernuvką, Europą, Medžionis, Pakelnius, Padvarius, Miliūnus, Papernę, Užublandžius, Žirnavagius, Jauniunus, Rokiškius, Draučius. Palyginus nedideliame valsčiuje 1937 m. kovo 22 d. žiniomis buvo 8 500 gyventojų (1938 m. rugsėjo mėnesį jų skaičius išaugo iki 9060), 1552 ūkiai, 17 783 ha žemės (iš jų 2 200 ha miško), 8 pramonės ir 35 prekybos įstaigos. 1936 m. balandžio 7 d. žiniomis valsčius turėjo 45,5 km II rūšies kelių, iš viso kelių turėti 135 kilometrai, juos jungė trys gelžbetoniniai ir 13 medinių tiltų.[1] Iki I pasaulinio karo valsčiuje buvo dvi pradinės mokyklos, o 1938 m. rugsėjo 10 d. žiniomis jau 22, savas patalpas turėjo 12, likusios veikė nuomojamuose namuose, lapkričio 10 d. rašte nurodyta, kad valsčiuje 8500 gyventojų, turinčių 1620 ūkių, bet 350 šeimų neišsirašo ir neskaito jokių lietuviškų laikraščių.[2] 1928 m. pradžioje Kaune apie metus laiko ėjo Lietuvos vyriausiojo  kooperacijos komiteto organas „Gerovė“, kurį siuntinėjo smulkaus kredito bankų nariams. Musninkų valsčiuje leidinį gaudavo 194 žmonės, tarp kurių ir keturi iš Vinkšnabrasčio kaimo – Augustas Amulis, Jurgis Krūminas, Malvina Rakauskaitė (taip sąraše) ir Kostas Vildžiūnas.[3]

Valsčiaus neaplenkė ir visą Lietuvą apėmę vajai. 1938 m. pavasarį Musninkuose ir pakelėse pasodinti 4 348 medeliai. Gegužės 7 d. valsčiaus valdžia apskričiai raportavo, kad pasodinti 4 568 medeliai, o dar reikėtų beveik keturių tūkstančių.[4] II pasaulinio karo metais kamavo priverstinės aukos ir rekvizicijos. 1942 m. vasario mėnesį kariuomenei Pranas Vercinkevičius ir Jurgis Krūminas iš Vinkšnabrasčio paaukojo trumpus kailinius, o Kostas Vildžiūnas ir Stasys Bukauskas su Vladu Krogertu iš Santariškių – ilgus, po vieną du avikailius davė santariškiai Vacys Lukoševičius, Vladas Turgušas ir Edvardas Krasauskas. Birželį už rekvizuotus arklius po 100 papirosų gavo vinkšnabrastiškiai Juozas Amulis, Jurgis Vilkevičius ir K. Vildžiūnas.[5] Tų metų valsčiaus „eržilų sąraše“ iš Vinkšnabrasčio įrašyti Juozas ir Antanas Makarskai, turėję keturių ir penkių metų sartus eržilus su žvaigžde kaktoje bei Kostas Vildžiūnas su septynmečiu. Iš naujakurių Santariškėse tepateko Vytas Pavasaris su dešimties metų sarčiu.[6]

1935 m. pavasarį valsčiuje traktorius laikė tik Vladas Kačinskas iš Musninkų dvaro ir Kostas Vasiliauskas, gyvenęs Bilotuose, o kitų metų balandžio 9 d. Stepas Kačinskas iš minėto dvaro prašė įregistruoti vienintelį valsčiuje automobilį „Ford“. 1929 m. gamybos mašina buvo įkainota 7 000 litų. 1935 m. gegužės mėnesį ūkininkai reiškė nepasitenkinimą bekonų surašinėjimu, paaiškėjo, kad juos augina 1 199 ūkininkas, o tinkamų eksportui surašė 561.[7]

Pašto agentūrą Musninkuose atidarė 1924 m. rugsėjo mėnesį. Jai vadovavo Stasys Vilkevičius iš Kaimynėlių kaimo. Metams nepraėjus, 1925 m. rugpjūčio 1 d. ją pakeitė „pašto telefono įstaiga su visų rūšių operacijomis“, kurios vedėju paskyrė I eilės laiškininką Kazį Striogą. 1937 m. spalio mėnesį miestelyje buvo šeši vietiniai telefono abonentai ir penki tarpmiestiniai. 1940 m. balandį Ukmergės telegrafo-telefono rajonas planavo nutiesti telefono liniją Musninkai-Širvintai, panaudojant 267 stulpus.[8]

Tikslo tyrinėti visuomeninį vietinių gyventojų aktyvumą nebuvo, bet pateikti vieną kitą jo pasireiškimo faktą derėtų. Kokių korespondencijų ar žinučių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuviškoje periodikoje iš Vinkšnabrasčio ir jo apylinkių neaptikome. Teradome dvi  korespondencijas iš Vindeikių „Vilniaus žiniose“ 1906 m. kovo 19 d. ir „Tėvynės sargo“ 1918 m. liepos 7 d. numeriuose. Dėmesys kreiptas į skaitlingiausias tarpukaryje organizacijas.

Vilniui vaduoti sąjungos skyrius Musninkuose, vadovaujamas mokytojo Simo Bakšio, įkurtas 1931 m. gegužės 16 d. Įsirašė 21 asmuo, iš kurių ir penkios moterys. Po trejų metų jį pakeitė Juozas Strockis iš Viršuliškių kaimo. Revizorius iš Kauno 1933 m. rugsėjo 15 d. lankymo apyskaitoje fiksavo, kad skyrius nors ir mažas, bet veiklus, per metus sugebėjo surengti 14 paskaitų ir 4 vakarus. 1934 m. spalio 11 d. skyriuje jau buvo 59 nariai.[9] Sąjungos ginkluotoms krašto pajėgoms remti skyrius įsikūrė 1937 m. vasarį. 1940 m. pavasarį buvo surinkti 875 litai aukų. Pirmajai skyriaus valdybai pirmininkavo policijos nuovados viršininkas Antanas Vainilauskas, 41 m. amžiaus, sekretoriumi išrinktas 29 m. turintis pienininkas Matas Jusevičius, iždininke 33 m. mokytoja Anelė Kilijonaitė. Tautininkų inicijuotos 1927 m. Lietuvos ūkininkų vienybės padalinys 1931 m. gruodžio 29 d. įsteigtas Vindeikiuose (skyriaus pirmininkas Pranas Jankūnas, sekretorius Mikalojus Jankūnas, kasininkas Juozas Didžiūnas). Kaip neveikiantį Ukmergės apskrities viršininkas 1935 m. gegužės 8 d. išregistravo iš draugijų rejestro. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Musninkų kuopoje 1924 m. buvo 29 nariai. Jai 1929 m. pirmininkavo Juozas Bernotas iš Vindeikių, o nuo 1935 m. gegužės mėnesio jos sekretoriumi buvo Albinas Aldonis, pagal vieną dokumentą gyvenęs Paširvinčiuose, kitą – Vinkšnabrastyje.[10] 1924 m. liepos 27 d. įvyko steigiamasis Lietuvos žemės ūkio darbininkų profsąjungos vietinio skyriaus susirinkimas, įstojo 27 asmenys, pirmininku išrinko Antaną Mickų iš Mikailiškių kaimo.[11] Lietuvių tautininkų sąjungos skyrius įkurtas 1928 m. sausio 18 d., įsirašė 21 asmuo, kurių tarpe Mikas Dubietis ir Mikalojus Jankūnas iš Vindeikių, Montinionių dvaro centrą įsigijęs Kronikas Rubinas, 1922-1926 m. nuomojęs Vinkšnabrasčio dvarą. Gruodžio 31 d. visuotiniame susirinkime išreikštas pageidavimas turėti valsčiuje daugiau mokytojų tautininkų, nes bėra vienas „šiek tiek tautiškai susipratęs“.[12] 1930 m. gegužės 15 d. apskrities tautininkų sąraše skyriuje jau 18 narių.[13] 1920 m. Ukmergės apskrityje sparčiai steigėsi šaulių būriai. Musninkų būrys įsikūrė 1921 m. birželio 17 d. (steigėjai Jonas Kološka, Vincas Cesiūnas ir (?) Milkevičius). 1938 m. sausio mėnesį turėjo 45 narius. Šauliai daug kuo prisidėdavo prie vietinio kultūrinio gyvenimo ir sporto populiarinimo valsčiuje. Dažniausiai rengdavo paskaitas, pavyzdžiui, 1934 m. kovo 11 d. mokytojas Edmundas Kondrackas gausiai susirinkusiems kalbėjo apie tautiškumą ir Tėvynės meilę kaip šauliško gyvenimo pagrindus.[14] 1930 m. balandį iš Lyduokių būrio į Musninkų būrį, turėjusį dvyliktą numerį, persikėlė Stasys Bukauskas ir Vladas Krogertas. Jam dar priklausė Stasys Aniukštis, Viktoras, Leonas ir Juozas Griniai (dokumentuose jų pavardė vienur Grinis, kitur Grinys).[15]1939 m. būrys turėjo sporto klubą „Liūtas“, narių skaičius svyravo tarp 42 ir 50 žmonių, pavyzdžiui, 1935 m. kovo 24 d. susirinkime dalyvavo 47 šauliai ir 3 kandidatai.[16] 1931-1932 m. kukliai pasireiškė vietinis Vytauto Didžiojo komiteto skyrius, surinkęs 92 litus žmonių aukų. Keisti požiūrį į gyvūnus stengėsi Lietuvos gyvulių globos draugijos skyrius, įsisteigęs 1937 m. kovo 4 d., valdybos pirmininku išrinkus policijos nuovados viršininką A. Vainilauską.[17] Daug geriau sekėsi Musninkų žemės ūkio kooperatyvui, įsteigtam 1933 m. gegužės 21 d. Pirmais veiklos metais narių buvo 173, o 1935 m. jau 195. Per pirmuosius metus pelno turėjo 750 litų, 1939 m. – 3344 litus ir kooperatyvo parduotuvę Kernavėje.[18] Tad turime pažymėti, jog Vinkšnabrasčio ar Santariškių gyventojų narystė visuomeninėse ir politinėse organizacijose reta.

Žinių apie Vinkšnabrasčio dvarą ir kaimą iš XIX a. beveik nėra. Lenkiškas geografinis žinynas nurodo, kad 1865 m. kaime buvo 23 „revizinės sielos“, kitais metais – 14 dūmų (sodybų) su 108 katalikais, dvaras vadinamas Vebrionių dvaro palivarku (336 dešimtinės žemės, tame tarpe 141 lapuočių miško), kuris 1848 m. iš Daumantų-Siesickių perėjo Lukoševičių (Lukaševičių) giminei.[19] Viktoras Lukoševičius Vilniaus „jungtinių teismų rūmų“ 1873 m. gruodžio 13 d. vykdomuoju raštu dvarą įpėdinystės teisėmis įgijo iš tėvo Juozo. Pagal Vilniuje Vokiečių taikos teisėjo 1918 m. liepos 30 d. patvirtintą jo testamentą dvaras paliktas sūnui Stasiui. 1922 m. paveldėtojai, Viktoro našlė Leonija Lukoševičienė, dukra Vanda Andziejauskienė, sūnūs Stasys ir Leonas Lukoševičiai, dvarus persidalino, Vikšnabrastį paliekant dukrai, kuri už 30 000 litų nusavintą dvaro turtą ir žemę įkeitė Povilui Grinevičiui 1931 m. spalio 9 d.[20] Tad dvaro teisinė situacija iki 1932 m. spalio 4 d. Žemės reformos valdybos nutarimo buvo neaiški. Valdžia dvarų persidalinimo nepripažino. Ponia Leonija buvo antra žmona, o Stasys gimė pirmoje santuokoje, todėl 1921 m. balandžio 14 d. Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įgaliotinio Trakų apskrityje paprašė grąžinti Montinionių ir Vinkšnabrasčio dvarus. Pakviesta iš Narvydiškių dvaro pas įgaliotinį, balandžio 8 d. sužinojo, kad dvarai, priklausantys nežinia kur esančiam Stasiui Lukoševičiui, bus paimti valdžios žinion. Tai kovo 3 d. nutarė Trakų apskrities žemės ūkio komisija, pirmininkaujant vietiniam taikos teisėjui. Vinkšnabrasčio žemės turėjo būti išnuomotos aplinkiniams bežemiams ir mažažemiams.[21]

Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1923 m. duomenimis kaime būta 13 ūkių ir 86 gyventojai, dvare – 14 ūkių ir 65 gyventojai.[22] 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio gyventojų surašymo žiniose Vinkšnabrasčio ir Santariškių kaimuose užfiksuota po 15 ūkių, kas rodo jų bendruomenių stabilumą.[23] Kai kuriuose tarpukario dokumentuose rastume ir Vinkšnabridžius. 1942 m. sausio 30 d. valsčiaus vietovių sąraše nurodytas tik Vinkšnabrasčio kaimas ir Santariškių vienkiemis, nors 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo žiniose tokiu pačiu pavadinimu yra kaimas.[24] Pagal „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“, paskelbto 1925 m. rugpjūčio 5 d., 70 paragrafo 1 papildymą išparceliuotus dvarus pavadinti kaimais, jiems nustatant pavadinimus, turėjo apskričių žemės tvarkytojai, bendrai patvirtintus žemės ūkio ir vidaus reikalų ministrų „Išparceliuotų dvarų pavadinimų pakeitimo kaimais“ sąrašus „Vyriausybės žiniose“ skelbė Žemės reformos valdybos valdytojas J. Daniliauskas.[25] Išparceliuotas Vinkšnabrasčio dvaras Santariškių kaimu tapo 1928 m. lapkričio mėnesį.[26]

            Dvaro naujakurių tapimas gautų sklypų savininkais ir kaimo išskirstymas viensėdžiais dėl teisinių dalykų ir kilusio konflikto dėl bendrų ganyklų su dvaru panaikinimo smarkiai užsitęsė. Tačiau tai nelaikytina kokia ypatinga išimtimi tarpukaryje.

            Iki parceliacijos 1922-1926 m. Žemės ūkio ministerija dvarą nuomojo Ruvimui Kronikui. 1926 m. liepos 20 d. apskrities žemės tvarkytojo padėjėjo Almonaičio vadovaujama komisija patikrino nuomininkų Pėsos ir Ruvimo Kronikų, turėjusių pagal sutartį jai pasibaigus apsėti rugiais 30 ha. Apžiūrėjus pasirodė, kad jie prastos būklės, „nei pusė sėklos negrįš“, nes ruduo buvo lietingas ir esantys „lomingoje vietoje“ žiemkenčiai neužderėjo. Jų derlius blogas ir gretimuose kaimuose.[27]

Vladas Danielius. Apie 1976 m. Monkevičiaus nuotr.

            Pirmieji dvaro parceliacija susirūpino kaimo gyventojai, apie tai sužinoję iš 1924 m. kovo 15 d. penktojo „Ukmergės garso“ numerio, priminę 25 d. apskrities žemės tvarkytojui, kad 1861 m. dvarą valdęs Viktoras Lukoševičius iš jų senelių gąsdinimais ir apgaule atėmė apie 5 ha sklypą, vadinamą „Duobialka“, todėl prašo atstatyti neteisybę ir jo nepriskirti dvarui.[28] Ukmergės apskrities žemės tvarkytojas 1925 m. balandžio 15 d. nurodė matininkui J. Čepaniui parengti dvarą parceliacijai.[29] Gegužės 26 d. kaimas išrinko tris įgaliotinius aplinkinei sienai nustatyti – Praną Vercinkevičių, Kostą Vildžiūną ir Bronių Grinį.[30] Jau liepos 4 d. apskrities žemės reformos komisija nutarė paskirstyti 233 ha dvaro žemės, paliekant 3 ha pradinei mokyklos ir  laikinai valdžios žinioje 30,59 ha ganiavos servitutui tarp kaimo ir dvaro likviduoti. Žemės čia gauti pareiškė norą 98 asmenys, iš kurių 34 tuo metu buvę ar esantys kariškiai, patenkino 23 prašymus: keturių gretimo Vindeikių kaimo mažažemių, trijų bežemių iš Vinkšnabrasčio kaimo, likę dar atliekančių tarnybą Kaune trijų kariškių ir kitų apskrities valsčių gyventojų.[31] Kariais savanoriais nurodyti aštuoni kandidatai žemei gauti: Juozas Aniukštis, Juozas Kelmelis, Antanas Grižas, Vacius Radomanskis, Ignas Paciūnas, Vladas Krogertas, Vacius (Vaclovas) Lukoševičius, Vladas Danielius. Iš dvaro parceliacijos byloje esančių karo komendantų ir karinių dalių vadų pasirašytų liudijimų galima konkretizuoti jų tarnavimo kariuomenėje savanoriais aplinkybes. V. Danielius iš Obelių kaimo Ukmergės valsčiuje eiliniu tarnavo Ukmergės komendantūroje nuo 1919 m. spalio 1 d. iki 1920 m. vasario 20 d., vėliau perkeltas į II divizijos IX pėstininkų pulką, iš kurio paleistas į atsargą 1922 m. balandžio 3 d. Iš to paties kaimo kilęs V. Lukoševičius, g. 1899 m., tame pačiame pulke nuo spalio 1 d., išėjo į atsargą keliomis dienomis anksčiau. Abu dalyvavo mūšiuose. J. Aniukštis iš Mažutiškių vienkiemio nuo 1919 m. birželio 3 d. iki demobilizacijos 1922 m. tarnavo kunigaikščio Vaidoto VIII pėstininkų pulke. Vyresnysis leitenantas A. Grižas iš Šeduikių kaimo Svėdasų valsčiuje Rokiškio apskrityje nuo 1920 m. spalio 13 d. Didžiojo kunigaikščio Gedimino VI pėstininkų pulke, iki 1924 m. buvo pulko mokomosios artilerijos baterijos vadas. I. Paciunas iš Labanosių kaimo Veprių valsčiuje nuo 1919 m. gegužės 8 d. tarnavo Panevėžio batalione, vėliau – Karaliaus Mindaugo IV pėstininkų pulke. Iš kariuomenės paleistas spalio 18 d. kaip įgijęs širdies ydą (vitium cordis). Jo brolis Kazys 1919 m. žuvo kovose su bolševikais. V. Krogertas, Jono s., iš Lyduokių miestelio I pėstininkų pulke išbuvo nuo 1919 m. gegužės 15 d. iki 1921 m. gruodžio 4 d. V. Radomanskis iš Pabaisko miestelio 1919 m. balandžio 11 d. III baterijos artileristas. Matyt, ten išbuvo iki demobilizacijos 1922 m. balandyje, nes pateikė prie prašymo žemei gauti 1921 m. kovo 24 d. „liudymą“, kuriame nurodyta, jog pareigas atlieka gerai ir baustas nebuvo. J. Kelmelis iš Pyplių kaimo Gelvonų valsčiuje 1922 m. gruodžio 10 d. pasirašytoje VI pėstininkų pulko vado atestacijoje nurodyta, kad į pulką savanoriu stojo 1921 m. lapkričio 7 d. ir tarnavo iki 1922 m. balandžio 10 d. Visi jie buvo bežemiai, 27-29 m. amžiaus, jau sukūrę šeimas,

1926 m. rugsėjo 2 d. apskrities žemės reformos komisija, svarstydama Vinkšnabrasčio dvaro ir kaimo „prorėžų“ panaikinimo klausimą, konstatavo, jog naujakuriai žemę valdo nuomininkų teisėmis, o kaimo gyventojai nesutinka dėl abiems pusėms naudingų pakeitimų, norėdami daugiau ir geresnės žemės, todėl kreipėsi į žemės ūkio ministrą, kad šis įsakytų kartu su „prorėžių“ likvidavimu išskirstyti kaimą „viensėdžiais priverstiniu būdu“.[32] Žemės ūkio ministerija suabejojo ganiavos servituto buvimu ir apskrities komisijos patvirtintus sprendimus per savo atstovą advokatą M. Šlėnį apskundė Vyriausiajai žemės tvarkymo komisijai. Ši 1929 m. birželio 10 d. apskrities komisijos sprendimus paliko galioti, bet bylą grąžino vietinėms žemės tvarkymo įstaigoms „ganiavos servitutų likvidavimo projektui sudaryti“.[33] 1932 m. liepos 17 d. pagaliau, nes vietiniai ūkininkai likviduoti buvo paprašę dar 1925 m., suėję 15 savininkų pritarė matininko Prano Žukausko sudarytam projektui, matavimo darbus natūroje trijose vietose, vietinių vadinamose „Pamoliupe“, „Velkelka“ ir „Sienamiškiu“, turėjo atlikti matininkai  J. Čepanis ir Gudynas.[34]  Ganiavos servitutų likvidavimo plano projektą, sudarytą P. Žukausko, Ukmergės apygardos žemės tvarkymo komisija patvirtino 1933 m. vasario 17 d., o birželio 19 d. – Vyriausioji žemės tvarkymo komisija.[35] Jo įgyvendinimas su būtinais formalumais užsitęsė pora metų, nes Žemės reformos valdybos buhalterija pranešimą apie mokesčius siuntė 1936 m. birželio 9 d., kuriame įrašyta penkiolika žemės gavusių savininkų: Amulienė Marijona (0,57 ha), Amulienė Juzė (1,14 ha), Amulis Jonas (0,22 ha), Amulis Juozas (0,89 ha), Grinius Bronius (3,39 ha), Grinienė Aleksandra ir Grinius Antanas (3,39 ha), Karinauskas Pranas (1,14 ha), Makarskas Baltrus (2,25 ha),  Ragaitė Malvina (1,71 ha), Krūminas Jurgis (3,38 ha), Vildžiūnas Kostas (1,68 ha), Vildžiūnaitės Stefanija ir Ona (1,14 ha), Vercinkevičius Pranas (1,68 ha), Milkevičius Jurgis (3,39 ha), Vildžiūnienė Pranė (1,14 ha).[36]

Mykolas Bukauskas tremtyje Igarkoje 1953 m.

            1926 m. rugpjūčio 20 d. matininkas J. Čepanis sukvietė kaimo žemės savininkus Antaną Karianiauską (taip dokumente), Bronių Grinių, Aleksandrą Grinienę, Praną Vercinkevičių, Kostą Vildžiūną, Jurgį Milkevičių, Juozą ir Joną Amulius, siūlydamas už turimus rėžius (142 ha) atitinkamą plotą dvaro žemės, tačiau nieko nesutarė. Matininkas nusprendė keičiamoms žemėms įkainoti paskirti komisiją. Po trijų dienų Ukmergės apskrities žemės tvarkytojui parašė, kad kaimo žemės rėžių su dvaru panaikinimas sulaukė įvairiausių trukdymų, nes gyventojai turi didelį pelną, savo gyvulius ganydami po visus dvaro krūmynus. „Dar jie mano, kad valdžia galų gale duos jiems tokį sklypą žemės už jų rėžius, kokį jie panorės ir kad valdžia su žemės verte nesiskaitys, kad tik panaikint rėžius. O kai kurie iš savininkų tiesiog sako: „Dabar mūsų valdžia ir mums duos to, ką mes panorėsim.“[37] 1927 m. gegužės 13 d. savo pasipriešinimo išskirstymo vienkiemiais motyvus kaimo gyventojai išdėstė Žemės tvarkymo departamento direktoriui: „Mūsų kaimo žemė yra prorėžiuose su Vinkšnabrasčio dvaro žeme. Todėl parceliuojant dvaro žemę einant Žemės reformos valdybos nutarimu 1926 m. lapkričio mėn. 10 dieną pavesta kartu su panaikinimu prorėžų išskirstyti mūsų kaimo žemę į vienkiemius. Skirstymas mūsų kaimo žemės į vienkiemius pridarys mums daug nuostolių ir visokių ekonominiu atžvilgiu nepatogumų. Nes per paskutinius dvejus metus būnant visai prastam derliui esame mes labai nubėdnėję, nes turėjome per minėtus ištisus metus pirkti duoną ir pašarą gyvuliams išesame nepasiruošę išsikėlimui į vienkiemius. Todėl toks išsikėlimas bus labai sunkus, o gal ir nepakeliamas. Nes mūsų trobesiai randasi prastoj padėty todėl einant mums į vienkiemius, tai daug reikėtų naujos medžiagos dėl pastatymo trobesių, o mes neturime nuosavo miško, nei lėšų, kad galėtumėm iš valdžios mišką pirkti. Dėlei aukščiau nurodytų priežasčių nuolankiai prašome Gerb. Direktoriaus atidėti skirstymą mūsų kaimo keliems metams ir tuo būdu galimybę ekonomiškai sustiprėti po sunkių ir nederlingų metų ir prisirengti išsikėlimui į vienkiemius. Prašome greito parėdymo, nes  matavimo darbai greitai prasidės.“ Gegužės 19 d. kaimo įgaliotiniai K. Vildžiūnas ir Stasys Vercinkevičius Kaune to paties paprašė žemės ūkio ministro. Jo 24 d. rezoliucija skelbė: „Atidėti.“[38] Peripetijos su dvaru lėmė, kad išsiskirstyti vienkiemiais sutarė 1940 m. kovo 6 d.[39]

            Ne trumpesnis laike buvo dvaro savininko teisių ir jo žemės paėmimo Žemės reformos reikalams klausimas. Aiškų ir galutinį nutarimą dėl Viktoro Lukoševičiaus įpėdiniams priklaususio Montiniškių dvaro  (692 ha, iš jų 310 ha miško), išskyrus 1925 m. rugpjūčio 18 d. parduotą Rubinui Kronikui nenusavinamos žemės normą 80 ha, ir Vinkšnabrasčio dvaro (415 ha, iš jų 146 ha miško), išskyrus 1923 m. balandžio 19 d. parduotus Jurgiui Vilkevičiui penkis 17,48 ha ploto sklypus, žemių perėmimo Žemės reformos reikalams Žemės reformos valdyba tepriėmė 1932 m. spalio 4 d.[40] Nors dvaras išparceliuotas 1925 m., tačiau sklypai apmatuoti 1927 m. gegužę. Tų metų birželio 15 d. naujakuriai, įsivardiję sklypininkais, apskrities žemės tvarkytojo prašė pagreitinti nuosavybės įforminimą, nes „nuo parceliavimo dienų žemė yra labai silpnai dirbama, bet dar labiau netręšiama“, duodant suprasti, kad tinkamai įdirbti ir įtręšti teįmanoma nuosavą, o ne iš valdžios nuomojamą sklypą.[41]

            1934 m. gruodžio 14 d. Kauno apygardos teismas atmetė dvaro paveldėtojo Stasio Lukoševičiaus įgaliotinio prisiekusiojo advokato padėjėjo L. Šmulkščio skundą dėl minėto Žemės reformos valdybos 1932 m. spalio 4 d. nutarimo, kuris rėmėsi Žemės reformos įstatymo pirmojo straipsnio punkto „e“ pakeitimu, kur nustatyta, kad valstybės žinion paimamos žemės tų „privatinių savininkų ar jų įpėdinių, kurie tarnavo Belmonto ar Virgoličo ginkluotuose būriuose, tarnavo ar tarnauja lenkų kariuomenėje, dirbo ar dirba prieš Lietuvos nepriklausomybę, ką nustato Žemės reformos valdyba.“[42] Teismas konstatavo, kad Politinės policijos atliktos kvotos duomenimis ir byloje apklaustų liudininkų parodymais aiškiai ir tvirtai nustatyta, kad skundėjas S. Lukoševičius tarnavo lenkų kariuomenėje 13-ame ulonų pulke, įsiveržusiame 1920 m. „į Lietuvos gilumą apie Troškinus“, liudininkai matė skundėją tarnaujant tame pulke, kada jisai stovėjo Vindeikių ir Kaimynėlių kaimuose.[43]

            Vinkšnabrasčio dvaras valdžios žinion perimtas 1926 m. liepos 20 d., o likviduoto turto apyskaita patvirtinta 1930 m. kovo 12 d.[44] Visi trobesiai, dažnai dengti šiaudais, apibūdinti kaip blogos ir labai blogos būklės. Todėl rengti varžytines buvo keblu ir jie perleisti naujakuriams, daugiausia kariams bežemiams, įpareigojant per vienus metus nukelti į savo sklypus.[45] Apie perleidimo priežastis apskrities žemės tvarkytojas 1927 m. gruodžio 16 d. pranešė Žemės reformos departamentui, kad dalis „pargriuvusių“ trobesių atiduoti pavasarį, nes :nebuvo galimybės apsaugoti juos nuo išvogimo, tuo labiau, kad jie stovėjo prie pat vieškelio“, o „kitų trobesių dėl jų didumo pavieni asmenys, turintieji pirmenybę, nesutiko imti“, palikti gi trobesius be jokios priežiūros buvo negalima.[46] Likviduojant dvaro sodą, Ignui Paciūnui už 787 litus perleista 90 obelų ir 15 kriaušių, turėjusių 40-50 metų, o Edvardas Krasauskas už dvigubai jaunesnes 110 obelų ir 35 kriaušes turėjo sumokėti 820 litų.[47] 1927 m. dvare buvo 19 trobesių (gyvenamasis namas ir tvartas su 3 ha sklypu, skirti pradžios mokyklai, nebuvo perleisti), kai kurie iš jų – daržinė, vienas iš dviejų tvartų ir klojimas – buvo įspūdingi savo didumu: 1) gyvenamasis namas, medinis šiaudiniu stogu (ilgis 21 m., plotis 9 m., aukštis 2,5 m.), blogos būklės; 2) medinė kalvė, dengta „lentomis“ (5×5×2), blogos; 3) ledainė, dengta šiaudais (4,5×4,5×1,5), „netikusi“; 4) plytinė, iš plytų, be stogo (8×8×2), taip pat; 5) klėtis, medinė, dengta šiaudais (19×6×2,5), „vidutinė“; 6) daržinė, medinė, dengta gontais (42×14×2), „netikusi“; 7) gyvenamasis namas, medinis, stogas gontų (18×10×2,5), „netikęs“; 8) tvartas, medinis, dengtas šiaudais (21×10×2), „blogas“; 9) gyvenamasis namas, medinis, gontų stogu (18×10×2,5), „netikęs“; 10) tvartas, medinis, dengtas gontais (55×18×2), „vidutinis“; 11) klojimas, medinis, šiaudų stogu (54×16×3), „blogas“; 12) gyvenamasis namas, medinis šiaudiniu stogu (18×8×2,5), „netikusi“; 13) tvartelis, medinis, dengtas šiaudais (10×5×1,5), „bloga“; 14) gyvenamasis namas, medinis šiaudiniu stogu (15×8×2), „netikęs“; 15) klėtis, medinė, dengta šiaudais (6 ×6×2,5), „netikusi“; 16) gyvenamasis namas, medinis, šiaudų stogu (16×7,5×5,2), „netikęs“; 17) tvartelis, medinis, dengtas šiaudais (14×6×2), „netikęs“. Pradinė trobesių varžytinių kaina siekė nuo 70 iki 500 litų.[48] Pusė trobesių buvo iš rąstų, kas fiksuota 1926 m. liepos 20 d. dvaro perėmimo akte, tačiau surašinėjant vietoje, visi įvardinti mediniais.[49] Trobesius gavo: I. Paciūnas (taip dokumente), Nr. 1-5 už 1230 litų, ledainę už 10 litų, V. Radomanskis dalį klėties (Nr. 5) ir daržinę (nr. 6) už 1030 litų, J. Aniukštis gyvenamąjį namą (Nr. 7)  ir tvartą (Nr. 8) už 1100 litų, gyvenamąjį namą (Nr. 9) pusiau pasidalijo Albinas Aldonis ir V. Lukoševičius, turėdami sumokėti po 400 litų, didįjį tvartą (Nr. 10) dalimis gavo E. Krasauskas, J. Kelmelis, V. Krogertas, V. Svilainis, J. Klimašauskas, V. Danielius ir V. Lukoševičius, kiekvienas mokėdamas po 500 litų, didįjį klojimą (Nr. 11) pasidalino V. Danielius ir S. Bukauskas, turėdami sumokėti po 500 litų, gyvenamąjį namą ir tvartelį (Nr. 12 ir 13) už 200 litų gavo Jurgis Jurkevičius, kitą namą (Nr. 14) už 120 litų – V. Danielius, namą, klėtį ir tvartelį (Nr. 15-17) už 290 litų – Kazys Survila. Skolos buvo išdėstytos dešimčiai metų.

Rapolas Bukauskas, Ona Bukauskaitė tremtyje Igarkoje 1953 m.

1928 m. rugpjūčio 30 d. Musninkų valsčiaus Paširvinčio seniūnijos žemės rūšiavimo žiniaraščiuose buvo įrašyta penkiolika Vinkšnabrasčio dvaro naujakurių: Vladas Krogertas (13,7 ha), Vladas Danielius (12,5 ha), Ignas Paciūnas (12,1 ha), Edvardas Krasauskas (14,2 ha), Vacius Lukoševičius (11,7 ha), Vladas Svilainis (12,4 ha), Kazys Survilas (15,1 ha, ariamos tik 4 ha), Jonas Klimašauskas (15,1 ha), Vacys Radomanskis (15,3 ha), Justas Vabalas (15 ha, vien ganyklos), Edmundas Navickas (13,8 ha), Stasys Bukauskas (12,2 ha), Mikas Jurkevičius (2 ha), Juozas Kelmelis (8,4 ha), Antanas Grižas (10,6 ha). Keturiolikai Vinkšnabrasčio kaimo savininkų bendrai priklausė 183,94 ha žemės.[50]

Jonas Klimašauskas 1929 m. kovo 8 d. pateikė Žemės reformos valdybai tokį prašymą: „Vinkšnabraščio dvare man yra skirta 15 ha žemės. Tame plote dirbamos žemės yra tik 4 ha, o visa kita sudaro šlapios pievos. Pereitais metais dėl lietingos vasaros visi pasėti javai pražuvo. Taipogi pražuvo ir pašaras ir tuo būdu ne tik kad pats neturiu ko valgyti, bet ir gyvulių nėra kuo šerti. Dėl nurodytos priežasties yra būtinai reikalinga paskola, kadangi žemės perleidimo aktas pas Vyresnįjį notarą dar nepažymėtas [neįregistruotas], tai paskolos gauti negalima. Turėdamas galvoje tai, kas aukščiau pasakyta, turiu garbės prašyti Valdybą atsižvelgiant į sunkią mano padėtį, prašyti p. Vyresnįjį Notarą pažymėti mano žemės perleidimo aktą be eilės.“[51] Ukmergės apskrities žemės reformos komisija neturintiems nuosavybės dokumentų naujakuriams dar 1927 m. lapkričio 25 d. po 210 litų paskolos žemės ūkio inventoriui įsigyti suteikė Vaclovui Lukoševičiui, Vladui Svelainiui (taip dokumente), Vladui Danieliui, Vladui Krogertui, Stasiui Bukauskui ir J. Klimašauskui.[52]

Kaimas išskirstytas vienkiemiais 1940 m. Amulio Simono 17 dešimtinių (1,09 ha) tais metais valdė Vidžiūnienė Pranė (6,19 ha), Amulis Ignas (3,10 ha), Amulis Pranas (3,09 ha), Amulis Juozas (4,96 ha), Amulis Jonas (5,24 ha, 4 ha gavo iš dvaro); Čerkeso Simono ūkį  – Vilkevičius Jurgis (18,57 ha), Vidžiūno Juozo – Kruminas Jurgis (18,57 ha), Vildžiūno Motiejaus – Vildžiūnas Kostas (9,29 ha), Amulienė Marijonas (3,10 ha), Purienė Stefanija (6,18 ha), Rago Juozo – Survilienė Malvina (9,29 ha), Rago Baltraus – Vercinkevičius Panas (9,28 ha), Gryniaus Juozo – Gryniai Antanas ir Emilija (18,57 ha), Gryniaus Justino – Grynius Adomas (6,19 ha), Grynius Stepas (2,39 ha), Grynienė Veronika su sūnumis Jeronimu ir Stasiu bei dukra Ona (10,06 ha), Makarsko Jono – Makersko Baltraus įpėdiniai (12,38 ha), Karaniauskienė Juzė (6,19 ha). 18 savininkų valdė 152,5 ha žemės. Pradedant P. Vildžiūniene ir baigiant S. Puriene paveldėtojai ar faktinieji savininkai buvo gavę šeštadalį, trečdalį ar pusę „dubos“ dalies.[53]

Tokia sudėtinga ir painoka Vinkšnabrasčio dvaro parceliacijos ir kaimo išskirstymo vienkiemiais istorija. Gavome įsitikinti, kad konkrečios vietos ir jos žmonių likimą detaliau pažinti yra įmanoma, bet tai labai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas.

[1] LCVA, F. 1261, AP. 2, B. 22, L. 12-13.

[2] LCVA, F. 1261, AP. 2, B. 13, L. 275.

[3] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 4551, L. 134-135.

[4] LCVA, F. 1261, AP. 2, B. 34, L. 44, 47.

[5] LCVA, F. 1696, AP. 3, B. 6, L. 47 a. p., 48, 50, 161 a. p.-162.

[6] LCVA, F. R-1314, AP. 2, B. 462, L. 42 a. p.

[7] LCVA, F. 1261, AP. 2, B. 12, L. 15; B. 10, L. 20 a. p.; B. 6a, L. 17, 76, 139; B. 7a, L. 94.

[8] LCVA, F. 1016, AP. 3, B. 481, L. 3, 9, 35; AP. 2, B. 108, L. 3; B. 251, L. 1.

[9] LCVA, F. 565, AP. 1, B. 524, L. 35, 38 ir a. p., 40.

[10] LCVA, F. 410, AP. 8, B. 13, L. 1, 4; B. 95, L. 1, 8; B. 111, L. 6, 13 a. p.; AP. 16, B. 13, L. 1.

[11] LCVA, F. 567, AP. 1, B. 400, L. 4.

[12] LCVA, F. 554, AP. 1, B. 976, L. 1, 3, 6..

[13] LCVA, F. 554, AP. 1, B. 990, L. 4.

[14] LCVA, F. 561, AP. 6, B. 1371, L. 1-89; B. 1351, L. 7-8; B. 1359, L. 39 a. p., 48.

[15] LCVA, F. 561, AP. 6, B. 1382, L. 46, 50.

[16] LCVA, F. 561, AP. 6, B. 1385, L. 1, 9.

[17] LCVA, F. 1640, AP. 1, B. 76, lapai nenumeruoti; F. 1598, AP. 1, B. 53, L. 3.

[18] LCVA, F. 387, AP. 8, B. 122, lapai nenumeruoti.

[19] Słownik geograficzny Krȯlewstwa Polskiego i innych krajȯw słowiaǹskich. – Warszawa: Druk „Wieku“, 1893 – T. XIII – S. 551; 1895 – T. XIV – S. 71.

[20] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 747a, L. 19, 33-35.

[21] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 596, L. 4-5.

[22] Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1925 – P.  493.

[23] LCVA, F. R-743, AP. 2, B. 8066a, L. 31.

[24] LCVA, F. 1696, AP. 3, B. 6, L. 29 a. p, 30.

[25] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 10.

[26] Vyriausybės žinios – 1928, lapkričio 7 – Nr. 288 – P. 8.

[27] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 365, L. 60; F. 1248, AP. 20, B. 3394, L. 23.

[28] F. 1724, AP. 1, B. 365, L. 33.

[29] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 365, L. 4.

[30] LCVA, F. 1250, AP. 3, B. 9532, L. 11.

[31] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 365, L. 11 ir a. p.

[32] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 365, L. 49.

[33] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 249, L. 2-3 a. p.

[34] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 249, L. 4-5.

[35] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 249, L. 12, 16.

[36] LCVA, F. 1250, AP. 3, B. 9562, L. 84.

[37] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 170, L. 1-2.

[38] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 170, L. 13-14.

[39] Ten pat, L. 20 ir a. p.

[40] Vyriausybės žinios, II dalis – 1932, spalio 28 – Nr. 246 – P. 9.

[41] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 365, L. 50 ir a. p.

[42] Vyriausybės žinios – 1925, birželio 24 – Nr. 195 – P. 6.

[43] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 747a, L. 37.

[44] LCVA, F. 1248, AP. 17, B. 385, L. 5 a. p.-6.

[45] LCVA, F. 1248, AP. 20, B. 3394, L. 5, 24, 26.

[46] Ten pat, L. 29.

[47] LCVA, F. 1248, AP. 20, B. 3394, L. 17 a. p.-18.

[48] Ten pat, L. 24 a. p.-26.

[49] Ten pat, L. 5.

[50] LCVA, F. 1251, AP. 1, B. 4980, L. 1 a. p., 11 a. p. – 15 a. p.

[51] LCVA, F. 1248, AP. 9, B. 3708, L. 36.

[52] LCVA, F. 1248, AP, 11, B. 158, L. 12.

[53] LCVA, F. 1724, AP. 1, B. 170, L. 20 a. p.

Dvarai , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com