Algirdas Grigaravičius. Tautininkų srovė 1905-1926 m.

Autorius: Data: 2020-06-15 , 07:59 Spausdinti

Algirdas Grigaravičius. Tautininkų srovė 1905-1926 m.

Laikraščio „Aušrinė“ sumanytojas ir redaktorius Stasys Šilingas prie darbo stalo. Bagaslaviškis, Lietuva, apie 1911 m. limis.lt nuotr.

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

To paties pavadinimo monografijos 4 skyrius.

Tautininkai 1917-1926 m.pastangos telktis ir srovės vienybės problema

Atidžiau pažvelgus, XX a. tarpukario Lietuvoje rastume ne vieną tautinės linkmės partiją ir organizaciją. Tai pripažintos, literatūroje dažniau minimos Lietuvių tautininkų sąjunga, jos pirmtakė Tautos pažangos partija ir idėjinė partnerė Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga, rečiau tekstuose aptiktume Demokratinę tautos laisvės santarą (Santara), nepartinę Lietuvos atgimimo draugiją, Lietuvos ūkininkų partiją ar beveik neminimą Lietuvių katalikų tautos sąjungą. Jas sieja daugiau nei kitų politinių jėgų akcentuoti tautinės sąmonės ir valstybės stiprinimo, tautos vienybės programinių prioritetų įgyvendinimo tikslai, tačiau skirtingos organizacine, partine veikla ir aktyvumo formomis politiniame gyvenime, socialine sudėtimi, idėjinėmis ištakomis, ideologine orientacija nacionalizmo vertybių hierarchijoje ir santykiais su kitomis ideologijomis.

Rašydamas apie ideologinių srovių ir partijų skirtumus antraisiais I pasaulinio karo metais, A. Rimka teigė, kad pirmosios – „tai tik mažiau ar daugiau aiškesnis tam tikrų visuomenės sluoksnių krypsnis, be aiškiai apspręstų idealų ir be nustatytų veikimo principų“, antrosios – organizuoti dariniai su sava ideologija ir dabarties reikalavimų programa, disciplina ir iš anksto pasirinktais taktiniais principais. Srovės gali būti skaitlingos ir stipriai įtakoti visuomenę, tačiau kritiškais politikos momentais išryškėja organizacijos privalumai, o jų šalininkai kalbėję bendromis atitrauktomis frazėmis naujai susidariusiose aplinkybėse nepajėgia orientuotis ir „visiškai susiskaldo“. Tautinei srovei būtina organizuotis.[1] A. Rimka apibrėžė to meto būtinumą – pirmiausia turėti aiškias pozicijas ekonominių ir socialinių problemų atžvilgiu, kas suteiktų partijų veiklai gyvybingumo.

4.1. Kazimiero Samajausko bandymai kurti Respublikonų partiją

Ilgus metus XX a. pradžioje Kaune visuomeniniame ir politiniame lietuvių gyvenime reiškęsis advokatas K. Samajauskas ne kartą bandė išeiti į platesnę areną. Spalvinga nuo 1905 m. advokatavusio lietuvio asmenybė – pirmasis Šekspyro „Hamleto“ vertėjas, aforizmų autorius ir rinkėjas, idėjos apie Kauną, kaip lietuvių judėjimo XX a. pradžioje centrą, šalininkas, Kauno lietuvių II savitarpio kredito bendrovės tarybos pirmininkas, lietuviškų draugijų narys ir šelpėjas, spaudos korespondentas. Tačiau šiuo atveju svarbiau jo priklausymas 1905-1907 m. Lietuvių tautinių demokratų partijai. Ši, taip ir neišplėtusi veiklos Lietuvoje, Kaune paliko veikti 1906 m. sausį išrinktą kuopos komitetą, kurio sekretoriumi buvo K. Samajauskas. Jis Didžiajame Vilniaus seime antrąją dieną pasiūlė nedelsiant svarstyti Lietuvos autonomijos klausimą, aktyviai dalyvavo rinkimuose į dūmas. Ir po 1907 m. kuopos komitetas nenunyko, pavyzdžiui, padėdamas mieste neturėjusiai organizuotų savo šalininkų Lietuvos demokratų partijai.

1918 m. liepos 11 d. išrinkus Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II, tautinės pakraipos veikėjų terpėje savaime atsirado nepritariančių. Visa tai baigėsi lapkričio 2 d. monarchijos atsisakymu Lietuvos Valstybės Taryboje, paliekant tai galutinai spręsti Steigiamajam seimui. Kaune, matyt, vyko pusiau kuluarinė kova tarp monarchijos šalininkų ir priešininkų. Tad monarchijos nepriimtinumas lietuvių visuomenės daliai sukėlė respublikoniškas nuotaikas, sustiprintas tuomet įsigalėjusio demokratizmo ir revoliucinio ūpo keisti pasaulį.

Pirmasis bandymas gana nebūdingas tautinės pakraipos veikėjams – organizuotas nemaža žmonių surinkęs steigiamasis Lietuvių respublikonų partijos susirinkimas 1918 m. gruodžio 8 d.[2] Vietiniams lietuviams, matyt, stebuklu rodėsi, kad bus tariamasi apie saviškių kėlimą į valdžią, legalios lietuviškos partijos kūrimą. Jį vedė buvęs varpininkas J. Kriaučiūnas. Svarstyta ekonominė krašto būklė, bet daugiausia kalbėta apie proporcinę rinkimų sistemą, moterų dalyvavimą rinkimuose ir kandidatų iškėlimą į Kauno miesto tarybą. Išrinkus naujos partijos komiteto pirmininku J. Kriaučiūną, iždininku – Alšauskį, nariais – Grybauską ir K. Vaičį, buvo numatyti ir keturi kandidatai į miesto savivaldybę – K. Samajauskas ir kiti. Rinkimai sėkmės neatnešė.

Partijos programa, paskelbta vokiečių X armijos laikraštyje „Nauja gadynė“, rėmėsi dviem principinėm nuostatom: lietuviais, kaip vyraujančia kuriamoje valstybėje tauta, ir respublikine valdymo forma.[3] Trejų metų kadencijos seimas ketveriems metams renka Respublikos pirmininką (prezidentą), ūkininkai turi luominę savivaldą, žemės norma ne didesnė nei 200 lietuviškų margų, viršnormį išperka iždas ir išsimokėtinai perleidžia mažažemių ir bežemių nuosavybėn, tautinėms mažumoms suteikiama kultūrinė autonomija. Valdžios sąranga ir jos funkcijos aptariamos ganėtinai detaliai, tačiau žmogaus teisių punktų nėra, išskyrus teisę rinkti ir būti išrinktam. Ryškus prioritetas skirtas tautai. Bet partija liko užuomazgoje.

Rengiantis rinkimams į I seimą, jau ne Lietuvių respublikonų, o Lietuvos respublikonų partijos pavadinimu 1922 m. rugpjūčio 12 d. ji buvo įregistruota Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje.[4] Prašymą registruoti įstatus pasirašė K. Samajauskas, kunigas Klemensas Anckaitis iš Sasnavos Marijampolės apskrityje, vaistininkas Adolfas Gerdvilis ir du valdininkai – A. Drevinskas, Klemensas Arminas. Programiniai pakeitimai susiję su tautinei srovei būdingu kultūros sureikšminimu, teigiant „Lietuvių idealas tegali būti aukšta, tautinė, lietuviška kultūra kaipo tikriausias Nepriklausomos Lietuvos laidas“, tautos vienybės gynimą, atsižvelgiant ne į atskirų partijų, bet visuomenės reikalus, pabrėžiant valstybės pirmumą, jai tobulinant santvarką ir valdymą, kuriant tautos kultūrą, mokslą, meną, techniką, pramonę, prekybą. Steigiamojo seimo viršenybei atsverti penkeriems metams visos tautos renkamas prezidentas. Akcentuojamas aiškus valdžių pasidalijimas – Seimas tik leidžia įstatymus ir prižiūri jų vykdymą, visa vykdomoji valdžia priklauso Ministrų kabinetui.[5] Oficiozinė „Lietuva“ Kauno kronikoje politinę naujokę pristatė kaip valstybingumo partiją.[6]

Tačiau ir šį kartą plačiau veikti nesugebėjo. Partijos iniciatorius 1928 m. sausio 28 d. pranešime ranka įrašė lakonišką paaiškinimą: gyvavo apie metus, rinkdavosi tik valdyba.[7] Toks sekimo respublikoniška tradicija lietuviškoje dirvoje finalas. Tai galima laikyti ir nepavykusiu, ir nepajėgiu realizuotis pakitusiame laike nutrūkusios tautinių demokratų veiklos tęsiniu.

4.2. Demokratinė tautos laisvės santara (Santara)

Lietuvių draugijos aukštųjų Maskvos mokyklų moksleiviams šelpti kalendoriaus 1916 metams apžvalgoje, skirtoje lietuvių visuomeniniam gyvenimui 1915 m., rašyta, kad LDNKŠ kūrimasis parodė politinių srovių priešpriešą, o po ryškaus kairiųjų ir dešiniųjų susidūrimo pradėjo reikštis „vidurinė“, kompromisinė nuomonė, „giedrotis neturinčioji aiškesnių pažiūrų neorganizuotoji tautinė liberališkoji srovė“, tačiau visuomenėje taip ir neišleidusi gilesnių šaknų.[8] Šis spėjimas netrukus pradėjo realizuotis – kairiuosius tautinius liberalus į politinę sceną privertė išeiti įvykiai LDNKŠ Petrapilio skyriuje, kur niekaip nepavyko ramiai išrinkti naujos vadovybės. 1916 m. gruodžio 4 d. pirmąkart šalia dešiniųjų (krikščionių demokratų) ir kairiųjų (liaudininkų) sąrašų S. Šilingas pristatė „Lietuvių kuopos“ sąrašą. M. Januškevičius nuo kairiųjų pareiškė, kad šelpimo darbas iš dešiniųjų turi būti atimtas, kalbėję kunigai pasisakė prieš mišrų politinių srovių pagrindu sudarytą skyriaus komitetą, nes kairieji ardą draugijos vidaus gyvenimą ir daug ginčijąsi. S. Šilingas nurodė sutartinio darbo būtinybę ypač sunkiu karo metu ir „Lietuvių kuopos“ vardu, „kuri lig šiol tylėjo ir kuri dabar priversta prabilti“, pasiūlė rinkti į komitetą po devynis atstovus nuo kiekvienos srovės. Deja, balsadėžėje rasta 815 biuletenių, kai susirinkusiųjų būta 670.[9] Paraleliai dalis Maskvos lietuvių inteligentų, negalėdami solidarizuotis nei su kaire, nei su dešine srovėmis, gruodžio 16 d. susirinkime nutarė steigti Centro partiją, artimuoju tikslu iškeliant Lietuvos autonomijos klausimą, ateityje matant etnografinę Lietuvą federacijoje su kitomis šalimis.[10]

Idėjinės ištakos siekė besimokančio jaunimo žurnalą „Aušrinė“, pasirodžiusį kaip „Lietuvos žinių“ priedą 1910 m. pradžioje. Pirmojo numerio vedamasis teigė, kad leidinys bus demokratiškas, nepartinis ir tautiškas.[11] Vienas iš „Aušrinės“ įkvėpėjų buvo S. Šilingas, o aktyviausiųjų tarpe rasime P. Klimą. Čia mezgėsi ir ryškėjo kairiųjų tautinių liberalų nuostata kovoti su klerikalizmu.

1916 m. gruodžio pabaigoje baronas S. Šilingas bendraminčiams Maskvoje pranešė, kad lapkričio 20 d. tariantis dėl tautinės rinkliavos Laikinosios organizacinės komisijos grupė „palaidų inteligentų“ nutarė sudaryti „politinę ir kultūrinę grupę, kuri kol kas vardu (šabloniniu) tautininkų-demokratų atsistotų greta kitų trijų grupių – partijų Lietuvių Tautos: visuomenininkų, liaudininkų (socialistų – buvusių demokratų) ir krikščionių demokratų“. Būsimosios partijos žmonės – tai „veiklioji, demokratingoji ir radikalė Lietuvių tautos dalis tautiniu ūpu“, kurie laikysis „griežtos emancipacijos nuo kunigų ir dešiniųjų“. Pavadinimo pasirinkimą lėmė tai, kad taip buvę įprasta vadinti „visus palaiduosius žmones, netelpančius kairiojoj ir dešiniojoj [srovėse]“, nekilsią sunkumų dėl „egzistencinių teisių“, reikia nepartinių balsų, kad dešinieji negalėtų monopolizuoti tautininkų demokratų vardo, o dešinesnieji elementai „a la Tumas bus priversti eiti į krikščionis demokratus ir fermentuoti juos iš vidaus link kairės”. Maskvos lietuvių inteligentų sumanymas apibrėžtą pavidalą įgijo imperijos sostinėje. S. Šilingas manė, kad pradėti reikia nuo 10-15 žmonių kuopų steigimo Petrapily ir Maskvoje, kurios susilietų ir sudarytų partijos steigėjų grupę. Kiekvienas kuopos narys išrinktai komisijai teikia „palaidus užrašus“ ideologijai nustatyti. Pirmoji būsimosios partijos akcija turėjo įvykti artėjančiame LDNKŠ Petrogrado skyriaus susirinkime, kad jis „eitų tvarkoje“, o jo komitetas būtų sudarytas iš visų srovių ir dalyvaujant „darbininkų valstiečių“ atstovams. 1916 m. lapkričio 27 d. antrajame susirinkime Laikinoji organizacinė tautinės rinkliavos [mezliavos] komisija buvo sudaryta iš 8 narių – po 2 krikščionių demokratų, liaudininkų, visuomenininkų ir tautininkų demokratų atstovus.

Pristatyti Maskvos kolonijos lietuviams ideologiniai naujosios idėjinės grupės principai buvo suformuluoti taip: „1. asmens turtingumu paremtas tautos pajėgų sintetinimas – sudėtine dalimi į žmonijos kultūrą įterpiamas; 2. demokratija – plačioji liuosybė, asmens nujaučiamos gilios kultūros ribose; 3. veikimas – amžinoji evoliucija, o evoliucijos pamate – asmens spinduliavimas į tautą ir žmoniją, o draug[e] gaivinančioji tautos ir žmonijos tverybos veikmė į besiplėtojančią asmens sielą; 4. Tauta – ieškojimo objektas, o ieškojimo takas – tautos sutvertieji turtai besitveriančiosios pajėgos ir jųjų analizė, kritika; 5. uždavinys – tautos gyvybės plėtojimas“.[12]

Vėliau šie principai buvo tobulinami, tolimosios ateities ekonominio gyvenimo siekiniu laikant socializmą („darbo įrankių suvisuomeninimą“), tačiau kapitalizmas yra tik pereinamasis etapas ir bus įveiktas evoliucijos keliu, skatinant kooperaciją, einant į geresnį rytojų teisinės valstybės, kaip demokratijos mokyklos keliu, ir ugdant naują žmogų.[13] 1919 m. išleistoje programoje rašyta apie radikalią ekonominę reformą, „kuri pašalintų privatinį kapitalą – naudojimo įrankį,- ir darbą padėtų medžiaginės žmogaus gerovės pagrindan. Tokia reforma tegali būti socijalizmas <…>. Socijalizmo tvarkoje teisingai aprūpinami žmonės, nustoję buvę naudojimo objektais, galės reikšti kiekvienas savo kultūros jėgą“.[14] Du dalykai gerokai trukdė rengtis kovoti už įtaką lietuviams – tai sąžinės laisvės, kovos su klerikalizmu skelbimas ir žemės nuosavybės sampratos miglotumas – ji bežemiams ir mažažemiams nuomojama, nors iš dvarininkų priverstinai išperkama. 1917 m. gegužės 25 d. partinėje konferencijoje Petro Šalčiaus pažymėta, kad daug „ginčų ir neprijautimo“ radikalizuotoms masėms sukėlė santariečių atsišaukimuose skelbtas teiginys apie žemės išpirkimą.[15]

1917 m. sausio 21 d. steigiamajame Petrapilio kuopos susirinkime S. Šilingas aiškino, kad lapkritį iškilus tautinės rinkliavos klausimui, galvota kaip greičiau jį įgyvendinti, įsteigiant komitetą, atstovaujamą visų „apsibrėžusių“ politinių srovių – socialdemokratų, socialistų liaudininkų, krikščionių demokratų. „Palaidiesiems“ nebuvo kaip dėl savo pažiūrų dėtis į veikiančias partijas, tad tokiu svarbiu momentu teko skubėti kurti naują.[16] Po susirinkimo nariais įsirašė daktaras Jurgis Alekna, R. Skipitis, Balys Sruoga, Stasys Naginskas, V. Zikaras, Valerija Čiurlionytė, Sergijus Klimas, K. Šalkauskis ir kiti.

Steigiamoji Santaros konferencija įvyko 1917 m. sausio 6-8 d. Maskvoje. Renkantis pavadinimą aiškus politinės naujokės autoritetas P. Leonas siūlė vadintis Lietuvių tautininkų demokratų partija, D. Šidlauskas – tautiškaisiais demokratais, P. Kerpė – Lietuvių tautos demokratų partija.[17] Argumentas nevengti tautininkų vardo – partija centristinė – „stovi tarp dešinės ir kairės“. Tačiau iš 25 dalyvių (vėliau atvyko dar šeši) autoriteto pasiūlymą palaikė tik 4, prieš balsavo 6 ir 13 susilaikė. B. Sruoga, išreikšdamas revoliucinį ūpą, siūlė pasivadinti Laisvės sąjunga. Sekant taip pat politikos naujokės giminingos Amerikos lietuvių tautinės sandaros pavadinimu, sutarta dėl Demokratinės tautos laisvės santaros. Paskutinį pavadinimo žodį aprobavo J. Jablonskis. Kitą dieną išrinko devynių žmonių Centro komitetą: P. Leoną (gavo 27 balsus), Tadą Petkevičių, S. Šilingą, K. Šalkauskį, V. Petrulį, A. Varną, Joną Liūdžių, R. Skipitį, P. Šalčių. Kandidatais į komiteto narius išrinkti Joana Biržiškienė, J. Bagdonas, Vaclovas Sidzikauskas.[18] Steigiamojoje konferencijoje buvo ir keturios moterys, kurios pirmą kartą turėjo teisę rinkti atstovus į Rusijos lietuvių seimą, vykusį 1917 m. gegužės 27 – birželio 3 d.

Petrograde S. Šilingo buriamus bendraminčius Albino Rimkos redaguota bostoniškė „Ateitis“ apibūdino kaip „vidurio grupę“, atsiribojančią nuo tautininkų vardo, o darbais nuo klerikalų.[19] „Amerikos lietuvyje“ buvo pabrėžta, kad Santara kairesnė už TPP, pagrindu imanti tautybės principą ir evoliuciją, esanti už tautų lygybę ir jų federaciją, bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir sąžinės laisvę, socializmą, Demokratinę Lietuvos Respubliką.[20] Griežčiau vertino ateitininkai savo konferencijoje Voroneže 1917 m. birželio 2-13 d. Birželio 10 d. Vytautas Endziulaitis kalbėjo, kad ekonominiais siekiniais TPP ir Santara „buržuiškos“, o krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijos – „demokratiškos“. Tiek pažangininkai, tiek ir santariečiai turės pasisekimo inteligentų, o ne liaudies tarpe, taip pat šios dvi partijos atgraso daugumą dėl savo neaiškumo ir nepastovumo.[21]

Petrapilio kuopos susirinkimuose nekart patarimo forma keltas klausimas, kad partijos nariai išstotų iš LDNKŠ Petrapilio skyriaus komiteto, nes jis klerikalų rankose. Nors politikos naujokams nebuvo kaip prieštarauti kito pradedančiojo teisei dalyvauti bendrose politinėse lietuvių institucijose, bet tuokart krikščionių demokratų įsteigtą Lietuvių katalikų tautos sąjungą toleravo, pritariant jų atstovų buvimui vasario 11 d. politiniame lietuvių pasitarime, gavusiame Mažojo seimo vardą. Į vasario 7 d. susirinkimą nutarta juos įsileisti, tačiau tai neturįs būti precedentas ateityje; jeigu krikščionys demokratai nesutiktų pritarti Tautos tarybai be katalikų tautininkų ir išstotų, apseiti su kairiuoju sparnu.[22] Ir vėliau ši sąjunga laikyta nenatūraliu politiniu dariniu, krikščionių demokratų įkurta tik savo šalininkų balsams bendrose lietuvių institucijose gausinti. Rugsėjo 20 d. partijos CK, svarstydamas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje partinę sudėtį, akcentavo, jog naujoje taryboje jų atstovų nepageidautų.[23]

Po pusmečio veiklos Santara patyrė krizę. Deklaruotas tautos jėgų vienijimo siekis, atsidūręs politiniame gyvenime, virto jos skaldymu. Kliovimasis revoliucine Rusijos demokratija nuvedė kartu su socialiniais radikalais – socialdemokratais ir socialistais liaudininkais – išardyti Rusijos lietuvių seimo. Rugpjūčio 16 d. partinės konferencijos metu P. Leonas nesutiko įeiti į partijos, kurios kūrimu taip rūpinosi, Centro komitetą. P. Šalčius dienoraštyje rašė, kad daug ką kaltinęs lyderis visu aiškumu pasirodė kaip formalus logikas.[24] Gal reikėjo spalio 22 d. svarstant Centro komitete socialistų liaudininkų skilimo klausimą, atsižvelgti į K. Griniaus siūlymą bendrai leisti „Santaros“ laikraštį?[25]

Per antrą 1917 m. pusmetį santariečių požiūris į Lietuvos ateitį kiek keitėsi, tačiau išliko „pasaulinės demokratijos laimėjimo“ sąlyga. Spalio 27 d. iš Maskvos J. Navakas dar klausė, ar būsimoje partinėje konferencijoje neketinama svarstyti, kokia turi būti Lietuva, ar nepriklausoma, ar kaip grupė „maskviečių“ mano, turėtų tenkintis plačia autonomija, panašia į Naujosios Zelandijos.[26] Birželį S. Šilingas konstatavo keletą politinio lietuvių pasaulio orientacijų Lietuvos ateities atžvilgiu: Lietuvos ir Latvijos respublika, unija su Lenkija bei Gudija ir Ukraina (remia Vaclovas Bielskis, dauguma liaudininkų), Lietuva federacinėje Rusijoje (palaiko dauguma santariečių), glaudesnė federacija su Vokietija (A. Smetona, P. Dovydaitis, kai kurie socialdemokratai, katalikai tautininkai), konfederacija su Latvija ir Skandinavijos šalimis (P. Leonas, J. Alekna, I. Šeinius).[27] Federacinio Rusijos atsinaujinimo viltis ir perspektyva po Kijevo tautų kongreso rugpjūtį, kuriame iš devynių lietuvių atstovų Santaros deleguoti du – Stasys Čiurlionis ir J. Jankauskas – ne taip gožė.[28] Spalio 22 d. partijos CK nusprendė pasisakyti prieš dalyvavimą Rusijos Steigiamojo susirinkimo rinkimuose.[29] Nors J. Bagdonas siūlė juose dalyvauti. Naujųjų metų išvakarėse CK svarstė Lietuvos Tarybos gruodžio 11 d. pareiškimą. Tikrai Lietuvos nepriklausomybei reikia „pasaulinės demokratijos laimėjimo“, o galutinę tautos valią turi pareikšti Steigiamasis seimas.[30] 1918 m. vasario 24 d. posėdyje I. Jonynas kalbėjo, kad Lietuvai gresia ekonominio pavergimo pavojus iš Vokietijos pusės, reikia palaikyti ryšius su Antantės demokratijomis, Vasario 16-osios akte skelbiamas santykių su Rusija nutraukimas – klaida.[31] J. Bagdono nuomone praverstų artimesni ryšiai su latviais ir estais. Po Brest Litovsko taikos svarstyta ir organizuoto partiečių grįžimo į Lietuvą galimybė, tačiau sušaukti K. Šalkauskio pasiūlymu partijos suvažiavimą atsisakyta.[32] Santariečiai tebetikėjo Lietuvos ateitimi atsinaujinusios Rusijos sudėtyje.

Gausėjant iš Rusijos grįžtančių lietuvių inteligentų, 1918 m. liepos 10 d. prieš Vilhelmo Uracho rinkimus Mindaugu II Lietuvos Taryboje, įvyko S. Šilingo pirmininkaujamas grupės santariečių pasitarimas Vilniuje. Kadangi liepos 13 d. du partiečiai – daktaras J. Alekna ir S. Šilingas – turėjo būti kooptuoti į Tarybą, nutarta surašyti partijos pareiškimą dėl požiūrio į jos veiklą. Pasitarimo pirmininkas, konstatavęs, kad šeši iš dvidešimties LT narių sudaro politinį „vidurį“, siūlė kritiką apibendrinti. Šešiuose punktuose priekaištaujama, kad veikloje per maža „politinio veikimo“, nepaisoma parlamentinės tvarkos, LT prezidiumas izoliuojasi nuo likusių narių, per maža pastangų suartėti su grįžusiais iš Rusijos inteligentais, per mažai atsispiriama vokiečių spaudimui.[33] Kitą dieną platesniame pasitarime prijautę Santarai LVT nariai J. Šaulys ir P. Klimas išaiškino Uracho išrinkimo motyvus ir partijos, pasisakiusios už demokratinę respubliką pasaulio tautų federacijoje, Centro komitetas be savo pirmininko P. Leono šiam politiniam sprendimui pritarė.[34]

Tačiau, kad ir turint iš savo tarpo kelis ministrus A. Voldemaro, M. Šleževičiaus ir K. Griniaus kabinetuose – P. Leoną ir R. Skipitį – daugiau pasiekti nepavyko (žemės ūkio ir valstybės turtų ministro Jono Aleksos bei susisiekimo ministro Tomo Norus-Naruševičiaus partinė priklausomybė kelia neaiškumų dėl pritarimo dalyvauti vyriausybėje iš Santaros CK pusės). 1919 m. gegužę krikščionių demokratų „Laisvė“ charakterizavo Santarą kaip neskaitlingą liberalios tautinės inteligentijos, mokančios susitaikyti su socialistais, partiją. Būdama buržuazine (to meto žodyne – ne liaudies reikalų gynėja), žmonių reikalais nesirūpina ir neveikia jų tarpe. Žemės klausimu pasisako už priverstinį viršnorminės dvarų žemės išpirkimą, kad sudarytų valstybinį žemės fondą, kurio sklypus išnuomotų žmonėms.[35] Pasak leidinio, sausį Valstybės konferencijoje buvo 2 santariečiai, 7 pažangininkai, o krikščionių demokratų – 93.[36] Kazys Pakštas iš Berno Šveicarijoje rašė į JAV, kad LVT po papildymo sudarė 13 krikščionių demokratų, 11 pažangininkų, 8 Santaros, socialdemokratų ir liaudininkų atstovai, 2 nepartiniai („bepartyviai“), 7 gudai, 3 žydai sionistai (iš viso 44 nariai).[37] Jam P. Klimas pasakojęs, kad II Ministrų kabinetas sudarytas koalicijos dėl socialinių reformų „vykinimo“ ir krašto gynimo pagrindu, o jame dešinei atstovauja pažangininkai, viduriui – Santara, kairei – krikščionys demokratai, liaudininkai ir socialdemokratai.[38] Santara labai daug vilčių siejo su Steigiamuoju seimu.

1920 m. sausio 12 d. „Santaros“ vedamajame buvo užsiminta apie partiją, turinčią šalyje minimalią įtaką, ji pasiryžo šalies valdymą paimti į savo rankas – taip kirsta pažangininkams, tačiau „išdidaus spjaudymo į visuomenę“ gana.[39] Dėl kandidatų į Steigiamąjį seimą požiūris kaip kritikuotų pažangininkų, išskyrus nuopelnus nepriklausomybei – rinkti žinomus veikėjus, kilusius iš liaudies, išėjusius aukštuosius mokslus, patyrusius ir tolerantiškus.[40] Balsuoti už santariečius reikia, nes jų tarpe vien valstiečių vaikai, prasimokslinę ir „savo pačių darbu ir gabumais pasikėlę ligi aukščiausių vietų“, gerovės žmonėms sieks atsargiai, trokšta visų vienybės ir santarvės.[41] Tačiau vedamajame, aiškinusiame partijos programą ir siekius rašyta apie servitutų naikinimą, o ne žemės davimą ūkininkams.[42] Partinių kandidatų sąrašuose buvo rašytojai A. Vienuolis, B. Sruoga, vienas Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjų Matas Šalčius, tautinio atgimimo veteranas varpininkas J. Bagdonas ir kiti žinomi visuomenės veikėjai.[43] Vasario 22 d. Kauno kuopos susirinkime M. Šalčius kalbėjo apie blokavimąsi per rinkimus su kitomis partijomis. Siūliusi tik Valstiečių sąjunga. Buvo pabrėžta Santaros kryptis į Vakarus – tvarką ir rimtį, o ne į Rytus – anarchiją ir vargą, nepritarta kraštutinumams nei iš kairės, nei iš dešinės, nes abu vedą į suirutę.[44] Susirinkime dalyvavę Nepriklausomųjų klubo atstovai siūlė blokuotis su jais ir pažangininkais. Nutarė reaguoti tik po oficialių pasiūlymų, bet jų nesulaukta. Išleistame rinkiminiame plakate Santara žadėjo tvarką, ramybę ir Lietuvos žmonių vienybę.[45] Atsišaukime Santaros CK surašė konkrečius siekinius: sujungti visas Lietuvos dalis, Steigiamąjį seimą padaryti tikru krašto šeimininku, kuo greičiau išdalyti dvarų žemes bežemiams ir mažažemiams, nustatant pakeliamą atlyginimą už žemę, užtikrinti ūkininkams žemės ir turto neliečiamybę.[46] Ir šiuo atveju nuosavybės klausimas paprastam rinkėjui liko neaiškus. Rinkimuose, kaip ir TPP, patyrus triuškinantį pralaimėjimą, save kildinantiems iš „Aušros“ ir „Varpo“ aplinkos ir laikų, beliko piktintis, jog politiniai varžovai apšaukė ponų partija, o laimėjo daugiausia žadėję ir šūkaloję apie save.[47] Kone pakartotos pažangininkų porinkiminės išvados. Idėjiniai priešininkai nepagailėjo, svarstydami rinkimų rezultatus. A Rimka ragino atsisukti į darbo žmones, nes partijai gresia žlugimas.[48] Konservatyvusis „Išeivių draugas“ džiūgavo, jog Lietuva atsisakė „tautos smegenų“ ir Santara su TPP patyrė politinį bankrotą.[49] Socialdemokratai rašė – inteligentai liberalai labai troško būti valdžioje, tačiau į žmones nėję, derėtų grįžti pas liaudininkus demokratus.[50] „Laisvė“ pralaimėjimo priežastimi įvardijo nutolimą nuo demokratijos ir darbo žmonių baimę, negebėjimą nusitverti laiko dvasios.[51] Po kelių metų Santaros veikėjus šiame laikraštyje jau vadino slaptais socialistais.[52] Esmine rinkimų pralaimėjimo priežastimi vienas iš „Laisvės“ autorių laikė inteligentų partijų – TPP ir Santaros – kone luominį požiūrį, skirstant visuomenę į ponus ir mužikus, inteligentiją ir liaudį.[53] Steigiamojo seimo rinkimuose gautas 2591 balsas, tik miestuose peržengus vieno procento ribą. Akivaizdų triuškinamą pralaimėjimą rodė „Santaros“ laikraščio leidimo nutraukimas ir nedalyvavimas kitų dviejų seimų rinkimuose.

Santaros partija vėl buvo registruojama 1925 m. P. Leono, R. Skipičio, J. Aleknos, T. Petkevičiaus ir P. Šalčiaus kovo 25 d. prašymu Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruota po savaitės (balandžio 4 d.). Toje pačioje byloje yra ir R. Skipičio 1928 m. birželio 22 d. įrašas, kad buvo likviduota 1926 m. vasarį.[54]

4.3. Lietuvos ūkininkų partija

Baigiantis II seimo kadencijai, prieš tai krikščionims demokratams atsisakius koalicinių vyriausybių, tautinės pakraipos stovykloje, ryškėjo ir konsolidacijos, ir ideologinio apsibrėžimo, ir atskirties tendencijos. Pradėjus tartis dėl vienijimosi daliai nuosaikiųjų tautininkų, 1924 m. pavasarį Kostas Nekvedavičius (Nakvidavičius), pašalintas iš Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos, balandžio 14 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistravo Lietuvos darbo žmonių partiją.[55] Tikslas – „suvienyti visus Lietuvos darbo žmones į vieną galingą tautinę šeimą ir stovėti tautos nepriklausomybė sargyboje“ ir ginti juos nuo kapitalistinio išnaudojimo (šeši steigėjai įrašyti darbininkais, o pretendentas į lyderius – visuomenės veikėju). Paliekama dvarams norma sumažinta iki 60 ha. Daug vietos skirta darbininkų problemoms. Tačiau devynių steigėjų pasirašyti dokumentai liko popieriuje.

1924 m. vasarą kuriantis Lietuvių tautininkų sąjungai, pavieniai Santaros veikėjai taip pat mąstė apie grįžimą į politiką. Kurti ūkininkų reikalus ginančią partiją galutinai apsispręsta rudenį.[56] Kitų metų gegužės 3 d. kartu su Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos atstovais pasitarime suderino būsimos partijos programinius dalykus, konstatuodami, kad ji reikalinga, nes žemės ūkio reikalai blogėja, padidėjo nedarbas, ūkininkai susiskaldę. Birželio 28 d. Santaros CK sukvietė dar vieną pasitarimą „ūkininkų susivienijimo reikalu“. Iš provincijos suvažiavo apie 100 žmonių. Buvo pažymėta, kad Žemdirbiai turi subūrę šalyje apie 100 skyrių.[57] Pati partija įregistruota gruodžio 16 d., pirmininku išsirinkus J. Aleksą.[58] Paskelbtame Lietuvos ūkininkų partijos programos projekte nurodoma, kad ją organizuoja Santara, Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga ir „kai kurie nepartiniai visuomenės darbininkai“.[59] Tikslas – suvienyti ūkininkus, kad jie galėtų išsirinkti sau palankesnį seimą. Partinės rietenos iš ekonominių ūkininkų organizacijų turi būti pašalintos. Galima rasti įrašytų tautinei pakraipai būdingų dalykų – susijungimas su Lenkija pražudė senąją Lietuvą, Vilnių reikia atvaduoti, žemės reforma turi būti vykdoma atsižvelgiant į krašto žemės ūkio gamybą. Yra ir kompromisinių teiginių Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos atžvilgiu: tikyba tobulina žmogaus dvasią, tačiau jos panaudojimas pasipelnymui ar politikai turi būti griežtai smerkiamas. Kaip nuolaida Žemdirbiams įtraukta 200 ha nenusavinamos žemės norma, kuri steigiamojo suvažiavimo buvo išbraukta. Projekte didelis dėmesys skirtas gyvulininkystei ir kelių plėtrai kaime, žemės ūkio ir naujakurių kreditavimui, švietimui, numatyti Žemės ūkio rūmai.

Ketinimas kurti ūkininkų partiją, kuriems atstovauti pretendavo tiek krikščionys demokratai, tiek ir liaudininkai, politinių priešininkų buvo sutiktas ir kritiškai, ir skeptiškai. Krikščionių demokratų sąjungininkė Lietuvos ūkininkų sąjunga savo įstatuose fiksavo, jog sieks „a) gerinti ūkinį, dorinį ir dvasinį ūkininkų padėjimą, remiantis krikščionybės dėsniais; b) kelti supratimą ūkininkų luomo vertybės; c) palaikyti ir apsaugoti ūkio žemės nuosavybę.“[60] Atmetus krikščionybės dėsnius, panašių tikslų siekė ir Ūkininkų partijos sumanytojai bei liaudininkai. 1925 m. gruodžio 20 d. „Lietuvos žiniose“ buvo aiškinama, kad naujoji partija yra prieš dabartinę žemės reformą, ūkių skaldymą, už nuosavybės principo stiprinimą Lietuvoje, todėl nėra socialistinė.[61]

1926 m. vasario 14 d. į Steigiamąjį suvažiavimą atstovus atsiuntė apie 50 kuopų,[62] priklausiusių Politinei ir ekonominei Lietuvos žemdirbių sąjungai, nes Santaros būta tik kelių. Žemdirbiai skilo, vieni prisidėdami prie LTS, kiti – prie LŪP, kai kurie skyriai neapsisprendė. Centro komiteto prezidiumo pirmininku tapo R. Skipitis, o P. Leonas – tik Centro komiteto nariu. Rinkimų į III seimą kampanijai rengėsi rimtai, kviečiant prieš rinkimus apskričių kuopų suvažiavimus. Oponentai iš kairės kaip įprastai išvadino ponų gynėjais, o krikščionys demokratai – bedieviais ir socialistais.[63] III seimo rinkimų kampanijos atsišaukimuose LŪP kaltino Ūkininkų sąjungą išdavus ūkininkų interesus, žadėjo konkrečias žemės ūkiui gerinti skirtas priemones. Kandidatų į seimą sąrašuose, pavyzdžiui, Panevėžio rinkimų apygardoje įtraukti ir generolas Teodoras Daukantas, profesorius Juozas Tonkūnas, J. Yčas, Vladas Kurkauskas, J. Fledžinskas. Skelbiamas šūkis kvietė ūkininkus pabusti ir laikytis drauge.[64] Surinkus per 18 000 balsų, seimo nariais tapo du LŪP atstovai.

Vertinant išleistus rinkimų atsišaukimus, apibendrintai galima pasakyti, jog kritikuota esama padėtis, ūkininkai kviesti vienytis. Partijos CK atsišaukime „Visi ūkininkai – senieji ir naujakuriai – balsuokit už Lietuvos Ūkininkų partiją!“ raginama netikėti krikščionių demokratų pažadais sumažinti mokesčius.[65] Tekstuose apstu agraristinių teiginių: „Viskas žemės ūkiui, nes lig šiol viskas buvo iš žemės ūkio imama ir beveik niekas negrąžinama“, „Ūkininkas mūsų valstybės pagrindas“. Ir toliau aiškinama, kad jie davė pirmuosius kareivius Nepriklausomybei ginti, kentėjo nuo rekvizicijų ir pastočių, išlaikė gryčiose protėvių kalbą, dainas ir papročius, paklausiant, ar nederėtų užimti pirmosios vietos valstybės valdyme. Vertelgos, bankininkai pelnosi iš visokių statybų, o ūkininkams jokios naudos – tik mokesčių našta didėja.[66] Atsišaukime „Ūkininkai, eikime visi išvien!“ nurodoma, kad LŪP atstovus išrinkus, visus ūkininkus vienodai gerbs ir palaikys, neskirstant į išrinktuosius ir užmirštuosius, bažnyčios nebebus mitingų vietomis, o kunigai politiniais agitatoriais, jie liks dvasios ir doros mokytojai, kaip buvę anksčiau; vaikai nebus bemoksliai, bet taps gerais amatininkais, valstybės įstaigos greitai ir lengvai tvarkys reikalus, valdininkai nepirks gražų automobilių; mokesčių pinigai bus skirti melioracijai, o ne puikiems valdininkų rūmams statyti, bus skolinami ūkininkams, o ne bankininkams ir verslininkams; miško medžiaga neplauks į užsienį, o bus galima įsigyti per varžytines kurui ir statyboms. Pabaigoje pasakyta, kad pirmiausia rūpinsis žemės ūkio ir ūkininkų reikalais.[67]

Formaliai LŪP buvo uždaryta 1932 m. kovo 18 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko nutarimu už įstatų nesilaikymą.[68] Partijos atstovai III seime R. Skipitis ir J. Aleksa žinojo apie rengiamą perversmą ir padėjo legalizuoti jo padarinius. J. Aleksa ir J. Jankevičius, vadovaudamiesi „Tėvynės gelbėjimo“ mintimi, sutiko dirbti A. Voldemaro Ministrų kabinete, vėliau šiam sprendimui pritarė ir partijos CK. 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetonai paleidus seimą, LŪP perėjo į opoziciją, nors Centro komitete nebuvo vienybės dėl tautininkų propaguotų Konstitucijos pakeitimų. Perėjimas į opoziciją ypač P. Leonui įgijo garbės išlaikymo atspalvių, iškart po gruodžio 17-osios aiškia bendradarbiavimo ir buvimo kabinete sąlyga iškėlus griežtą Konstitucijos laikymąsi. 1929 m. išvakarėse P. Šalčius dienoraštyje įrašė: „Vėliau dėl pažiūrų į Konstitucijos keitimą iš valdžios išėjo ir perėjo į labai griežtą opoziciją. Dėl to neteko daugelio savo narių paramos, nes faktiškai tautininkai vykdo tą pačią programą, kuri yra ir Ūkininkų partijos, „tik eina nedemokratiniais keliais“. Ir perėjus į opoziciją pastebimas tam tikras blaškymasis. Nėra aiškaus lyderio, neaiški ideologija ir partijos ateitis.“[69] Kaip partija faktiškai nustojo veikusi 1928 m., uždarius „Ūkininko balsą“. Tačiau didžiausias smūgis buvo LTS mėginimas, pasinaudojant valdžia, priešakyje su J. Aleksa, nepaklususiu LŪP CK valiai pasitraukti iš A. Voldemaro vyriausybės, plėsti savo socialinę atramą kaime, organizuojant nuo 1927 m. ekonominę ūkininkų organizaciją „Lietuvos ūkininkų vienybė“.

4.4. Lietuvių katalikų tautos sąjunga (tautiniai katalikai) Rusijoje 1917 m.

Tai, sakytume, partija – meteoras, efemeriškai pasirodžiusi 1917 m. po Vasario revoliucijos Rusijoje, sukėlusi daug sumaišties ir išardžiusi lietuviškų partijų pasiektą sutarimą.

M.Krupavičiui tautiniai katalikai buvę buržuazinė, o tuometiniai krikščionys demokratai – darbo žmonių partija. Sąjungos steigimosi aplinkybės esančios neaiškios.[70] Teigė, jog didesnis skirtumas tarp jų išryškėjo Lietuvių seime Petrapilyje. Kad kūrimosi priežastys rodėsi miglotos tik 1917 m. į platesnę areną išėjusiam veikėjui, būtų lyg ir tiesa. Tačiau čia įžvelgtinas konservatyviųjų krikščionių demokratų būrimasis, naujomis sąlygomis savotiškai pratęsiant viltininkų tradiciją. Tai radikalų atstovui nebuvo priimtina. P. Leonas taip dėstė apie partijų santykius Lietuvių tautos taryboje: „Mes santarininkai, aimums, vieni su dešiniaisiais realaus darbo plote nuo pat karo pradžios kovodami užtektinai gavome patirti, kad be Lietuvių krikščionių demokratų partijos yra dar daug ortodoksnesnės ir dešinesnės – katalikų partijos. D. T. L. Santaros žmonėms, anų metų aušrininkams, teko uoliai kovoti su katalikų partijos užuomazga Šveicarijoj ir Seinuose vienu metu besimezgančia. Turėjome rimtai varžytis kas pirmiau žodį tars – mes ar jie. Ir laimėjome tuomet mes, o ne jie. „Aušrinė“ išvydo pasaulį anksčiau nei „Ateitis“.[71] Ir nurodo Sąjungą buvus silpną, nuolat tempiamą, vadovaujamą ir atstovaujamą krikščionių demokratų. Panašiai kaip M. Krupavičius tautinius katalikus įvertino kauniškė „Vienybė“ – daugiau besirūpina bendraisiais tautos, o ne darbo žmonių reikalais.[72] Vladui Natkevičiui, aktyviam Santaros nariui, 1918 m. pabaigoje tautiniai katalikai – tai ultraklerikalinė organizacija, su krikščionimis demokratais tilpdavusi Lietuvių liaudies sąjungoje Rusijoje, tik Petrograde turėjusioje apie 3 000 narių, o kitur 60 skyrių su 10 000 rėmėjų.[73] Kad tautiniai katalikai 1917 m. buvo pajėgūs krikščionių demokratų konkurentai liudytų jų frakcijos dydis Lietuvių seime Petrapilyje gegužės 27 – birželio 3 d. Iš išrinktų 320 atstovų krikščionių demokratų frakcijai priklausė 41, o katalikų – 32 atstovai.[74] Katalikų frakcijai vadovavo profesorius Blažiejus Česnys ir karininkas Adomonis.[75] Per atstovų rinkimus bendradarbiavo su TPP. Pavyzdžiui, Petrogrado Narvos Vartų rajono susirinkime bendras kandidatas A. Voldemaras pralaimėjo socialistui liaudininkui Stanislovui Lukauskiui, advokatui iš Šiaulių, pirmajam gavus 108, o antrajam – 171 balsą.[76]

Laikinoji organizacinė tautinės rinkliavos komisija, svarstydama 1916 m. gruodžio-1917 m. sausio mėnesiais Mezliavos komiteto sudarymo klausimą, paliko jį net neįpusėjusi. Sausio 16 d. posėdyje S. Šilingas pateikė Maskvos lietuvių siūlymą sudaryti be Lietuvių atstovų Dūmoje kuopos ir nuolatinę politinę organizaciją lietuvių politinei valiai reikšti. Taip pradėta aptarti Lietuvių tautos tarybos sumanymą. Ją sudarytų pasireiškusios keturios politinės srovės (socialdemokratai, tautiniai demokratai, krikščionys demokratai, socialistai liaudininkai), deleguodamos po lygiai atstovų. Liaudininkai ir socialdemokratai pripažino esant bendratautinių tikslų, tačiau buvo nusiteikę pasitenkinti tarpusavio informavimo biuru. Klausimą galutinai spręsti turėjo platesnis visų partijų pasitarimas vasario 11 (24) d., vėliau gavęs Mažojo seimo pavadinimą. Sausio 30 d., ketvirtame komisijos posėdyje, kunigas J. Vailokaitis priminė, jog krikščionybę savo pagrindu laikančios srovės netapatintinos vien su krikščionimis demokratais ir pratęsė, kad esama dar keturių: viltininkai, katalikai, „Žagrės“ agrarininkai ir darbininkai krikščionys. Kunigas N. Raštutis iškėlė klausimą apie šių srovių atstovų pakvietimą į būsimąjį partijų pasitarimą, o J. Vailokaitis pranešė, jog dalyvauti pageidauja ir Katalikai su vairininkais. K. Šalkauskis formulavo, kad politinė srovė turi būti vertinama partiniu masteliu, t. y. turėti principus ir programą, skiriančią nuo kitų srovių, būti pasireiškusia visuomenėje. Vėliau Mažajame seime pridėtas reikalavimas turėti Centro komitetą. S. Šilingas priminė, kad tokios nuostatos laikytasi projektuojant 1916 m. vasarį lietuvių karo pabėgėlių šelpimo organizacijų suvažiavime nutartą steigti Jungtinę tarybą. Vasario 3 d. svarstant Mažojo seimo klausimą, socialdemokratas V. Bielskis pasiūlė katalikams su viltininkais sudaryti 10 „palaidųjų“ sąrašą (penkios vietos paliktos būsimiesiems pažangininkams, buvusiems „Vairo“ šalininkams), nes sutarta kiekvienai pasireiškusiai srovei deleguoti į partijų pasitarimą po 15 atstovų. Dar sausio 30 d. J. Vailokaitis prisistatė katalikų įgaliotu atstovu, o vasario 3 d. posėdyje ultimatyviai pareikė – neįsileidus į Mažąjį seimą katalikų, jame nebebus ir krikščionių demokratų.[77]

Pats sumanymas kurti naują partiją, matyt, atsirado, kai komisijoje nepraėjo pasiūlymas steigti Mezliavos komitetą vyskupysčių atstovų pagrindu. Iškilus lygaus partijų atstovavimo klausimui, krikščionys demokratai (radikalų inicijuota partija įkurta pusmečiu vėliau) taktiniais sumetimais, siekiant sulyginti dešiniųjų (krikščionys demokratai ir pažangininkai) ir kairiųjų (socialdemokratai, liaudininkai, santariečiai) balsus būsimoje Lietuvių tautos taryboje, sumanė kurti, pasak Kazimiero Rėklaičio atsiminimų, naują partiją, kuri atstovautų Lietuvoje esamą srovę – tautininkus katalikus.[78] Pavyzdžiu atsiminimuose nurodytas prelatas A. Dambrauskas-Jakštas. Tai buvo natūrali įvykių eiga lietuvių krikščioniškiesiems demokratams, tačiau porevoliucinės nuotaikos tikinčiųjų minias radikalizavo ir priešaky atsidūrė radikalai.

Gal kairieji ir būtų susitaikę su tautinių katalikų įteisinimu Lietuvių tautos taryboje, tačiau krikščionys demokratai su pažangininkais žengė grėsmingesnį žingsnį kovoje dėl įtakos liaudžiai. Kovo 5 d. susirinkę apie 70 asmenų nutarė steigti visuomeninę kultūrinę organizaciją lietuvių karo pabėgėliams Rusijoje šviesti ir tautinei sąmonei stiprinti. Išrinkta komisija įstatams parengti. Nuo TPP pateko jos iniciatoriai ir kūrėjai J. Tumas ir L. Noreika.[79] Kovo 12 d. įvyko steigiamasis Liaudies sąjungos susirinkimas, patvirtinęs parengtus įstatus. Susirinkime pažangininkų lyderiai pareiškė pripažįstą tokios organizacijos reikalingumą ir naudą, bet valdyboje dirbti atsisakė, o dėl tolimesnio dalyvavimo sąjungos veikloje savo nusistatymą pažadėjo pranešti vėliau.[80] Sąjungos tikslas „organizuoti lietuvių liaudį ir tuos, kurie yra iš liaudies kilę arba kuriems liaudis rūpi, kelti lietuvių visuomeninį susipratimą ir ginti jų reikalus religijos, politikos, socialinio gyvenimo ir ekonomijos srityje“, rengiant paskaitas, susirinkimus, steigiant švietimo ir visuomenines įstaigas, spausdinant ir platinant „gerus raštus“. Stoti galėjo lietuviai katalikai, besirūpinantys viešojo gyvenimo sutvarkymu katalikų religijos principais.[81] Sąjungos narystės formuluotė vienybės šalininkams pažangininkams nebuvo priimtina, todėl veikti joje atsisakė. Matyt, tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir TPP pirmininko M. Yčo konfesinė priklausomybė. Tokios organizacijos įkūrimą galima suprasti kaip tautinių kultūrinių pagrindų kūrimo tęsinį, būdingą ramų kultūrinį darbą dirbti nusiteikusiems dešiniesiems, tačiau M. Krupavičiaus liudijimu, ji turėjo sutelkti kuo daugiau žmonių ir padėti atitraukti darbininkus nuo socialistų įtakos.[82] Jau Lietuvoje 1918 m. kauniškė „Vienybė“ rašė, kad Liaudies sąjunga turėjo suvienyti plačias lietuvių katalikų, branginančių bažnyčią ir tėvynę, minias, nėra politinė partija, o turi žmones auklėti ir šviesti.[83] Pažymėjo, kad kėlė lietuvių tautinę sąmonę. Gegužės 24 d. steigiamajame suvažiavime buvo atstovų nuo 40 skyrių ir apie 6000 narių. Vėliau skyrių padaugėjo iki 70.[84]

Ar kairieji pripažino egzistencines tautinių katalikų teises? Vinguriuotai aiškindamas Santaros poziciją, P. Leonas kaip polinio gyvenimo naujokės atstovas teisę būti Lietuvių tautos taryboje ir jos institucijose katalikams pripažino, tačiau neslėpė ir viliojančios perspektyvos, šiems pasitraukus, būti vieninteliu „centru“ tarp keturių partijų.[85] Kovo 24 d. TPP, Santaros ir krikščionių demokratų balsais katalikai buvo palikti Taryboje. Po balsavimo socialdemokratai ir liaudininkai pareiškė, kad pripažinus Lietuvių katalikų tautos sąjungą, pasitraukia iš Laikinojo Lietuvos valdymo komiteto, Tarybos komisijų.[86] Kovo 26 d. socialdemokratai įteikė raštą, kuriame deklaravo pasitraukią iš Tarybos, nes įtraukus antirevoliucinius gaivalus – katalikus, jie nesiims atsakomybės už liberaliosios buržuazijos klaidas ir susitaikėliškus sprendimus, stabdančius revoliucijos eigą, suvaržant revoliucinės darbininkų klasės energiją. Po kelių dienų tą pat raštu pareiškė socialistai liaudininkai, apibūdinę katalikus kaip krikščionių demokratų padarą savo pozicijoms stiprinti ir pridėjo – apie savo išėjimą praneš ir Rusijos valdžiai.[87] Katalikai pareiškę, kad nenori griauti Tarybos, 26 d. iš jos pasitraukė.[88] Paliko Tarybą ir krikščionys demokratai, kurių spaudoje vėliau buvo juntama opozicinė dvasia jos nutarimams. Tada iniciatyvos ėmėsi Liaudies sąjungos CK, balandžio 19 d. sukvietęs visų partijų ir organizacijų atstovus dėl būsimojo Lietuvių seimo, o po trijų dienų pati Taryba paskelbė jo sušaukimo datą – gegužės 27 d. Kadangi Tarybą sudariusios partijos – liaudininkai, pažangininkai, santariečiai – atmetė siūlymą visuomeninėms organizacijoms dalyvauti tvarkant rinkimų į seimą eigą, gegužės 15 d. Liaudies sąjungos CK nutarė dalyvauti rinkimuose Petrograde atskirai.[89]

Šis sprendimas ateitininkų konferencijoje Voroneže birželio 10 d. sulaukė prieštaringų vertinimų. Liaudies sąjunga pradžioje plačiai dirbo tarp žmonių, bet susidėjus aplinkybėms ėmėsi daugiau politikos reikalų. Po Vasario revoliucijos keletas veikėjų sumanė Vokietijos katalikų pavyzdžiu įsteigti Liaudies sąjungą. Referavęs apie ją J. Gruodis pavadino partija ir siūlė permąstyti ateitininkų požiūrį. E.Turauskas kalbėjo, kad Sąjunga tetiko Petrograde. P. Karvelis dėstė: vieni suprato, kad ji grynai politinė, kiti – kad kultūrinė organizacija, jos tikslas šiam laikotarpiui netinkamas. Buvo pasiūlyta rezoliucija Sąjungą panaikinti. Nusvėrė V. Endziulaičio nuomonė – prilyginti politinei partijai negalima, nes ji liaudies auklėjimo mokykla, „neša tautinę spalvą“, tačiau steigti skyrių Maskvoje pavojinga – čia žmonės baidosi partijų, tai griautų krikščionių demokratų partiją. Referentas argumentavo: jei norima atsispirti socialistams, ateitininkai Sąjungą turi palaikyti.[90] Anot V. Endziulaičio, katalikai priklausė „tautiškesnių“ Rusijoje susidariusių lietuvių partijų grupei kartu su TPP ir Santara, o po krikščionių demokratų – jie su TPP antraeilės partijos. P. Karvelis manė, kad Rusijoje katalikai veikia neaktyviai, nėra apsisprendę, tačiau liks politine partija ir Lietuvoje turės pasisekimo. Nuo pažangininkų skiriasi darbininkų ir agrariniu klausimu.[91]

„Rygos garse“ 1917 m. balandį paskelbta trumpa Lietuvių tautos katalikų sąjungos programa ir CK narių sąrašas (kunigai K. Rėklaitis, J. Laukaitis, J. Didžiulis bei Juozas Januškevičius, Juozas Paškauskas, Vincas Totoraitis, Julija Žilevičaitė).[92] Atstovai Lietuvių tautos taryboje – K. Rėklaitis, J. Januškevičius, J. Žilevičaitė, Laikinajame Lietuvos valdymo komitete – J. Laukaitis (jis buvo išrinktas Sąjungos pirmininku) ir Boleslovas Pečkauskas. Katalikų tikslu skelbiama tautos laisvė, lietuvystė ir katalikystė kaip programiniai principai. Galima rasti tuometines revoliucinės aplinkos paveiktų programinių klišių – idealą (demokratinė respublika tautų federacijos pagrindais), žemės fondą, privalomai išperkant viršnormines dvarų žemes, servitutų panaikinimą, streikų laisvę, socialinį draudimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (tikybos, sąžinės, spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų, asmens neliečiamybė), pradinį mokslą (privalomas ir nemokamas), kovą su kapitalizmu, pasitelkiant kooperaciją. Punktai, susiję su tikėjimu, pradedami taikant religijos, o ne katalikybės sąvoką („1. Religija turi viešumos teisę, kuri yra apsaugota pamatiniais valstybės įstatymais. 2. Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendrija yra juridinis asmuo, turįs teisę liuosai valdytis, veikti, įgyti savo savybę [nuosavybę]“), mokyklose be kitų dalykų turi būti mokoma religijos, ir baigiama, kad „kituose dalykuose bažnyčios santykius su valstybe nustato pati lietuvių tauta“. Tai, matyti, trumpa pažyma, įteikta Lietuvių tautos tarybos komisijai, turėjusiai iki kovo 25 d. patikrinti įeinančių į ją partijų objektyviuosius požymius. Per kovo 26 d. Tautos tarybos posėdį tautiniams katalikams net neleido ramiai perskaityti deklaracijos.[93]

J.Staugaitis 1922 m. liepos 5 d. per Seinų vyskupijos kunigų susirinkimą Gižuose kalbėjo, kad Rusijoje susikūrė ne viena katalikiška krikščionių demokratų partija, bet ir Sąjunga, kuri grįžus susidėjo su TPP ir Žemdirbiais.[94] Retsykiais, kai iškildavo tautininkų ir krikščionių demokratų bendradarbiavimo ar susirūpinimo tautine sąmone problemos, kildavo ir Liaudies sąjungos klausimas. Taip 1919 spalio 14 d. Panevėžio dekanato kunigų konferencijoje nutarime pageidauta organizuoti lietuvių katalikus į Liaudies sąjungą, kur galėtų dirbti įvairių srovių ir partijų žmonės, „varydami“ vien kultūrinį darbą, nes pertvarkyti Katalikų veikimo centrą jau per vėlu.[95]

4.5. Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga (Žemdirbiai)

Nedėkinga imtis trumpalaikių politinių ar kitų darinių tyrinėjimo, tačiau pravartu suprasti tokius, kurie ir pranykę laiko tėkmėje iš praeities įtakoja procesus visuomenėje. Ūkininkų, kaip tautos daugumos, pastangos XX a. pirmojoje pusėje įgyti savo politinį veidą ir svorį įžiūrimos visų lietuviškų partijų, mažiau išskiriant socialdemokratus, veikloje. Čia pateikiamas kelių metų „epizodas“ iš seimokratinės Lietuvos laikų 1920-1923 m.

Per Vilniaus konferenciją 1917 m. rugsėjį krikščionys demokratai ne tik surengė steigiamąjį partijos susirinkimą, bet ir pabandė organizuoti Lietuvių valstiečių ūkininkų sąjungą (dar vadinama „smulkiųjų žemininkų sąjunga“), kelsiančią pilietinį valstiečių susipratimą, kovą dėl teisių sulyginimo su kitais luomais ir ekonominio būklės pagerinimo. Susirinkę apie 30 konferencijos delegatų valstiečių išrinko laikinąjį sąjungos komitetą iš trijų narių (kunigai Spūdas ir Karbauskas (Karbauskis), K. Ralys).[96] 1918 m. liepos 27 d. A. Stulginskis išleido mėnesinį ūkio ir kooperacijos laikraštį „Ūkininkas“. Jau antrame numeryje raginta ūkininkus spiestis į ūkio draugijas. Kitame pasirodė ir Lietuvių ūkininkų draugijos įstatų projektas. Šiai draugijai nepakeliui su „Žemvaldžių sąjunga“ kaip sulenkėjusių dvarininkų, trokštančių vadovauti valstybės atkūrimui, rankose esančia organizacija. Turėta minty grupė dvarininkų, pasirengusių dėl žemės reformos grėsmės ir politinės įtakos išlaikymo remti Lietuvos valstybingumą, ypač po V. Uracho išrinkimo Mindaugu II, rugpjūčio 22 d. Kaune įkūrusių Lietuvos žemės savininkų sąjungą, kurios branduolį sudarė Fridrichas Ropas, Aleksandras ir Alfredas Tiškevičiai, Jurgis Radvila, V. Vagneris ir keletas mažesnių žemvaldžių lietuvių.[97] Susirinkime buvo ir kviestų ūkininkų atstovų. Sąjunga siektų rūpintis sugriautų ūkių atstatymu, nuosavybės gynimu dėstė straipsnyje apie Lietuvos dvarininkų pastangas neprarasti politinio svorio būsimoje valstybėje L. Gira.[98] Matyt, kontaktų būta, nes dvarininkai atmetė lietuvių siūlomas demokratines sąjungos įstatų pataisas.[99] Tad nuo draugijos persiorientuota į platesnių veiklos mastų sąjungą. 1918 m. lapkritį buvo išspausdintas jos įstatų projektas. Nariais, kaip Vokietijoje, gali būti ūkininkai vyrai ir moterys, katalikai ir protestantai, taip pat, nepamirštant inteligentų, „kiekvienas žmogus, kuriam rūpi ūkio reikalai arba turi su ūkiu santykių“. Sąjunga turi būti sudaryta krikščioniškai demokratiniais pagrindais ir siekti „a) gerinti ūkinį, dorinį ir dvasinį ūkininkų padėjimą remiantis krikščionybės dėsniais; b) kelti supratimą ūkininkų luomo vertybės; c) palaikyti ir apsaugoti ūkio žemės nuosavybę“. Žodis žodin jie perkelti į Lietuvos ūkininkų sąjungos įstatus. Tekste minimi kreditai žemės ūkiui, ūkininkavimo kultūros kėlimas, kursų, kooperatyvų steigimas, parodų organizavimas, aprūpinimas geresnių veislių gyvuliais, trąšomis ir kita.[100] Sumanymas rodo krikščionių demokratų siekimą įsitvirtinti pagrindiniame lietuvių visuomenės sluoksnyje netolimoje ateityje, teikiant realią naudą savarankiškai politiniame gyvenime nepasirengusiems dalyvauti kaimo žmonėms. O jų tikslas paimti į savo rankas kooperatinį judėjimą ir ekonomines organizacijas dar nuo prieškarinių laikų, kai varžymosi trintis, slopinusi „Žagrės“ ir „Ūkininkų draugovės“ kooperatyvų Marijampolėje plėtojimąsi ir augimą, 1922-1924 m. virto aiškiu ketinimu, išreikštu Kooperacijai remti komiteto 1924 m. vasario 15 d. kreipimesi į krikščionių demokratų veikėjus – ateisiančius rinkimus į seimą laimės turintys daugiau ekonominių organizacijų ir joms patys vadovaujantys.[101] Traukė finansinė paspirtis – pelno atskaitymai katalikų politinei ir kultūrinei veiklai. Tokią poziciją lėmė mintis, kad kairiųjų rankose esantys kooperatyvai dalį gauto pelno skiria socializmui, bedievystei propaguoti ir socialistų spaudai šelpti.[102] Kai buvo kritikuojama Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga, toks kooperatinių, ekonominių ir profesinių sąjungų mišinys su politika pačioje krikščionių demokratų spaudoje politinei organizacijai atrodė neleistinas. Grynai ekonominių ir politinių dalykų sujungimas partinei organizacijai gali būti pražūtingas – turės kurti savas profesines sąjungas arba tapti grynai politine partija.[103] Redakcijos prieraše paaiškinama: „Regis minimoji „partija“ toliau siekia. Ji, kiek aišku, seka Ukrainos „chleborobais“ (turėtos minty Ukrainos demokratinė žemdirbių partija ar Ukrainiečių žemdirbių valstybininkų sąjunga, su kuriomis susijusios savitos konservatoriškos ukrainietiško kraštietiškumo ir valstiečių sluoksniui iškelti V. Lipinskio kurtos ideologinės nuostatos). Birželio 9 d. Marijampolėje susirinkę Ūkininkų sąjungos skyrių įgaliotiniai atmetė atvykusių Žemdirbių siūlymą jungtis, nes ekonomikoje sėkmingai darbuotis galima tik per grynas profesines sąjungas, be jokios politikos, o partiją politiniam darbui pasirinks tinkamą savo pažiūromis.[104] Pati Lietuvos ūkininkų sąjunga ekonominės veiklos atsisakė tik 1927 m. vasarį, kai ekonominės veiklos funkcijas perdavė besisteigiančiai Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjungai.

Kai S. Banaitis pasiūlė išrinkti į Steigiamąjį seimą kuo daugiau inteligentų, redakcinėje pastaboje paprieštarauta – dauguma jame turi priklausyti žemdirbiams.[105] Vėliau jis rašė, jog žemdirbiai – kertinis Lietuvos gerovės pamatas, inteligentai privalo padėti jiems organizuotis, o nebemanyti kaip caras ir jo bernai, kad nesuprantą savo reikalų, politinės jėgos išnaudoja žemdirbius saviems tikslams ir juos skaldo.[106] Partijų programos per daug bendros, teigė S. Banaitis, Sąjunga pirmiausia kelia ūkinius reikalus ir visus su tuo susijusius dalykus, o tik po jų – politinius, rūpinsis visų žemdirbių gerove.[107] Dvarus reikia dalinti kuo greičiau, nes tai – lenkinimo lizdai.[108] Pirmojo „Žemdirbių balso“ (1919 m. spalio 7 d.) kreipimesi į skaitytojus buvo teigta, kad rūpės trys pamatiniai dalykai – ekonominiai-politiniai, tautiniai, tikybiniai. Lietuvoje negali būti kitos politikos, tik tokia, kuri remtųsi žemdirbių reikalais. 1922 m. sausio 17 d. po pusmečio pertraukos pasirodęs „Žemdirbių balsas“ vedamajame svarbiausiais uždaviniais laikė žemdirbių padėties pagerinimą, ūkių atkūrimą ir pelno už parduodamus žemės ūkio gaminius didinimą, o ne politinius tikslus. Valstybė nepajėgi išspręsti žemdirbių problemų, užsienio praktika rodo, kad apsirūpinti gali tik suinteresuotų žmonių „organizuota visuma“ – kaip sąjungos Danijoje, Vokietijoje, kurioms priklauso beveik visi tų šalių ūkininkai, todėl savo ekonominiams ir ūkiniams reikalams patenkinti būtina susitelkti žemdirbių sąjungoje.[109] Oficiozinė „Lietuva“ pranešdama, kad Ūkininkų sąjungos suvažiavime 1922 m. sausio 15-18 d. dalyvavo Žemdirbių ir Valstiečių sąjungų atstovai, parašė: kalbėta apie ūkininkų organizacijų susibūrimą į „vieną galingą organizaciją“[110] (išskirta mūsų – A. G.). Skaudžiai ir emocingai mintis, aptariant ūkininkų padėtį Lietuvoje, 1921 m. lapkričio 29 d. per Žemdirbių konferenciją išreiškė K. Daugirdas, kalbėdamas apie žemdirbius kaip kitų luomų politikos vergus, nes rambūs ir abejingi savo likimui, laikas „išmušti“ iš seimo atstovus „okupantus“.[111] Kunigo Kazimiero Pakalniškio nuomone valstybės šeimininkais turi būti ūkininkai, siekiant pergalės I seimo rinkimuose reikia didelės politinės partijos su jiems pritaikyta programa.[112] II seimo rinkiminiame „Pažangos-Žemdirbių bloko“ atsišaukime (1923 m. balandis-gegužė) „Broliai ūkininkai žemdirbiai!“ įtrauktas teiginys, kad Lietuva,- ūkininkų valstybė ir valdžia turi būti jų. Nors tai „palydima“ ketinimų mažinti valdininkų skaičių, valdymo išlaidas ir pan. ar tautininkams būdingų teiginių apie luomų interesų derinimą ir jo tikslus,– pagerėjus ūkininkų padėčiai, palengvės ir darbininkams.[113] Įgyvendinant ekonomines Sąjungos nuostatas, S. Banaitis, J. Jakimavičius, J. Kavaliūnas – buvę LVT nariai, agronomas D. Protopas, V. Žemaitis, J. Gavėnas, A. Vereckis ir kiti steigė akcinę bendrovę „Žemdirbių gerovė“ su milijono auksinų kapitalu. 1920 m. rugsėjo 13 d. vyriausybės patvirtintuose įstatuose nurodyta, kad bendrovė steigs pramonės įmones ir dirbtuves „Lietuvoje reikalingiems žemės ūkio dalykams gaminti ir ūkio gaminiams perdirbti“.[114] Finansų, prekybos ir pramonės ministras, steigėjams prašant, pailgino 5000 akcijų pasirašymo terminą iki 1921 m. rugsėjo 13 d.

Vertindami tarpukario Europos politinę sistemą, pastebėsime, kad Vidurio ir Rytų Europoje būta savarankiškų organizaciniu ir ideologiniu požiūriu valstiečių partijų. Skirtingai nuo žemyno Vakarų, ši socialinė grupė buvo silpnai diferencijuota ir įvairiose šalyse sudarė 70-90% visų gyventojų. Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, mažiau Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje išliko stambūs žemvaldžiai, ir valstiečiai labiau kentėjo ne nuo kapitalistinių santykių, o nuo jų neišsiplėtojimo. Taip regione išliko sąlygos skaitlingam valstiečių sluoksniui ir jo savimonei. Valstiečių partijos kūrėsi XIX–XX a. riboje paraleliai su buržuazinėmis ir darbininkiškomis partijoms. Valstiečių organizacijos aktyviai dalyvavo tautinių atgimimų judėjimuose ir nacionalinių valstybių tapsmo procesuose.[115] Prahoje veikė Agrarinis biuras arba kitaip vadinamas Žaliasis internacionalas. Net rusų emigraciją įtaigojo valstietiškos stichijos idėjos ir 1924 m. Pitirimas Sorokinas Čekoslovakijos sostinėje paskelbė „Agrarizmo ideologiją“. Jai būdinga pripažinti valstietijos, kaip žemę įdirbančių savininkų, unikalų socialinį vaidmenį, jos išskirtinumą valstybiniame gyvenime ir tautiškumo išsaugojime, gebėjimą tapti atskira politine jėga, žemdirbio darbą laikyti pačiu garbingiausiu ir liaudies gerovės pagrindu. Atsižvelgiant į susiklosčiusius santykius su žemės ūkio produkcijos vartotojais, buvo formuluojami visokeriopos kooperacijos kaime diegimo uždaviniai, o agrariniai pertvarkymai rėmėsi valdomos žemės maksimumo nustatymu ir likusios išdalijimu valstiečiams, ją išperkant parlamentų nustatytomis kainomis. Stengtasi formuoti darbinę žemės normą. Socialinė ekonominė valstybės politika turėjo sudaryti palankias sąlygas žemės ūkiui klestėti, o pramonė galėjo plėtotis kaip pagalbinė agrariniam sektoriui. Agrarizmo ideologai laikė valstietiją jėga, kuri savo socialinių, dvasinių, moralinių ir kitų savybių dėka, gali padaryti visuomenės tvarką teisingesnę. Tokie kaip Milanas Hodža Slovakijoje ar Aleksandras Stambolijskis Bulgarijoje propagavo trečiąjį kelią visuomenės vystymesi. Ryškiausias pavyzdys būtų Žemdirbių liaudies sąjungos (partija pasiskelbė 1901 m.) valdymas Bulgarijoje 1920–1923 m. ir jo nutraukimas valstybinio perversmo būdu. Neišvengta valstiečių vaidmens sureikšminimo ir Lietuvos visuomenėje, ką itin pabrėžė savo pareiškimuose Žemdirbiai. Tai liudija nacionalizmo ideologinį atvirumą, kai rūpi ne doktrinos grynumas, o efektyvumas darant įtaką liaudžiai ir ją mobilizuojant. Tad viena iš nesutarimo su pažangininkais ašių buvo Sąjungos deklaruotas žemdirbių išskyrimas ir laikymas pagrindiniu luomu Lietuvoje ir krašto gerovės pagrindu. Per Žemdirbių kongresą 1922 m. vasario 20-21 d. A. Smetona kalbėjo, kad Steigiamojo seimo partijos yra miestų luomų įtakoje – pirklių ir fabrikantų, susitelkusių juose krūvon ir turinčių daug inteligentų. Žemdirbiai turi tverti stiprią partiją, bet neskelbti savo diktatūros ir nekovoti su kitais luomais, o apsaugoti savo interesus ir derinti su kitais.[116]

Agronomas Vladas Kriaučiūnas, vienas iš pagrindinių Žemdirbių veikėjų, Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius, perviliotas į Ūkininkų sąjungą ir suardęs pažangininkų planus virsti masine partija, 1922 m. gruodžio 18 d. datuotame rašinyje „Lietuvos ūkininkų susivienijimas“ įrodinėjo, kad per visą žmonijos istoriją žemės ūkis buvo jos gerovės pagrindu. Tačiau išsiplėtojusi pramonė, susisiekimas ir technika reikalingiausių gėrybių gamintojus – ūkininkus – nustūmė visuomenėje į paskutinę vietą. Jie turi įsiterpti į prekybininkų, pramoninkų ir proletariato kovą dėl valdžios ir griežtai be svyravimų pareikšti savo teises į vadovavimą valstybei, kad ši išliktų sveika. Tai nesąs egoizmas, nes tautos gerovės labui turi įsigalėti ramybė. Pateikiamas pokarinės Danijos ūkininkų pavyzdys, kurie susivienijo prieš užsienio žemės ūkio produkcijos konkurenciją, dalyvaudami tiek ekonominių, tiek ir politinių visos šalies reikalų tvarkyme. Jo nuomone, Žemdirbius, Lietuvos ūkininkų ir valstiečių sąjungas jungia žemės ūkio produkcijos kainos, tinkamos sąlygos mašinoms, padargams, reikalingoms prekėms įsigyti, teisingas mokesčių paskirstymas tarp socialinių sluoksnių, rekvizicijų našta, pastotės ir kelių taisymas, žemės ūkio darbininkų klausimas, kreditai, švietimo būklė kaime. Kol nesusispietė į vieną organizaciją, ūkininkai bus toliau skriaudžiami. V. Kriaučiūnas pažymi, kad Valstiečių sąjungoje susidarė grupė žmonių, atmetanti socialistų liaudininkų teoretines socialistines svajones ir einanti prie realių savo kaip ūkininkų reikalų ir teisių gynimo. Ūkininkų sąjunga vaduojasi iš krikščionių demokratų įtakos, o Žemdirbiams prisėjo skilti, kai TPP pabandė „užmesti savo kilpas“. Aiškėja ūkininkų siekis nepriklausyti nuo politinių partijų, bendrai ginti savo reikalus, liautis kovojus tarpusavy ir nukreipti energiją išbristi iš karo sukelto skurdo ir vejantis žemės ūkio kultūros atžvilgiu tolyn pažengusias Europos tautas. Išeitis – stiprus ir galingas Lietuvos ūkininkų susivienijimas.[117]

Vienu pagrindinių lietuviškojo agrarizmo ideologų laikytinas ilgametis žemės ūkio ministras (1920-1923 ir 1927-1938 m.) J. Aleksa. Jam žemės ūkis Lietuvoje – „vienintelis ekonominio gyvenimo medis“. Tvarkytis lietuviams ekonominėje sferoje trukdąs psichologinis pasyvumas, polinkis „rymoti“. Tautinės inteligentijos psichiką dėl išorinių įtakų laikė liguista, nesiorientuojančia realybėje. Ūkininkų „ekonominis savaimingumas“ esąs aukštesnis nei kitų gamintojų. Būdinga tautininkams mintis, kad lietuvių atbudimas nėra baigęsis jau ir turint nepriklausomą valstybę, J. Aleksos įvardyta kaip priešpaskutinė atbudimo stadija. Dėl to nėra sutvirtėjusi tautos valia.[118] Jau po 1926 m. gruodžio perversmo Lietuvos „Ūkininkų vienybės“ išleistoje brošiūroje „Kuriuo keliu eisime?“ daug koncentruočiau brėžė agraristinį rytojų. Lygindamas lietuvių ir čekų atgimimą, akcentavo vėluojantį pirmojo pobūdį. Užėjus I pasauliniam karui, lietuviai nebuvę ganėtinai brandūs valstybiniam gyvenimui. Kartodamas teiginį, kad Lietuvos nepriklausomybė atgauta daugiau dėl susidėjusių išorinių sąlygų, o ne savų pastangų dėka, tezę konkretino pažymėdamas, jog, subyrėjus Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijoms, jų pakraščiuose atsirado keletas mažesnių valstybių, bet Gruzija ir Armėnija jau neteko nepriklausomybės.[119]

Produktyvusis sluoksnis Lietuvoje yra ūkininkai, kiti sluoksniai neskaitlingi, o dvarininkai nueina nuo istorijos scenos. Todėl ūkininkai krašte turi turėti savarankišką ir įtakingą vaidmenį, tačiau yra atsilikę nuo buržuazijos ir proletariato interesų reiškimusi politikoje.[120] Jų veikimas politikoje labai mažas, lietuviškos partijos palieka jiems pasyvų vaidmenį, labiausiai bijodamos jų sąmonėjimo ir vienybės.[121] Lietuvių atgimimo elitą – tautinę inteligentiją – vadina apsnūdusia, nebranginančia tautinių pradų, dvasiškai esančią baudžiauninkais, nedrįstančiais pasitikėti savimi ir reikalingais importuotų idėjų bei šūkių.[122] Lietuvą naujam gyvenimui tegalės pakelti kaimas, nepaliestas svetimų įtakų.

Parlamentų visagalybė „greitiems“ laikams netinkanti, Vakarų Europoje stiprėja vykdomoji valdžia ir gilėja parlamentarizmo krizė. Ekonominius reikalus geriau tenkins atitinkamos ūkinės organizacijos. Tokioje situacijoje Lietuvos ateitį lems ūkininkai, jų ūkių pažanga, sąmonėjimas ir kultūrinis augimas bus tautos kultūros plėtros pagrindas.[123] Baigdamas ragino kurti savo namus Lietuvoje, sudarant galingą ir vieningą ūkininkišką jėgą, įgyvendinant ūkininkišką valdžią ir savą lietuvišką ūkininkišką santvarką.[124]

J.Aleksa agrarizmo nuostatas propagavo bei taikė ir po perversmo. Jo „ūkininkiškosios visuomenės“ modelis tiko atsidūrusiems valdžioje tautininkams, siekiantiems kaimo palaikymo ir pasitikėjimo. Specialioje brošiūroje ministras rašė, kad žemės ūkio ūkiai pripažinti savarankiška ekonomine jėga, netarnaujančia nei buržuazijai, nei proletariatui, ūkininkiška ideologija turi kilti iš gyvojo patyrimo, tautos sąmonėjimo ir bus praktiško, gyvojo darbo ideologija, XX a. yra energijos amžius, Lietuvoje nesant gamtos turtų, teks kliautis organizuotu darbu, dirbant sąmoningai, organizuotai ir veikliai. Ūkininkų kaip daugumos valstybėje pažanga yra tautos ir valstybės pažanga. Jie suinteresuoti kuo didesnėmis pajamomis iš savo darbo, o ne kaip dvarininkai tik pelnu.[125] Įkurtos Lietuvos ūkininkų vienybės įstatuose pabrėžta: „Vienybė – galybė“, „Lietuvos ūkininkų vienybėje – Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos galybė“, „Ginkime patys savo reikalus“, „Dirbkime organizuotai ir sąmoningai“. Organizacijos tikslas kelti ūkininkų tarpe savo reikalų supratimą, vienybės ir organizuotumo būtinumą ir reikšmę, tirti ir aiškinti žemės ūkio ir ūkininkų reikalus ir tinkamai juos saugoti valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime, kelti žemės ūkio kultūrą ir ūkininkų materialinę gerovę, jų dvasinę kultūrą, padėti organizuotis į ekonomines ir kitokias organizacijas ir kontroliuoti, kad jos veiktų ūkininkų labui, saugoti nuosavybės teisę, stiprinti Lietuvos valstybingumo idėją ir pagarbą tikėjimui, padėti ūkininkams sudaryti ūkininkišką visuomenę Lietuvoje ir užtikrinti jiems pagrindinį vaidmenį ekonominiame, kultūriniame ir politiniame šalies gyvenime.[126] J. Aleksos biografijoje Vladas Žukas rašė, kad žemdirbių ateitį jis įsivaizdavo kaip išsilavinusių ir kooperuotų ūkininkų sąjungą, kurios tikslas – materiali tautos gerovė.[127] Svarbiausia ateities kryptimi laikė ūkininkų savivaldą ir kooperaciją, susisiekimo gerinimą, kreditavimo tobulinimą, melioraciją, grūdų, gyvulių ir paukščių ūkį, žemės ūkio produktų perdirbimą vietose. Kaip lietuvių inteligentas suvokė S. Banaičio ir kitų, žemdirbius laikiusių tautos pagrindu, veiklos tikslus paaiškintų Juozo Pikčilingio žodžiai per S. Banaičio laidotuves – Žemdirbių uždavinį velionis suprato kaip kaimo žmonių reikalų gynimą nuo miestiečių politikos, tiek ūkininkai, tiek ir žemės ūkio darbininkai jam buvo viena šeimyna, kurios interesai nepriešingi, o vienodi, jei valstybės tvarka bus palankesnė ūkininkams, tai tuo pačiu bus geriau ir žemės ūkio darbininkams.[128]

Akivaizdu, kad Žemdirbiai buvo neparankūs krikščionių demokratų politiniai oponentai, nes skirtingai nuo pažangininkų, besiorientuojančių į „tautą“, jie buvo laikyti pabėgėliais iš krikščionių demokratų stovyklos, pretendavo atstovauti didžiausiam lietuvių sluoksniui – ūkininkams, nusiteikę organizuoti masinę partiją ir aktyviai plėtojęsi 1921–1922 m., savo ideologiniuose postulatuose pagrindinėmis laikė krikščioniškąsias ir tautines vertybes. 1922 m. sausį iš „Ūkininkų frakcijos“ Steigiamajame seime išstojo A. Šilgalis, motyvuodamas jog Darbo federacijos atstovai seime gožia ją ir turi didesnės įtakos krikščionių demokratų lyderiams, todėl ginti ūkininkų interesų neįmanoma.[129] Gegužę pasklido gandai, kad iš frakcijos Steigiamajame seime išstoja keletas narių ir bus įkurta Žemdirbių frakcija. Rugpjūčio pradžioje naują frakciją keturiese sudarė J. Valickas, A. Šilgalis, Jurgis Marčiulionis, daktaras Klemensas Vaitiekūnas, per Steigiamojo seimo rinkimus buvę krikščionių demokratų sąrašuose nepartiniai, patekę į juos kaip įtakingi vietiniai veikėjai.[130] Baigiantis seimui, balsuojant po trečiojo skaitymo už Konstituciją, Žemdirbių vardu pareikšta, kad ji yra „tiktai grynas pataikavimas aklam demokratizmui“, bet atmetus nusibrauktų trejų metų darbas, todėl frakcija parems, kad išvengti taip ilgai laukusiame krašte nepasitenkinimo, o gal ir suirutės.[131] Kovo mėnesį Žemdirbiai ėmėsi iniciatyvos įkurti aukų rinkimo badaujantiems Rusijos lietuviams komitetą,[132] vadovaujamą Zofijos Smetonienės, o surinkę pakankamą kiekį pinigų ir maisto, nugabeno į Saratovo guberniją 1863-ųjų metų sukilimo tremtinių palikuonims, parodydami turį organizacinių sugebėjimų ir garsindamiesi visuomenėje. J. Staugaitis prieš rinkimus į II seimą klausė, kodėl Žemdirbiai nenori dėtis prie Ūkininkų sąjungos. Laikydamas Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos iniciatorius pabėgėliais iš LVT krikščionių demokratų frakcijos, kurių netenkino per didelis darbininkų palaikymas ir ūkininkų reikalų nepaisymas, įsivyravęs frakcijoje ir partijoje, žymėjo Žemdirbių eilių margumą: „bepartyviai“, buvę pirmeiviškos Marijampolės Ūkininkų draugovės nariai, vėliau prisidėję kai kurie dvarininkai. Daugumą sudaro „šiek tiek prasilavinę“ ūkininkai ir keletas neveiklių inteligentų. Žemdirbiai, atsiradę ne laiku, neturi lyderių, todėl jiems ir nesiseka rinkimuose.[133] „Lietuvos ūkininke“ juos pavadino žemvaldžiais, kurių vadai patys žemės nedirba ir gyvena miestuose, o jų siūlomą palikti žemės normą – naudinga dvarininkams.[134] Vėliau liaudininkų leidinyje rašyta, kad Žemdirbiams Marijampolės apskrityje, jų tvirtovėje, priklauso patys stambieji ūkininkai, kadaise buvę pirmeiviškos „Ūkininkų draugovės“ nariais. Taigi, net „cicilikavę“, bet nebelikus išnaudotojų rusų valdžios ir smarkios kovos su klerikalizmu, neliko ir kuo pridengti socialinius interesus.[135] M. Krupavičius prieš II krikščionių demokratų partijos konferenciją konstatavo, kad jie iš savo gretų pašalino buržuazinių pažiūrų dešiniuosius, turėdamas omenyje vieną iš Žemdirbių įkvėpėjų S. Banaitį.[136] Šiam jie buvo per kairūs.

Kai II valstybės konferencijoje 1919 m. sausį, LVT buvo papildyta ūkininkų atstovu Juozu Kavaliūnu, tai S. Banaitis ir nepartinis Juozas Jakimavičius bandė kalbėti jų vardu, bet nesutiko krikščionys demokratai.[137] Vasarį balsuojant dėl žemės mokesčio įstatymo būsimieji Žemdirbiai pritarė jo mokėjimui dukart per metus. Taip pat aštriai kėlė padegėlių aprūpinimo miško medžiaga klausimą. Negavę vietos LVT Senjorų konvente (frakcijų seniūnų sueigoje) išsiskyrė su krikščionimis demokratais.[138] Paminėtina ir kita konkreti priežastis. A. Prūsas atsiminimuose paliko tokį epizodą iš 1919 m. pradžios: „<…> matydavau, kad pas S. Banaitį susirinkdavo daug tuomet žinomų asmenų ir jie apie kažką slaptai tardavosi. Pasirodo, kaip vėliau S. B. paaiškino, tarėsi apie perversmą. Jie buvo sudarę jau naują Ministrų kabinetą ir manė tai padaryti žemdirbių partijos ir vienos kariuomenės dalies padedami, kurios vadas lankėsi pas S. B. ir prižadėjo paramą“.[139] Tuomet vienas iš Prekybos ir pramonės banko sumanytojų gyveno S. Banaičio bute, po lova lagamine laikydamas iš Vilniaus parsigabentų 400000 markių, kurios galėjo būti panaudotos perversmui, nes banko valdyboje vyravo pažangininkai ir konservatoriai iš krikščionių demokratų tarpo. Tačiau iš Rusijos grįžę radikaliai nusiteikę krikščionys demokratai buvo pakankamai artimi kairiesiems ir išlaikė koalicinį ministrų kabinetą.

Steigiamasis Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos susirinkimas įvyko 1919 m. balandžio 28 d. Dar to mėnesio 16 d. išrinktas keturių asmenų organizacinis komitetas (LVT narys S. Banaitis, A. Žilinskas iš Garliavos, J. Gavėnas iš Vilkaviškio aps. ir K. J. Skinkis iš Šakių aps.). Steigiamajame susirinkime S. Banaičio bute Kaune dalyvavo du LVT nariai J. Smilgevičius, J. Kavaliunas ir 12 atstovų iš Marijampolės, Šakių ir Tauragės apskričių bei minėtos Garliavos. Laikinojoje sostinėje skyrius (pirmininkas daktaras Rokas Šliūpas, antrasis vicepirmininkas prelatas J. Januševičius), atėjus apie 50 žmonių, įsteigtas 1922 m. birželio 9 d., o rugpjūčio 14 d. sudaryta Kauno aps. valdyba (pirmininkas K. Marčiulionis, apskrityje veikė 10 skyrių).[140] Tai buvo pavadinta dideliu įvykiu Žemdirbių tarpe, nes prisijungė būrys inteligentų, o Kaune juos buvo daugiau pritraukiusios kitos politinės srovės. Sąjunga viena pirmųjų įregistruotų politinių partijų – 1919 m. gegužės 14 d. Partijos centro valdybos nariu ar vicepirmininku (1921 m.) būdavo renkamas S. Banaitis, jis 1920 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininką, pranešdamas, kad nuo sausio 1 d. Marijampolėje redaguos „Dirvos“ spaustuvėje spausdinamą savaitinį „Žemdirbių balsą“.[141] Vietą teko keisti dėl pigumo ir dėl to, kad po Steigiamojo seimo rinkimų nuo 1919 m. spalio 7 d. einantį laikraštį liovėsi spausdinti Valstybės spaustuvė. Tik 1921 m. lapkričio 10 d. redaktorius Kauno miesto ir apskrities viršininką informavo, kad spausdinimas perkeliamas į Kauną.[142] Iki tol leidimas buvo nutrūkęs nuo. kovo 1 d., o atsinaujino kitų metų sausio 17 d. Skųstasi mažu prenumeratorių skaičiumi, nes ūkininkai nėra gana susipratę.[143] Paskutinis laikraščio numeris išėjo 1923 m. vasario 5 d.

Pirmajame „Žemdirbių balso“ numeryje skelbta, jog Lietuvoje negali būti kitokios politikos, kaip tik tokia, kuri remtųsi žemdirbių reikalais. Šalia kareivio gynėjo reikia sąmoningo kiekvieno piliečio darbo šalies vidaus reikaluose. Žemdirbiai yra Lietuvos pagrindas, akcentuota jų meilė ir prisirišimas „prie savo tikybos, kalbos ir Tėvynės“. Žemdirbiais įvardinti savo žemę dirbantys savininkai ir dvarų darbininkai. S. Banaitis rašė, kad Žemdirbiai bendrų ekonominių tikslų sieks per politiką, šalinant skriaudas, patiriamas iš kitų luomų.[144] Partijų programos esančios per bendros, Sąjunga pirmiausia kels ūkinius žemdirbių reikalus ir visus su tuo susijusius dalykus, o tik paskui politinius. Išleistame kreipimesi „Žemdirbiai-Ūkininkai, nepamirškit sausio 28 ir 29 dienų 1921 metų!“, kuriame teigta, kad Steigiamojo seimo partijų agitatoriai žadėjo išdalinti dvarus, tvirtino, kad nereikės mokėti mokesčių ir bus galima naudotis miškais, kiek kam reikės. Raginta sekti estų pavyzdžiu, kur, seime vadovaujant žemdirbiams, ūkininkams per keletą metų sugebėjo išskirstyti žemes ir paskelbti konstituciją. Jiems rūpėjo ne asmeniniai ar partiniai interesai, o ūkininkų, sudarančių valstybės pagrindą, reikalai. Todėl reikia busti ir imtis politinės veiklos, kad susibūrus būtų galima išrinkti tinkamus atstovus į seimą ir tvarkytis kaip Vakarų Europoje – Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje ar kitur.[145]

Steigiamoji Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos konferencija įvyko 1920 m. sausio 19-20 d. Kaune, dalyvaujant daugiau nei 100 skyrių atstovų, pateiktame sąraše 27 skyriai, dauguma buvo susikūrę Marijampolės apskrityje. Pagrindinis klausimas – pasirengimas Steigiamojo seimo rinkimams. Nutarta rinkimų apygardose sudaryti rinkimų komitetus.[146] Paskelbtose „Instrukcijose Žemdirbių Sąjungos skyrių ir atskirų narių veikimas“ gana detaliai aptarti klausimai, kaip organizuotis ir dalyvauti rinkimuose, nurodyta, kad vietiniam skyriui sudaryti reikalinga 10-15 asmenų grupė.[147] Iš 13 svarstytų klausimų 6 ekonominiai – cukrinių runkelių auginimas, padegėlių aprūpinimas miško medžiaga, aliejinių steigimas ir pan. Tomis pačiomis dienomis sąjungos atstovas Bieliavičius dalyvavo dvarininkų pasitarime dėl mokesčių, rekvizicijų, arklių užpirkimo užsienyje ir kt. Dalyviai išreiškė pageidavimą užmegzti artimesnius ryšius su Žemdirbiais, bet iš derybų nieko neišėjo.[148]

Rengiantis Steigiamojo seimo rinkimams „Žemdirbių balse” pasisakyta prieš bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, žemės nacionalizaciją, suvisuomeninimą, propaguotas šūkis: „Žemė visiems, kas ją dirba ir nori ją dirbti”. Prie 1919 m. gruodžio 20 d. „Žemdirbių balso“ (nr. 7) pridėtame atsišaukime „Žemdirbiai budėkit!“ išvardyta Sąjungos centro valdybos sudėtis: J. Gavėnas – pirmininkas, J. Kavaliunas, LVT narys – vicepirmininkas, Aleksandras Žilinskas, agronomas – sekretorius, nariai – kunigas J. Skinkis ir LVT nariai S. Banaitis ir J. Jakimavičius. Žemdirbių frakcija LVT, kuriai priklausė valdybos nariai, didesnį dėmesį rodė ūkininkų aktualijoms. 1919 m. spalio 24 d. LVT posėdyje pateikė paklausimus, kodėl rekvizuojami javai iš mažažemių, turinčių tik šešis margus, kokį pelną duos valdžios prižiūrimi ar išnuomoti dvarai, kodėl miškai parduodami dideliais plotais pirkliams, o labai mažom biržėm ūkininkams, kodėl dvaruose sustabdytas sklypų nuomavimas žmonėms.[149] Bendruose TPP ir Žemdirbių Steigiamojo seimo rinkimų sąrašuose dažniausiai nurodomi agronomas J. Tūbelis, dekanas V. Mironas, TPP pirmininkas L. Noreika. Iš savųjų kandidatais įrašyti A. Žilinskis, vienas iš Sąjungos steigėjų, vidaus reikalų viceministras, rašęs į „Viltį“ ir „Šaltinį“, Antupių klebonas dekanas Juozas Skinkis, agronomas V. Kriaučiūnas, ūkininkas iš Vilkaviškio aps. Gižų vls. Žemdirbių centro valdybos pirmininkas J. Gavėnas.

Žemdirbių sėkmės metai – 1921-1922, kada intensyviai buvo kuriamas organizacinis tinklas, vyko gausūs suvažiavimai, diskusijos, lankomasi Ūkininkų sąjungos renginiuose. Viltis didino ir savivaldybių rinkimai, kai į valsčių tarybas pateko nemažas ūkininkų skaičius, ypač Žemaitijos apskrityse (Mažeikių, Tauragės, Kretingos, Telšių, Raseinių).[150] 1921 m. sausio 28-29 d. Sąjungos suvažiavime Kaune buvo priimti trys pamatiniai nutarimai, juose pasisakoma už nuosavybės neliečiamybę, teisingą atlyginimą už paimtą dvarų žemę, leidimą laisvai ją pardavinėti.[151] Steigiamojo seimo narys nuo Ūkininkų sąjungos Pijus Kriščiūnas siūlė Žemdirbiams veikti bendrai. Liepos 17 d. į Vilkaviškį suvažiavę apie 300 skyrių atstovų iš Suvalkijos ir 100 svečių (jų tarpe du Steigiamojo seimo krikščionių demokratų frakcijos nariai Valaitis ir P. Kriščiūnas, TPP lyderiai A Smetona ir A. Voldemaras) priimtose rezoliucijose protestavo prieš P. Hymanso projektą, Žemės reformos projektą, šalies gyvenime sukelsiantį ne pagerėjimą, o suirutę, reiškė įsitikinimą, kad Steigiamasis seimas darbais parodė negebantis organizuoti krašto, todėl susidarius tokiai situacijai geriausia išeitis kuo greičiau jį paleisti.[152] Apskričių skyrių susirinkimuose aptarti smulkesni reikalai. Gegužės 1 d. Šakių apskrityje susirinkę 137 sąjungos nariai nutarime reikalavo leisti pirktis malkų ne tik žiemą, bet ir vasarą, nes girininkas liepiąs išsikasti durpių, nuspręsta dalyvauti savivaldybių rinkimuose.[153] Kovo 16 d. Kretingos apskrities skyrių atstovų suvažiavime, sąjungos apskrities valdybos primininku išrinkus Adolfą Birontą, būsimą LTS skyrių organizatorių, A. Smetonai palinkėjus turėti savo gretose daugiau inteligentų, priimtose rezoliucijose Žemės reformos įstatymas prilygintas „bolševizmo darbui“, reikalauta „valdžią valyti nuo kyšių“, uždrausti miško eksportą, atleisti lietuviškai nemokančius valdininkus.[154]

Rugpjūčio 28 d. Telšiuose įvyko Sąjungos Telšių rajono suvažiavimas. Susirinko apie 250 Telšių, Mažeikių ir Kretingos apskričių skyrių narių ir 100 svečių. Rezoliucijoje konstatuota, jog Lietuvos nepriklausomybei užtikrinti „reikalingas krašto sutvarkymas ypač ekonominiu žvilgsniu“, kad politiniai santykiai su Vakarų valstybėmis, ginančiomis mūsų nepriklausomybę, turi būti paremti artimais ekonominiais santykiais. To Steigiamasis seimas įvykdyti nesugebėjo, todėl reikia kreiptis į visuomenę dėl susidariusioje situacijoje gresiančio pavojaus ir tikimasi, kad greitai bus išrinktas nuolatinis seimas.[155] Kunigas Juozapavičius referavo apie Latvijos žemdirbių sąjungą, turinčią 26 000 narių, 325 skyrius ir 26 atstovus Steigiamajame seime. Agronomas V. Kriaučiūnas kalbėjo apie laukininkų organizacijos laimėjimus Klaipėdos krašte, kur laikomasi ūkininkų protegavimo politikos, todėl žemės ūkio kultūra nepalyginamai aukštesnė nei Lietuvoje. Ragino prisijungti prie 60 suvalkiečių ūkininkų, važiuosiančių rugsėjo 14 d. į žemės ūkio parodą Klaipėdoje. Ūkininkams vienyti planuota ekskursija turėjo pritraukti ir Ūkininkų, Valstiečių sąjungų šalininkus, bet pasirodė tik keletas jų atstovų (važiavo 120 žmonių vietoje ketinusių 300).[156]

Spalio 9 d. Marijampolės aps. Žemdirbių suvažiavimo rezoliucijoje Ministrų kabinetas kaltintas nesudarius jokių prekybos sutarčių su užsienio šalimis, tai skatina krašte spekuliaciją, neparengus šalies biudžeto, gyvenama iš paskolų ir rekvizicijų, gulančių ant žemdirbių pečių, nekovojama su spekuliantais, jų bylos vilkinamos. Steigiamasis seimas turi baigti savo darbą, nes prisidėjo prie visų negerovių.[157] Šešiuose Telšių apskrities Žemdirbių skyriuose (Telšių, Varnių, Žarėnų, Luokės, Tverų ir Medingėnų) buvo 260 narių, gausiausiame Telšių skyriuje – 90 žmonių.[158] Skirtingai nuo pažangininkų, Žemdirbiai rūpinosi organizacijos augimu. 1921 m. Centro valdyba išleido atsišaukimą „Žemdirbiai-ūkininkai“, kviečiant stoti į Sąjungą, nes Steigiamasis seimas „nieko gera nepadarė“.[159] 1922 m. tikrai buvo neramūs Lietuvos ūkininkų sąjungai, pavyzdžiui, 1921 m. lapkričio 20 d. pas Žemdirbius po susirinkimo perėjo Panevėžio aps. Ramygalos skyrius su 100 narių.[160] Tų metų pavasarį Žemdirbiai itin aktyviai organizavosi. Balandžio 30 d. įvyko Vilkaviškio aps. skyrių atstovų suvažiavimas (šioje apskrityje iki kovo 6 d. buvo įregistruota 14 skyrių),[161] to mėnesio 23 d. Šakių aps., kovo 16 d. – Kretingos aps., gegužės 25 d. – Marijampolės aps., liepos 23 d. – Alytaus aps. skyrių atstovų suvažiavimai.[162] Taigi, Žemdirbių skyrių gausiau Suvalkijos pusėje. 1921 m. lapkričio 28-29 d. įvykusi sąjungos konferencija, kurioje dalyvavo 126 atstovai nuo 57 skyrių, iš 80 įregistruotų Centro valdyboje, rezoliucijose reikalavo rekvizicijas pakeisti laisva prekyba, imant pastotes, griežtai laikytis veikiančių įstatymų. „Miškų klausimu“ teigta, kad mediena neaprūpinami padegėliai, o mišką pardavinėjant dideliais plotais spekuliantams, jis neprieinamas mažažemiams. Žemės klausimu pasisakyta už nuosavybės gerbimą ir prieš nusavinimą, jos perdavimą į visišką ūkininkų nuosavybę, išdavikų, privilegijuotai įgytų dvarų išdalijimą nedelsiant, draudimo pardavinėti žemę panaikinimą. Prieštarauta normuotos darbo dienos įvedimui žemės ūkyje. Pirmiausia žeme aprūpinti nepriklausomybės gynėjus, bežemius, turinčius žemės ūkio inventorių ir lėšų jam įsigyti, esančius be jokių išteklių, bet jau dirbusius žemę, suteikiant paskolą, tačiau netekę žemės dėl nesugebėjimo ūkininkauti jos neturėtų gauti.[163] Konferencijoje nepasiekta vieningos nuomonės dėl TPP programinio reikalavimo siekti dviejų rūmų seimo.[164] Tai palikta svarstyti ateityje.

Neutraliau Žemdirbių organizavimąsi stebėję socialdemokratai 1922 m. pradžioje konstatavo, jog ūkininkų diduma, kuriai rūpi ramus gyvenimas ir ekonominių reikalų patenkinimas, liko „gale ratų“. Tokiais laikė susibūrusius Politinėje ir ekonominėje Lietuvos žemdirbių sąjungoje, pažymėdami jų veiklos pagyvėjimą, nes 1921 m. lapkritį konferencijoje dalyvavo per 100 skyrių delegatų.[165] Konservatyviojo krikščionių demokratų sparno atstovai palankiai vertino Ūkininkų sąjungos ir Žemdirbių susivienijimo perspektyvą. J. Staugaitis balandžio 2 d. Panemunės skyriaus (Kauno aps.) susirinkime net prasitarė, kad Ūkininkų sąjungai bus pravartu šlietis prie Žemdirbių.[166] Taip kalbėti galėjo, nes Ūkininkų sąjungos suvažiavime, vykusiame sausio 15-18 d. Kaune, planuojant savarankišką politinę programą, priimtoje trečiojoje rezoliucijoje „Dėl jungimosi su organizacijomis, Ūk. S-gai artimomis“ Centro valdybai pavesta tartis dėl „ryšių užmezgimo, ar ūkininkų susivienijimo vienon organizacijon, kad šiuo svarbiu momentu ūkininkų balsai nesiskaldytų ir tuo būdu valstybės bei ūkininkų reikalai nenukentėtų“.[167] Buvo kreiptasi į Žemdirbių centro valdybą ir sutarta sąjungų darbo neardyti, veikti bendrai, kol Ūkininkų sąjunga parengs smulkią politinę programą, o paskui suėjus papunkčiui apsvarstys ir jei atsiras vienodų dalykų laikysis vienos linijos rinkimuose ir būsimajame seime, tačiau Žemdirbių atstovai lankėsi skyrių susirinkimuose ir ragino dėtis prie jų.[168] Keletu dienų vėliau, vasario 20-21 d., susirinkus beveik 500 dalyvių, Žemdirbiai posėdžiavo savo kongrese. Jį atidaręs S. Banaitis pasidžiaugė, kad 1921 m. kongreso nutarimai turėjo įtakos leidžiant išvežti gyvulius ir javus. Pastarajame teks svarstyti linų monopolio, trobesių draudimo nuo ugnies, miškų, Žemės banko klausimus, tačiau svarbiausia – ūkininkų susivienijimas. Kongreso rezoliucijos kritikavo valdžią už neskubėjimą įvesti nuosavą valiutą, praėjusių metų 25% biudžeto deficitą, pragaištingą kraštui Žemės reformą.[169] Tiek Ūkininkų, tiek ir Valstiečių sąjungą Žemdirbiai laikė nevedančiomis savarankiškos politikos, o paklusniomis krikščionių demokratų ir liaudininkų nurodymų vykdytojomis. Iš jų pusės analogiškai buvo vertinami Žemdirbių santykiai su TPP. „Ūkininko“ autoriai pabrėždavo neaiškų Žemdirbių požiūrį katalikybės atžvilgiu, kad su jų pagalba TPP nori suvilioti ir apgauti rinkėjus, bet jų žmonės neremia, nes veda „ponų dvarininkų politiką, o smulkesnių ūkininkų ir darbininkų reikalų ne tik negina, bet jų nepaiso“.[170] M. Krupavičius per krikščioniškų organizacijų suvažiavimą Kėdainiuose kalbėjo, kad nebuvo kito būdo prispausti ir susilpninti dvarininkų kaip Žemės reformos pagalba, Žemdirbiai eina prieš ją, jų vadai bedieviai ir pati sąjunga virs tokia.[171] S. Banaitis rašė, kad Žemdirbių sąjunga skirtingai nuo kitų yra nuo niekieno nepriklausoma, stengiasi kelti ūkininkų susipratimą, o liaudininkai ir krikščionys demokratai naudojasi ūkininkų vardu savo viešpatavimui pridengti, Ūkininkų sąjungai krikščionių demokratų pavesta rūpintis tik artimiausiais ūkio reikalais, o jie patys apsiėmė derinti ir ginti visų luomų reikalus.[172] Kunigas K. Pakalniškis manė, kad sąjungų tikslai ekonominiame gyvenime nesiskiria, bet Žemdirbiai už nuosavybės principą, o Ūkininkų sąjunga palaiko dvarų nusavinimą. Sugriovus dvarus, didžiausia našta teks vidutiniams ūkininkams, tačiau proporcinis žemės mokestis visus sulygintų. Vienijantis reikalinga bendrai sutarta programa, Ūkininkų sąjunga privalo palikti krikščionių demokratų bloką. Žemdirbiai atstovauja vidutiniams ūkininkams, o ne dvarininkams. Jeigu susivienijusios sąjungos būsimajame seime gautų bent pusę vietų, kitos partijos turėtų su tuo skaitytis.[173] Priešingą nuomonę dėstė Eliziejus Draugelis „Tėvynės sarge“ – ekonominė Ūkininkų sąjunga negali dėtis su grynai politine Žemdirbių sąjunga.[174] O gegužės 19 d. paskelbė straipsnį, iškalbingai pavadintą „Žemdirbiai – dvarininkų viltis“ (nr. 20, p. 205). Tačiau birželio 21 d. Žemdirbių centro valdyba gavo raštišką pasiūlymą apsvarstyti susivienijimo ir rinkimų klausimus. Į susivienijimą „Žemdirbių balso“ nuomone Ūkininkų sąjungoje skirtingai žiūrima – eiliniai už, o viršūnės prieš.[175] Pačios derybos vyko liepos 12-27 d. J. Vailokaitis siūlymą vienytis visoms katalikiškoms organizacijoms po vienu stogu pavadino nerealiu. Vėliau kaltino Žemdirbius patenkant vis didesnėn TPP įtakon. Atsakyta, kad kur programinės nuostatos leidžia, veikiama kartu su pažangininkais. E. Draugelis pasiūlė tartis dėl Žemės reformos, santykių su dvarininkais ir darbininkais, mokyklų ir tikybos klausimų. Sutarė, kad reformos įstatymo stabdyti nereikia (bendroje rezoliucijoje užfiksuota: „Žemės reforma yra reikalinga ir būtina. Ji turi būti vykdoma priverstinio išpirkimo keliu už teisingą ir valstybei pakeliamą mokestį, kad atlyginimo didumas netrukdytų žemės reformos eigai“). S. Banaitis aiškino, kad Žemdirbiai prieš skirtumus tarp luomų. Į reikalavimą atsikratyti dvarininkų įtakos pažadėjo jų kandidatais į Seimą nekelti, tačiau pažymėjo svarbų kultūrinį dvarų vaidmenį, sutiko, jog reikia šalinti tuos dvarininkus lenkus, kurie nenori būti krašto piliečiais. Stipriai kirstasi dėl Žemdirbių programos punkto iždo pinigais neremti privačių mokyklų, nes taip palaikoma bedievybė aiškino Ūkininkų sąjungos derybininkai. Paaiškėjus, kad Ūkininkų sąjunga tarėsi tik dėl blokavimosi rinkimuose į I seimą, derybos nutrūko.[176] Pagal rinkimų susitarimą su TPP Žemdirbiai ketino eiti į I seimo rinkimus vienu sąrašu, blokavimosi klausimais su kitomis partijomis galėjo derėtis tik paritetiniais pagrindais sudaryta Vykdomoji komisija. Po derybų „Žemdirbių balsas“ tikino, kad jų gretose lenkų dvarininkų nėra, žemdirbys yra ir savininkas, ir lauko darbininkas, ir nuomininkas.[177] O rugsėjo 7 d. numeryje straipsnyje „Žemdirbiai nesnauskit!“ pasivadino ir „darbo žmonių partija“. Kaltino Ūkininkų sąjungą pritarimu P. Hymanso projektui, norint užtraukti naują lenkų baudžiavą, smerkė Darbo federacijos inicijuotus sėjos metu dvarų darbininkų streikus Kauno, Marijampolės ir Vilkaviškio apskrityse.[178] Nemažą dalį Žemdirbių piktino jų vadinimas bedieviais. Tautininkiškai aiškinant, kad tikybos politiniams tikslams naudoti nevalia, kunigas K. Pakalniškis tikėjosi, kad I seime Žemdirbiai turės savus atstovus ir krikščionių demokratų pagalbos tikėjimui ginti neprašys.[179] Matyt, krikščionys demokratai dėjo daug pastangų Žemdirbiams neutralizuoti. Centro valdybos narys V. Kriaučiūnas Marijampolės apygardoje I seimo rinkimams sudarė nesuderintą „Žemdirbių ūkininkų sąjungos“ sąrašą ir pateikė rinkimų komisijai, save įrašydamas pirmą.[180] Jam pasisekė suskaldyti ir Telšių skyrių, kur taip pat iškėlė atskirą sąrašą.[181] Pagal rinkimų susitarimą su pažangininkais pirmuoju sąrašuose buvo A. Smetona, toliau pirmajame dešimtuke buvo A. Voldemaras, J. Tūbelis, P. Vileišis, M. Yčas, L. Noreika, V. Mironas, V. Krėvė.[182]

Ūkininkų sąjunga savo ketvirtajame suvažiavime 1923 m. vasario 16-18 d. apsisprendė įstatuose įtraukti ir „politikos klausimą“, tačiau atmetė Žemdirbių delegacijos pasiūlymą jungtis („Ūkin[inkų] S[ąjunga] kaipo organizacija, jungianti tik ūkininkus, negali vienytis su organizacijomis, apimančiomis įvairius luomus – dabininkų, žemės savininkų – dvarininkų ir panašius. Todėl siūlo tiems ūkininkams, kurie per apsirikimą ar suvilioti prisidėjo prie Žemdirbių S-gos – išstoti, priimti mūsų įstatus ir tuo keliu ūkininkų luomą sustiprinti“).[183] Kad Ūkininkų sąjunga organizacine prasme išsiplėtė, rodo įregistruotų skyrių skaičius: 1922 m. – 188, 1923 m. – 275, 1924 m. – 324.[184] Minėjome, jog sąlyginis krikščionių demokratų bloko laimėjimas I seimo rinkimuose vertė tartis su Žemdirbiais ir TPP. Svarstydami ūkininkų organizacijų padėtį, kairieji susišaukdavo su Žemdirbių vertinimais, apibūdinant Ūkininkų sąjungos situaciją seime – liks bejėgiais, kol klausys krikščionių demokratų. Tačiau Žemdirbių sąjungą, įkurtą didžiažemių ūkininkų ir dvarininkų, stambaus ūkio šalininkų ir pertvarkymų priešininkų, laikė „baigiančia savo gyvenimo dienas“.[185] Liaudininkai su nerimu sekė kontaktus ir komentavo savo spaudoje, perdėdami gresiančius pavojus, kad galas Žemės reformai ir pan.[186] Realesni liaudininkų nuostoliai – tai galimybė netekti dalies elektorato paramos rinkimuose į II seimą susitarimo atveju.[187] Nerimauti buvo ko, nes vartant „Ūkininką“ I seimo rinkimų kampanijos metu liaudininkai tesulaukė vienos publikacijos, o kritikos daugiausia skirta Žemdirbiams, tai per II seimo rinkimus pagrindiniu taikiniu tapo Lietuvos valstiečių sąjunga, o pažangininkams tekliuvo feljetonas priešpaskutiniame 1923 m. numeryje. Prieš pat rinkimus pasirodžiusioje publikacijoje pasakyta, kad nepripažįstančios dvarų išdalinimo bežemiams ir mažažemiams partijos negali turėti ūkininkų palankumo.[188] Žemdirbiai su pažangininkais, ėję jungtiniais sąrašais I seimo rinkimuose, į jį nepateko, nors lyginant su rinkimais į Steigiamąjį seimą gautų balsų padidėjo nuo 11 939 iki 27 175. „Žemdirbių balse” aiškinta, kad buvusi betvarkė rinkimų apygardose, sąjungai stigo lėšų, o todėl ir žmonių, sunkiai kovota su priešiškomis partijomis. 1922 m. gruodžio 18 d. vykusioje partinėje konferencijoje vėl kaltintas silpnas žemdirbių susipratimas ir vieningumo stoka.[189] Į „Tėvynės sargo“ kaltinimus (1922 m. nr. 48 vedamajame), kad dėl 27 000 balsų, tekusių jiems ir pažangininkams, krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, reaguota primenant kunigų, priklausančių Žemdirbiams, siūlymą M. Krupavičiui bendrai dalyvauti rinkimuose liepos 5 d. Seinų vyskupijos kunigų susirinkime Gižuose.[190] Metinė Žemdirbių konferencija 1923 m. vasario 15-16 d. Kaune praėjo palyginus ramiai svarstant žemės ūkio produkcijos eksporto, muitų ir kitus klausimus,[191] tačiau po nutarimo vienytis su Ūkininkų sąjunga pasiųstoji jų suvažiavimo sveikinti delegacija, pirmininko E. Draugelio nurodymu nebuvo įsileista.[192] Krikščionys demokratai, nepavykus susitarti su TPP ir Žemdirbių lyderiais, pakeitė taktiką. Rinkimų kampaniją į II seimą koordinuojantis Katalikų centralinis rinkimų komitetas 1923 m. kovo 22 d. instrukcijoje parapijų katalikų rinkimų komitetams nurodė su TPP ir Žemdirbiais nekovoti, jei šie elgiasi analogiškai, reikia tartis su vietiniais skyriais, o balandį informavo, kad iš principo galima blokuotis su visais tautiniais ir krikščioniškais sąrašais, gi su Žemdirbių ir pažangininkų sąrašais tik tuo atveju, jeigu juose nėra A Voldemaro, rekomenduota jungtis su Žemdirbiais Telšių ir Panevėžio rinkimų apygardose.[193] Balandžio 26 d. Marijampolės apygardos rinkimų komisijai buvo pareikšta apie Žemdirbių, Ūkininkų sąjungos ir Atgimimo draugijos sąrašų sujungimą.[194] Minėtas komitetas po nepavykusių derybų kovo 15 – balandžio 9 d. dėl sąrašų blokavimo II seimo rinkimuose su pažangininkais gegužės 6 d. dėjo tašką: Ūkininkų sąjunga blokuojasi su Žemdirbiais, kad balsai neatitektų mažumoms ir socialistams, patys Žemdirbiai iširo ir iškriko, daliai perėjus į Ūkininkų sąjungą, pažangininkai norėję jų balsais gauti vietų seime, TPP dalyvauja rinkimuose viena be Žemdirbių, tad jos balsai pražus.[195] Derybų metu „Laisvėje“ pasirodė nuosaikesnių rašinių TPP atžvilgiu, raginant balsuoti prieš mažumų atstovus, socialdemokratus, liaudininkus, laikant tinkamus pakliūti į seimą pažangininkus su Žemdirbiais, kurių ir Ūkininkų sąjungos didžiausias priešas – Valstiečių sąjunga, per praėjusius rinkimus katalikiškos partijos nesugebėjo sudaryti vieningo fronto, o elgėsi priešingai – „tarp savęs kaip nežmonės ėdės“, Žemdirbius puolant smarkiau nei socialistus.[196] Lyginant, pavyzdžiui, Telšių rinkimų apygardoje pateiktus „Žemdirbių ir Pažangos bloko“ ir „Ekonominės bei politinės žemdirbių sąjungos“ sąrašus (nr. 9 ir 13), akivaizdus Žemdirbių skilimas, kai pirmajame ketvirtu įtrauktas A. Birontas, o antrame trečiuoju numeriu pažymėtas V. Kriaučiūnas. Panašiai yra ir su Marijampolės apygardos sąrašais, kur tarp pažangininkų įrašyti ir du Žemdirbių Centro valdybos nariai A. Žilinskas ir J. Gavėnas, kiti blokavosi su Ūkininkų sąjunga.[197]

Gegužės 1 d. redaguojamas V. Kriaučiūno ir J. Tūbelio pasirodė žemės ūkiui skirtas žurnalas „Lietuvos dirva“. Vedamajame akcentuota, jog leidinys žada būti nepartinis, jam rūpės lietuviško kaimo ekonominė gerovė, racionalus žemės ūkio vedimas, jo kultūros kėlimas. Neįtraukdamas kaimiečių į politines ir partines kovas, stengsis nušviesti vien ekonominius ir ypač „žemės ūkio reikalus ir jiems patarnauti“. Visi kaimiečiai išsiskaidę į ūkininkus, valstiečius, žemdirbius „privalo pagaliau susiprasti, sudaryti vieną ekonominį frontą be svetimų politinių žinių“ (pabraukta mūsų – A. G.).[198] Ekonominis frontas primena agrarizmo sekėjų užmojį. Birželio 15 d. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga į Lietuvos klubą kvietė Z. Toliušį, E. Draugelį, P. Mikšį, J. Staugaitį, A. Žilinską, S. Banaitį pasitarti „klausimu subendrinimo darbo ž. ū. kultūros kėlimo srityje“.[199] Prasidėjo katalikiškų kooperatyvų klestėjimo metas.

Nemaža painiavos su Sąjungos vietiniais skyriais. Peržiūrėti pasirinkti Marijampolės ir Šiaulių apskričių viršininkų dokumentai. Pirmojoje Šumskų skyrius įregistruotas 1921 11 05 (uždarytas 1926 m. gegužę), Daukšių skyrius prisijungė prie Lietuvos ūkininkų sąjungos, Kižių skyrius įkurtas 1922 03 17 (uždarytas kaip neveikiantis 1926 m. kovą), Prienų, Patilčių, Skriaudžių, Igliškėlių skyriai registruoti 1922 m. balandį (uždaryti 1926 m. kovą, o Skriaudžių – 1924 m. spalį), Meškuičių skyrius dar ir 1927 m. lapkritį rinkosi naują valdybą.[200] Apskrityje, laikyta Žemdirbių tvirtove ir politinės sąmonės atžvilgiu gerokai toliau pažengusioje skirtingai nuo kitų Lietuvos vietų, akivaizdus skyrių iširimo ir uždarymo datų nesutapimas. 1923 m. rugsėjį kaip nustoję veikti iš draugijų rejestro išbraukti Klebiškio, Gudinės, Bajarskų, tais pačiais metais nustojo veikti Veiverių, Kalvarijos skyriai.[201] Panaši situacija buvo ir Šiaulių apskrityje. Tryškių skyrius įsteigtas 1921 m. lapkritį (nustojo veikęs 1923 m.), Lygumų skyrius įkurtas 1921 m. gruodį (nustojo veikęs 1925 m. sausį, anot skyriaus pirmininko Prano Balzerio „nebeveikia dėl nustojimo veikti centrui“), Kuršėnų skyrius įsikūrė 1921 m. rugpjūtį (nebeveikė nuo 1927 m.), Vaiguvos skyrius įsisteigė 1922 m. sausį (skyriaus pirmininko kunigo Balandžio teigimu nebeveikė nuo 1926 m.).[202] Žemdirbių centro valdybos pranešime nurodyta, kad šis skyrius centro valdyboje įregistruotas nr. 82.[203] Skyrių suirimas 1923 m. susijęs su pralaimėjimu rinkimuose į II seimą, o 1924-1926 m. laikotarpiu užsidarę skyriai parodo vienų sąjungos narių prisijungimą prie Lietuvių tautininkų sąjungos, kitų – prie Lietuvos ūkininkų partijos ir dalies neapsisprendimą ar viltį atgyti ir išlikti savarankiška politine jėga.

Paskelbtoje sąjungos programos įžangoje teigta: „Mes žemdirbiai, gamindami šaliai maistą ir jos pramonei žaliąją medžiagą, visuotinam ūkės kultūros pakėlimo, gyvenimo sąlygų pagerinimui ir šalies gyventojų pragyvenimo palengvinimui sudarome vieną bendrą Lietuvos žemdirbių sąjungą su centru Vilniuje, kuri aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime“. Skirtingai nuo TPP, jie už demokratinę Lietuvos respubliką, kaip ir pažangininkai už visuotinai 5 metams renkamą prezidentą, demokratines laisves, piliečių lygybę prieš įstatymus ir teismą, progresyvinius mokesčius, privalomą nemokamą pradinį mokymą, laisvę steigti privačias mokyklas, neremiamas valstybės, valstybinę lietuvių kalbą, centrinės valdžios prižiūrimas savivaldybes, Žemės fondo sudarymą. Kai kuriomis nuostatomis skyrėsi nuo TPP – valstybė turi tvarkytis krikščioniškais pagrindais ir remti Bažnyčios reikalus, lygiai su kitais dalykais privalomas tikybos mokymas, taikos teisėjai renkami. Žemės nuosavybė neturi būti naikinama, ja aprūpintini tik tie, kurie sugeba ir nori ją dirbti, Žemės fondas papildomas seimo nustatytomis kainomis išperkamais plotais, kai tai reikalinga plėtotis ekonominėms sąlygoms.

Nesakytume, jog į rinkimus Žemdirbiai būtų ėję be realizmo ar pažadų. II seimo rinkimų kampanijai išleistame „Pažangos-Žemdirbių bloko“ atsišaukime (1923 m. kovas-balandis) „Broliai ūkininkai žemdirbiai!“ tvirtinama, jog dvarininkų jokiu būdu negina, tačiau visų didesnių ūkių Lietuvoje išgriovimas vienu metu atnešė kraštui didelių nuostolių, netrukus visi mokesčiai neišvengiamai prislėgs mažažemius ir vidutinius ūkininkus. Žemės reforma turi būti vykdoma taip, kad pirmiausia valdžia išdalytų apleistus dvarus ir sklypus gautų tie, kurie turi reikiamus žemės dirbimui įrankius. O Žemdirbių centro valdybos atsišaukime „Žemdirbiai-ūkininkai!“ būsimame seime žadama siekti, kad būtų greitai ir tinkamai vykdomas Žemės reformos įstatymas, sumažintas valdininkų ir kariuomenės skaičius; kol nebus atstatytas kaimas, uždraustas medienos eksportas, panaikintos visos rekvizicijos ir pastotės, mažomis palūkanomis parūpinti ilgalaikiai kreditai, sumažinti žemės ūkio produkcijos pervežimo geležinkeliais tarifai, kad grįžę iš Amerikos lietuviai piliečiais taptų iškart, nelaukdami dešimties metų.[204] Tačiau kad ir daugiausia vietos skyręs perspektyviai, M. Riomerio nuomone, konservatyvių lietuvių visuomenės elementų partijai, savo lietuviškųjų partijų tyrinėjime, paskelbtame 1921 m., pati visuomenė atmetė Žemdirbius ir vertė ieškot kitokių kelių ir suskilus ideologiškai išnykti kitų politinių jėgų šešėlyje.

4.6. Nepartinė „Lietuvos atgimimo draugija“ (Atgimimo draugija)

Apie šios nepartinės inteligentijos draugijos atsiradimą galima pasakyti tiksliai – jos steigimas susijęs su kova Lietuvoje dėl Pauliaus Hymanso projektų. 1921 m. rugsėjo 25 d. susirinkę 15 asmenų – inžinierius V. Pauliukonis, generolai J. Bulota ir Pranas Liatukas, J. Kriaučiūnas, J. Jesaitis, A. Petraitis, D. Šimkevičius, S. Virkutis ir kiti.[205] Atvyko ir lietuviškosios veiklos senbuvis Kaune daktaras J. Stonkus (Stoukus), po kelių mėnesių dėl sveikatos palikęs draugiją. Nutarta laikinai lietuvių ir lenkų klausimo nekelti, o už narių suaukotus pinigus 5 000 tiražu išleisti draugijos įstatus, įregistruotus rugsėjo 7 d. Steigėjų grupėje dominavo lietuvybės puoselėtojai prieš I pasaulinį karą Kaune. Jos nariais tapo buvę aušrininkai ir varpininkai (generolas J. Bulota, profesorius P. Matulionis, Vincas Palukaitis, Andrius Matulaitis ir kiti).[206]

1922 m. liepos 15 d. atsišaukime „Budėkime, piliečiai!“ kritikuota Antantės šalių pozicija dėl Vilniaus užgrobimo, raginant mažiau tikėtis iš kitų, o daugiau paskliauti savimi ir savo jėgomis.[207] Rinkimų į I seimą atsišaukime, pažymėtame 1922 m. rugsėjo 13 d., teigiama, kad krašto šeimininkai turi būti lietuviai ir valstybę sustiprinti gali Tėvynės meilė ir pilietinis susipratimas, mokyklų Lietuvoje turi būti užtektinai, jos privalo ugdyti dorą, teisingą ir susipratusį Lietuvos pilietį, reikalinga sustabdyti miškų naikinimą, linus ir kitus žemės ūkio produktus apginti nuo spekuliantų, pirmiausia konfiskuoti ir dalinti lenkų dvarus, o esančių valdžios žinioje nepalikti nuomininkams alinti, uždrausti pardavinėti žemę svetimšaliams, už rekvizuotus produktus mokėti rinkos kaina, apriboti brangias valdininkų komandiruotes į užsienį, nešvaistyti iždo pinigų tokiems eksperimentams kaip valstybinis marmelado fabrikas ir panašiems, sumažinti įstaigų ir valdininkų skaičių. Gynę nuo priešo šalį kariškiai turi būti aprūpinti žeme ir pensijomis, karininkais ir valdininkais tegali būti mokantys lietuviškai, darbininkai ir valdininkai turi būti apdrausti senatvės, ligos ir nelaimingų atsitikimų atvejais. Įrašyta, kad tikyba – sąžinės dalykas, jos laisvė neliečiama. Pasisakoma už griežtą vidaus politiką nepriklausomybės priešininkų atžvilgiu, užsienio politika privalo būti tvirta ir aiškiai lietuviška: „Savo neapleisk, svetimo nenorėk, o neteisėtai užgrobto ieškok“.[208] Kaip draugijai – per plati, bet aiškiai tautininkiška programa, iš kitų besiskirianti svetimų teisių gerbimo, doros, sąžiningumo, teisėtumo pabrėžimu, apeliuojanti į pilietinį aktyvumą ir sąmoningumą. Draugija stengėsi viešai reaguoti į svarbiausius Lietuvos ir visuomenės gyvenimo įvykius, skelbdama pareiškimus spaudoje, organizuodama mitingus ar prisidėdama prie jų. 1923 m. kovo 4 d. kartu su Kauno būrio šauliais, kurių sąjungos leidinį „Trimitą“ nuo 1923 m. spalio visi draugijos nariai turėjo užsiprenumeruoti, organizavo „Aušros“ 40-mečio minėjimą, pasirūpino, kad Vasario 16-ąją bažnyčiose būtų laikomos pamaldas už žuvusiuosius Nepriklausomybės kovose, pasmerkė kuopininkų elgesį per I seimo atidarymo posėdį, kai šie neatsistojo ir tyčiojosi iš himno, ragindama Lietuvos priešus vyti lauk,[209] atitinkama linkme mobilizuojant visuomenės nuomonę dėl Klaipėdos ar Vilniaus, gana kritiškai vertinant Antantės veiksmus,[210] 1922-1923 m. paskelbė apie 10 atsišaukimų spaudoje. Akcentuodama moralės ir tautinės sąmonės ryšį, Atgimimo draugija išsiskyrė iš kitų tautinės linkmės organizacijų, teikdama tautinėms vertybėms individualaus apsisprendimo galios. Pavyzdžiui, 1922 m. kovo 19 d. visuotinis draugijos susirinkimas įpareigojo narius teikti žinias redakcinei komisijai, kuri rengė atsišaukimus, „apie nelojalį atsinešimą prie lietuvių tam tikrų žmonių“.[211] Jau balandžio 23 d. išrinkta Politinė komisija rengtis rinkimams į I seimą. Rugpjūčio 23 d. susirinkime Steigiamojo seimo ir draugijos narys Juozas Žitinevičius kalbėjo, kad liaudžiai partijos pabodo ir jomis nepasitikima. Įvyko diskusija, su kuo dėtis per rinkimus. Juozas Strazdas pasiūlė sušaukti „bepartyvių“ suvažiavimą.[212] To mėnesio 13 d. dėl artėjančių rinkimų Kaune jau buvo susirinkę „bepartyviai – nepriklausomiečiai“ ir jiems pritariantys.[213] Nutarta nesijungti su Žemdirbiais ir sudaryti savus sąrašus, įtraukiant Vladą Nagevičių, P. Šniukštą, Alfonsą Morouskį (Moravskį), P. Mašiotą, P. Leoną, Praną Penkaitį, J. Kriaučiūną ir kitus (iš viso 13 asmenų). Rugsėjo 6 d. J. Bulota pranešė, jog surinkti 50 parašų nepavyko Marijampolėje, Raseiniuose, Biržuose sutrukdė tam tikri partiniai asmenys, pavyko Kaune, Telšiuose ir Utenoje. Nors gavo apie 3 000 balsų, į seimą nepateko. Spalio 29 d. padėčiai taisyti susirinkimas nusprendė samdyti skyrių steigimo provincijoje instruktorių ir įsigijus lėšų steigti savo spaudos organą. Lapkričio 18 d. Laikinoji komisija „Patriotinei savaitei“ organizuoti informavo, kad sukviesti visų partijų ir organizacijų atstovų susirinkimo kitą dieną nepavyks, nes universiteto rektorius J. Šimkus atsisakė duoti salę. Vietos atsirado Karo muziejuje, kur 26 d. tartasi dėl visuomenės lėšų pritraukimo kariuomenei aprūpinti.[214] 1923 m. vasario 14 d. visuotiniame susirinkime nutarta su neolituanais užmegzti kuo glaudesnius ryšius. Planuota, kad buvęs draugijos pirmininkas V. Pauliukonis, vykdamas į JAV kartu su K. Olšausku „Galybės“ bendrovės reikalais, steigs ten draugijos skyrius ir rinks aukas būsimam draugijos periodiniam leidiniui. O kovo 23 d. J. Bulota pranešė, kad pasitarime dėl blokavimosi II seimo rinkimuose dalyvavo TPP, Žemdirbių, Ūkininkų sąjungos atstovai. P. Stanaitis pridėjo – krikščionys demokratai draugijai pažadėjo dvi vietas.

1923 m. draugijoje buvo 170 narių septyniuose skyriuose – Panevėžio, Kretingos, Ariogalos, Papilės (Šiaulių aps.), Kėdainių, Utenos ir Šančių (Kauno mieste).[215] 1922 m. kurį laiką egzistavo Biržų skyrius su 14 narių.

1924 m. gegužės 7 d. visuotinis susirinkimas įgaliojo draugijos valdybą imtis iniciatyvos sukviesti tautinių organizacijų atstovus pasitarti vienijimosi reikalu. Rugpjūčio 12 d. J. Bulota, atsiskaitydamas už nuveiktą darbą, pažymėjo, kad tautinių organizacijų susivienijimu rūpinasi keliolika draugijų ir sudaryta komisija, ji rengia suvažiavimą Šiauliuose. Perskaičius LTS programos projektą, susivienijimui, kaip „esamos padėties būtinybei“, pritarta, tačiau lapkričio 13 d. susirinkime nuomonės išsiskyrė. Tik gruodžio 30 d. nuspręsta stoti į LTS „pasiliekant sau autonominį suverenumą kaip ir buvo Lietuvos atgimimo draugijai“. Komisija iš inžinierių Prano Stanaičio ir Broniaus Prapuolenio turėjo iki kito susirinkimo susipažinti su sąjungos veikla ir parengti pranešimą. Pagaliau 1925 m. vasario 8 d. nutarė „visai L. A. draugijai įeiti į Tautininkų Sąjungą savistovybės pamatu, deleguojant į Lietuvos tautininkų Centro komitetą du savo atstovus pilnateisiais nariais“, nes LTS Centro valdyba dieną prieš, svarstydama draugijos susiliejimo su sąjunga klausimą, sutiko, kad „Atgimimo draugija gali įeiti pilnateisiais nariais į Lietuvių tautininkų Sąjungą, pasilikdama visas Atgimimo Draugijos suverenias teises“. Birželio 12 d. susirinkimas nutarė visus draugijos narius pakviesti į metinį LTS suvažiavimą.[216]

1931 m. per rinkimus į Kauno miesto savivaldybę, surinkęs 12 000 balsų, pateko draugijai atstovavęs generolas J. Bulota. Tų metų balandžio 10 d. draugija atšaukė savo atstovus iš LTS centro valdybos, nutardama pasilikti atskira tautine organizacija, o 1933 m. pabaigoje pasirodė jos leidinys – savaitraštis „Tėvų žemė“.[217] Taip viena iš aktyviausių tautininkų srovės organizacijų ir LTS kūrėjų nutraukė organizacinius ryšius su esančiaisiais valdžioje vienminčiais.

4.7. Tautininkai ir jaunimas

Tiriant politinės srovės struktūrą, nėra tradicijos kartu pristatyti ir idėjiškai angažuotas jaunimo organizacijas, kurioms priklauso besimokantys, studijuojantys ar dirbantys jauni žmonės. Tačiau tautininkų atveju tai padeda geriau suprasti tautininkų politinės srovės pabrėžiamų vertybių sklaidą ir jų įtakos dalį anuometinėje visuomenėje tarp kitų ideologinių srovių. Skirtingai nuo katalikiškų ir kairiųjų jaunimo organizacijų kilmės ir steigimosi, parūpinant joms spaudos leidinius ar kitaip teikiant pagalbą, tautininkams artimų jaunimo organizacijų atsiradimas nebuvo organizaciškai inspiruotas jų srovės veikėjų. Jos daugiau atsirado kaip atsakas bręstant nepalankioms aplinkybėms ir nujaučiamiems pavojams tautinei sąmonei plėtotis. Pažangininkams, ryškiausiems ir įtakingiausiems tautinės linkmės reprezentantams, skirtingai nuo Žemdirbių nebuvo būdinga orientacija į šalininkų ir prijaučiančiųjų masiškumą. Būdami tautinės vienybės šalininkais, atsargiai ir skeptiškai vertino ateitininkų veiklą, jų nuomone skaldančią jaunąją kartą. O veikla tarp moksleivijos, būsimų inteligentų ir vadų, kaip religiniams liberalams ir indiferentams bei krikščioniškųjų pradų skelbėjams kėlė nerimą ir žadino kritines nuomones. Hierarchizuotos visuomenės vaizdiniai natūraliai vertė akcentuoti autoritetų svarbą, nepasitikėti nesubrendusiais protais, radikaliomis nuotaikomis ir veikimo spontaniškumu. J. Tumas paskaitoje pavasarininkų kongrese 1921 m. birželio 23-25 d. „Jaunimas Lietuvos atgimime“ dėstė, kad jauni žmonės neprivalo politikuoti, o tik lavintis ir rengtis politiniam gyvenimui, o Izidorius Tamošaitis referate „Jaunimas ir darbas“ kėlė autoritetų reikšmę.[218] Tačiau pirmajame kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ suvažiavime 1919 m. rugsėjo 12-13 d. KVC atstovas Karečka savo kalboje motyvavo katalikiškų organizacijų centralizacijos būtinybę, nes reikėsią veikti suderintai ir vieningai. Baigiamojoje kalboje Leonas Bistras pabrėžė rinkimų į Steigiamąjį seimą reikšmę ir įspėjo neapsileisti, kad neatsitiktų kaip Belgijos katalikams, patekusiems į liberalų ir socialistų rankas. Suvažiavimo rezoliucija įpareigojo pavasarininkus visur palaikyti krikščionis demokratus ir taip padėti užtikrinti katalikų šūkių laimėjimą.[219] Nutarta į kuopas priimti ir nekalbančius lietuviškai, bet „tikrai lietuviškos dvasios“. Antrojoje konferencijoje 1920 m. rugsėjo 3-4 d. Centro valdybos pirmininkas E. Misevičius pranešė, kad organizacijoje jau yra 125 kuopos ir apie 10 000 narių. Kalbėjęs Steigiamojo seimo krikščionių demokratų frakcijos narys K. Ambrozaitis ragino aktyviai kurti šaulių būrius ar stoti į esančius, o konferencijos rezoliucija kvietė kandidatuoti į savivaldybes ar agituoti „už dorus žmones krikščioniškosios kultūros šalininkus“, rengti tautos šventes, manifestacijas ir t. t. M. Krupavičius aiškino, kad tik dorovinga visuomenė gali turėti stiprią valstybę, o dora nėra atskiras augmuo, ji išaugusi iš kitos jėgos – tikybos, šiai būnant nustumtai, nupuola moralė, reiškiasi paleistuvystė, spekuliacija, girtuoklystė.[220] Tačiau pavasarininkams savo eilėse teko susidurti ir su svetimomis idėjinėmis įtakomis, nes per IV sąjungos konferenciją 1922 m. rugpjūčio 18-19 d. nutarta apsidrausti nuo „neaiškių“ kuopų valdybų narių, kreipiančių jų veiklą priešingai pagrindiniams sąjungos principams. Įstatų 28 straipsnis buvo pakeistas, Centro valdybai suteikiant teisę panaikinti vietines organizacijas, nesilaikančias įstatų, Centro valdybos nurodymų arba nukrypstančias „kenksmingos organizacijos pusėn“. M. Krupavičius referate „Pavasarininkai ir visuomenės bei valstybės gyvenimas“ ragino aktyviai rengtis rinkimams į I seimą, nes viršų gali paimti socialistai bedieviai. Priminė prancūzų pavyzdį („Jei tauta paliauja tikėjus, ji tampa didžiausia nedorėle“). Priimta rezoliucija kvietė balsuoti už aiškiai katalikiškus sąrašus.[221] Tik vienas iš delegatų oponavo, kad pavasarininkai kultūrinė organizacija ir nariai negali būti raginami balsuoti už vieną partiją.

Pavasarininkų sąjunga pirmoje konferencijoje 1919 m. pasirinko šūkį „Dievui ir Tėvynei“, o tikslu – auklėti jaunimą remiantis katalikybės ir demokratiškumo dėsniais, lavinti, mokyti ir rengti savarankiškam naudingam visuomenei gyvenimui.[222] Šią kaimo jaunuomenės organizaciją inicijavo 1911 m. gegužės mėnesį įsikūrusi Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kitų metų gegužės 10 d. pasirodė pirmasis „Pavasario“ numeris. Vadovautasi keturiais principais: tikėjimu, dora, tautybe ir mokslu. Nekrologe kunigui Antanui Civinskui, redagavusiam Seinuose „Šaltinį“ su skyriumi jaunimui „Vainikėlis“, žymiausiu jo nuopelnu laikyta kova su pirmeivybe, kurios banga buvo užgriebusi kone visą kaimo jaunimą, tuo labiau besimokančius.[223] Pirmoji kukli pavasarininkų konferencija su 17 delegatų įvyko 1914 m. vasario 24 d. su kuratoriais P. Dovydaičiu, ateitininkų vadovu, ir A. Maliauskiu. Vėliau I pasaulinio karo metais „Pavasaris“, leidžiamas 8000 egzempliorių tiražu, kanauninko P. Dogelio teigimu padėjo išlaikyti nuostolingą „Tėvynės sargą“. Trečioje konferencijoje 1921 m. birželio 21-23 d. dalyvavo 213 delegatų nuo 23 000 narių.[224] Turėti masinės kaimo jaunimo organizacijos paramą rinkimuose ir kasdienėje politikoje krikščionims demokratams buvo naudinga, įgaunant kaime didesnės įtakos ir ugdantis partinę pamainą bei vietinius aktyvistus. Ir VII pavasarininkų konferencijoje 1925 m. gruodžio 28-31 d. J. Tumas paskaitoje „Jaunimas ir kultūra“ aiškino, kad pažangos dera siekti ne revoliucijos, o evoliucijos būdu, todėl jaunimą reikia auklėti. Visuomenininkų sekcijos rezoliucijoje laikomasi vienybės ir paklusnumo vyresniesiems būsimų rinkimų atžvilgiu: visi pavasarininkai turi prisidėti prie Seimo rinkimų laimėjimo.[225] Tačiau pavasarininkai bandė veikti savarankiškiau, pavyzdžiui, sąjungos Centro valdyba 1926 m. vasario 10 d. nutarė, kad nė viename rinkimų į III seimą sąraše pavasarininkų vardo nebus.[226]

Kitokia liaudininkų krypties kaimo jaunimo – Lietuvos jaunimo sąjungos – kilmė ir santykiai su politine veikla. Dar 1907 m. pabaigoje mokytojas A. Vokietaitis „Lietuvos ūkininke“ kėlė mintį apie švietimo būrelių steigimą kaime suomių jaunimo pavyzdžiu. A. Rimkos nuomone tuo metu aktyvesnieji veikė partijose ir švietimo draugijose, tik jas carinei valdžiai uždarius 1908 m. rugsėjį kaime nutrūko ir partijų veikla. Kitų metų liepą prie Pilviškių įvyko pirmasis pažangaus kaimo jaunimo atstovų iš Suvalkijos suvažiavimas, o 1910 m. rugpjūčio 31 d. išėjo pirmasis „Lietuvos ūkininko“ numeris su „Jaunimo skyriumi“. Kitąmet vasarą jau gyvavo 20-30 švietimo būrelių, tačiau susidomėjo žandarai ir pasipylė bylos.[227] Tik 1922 m. birželio 22-23 d. steigiamajame suvažiavime Kaune nutarta sąjungai būti nepolitine, pripažįstant sąžinės laisvę, o tikslas – menas, dora, kultūra. Nepolitinis pobūdis buvo „įveiktas“ prieš rinkimus į III seimą, kada V suvažiavimas priėmė rezoliuciją paremti liaudininkus. Sąjungos šūkiu pasirinktas „Švieskis ir šviesk“, o tikslas – „doros ir meno dvasioje išauklėtas žmogus, grindžiąs savo ir visuomenės gyvenimą pažiūrų, mokslo ir sąžinės laisve – demokratizmu“.[228]

Ona Maksimaitinė 1983 m. balandžio 6 d. prisiminimuose apie Voronežą 1915-1918 m. pasakojo, kad lietuvių gimnazijoje be ateitininkų ir aušrininkų buvo susidariusi „Bešalių“ moksleivių lavinimosi kuopa, leidusi šapirografuotą laikraštėlį. Tai charakteringa 1917-1922 m. idėjiniam skirstymuisi, kai dalis esamų ir jų įtakoje būsimų inteligentų netilpdavo savo pažiūromis esamose politinėse partijose ir tebesiekė veikti visos tautos labui, tebeskleisti tautinę sąmonę pasivadindavo „bepartyviais“. Steigiamojoje aušrininkų organizacijos konferencijoje 1917 m. balandžio 5 d. iškilo 1916 m. Maskvoje rudenį susikūrusios aušrininkų kuopos, kuri vėliau pasivadino laisvininkais, klausimas. Jos atstovė O. Putvinskaitė paaiškino, jog atsiskyrė dėl veiklos taktikos skirtumų, per didelio aušrininkų „susocialėjimo“, moksleivių reikaluose veikia kartu su aušrininkais ir ateitininkais.[229] Konferencija nutarė, kad laisvininkų kuopos veikla su aušrininkų organizacija jokių sąryšių neturi. Kitoje rezoliucijoje teigiama, kad praktiškai dirbant liaudyje sėkmingesniam veikimui politinė diferencijacija geistina, tačiau pažangininkų ir krikščionių demokratų nepripažino demokratais, o Santaros demokratiškumo klausimą paliko atviru. Revoliucinėse sąlygose buvusios „Aušrinės“ šalininkų ir jos jaunųjų sekėjų idėjinės nuostatos radikalizavosi ir tarsi turėjusi būti Santaros rezervu jaunimo organizacija atmetė tokį vaidmenį, nors aušrininkams priklausė ir aktyvių santariečių, pavyzdžiui, Balys Sruoga. Teisininkas J. Liūdžius savo atsiminimuose apie lietuvių studentiją Maskvoje 1911-1915 m. pažymi, kad nuo 1910 m. ėjusios „Aušrinės“ šalininkai ir sekėjai nesiejo savęs su partijomis ir buvo laikomi ne politikais, o kultūrininkais, tačiau nesudarė tokios vienalytės srovės kaip 1912 m. nuo studentų draugijos atsiskyrę ateitininkai. Aušrininkai buvo susipažinę su marksizmu, reformizmu, angliškuoju socializmu, rusų narodnikyste, vienok jų dauguma, pripažindama žmogaus ir piliečio teises, daugiausia domėjosi demokratinių vertybių skleidimu tarp tautiečių.[230] Santaros partijos kaip kairiųjų liberalų, linkusių į nuosaikų tautinį socializmą, atsiradimas aušrininkams politinio veikimo taktikos atžvilgiu tebuvo galimų bendros veiklos partnerių padidėjimas. 1917 m. pavasarį per atstovų į Lietuvių seimą Petrapilyje rinkimus skirtingai nuo aktyviai dalyvavusių krikščionių demokratų rinkimų renginiuose ateitininkų Santara jaunimo nepasitelkė, tačiau gegužės 25 d. partinėje konferencijoje K. Šalkauskas tai laikė viena iš pralaimėjimo priežasčių ir klaida, jog rinkimų agitacijai nepritraukė jaunų žmonių.[231] Matyt, turint omeny laisvininkus Maskvoje TPP konferencijoje 1918 m. sausio 29-31 d. Voroneže priimtuose įstatuose yra pastaba, leidžianti steigti atskiras autonomiškas jaunimo kuopas, bet į partinius susirinkimus jos teturėjo teisę siųsti delegatus painformuoti apie savo veiklą.[232] Kai „Lietuvos aide“ (1918 09 14, nr. 87, p.5) pasirodė Petro Būdvyčio parengtas „Laisvininkų žodis“, atsiliepė ateitininkai. Skyrelyje teigta, jog laisvininkai turi praeitį Maskvoje ir Jekaterinoslave. Kriptonimu „A. M.“ prisidengęs autorius rašė, kad „Lietuvos aide“ pasirodęs jaunimo skyrelis, vadinasi, susikūrė nauja srovė. Laisvininkai – TPP padaras, labiau tiktų tautininkų vardas, kurie savos jaunuomenės neturėjo – jos eiles papildydavo ateitininkai. Rusijoje pažangininkai bandė tverti tautininkų moksleivių srovę, bet nesisekė. „Lietuvos aido“ redakcija laisvininkus pavadino jaunimo dalimi, norinčia būti „nepartinga“, tačiau tiek „nepartingumas“, tiek ir „bendras darbas“ yra fikcija. Rašinio pabaigoje naujai srovei palinkėta sėkmės.[233] „Laisvininkų žodyje“ ruošėsi bendradarbiauti poetė B. Buivydaitė (Tyrų Duktė), ką ji pranešė laiške J. Tumui.[234] 1918 m. balandžio 25 d. „Jaunimo skyrius“ pasirodė ir Vilniuje socialdemokratų leidžiamame „Darbo balse“.

Kaip minėta pažangininkai savo idėjų platinimu jaunimo tarpe beveik nesirūpino. Viena kita sekėjų kuopelė atsirado provincijoje. Taip Linkuvos progimnazijoje mokytojas Juozas Gobis, vėliau vienas žinomesnių tautininkų ideologų, įkūrė analogišką TPP idėjinei krypčiai moksleivių kuopelę „Progresas“. Ši dėl ateitininkų reiškiamo nepasitenkinimo turėjo likviduotis. 1924-1925 mokslo metais nepatenkintieji ateitininkais naujų idėjų rado „Neo-Lithuania“ korporacijos veikloje, kurios linkuviškio autoriaus nuomone buvo priešingos nacionalistų ir internacionalistų idėjoms. 1924 m. lapkričio 29 d. įsisteigė „Savitarpio lavinimosi“ kuopelė, leidusi laikraštėlį „Bangos“. 1925 m. vasary nutarta užmegzti ryšius su neolituanais. Moksleiviai ateitininkai gruodžio 15 d. nusprendė, kad saviškiai priklausyti savitarpiečiams negali.[235] 1918-1924 m. Šiaulių gimnazijoje veikė moksleivių tautininkų būrelis, pasivadinęs vairininkais. Leido laikraštėlį „Moksleivių mintys“.[236] Lazdijų gimnazijoje, pritariant direktoriui Motiejui Gustaičiui, tautines idėjas palaikę mokiniai atsiskyrė nuo ateitininkų, įkurdami „Žaibo“ sporto klubą. Gimnazijos ateitininkų kuopos valdyba juos apkaltino „masoniškumu“ ir savo nariams jame dalyvauti uždraudė. Pirmoji moksleivių tautininkų kuopelė (ratelis), pasivadinusi „Jaunosios Lietuvos“ vardu, įsisteigė 1926 m. gegužės 19 d. Marijampolės Rygiškių jono gimnazijoje., rugsėjo 12 d. – Panevėžio gimnazijoje, lapkričio 14 d. – Linkuvoje, gruodžio 18 d. – Tauragės mokytojų seminarijoje, 19 d. – Kauno „Aušros“ gimnazijoje.[237]

Buvęs „Jaunosios Lietuvos“ centro tarybos pirmininkas J. Jurkūnas atsiminimuose pažymėjo, jog lietuviškų jaunimo organizacijų pradžioje ir I pasaulinio karo metais buvo juntamas nepasitenkinimas, kivirčai dėl principų, skilimai, nepatenkintieji išstodavo, burdamiesi į „bepartyvines“, sporto, meno ar kitaip vadinamas kuopeles.[238] Tačiau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų partijos „įkinkė mokyklą į politikos vežimą“, kai grupėmis grupelėmis susiskaldę mokiniai tegirdėjo centrų aplinkraščius, raginančius kovoti su priešingos srovės atstovais, tačiau jauniems nebuvo aišku, kodėl jie turi nekęsti klasės draugų. Iš gimnazijose 1925-1926 m. įsikūrusių „Jaunosios Lietuvos“ linkmės kuopelių, kaip rašė Steponas Povilavičius, dauguma kūrėsi meno kuopelių pagrindu (Panevėžyje, Šiauliuose, Linkuvoje), o „Aušros“ gimnazijos Kaune „Meno draugija“, pirmininkaujant Petrui Juodelei, kone visa perėjo tautininkų pusėn.[239]

Tik 1927 m. balandžio 21-23 d. Kaune įvyko neskaitlingas pirmasis Lietuvių moksleivių tautininkų draugovės „Jaunoji Lietuva“ suvažiavimas. Atvyko 9 atstovai iš Marijampolės, Panevėžio, Linkuvos, Tauragės, Kražių, Vilkaviškio, „Aušros“ gimnazijos ir apie 30 svečių. Vaižgantas skaitė paskaitą apie tautos idealą, I. Tamošaitis – mokslo ir religijos sintezę.[240] Dauguma kuopelių įsisteigė 1926 m. gruodį. Tad tautininkų idėjos sunkiai skynėsi kelią ir iš esmės atspindėjo rinkimų į seimus rezultatus, jog šiek tiek įtakos turi Suvalkijoje bei miestuose.

4.8. Tautininkai ir akademinis jaunimas

L.Noreika, studijavęs Peterburgo universitete teisę, informavo „Viltyje“ apie lietuvių studentų medikų 1908 m. lapkričio 15 (28) d. įkurtą draugiją „Fraternitas Lituanica“, kuri siekia draugiškai vienyti ir jungti savo narius, juos visokeriopai išlavinti ir parengti plačiam inteligentiškam darbui.[241] Iš draugijos partiškumas yra pašalintas. Imperijos sostinės Karo medicinos akademijos studentai paakinti latvių ir estų pavyzdžio susibūrė į vėliau žinomos korporacijos pirmtakę. Iniciatorius V. Nagevičius, pritariant J. Basanavičiui, ėmėsi organizuoti kolegų broliją. Branduolį sudarė Kazys Oželis, Pranas Sližys, Vladas Ingelevičius, Zenonas Ščeponavičius. Nariai privalėjo dalyvauti lietuvių visuomeniniame ir kultūriniame darbe, ugdyti savo kalbą, remti tautinį meną ir mokslą bei lietuviškąją spaudą, rūpintis savo profesine pažanga, laikytis profesinės etikos dėsnių, tolerancijos, turėjo pasižadėti, jog grįš į Lietuvą ir dirbs tautos labui. Įstatai skelbė, jog tai ne ideologinė ar politinė, o tautinė kultūrinė profesinė organizacija. 1917 m. po Vasario revoliucijos Rusijoje „Fraternitas Lituanica“ išėjo į viešumą, siūlydama steigti lietuvių pulkus, vėliau jos nariai stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenės karo sanitarijos tarnybą.[242] Tai ko gera vienintelė mums žinoma nelegali tautinės pakraipos jaunimo organizacija iki 1917 m. Būdingesnis tautinei linkmei iki I pasaulinio karo susibūrimas būtų prie Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakulteto veikęs lituanistinis būrelis. Jo universiteto tarybos 1910 m. gegužės 17 d. patvirtintuose įstatuose nurodoma, kad tikslas moksliškai susipažinti su dvasiniu (kalba, literatūra, folkloru) ir visuomeniniu (etnografija, statistika, liaudies ūkis ir verslai) lietuvių liaudies gyvenimu, skaitant parengtus referatus, juos svarstant ir diskutuojant.[243] Būrelį globojo privatdocentas E. Volteris. Jam priklausė nemažas būrys rašiusių į „Viltį“, iškiliausias tuomet buvo A. Voldemaras.

Skirtingai nuo užsienyje veikusių lietuvių studentų draugijų, kurios idėjiniu požiūriu būdavo vieningesnės dėl gyvenimo svečioje šalyje, Maskvos ir Peterburgo aukštųjų mokyklų lietuvių visuomeniniame gyvenime nuo 1912 m. vyravo ateitininkų, aušrininkų („Aušrinės“ šalininkų), socialdemokratų arba visuomenininkų („Visuomenės“, leistos Vilniuje, sekėjai), ūkininkiečių (Lietuvos demokratų partijos šalininkai pagal Vilniuje leisto „Lietuvos ūkininko“ pavadinimą) grupės. Konkrečiau tautininkų pažiūrų įtaką iliustruotų studentų draugijų narių ideologinis skirstymasis, atsiskyrus besiorganizuojantiems ateitininkams. Peterburgo lietuvių studentų draugijos 1911 m. platintos anketos atsakymuose iš 73 užpildžiusių 4 nurodė, kad yra tautininkų šalininkai, gi 1915 m. iš 70 pritarė tik 2 atsakymų autoriai.[244] Kaip pavyzdys minėtinas 1912 m. vasario 22 d. Petrapilio lietuvių studentų draugijos visuotiniame susirinkime „tautinį klausimą“ iškėlęs L. Noreika, vienas iš TPP steigimo Rusijoje iniciatorių, o 1916 m. lapkričio 13 d. kalbėjęs apie moksleivių konferenciją Maskvoje, į kurią buvo išrinktas nuo ateitininkų ir neorganizuotų tautininkų.[245]

Situaciją nepriklausomos Lietuvos visuomenėje smarkiai keitė rinkimai į Steigiamąjį seimą. Jie daugiau ar mažiau palietė ir Aukštųjų kursų klausytojus Kaune. Juose be jau veikiančių ateitininkų ir susiskaldžiusių aušrininkų 1921 m. pradėta galvoti apie pritariančių TPP idėjoms subūrimą. Aiškus lyderis Valentinas Gustainis, nuo 1918 m. rašęs į „Lietuvos aidą“, 1922 m. pavasarį tokios organizacijos sumanymą išdėstė „Tėvynės balse“ straipsnyje „Politinės srovės ir universitetas“.[246] Rengiantis vadovauti tautai jos tikslas būtų kelti asmens tautinę ir vidaus kultūrą, prisilaikant krikščioniškos doros dėsnių. Buvo apsilankyta pas J. Tumą, kuris prisimindamas vizitą pažymėjo tai buvus „gryną idėją“, nes dar tik brėško supratimas, kad tautiškumą teks gaivinti tautinėje valstybėje.[247] A. Smetona pritarė V. Gustainio išsakytai minčiai apie studijų kreditavimą per bankus, nes partiniai šalpos fondai studentus įsuka į politikos verpetus.[248] „Tėvynės balse“ užsimezgė diskusija dėl ateitininkų „partingumo“. V. Gustainio oponentai teigė, jog ateitininkai kiek pajėgdami darbuojasi tautinėje dirvoje, jų žuvo per Nepriklausomybės kovas. Sumanymas steigti universitete krikščionių tautininkų organizaciją „Laisvėje“ buvo įvertintas kaip noras suskaldyti ateitininkus, nors šie ir ne per daugiausia rūpinasi tautiniais reikalais.[249] Į rašinį „Tėvynės balse“ reagavo Izidorius Tamošaitis, užėmęs ginties poziciją (nr. 52). Tačiau „Laisvės“ autorius toliau tvirtino tą patį.[250] Kadangi universiteto rektorius J. Šimkus nerodė palankumo studentams tautininkams,[251] Lietuvių studentų tautininkų korporacijos įstatai 1922 m. rugpjūčio 12 d. įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Steigėjai – Simas Virkutis, Juozas Vileišis, Kazys Marčiulionis, Kazys Vadopalas, Petras Musteikis. Trys iš jų – būsimieji medikai. Senatui įstatai įteikti dar vasarą, juos patvirtino lapkričio 9 d.[252] 11 d. įvyko steigiamasis korporacijos susirinkimas, dalyvaujant įkvėpėjams V. Gustainiui ir B. Banaičiui ir vienuolikai vienminčių. Prieš pat Kalėdas įstojo 25 laisvieji klausytojai ir studentai, daugiausiai atsargos kariai ir buvę savanoriai[253] (korporacijos narių skaičius augo – 1923 11 14 buvo 58, 1924 05 24 – 96, 1925 12 15 – 179, 1926 06 01 – 192).[254] To mėnesio 15 d. įvyko pirmasis viešas korporacijos narių susirinkimas. Pirmasis įstatų punktas skelbė, jog korporacija stengsis kelti ir auklėti jos narių tautinę ir asmeninę vidaus kultūrą, remdamasi krikščioniškosios doros pagrindu. Lapkričio 10 d. įstatus paskelbė „Krašto balsas“. Įžangoje pabrėžta, kad nepriklausomybė ir kultūrinis kilimas glaudžiai susijęs su savosios inteligentijos stiprinimu, nes inteligentai – tai politiniai šalies vadovai, ekonominio gyvenimo statytojai, laisvės nešėjai. Būtina išauklėti tikrai tautinę lietuvišką inteligentiją, kurti ir ugdyti savas Lietuvos inteligentijos tradicijas.[255] Vėliau rašyta, kad korporacijos tikslas išauklėti savo narius dvasios aristokratais, kurie skirtingai nuo esamų lietuvių plebėjiškai nerangių, neturinčių atsakomybės, neiniciatyvių, turėtų įdiegtą pareigingumą – „budrų atsakomybės jausmą“, kad mokėtų gerbti save ir kitus.[256] V. Gustainiui atrodė, jog lietuviams trūksta drąsos, punktualumo, mokėjimo elgtis kompanijose ir viešumoje, dėl nepakankamo išsiauklėjimo, silpnos valios, neturto studentų tarpe daug šalintinų elgesio apraiškų.[257] Kitų metų rugsėjį sugebėta išleisti Lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ neperiodinį laikraštį „Jaunoji Lietuva“. Čia paskelbtoje deklaracijoje konkretizuojama, kad studentai – kandidatai į vadus turi tam pasirengti. Kryžkelėje esančiai Lietuvai tenka remtis kultūra, kurios stiprinimas yra geriausia laisvės garantija.[258] Ateitininkus pavadinus religine-visuomenine organizacija, tautininkai apibrėžti kaip kultūrinė-visuomeninė, todėl tikybines pažiūras palieka pasirinkti patiems nariams, kadangi liaudis giliai tiki, tikėjimą reikia palaikyti. Atsisakius studentus tautininkus įsileisti oficiozinei „Lietuvai“, juos priėmė TPP nuo 1923 m. balandžio 4 d. „Krašto balse“ talpindama „Lietuvių studentų tautininkų lapą“. Neveltui A. Smetona, pavadinęs lietuvių inteligentiją surusėjusia ir abejinga visuomenei, kaltino partijas jaunimo įtraukimu į politiką ir klausė, kas jį apgins.[259] Tautininku pasivadinęs autorius aiškino, kad ateitininkų priekaištas, jog tautiškumas reikalingas neolituanams siekti saviems tikslams, pajungiant liaudį, nėra pagrįstas, nes tautininkai – demokratai ir kilnūs idealistai. Ir atmetė teigimą esą korporacija inspiruota TPP, priduriant kad pavieniams nariams dalyvauti partinėje veikloje nedraudžiama.[260] 1924 m. sausio 19 d. įregistruotas dar praeitų metų kovo 1 d. papildytas korporacijos pavadinimas – Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, o 1926 m. lapkričio 2 d. pakeistuose įstatuose įrašyta, kad korporacija yra „Lietuvos universiteto lietuvių studentų organizacija, kuri rūpinasi savo narių dorovingu ir kultūringu auklėjimu, laikydamasi tautos solidarumo, gerų lietuviškų kultūros gyvenimo tradicijų ir bendrų krikščionių doros reikalavimų“. Korporacijos valdybos pirmininku tuomet buvo V. Gustainis.[261] Vertindamas paskelbtąją studentų tautininkų deklaraciją, A. Smetona akcentavo korporacijos siekinį – tautinę kultūrą, kurios savitumą saugo nepriklausoma valstybė, atsiribojimą nuo šovinizmo ir antisemitizmo, norą sutelkti visus lietuvius studentus, neapsitveriant konfesinėmis sienomis kaip ateitininkai, išskyrė V. Gustainio rašinį apie tautos vado svarbą visuomenės gyvenime ir konstatavo, kad veikimo programa yra plati, ne vien akademiška, bet tai į gera, nes lietuvių tauta nėra dar tiek išsibudinusi, kad būtų galima ramiai studijuoti.[262] Korporacijai teko kirstis ir bendradarbiauti su universiteto ateitininkais. Lietuvos universiteto studentų ateitininkų 1924 m. pavasario semestro veikimo apyskaitoje kova su neolituanais pavadinta „trečiu svarbiu gyvenimo reiškiniu“. Ji prasidėjo, kai A. Jakštas „Ateityje“ (1923, nr. 10) sukritikavo studentų tautininkų deklaraciją, šie užsigavo ir pradėjo susirašinėjimą su ateitininkų kuopos valdyba, kur teigė kad puldinėjami negali akademinėje aplinkoje bendrai dirbti „lietuviškai tautinio darbo“ ir atšaukė savo atstovus iš Lietuvių studentų draugovės valdybos. Pavasarį sugrįžo, tačiau ateitininkai įžiūrėjo rimtą pavojų savo pozicijoms, nes „tautininkų apetitas, kiek galint arčiau stovėti ateitininkų ir tuomi turėti didesnį bagažą savo narių skaitlingumui“. Tokie siekiai atrodė pavojingesni už socialistų planus, nes „piktas draugas pavojingesnis už atvirą priešą“.[263]

Akstiną bendradarbiauti studentams ateitininkams ir tautininkams suteikė bendrųjų universiteto susirinkimų vedimo kalbos klausimas. 1922 m. lapkričio 19 d. per susirinkimą kitataučių balsais nubalsuota leisti kalbėti ir žydiškai.[264] Siekiant sutelkti nesrovinius studentus, sutarta steigti universitete Lietuvių studentų draugovę kaip atsvarą kitataučiams ir jų bei socialistų reikalavimams atsispirti. 1923 m. gegužės 15 d. Lietuvos universiteto studentų lietuvių draugovės įstatai buvo įregistruoti. Ji užsibrėžė vienyti studentus ir laisvuosius klausytojus (jų būta apie 1 500), kurių tarpe buvo didelis nuošimtis lietuvių, ir rūpintis akademinio gyvenimo reikalais. Stoti galėjo kiekvienas studijuojantis lietuvis be pažiūrų ir tikėjimo skirtumo. Draugovės legalizavimui universitete pasipriešino rektorius J. Šimkus. Kauno miesto ir apskrities viršininkas 1923 m. birželio 23 d. rašte VRM Piliečių apsaugos departamentui nurodė, kad draugovė nežada kištis į universitetinį gyvenimą ir studentai nėra moksleiviai, o laisvi piliečiai. Spalį vidaus reikalų ministras registraciją panaikino, tačiau to paties mėnesio 30 d. Piliečių apsaugos departamentas pranešė Kauno miesto ir apskrities viršininkui, jog draugovė legalizuota.[265] Tautininkų korporacijai draugovės valdyboje atstovavo K. Marčiulionis.

1923 m. vasarį įvykusiame visuotiniame universiteto studentų susirinkime žydų ir socialistų balsais buvo priimta rezoliucija apie žydų (rusų) kalbos vartojimą susirinkimams vesti šalia lietuvių kalbos. Tai sukėlė audringą pasipiktinimą. Kova dėl nacionalinės kalbos būdinga ne vien Kaunui. Ir Rygos universitete vyko studentų bruzdėjimai dėl žydų kalbos įsigalėjimo.[266] To mėnesio 11 d. susirinkę apie 250 studentų lietuvių, daugiausia tautininkų ir ateitininkų bei jiems prijaučiančių, svarstė naujos studentų atstovybės rinkimų klausimą, nes dar 1922 m. gruodžio 4 d. įvykusiame Studentų savišalpos draugijos susirinkime tautininkai nurodė, jog narių pagausėjo nuo 450 iki 850, o jos valdyboje įsivyravusi antilietuviška dvasia, pareikalaudami vadovybės perrinkimo, kad būtų atspindimi daugumos reikalai.[267] Socialistų šalininkai protestavo prieš svarstymą be žydų studentų. Naujoji atstovybė turėjo ginti lietuvių studentų interesus. Socialistai pareiškė Vasario 16 d. organizuosią savo eiseną, o bendrojoje nedalyvaus. Tiek ateitininkų kalbėtojas J. Leimonas, tiek ir tautininkų atstovas K. Marčiulionis pabrėžė nelietuviško elemento vyravimą universitete. Tautininkų pasiūlymu susirinkimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią svetimtaučius prieš priimant į universitetą ir esamus studentus egzaminuoti iš lietuvių kalbos, jos nemokančios šalinti, žydų universitete turi būti proporcingai bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, dabar besimokantys žydai, kurių keliagubai daugiau už realų nuošimtį, privalo sumokėti valstybei mokymo išlaidas.[268] Priešprieša nesibaigė, kai išrinktosios atstovybės delegacija išvyko į Pabaltijo studentų konferenciją Tartu. Savišalpos draugijos valdyba organizatoriams išsiuntė telegramą, kurioje apgailestavo, kad atstovaudama 900 narių negavo pakvietimo, o dalyvaujantys išreiškia penkioliktosios universiteto studentų dalies nuomonę. Tad socialistų vadovaujamai draugijos valdybai gegužės 1 d. susirinkime dėl tokio poelgio pareikštas nepasitikėjimas, reikalaujant jos nušalinimo. Priimtoje lietuvių studentų rezoliucijoje „itin pageidauta“, jog artinantis universiteto rektoriaus rinkimams ir atsižvelgiant į praeities patyrimus svarbu, kad „ateity Un-to rektoriais būtų renkami tokie žmonės, kurie remtų lietuvių studentų reikalus ir apskritai lietuvystės klausimą bei valstybingumo idėją Un-to sienose“. Aprašydamas šias peripetijas, K. Marčiulionis jas vertino kaip idealistinės (tautinės valstybinės) ir materialistinės (socialistinės kosmopolitinės) pasaulėžiūrų kovas universitete. Socialistų šalininkai pradėjo pulti valstybinę idėją, pavojinga, kad studentai žydai pasiglemžtų juos ir vadovautų, nes sionistai gerai sutaria su komunistuojančiais lietuviais.[269] Spalio 28 d. studentų Savišalpos draugijos susirinkime kalbos klausimu socialistai ir jiems prijaučiantys pralaimėjo.[270] Dar rugsėjį rengiantis sutelkti studentus lietuvius bendrai posėdžiavo tautininkai, ateitininkai ir Lietuvių studentų draugovės atstovai. Tautininkas K. Marčiulionis kalbėjo, kad numatyto susirinkimo tikslas suvienyti visus studentus lietuvius „kovoje dėl lietuviškumo Universitete“.[271] Spalio 5 d. susitarta, kad per būsimą draugovės susirinkimą į valdybą ir studentų atstovybę tautininkai ir ateitininkai iškels po penkis savo atstovus. Universitete draugovę senatas legalizavo tik spalio 7 d., vadovaujamas naujojo rektoriaus Vinco Čepinskio. Tądien universiteto sienose įvyko pirmasis legalus draugovės susirinkimas. Ateitininkų kalbėtojas užprotestavo pateiktus balsavimui suderintus sąrašus. Valdyboje jų turi būti daugiau, nes organizacija gausesnė. Kaip išeitis susirinkusiems pasiūlyta nebalsuoti už srovinius sąrašus, o čia pat sudaryti naujus, neatsižvelgiant į organizacinę priklausomybę. Daugumos balsais atmestas Universiteto senato reikalavimas nepriimti į Lietuvių studentų draugovę laisvųjų klausytojų, nes jais daugiausia buvo lietuviai valdininkai ir kariškiai.[272] Lietuvių studentų tautininkų korporacijos taryba spalio 12 d. rašte apkaltino ateitininkus neišlaikius solidarumo principo ir „atvirkščiai veikus pasirašytiems susitarimams“.[273] Universiteto ateitininkų kuopos valdyba gruodžio 1 d. atsakyme pareiškė, kad kur bus liečiami lietuvių tautybės ir valstybės reikalai universitete, kiek rasis bendro pagrindo susitarti, bendradarbiaus su tautininkais, tačiau jiems nereikia pripažinimo esant tautininkais ir nepatartų kad ir „Neo-Lithuanijai“ tautiškumo monopolizuoti.[274]

Įsisteigus korporacijai, atsirado organizacinio darbo, kuriuo veik neužsiėmė vyresnieji bendraminčiai, centras – 1925 m. kovą iškeltas sumanymas tautiniais pagrindais organizuoti kaimo jaunimą, 1926 m vasarį baigti rengti įstatai tautininkų mokinių rateliams.[275]

Lietuvių studentų tautininkų „Jaunosios Lietuvos“ korporacijai kurtis impulsą davė persikėlę iš universiteto į Žemės ūkio akademiją neolituanai ir šios korporacijos 1924 m lapkričio 3 d nutarimas steigti skyrių Dotnuvoje. Ką tik pradėjusioje veikti akademijoje lapkričio 22 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, o nepraėjus nė savaitei korporacijos įstatus patvirtino Akademijos taryba. Pirmuoju korporacijos pirmininku buvo išrinktas būsimasis žemės ūkio ministras premjero V. Mirono kabinete Juozas Skaisgiris, kuris prisimindamas pirmuosius žingsnius rašė, jog tautą gyvenime „bendrino“ jos kalba, papročiai, savas menas, o darbe – vienodai teisingas visų luomų įvertinimas.[276] Agronomas Ignas Andrašiūnas teigė, kad „Jaunoji Lietuva“ siekė ne tik gero savo narių profesinio pasirengimo, bet taip pat sąmoningų lietuvių tautos sąmonės gaivintojų ir ugdytojų. Tarpukaryje agronomai ir miškininkai, skleisdami ir taikydami ūkines žinias tarp kaimo žmonių, turėjo rūpintis ir jų dvasiniais reikalais, palengva keičiant ūkininkų galvojimo būdą ir padėti jų moraliniam atgimimui.[277] Tuo tautininkai buvo labai suinteresuoti, nes šių profesijų atstovai kaip ir kunigai buvo arčiau kaimo ūkininkų ir galėjo įtakoti jų mąstymą tinkama kryptimi. Tačiau 1925-1926 m. tautininkų vadai jaunalietuviais mažai rūpinosi ir pati korporacija nebuvo gausi.[278] 1925 m. vasarą „Lietuvyje“ pasirodė straipsnis, kvietęs steigti tautiško jaunimo sąjungą.[279] Valstybės gyvenimas remiasi energingąja visuomenės dalimi, jos aktyviuoju elementu, kuris gimsta ir auga mūsų tarpe. Dabartinę kartą galima išauklėti, kad ji garantuotų tautos gyvybę, o nepriklausomybę ir jos gerovę ugdytų. Jaunimas įveliamas į partines rietenas, kas nestiprina tautinės sąmonės, o ją krikdo ir demoralizuoja. Inteligentijai, nusipolitikavusiai ir sumaterialėjusiai, jaunimas nerūpi, tad organizuotis privalės pats. Jaunus sodiečius į savo rankas turi paimti studentai jaunalietuviai. 1925 m. gruodžio 8 d. svarstyta galimybė steigti jaunalietuvių kuopeles kaime. Perspektyvos įsistiprinti tautininkams tarp kaimo jaunimo atsivėrė tik po 1926 m. gruodžio 17-osios (pirmąja sodžiaus jaunimo tautiška organizacija buvo 1925 m. rugpjūčio 9 d. Ramygaloje įsteigta kuopelė). Kitąmet, spalio 8 d., Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruoti Lietuvių tautiško jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ įstatai. Stoti galėjo tik lietuviai. Sąjungos tikslas – laikantis krikščioniškos doros dėsnių ugdyti jaunimo tautinę sąmonę. Antrame įstatų punkte pabrėžta: „Lietuvos nepriklausomybei saugot, tautiškai lietuvių dvasiai ir vienybei palaikyti, Sąjunga jungdama jaunimą į šį tautinį vienetą, kad bendrom jėgom galėtų įsiimtų [prisiimtų] tikslų siekti ir juos įgyvendinti“. Tryliktas punktas įspėjo: nariai neturi teisės dalyvauti tose organizacijose, kurios priešingos Sąjungos ir lietuvių tautos siekiams. Dvyliktasis įpareigojo Sąjungos narį mokėti vartoti ginklą ir turėti ryžto ginti kraštą bei vaduoti Vilnių („Kiekvieno Sąjungos nario vyriškio pareiga – pasiruošti atatinkamoje kariškoje srityje per kariuomenę, Šaulių Sąjungą savo kraštui ginti ir Vilniui vaduoti“).[280]

4.9. Amerikos lietuvių tautinė sandara (Sandara)

Lietuvos tautininkų srovės raidą iki partijų steigimosi pravartu palyginti su Sandaros atsiradimu, bent fragmentiškai pateikiant jos kūrimosi ir vystymosi aplinkybes. Kita priežastimi būtų didelis „Vairo“ žurnalo dėmesys ir orientacija į Amerikos lietuvius ir su jais susietos ateities viltys.

„Tautininkai atsiskyrė nuo socialistų“ skelbė 1914 m. gruodžio 9 d. „Ateitis“, perpasakodama pranešimą „Visų atidai“, išspausdintą laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“, kur socialistai apkaltinti partiškumu, sprendžiant pagalbos Lietuvai klausimus Bruklino seime tų metų pirmomis spalio dienomis.[281] Lietuvoje toks atsiskyrimas to meto visuomenėje nebūtų suprastas kaip natūralus, tačiau urbanizuotų išeivių terpėje jis neturėjo jokio žinios netikėtumo ar sensacijos atspalvio. Situacija po katalikų atstovų seimo Čikagoje bei socialistų, tautininkų ir į bendrą darbą linkusių katalikų seimo Brukline tautininkų spaudoje apibūdinta kaip tautininkų plūdimas ir pjudymas iš katalikų ir socialistų pusės – vyrauja kalbos, o ne realus darbas, keiksmai ir prasimanymai vietoje argumentų ir teisingumo, lietuviams trūksta politinio išsiauklėjimo ir moralės dėsnių supratimo.[282]

Amerikos lietuvių tautinei sąmonei skleistis stiprų impulsą davė apie tris mėnesius trukusi J. Basanavičiaus ir M. Yčo kelionė per lietuvių kolonijas, renkant aukas Tautos namams Vilniuje. Anot „Laisvosios minties“ tautos patriarcho kalbos privertė galvoti apie Lietuvos ateitį ir „pakėlė aukštyn lietuviškas širdis“, suteikė ženklią materialinę paramą Lietuvių mokslo draugijai. Svečiai padarė gerą darbą, socialistų laikraščiai „Kova“ ir „Laisvė“ neturi svaresnių argumentų prieš. Socializmas iš lietuvio nepadaro žydo, iš vokiečio japono, nuo prigimties nepabėgama, reikalaujant teisių tautai ir asmeniui, būtina atsiminti ir pareigas, o socialistai išskiria vieno luomo teises.[283] Polemizuojant su kitu socialistų leidiniu „Pirmyn“, pastabose čikagiškės „Lietuvos“ redakcija aukų rinkime Tautos namams įžiūrėjo emocinių ryšių su Lietuva atgaivinimą, nes reikia jaustis Lietuvos piliečiu, o socialistų kritika ir agitacija prieš tokį visuomeninį reikalą parodo, kad jie jau atsisveikino su gimtąja žeme.[284] Kadangi Tėvynėje lietuviai neturi pasiturinčio vidurinio sluoksnio, tai jo vietą turi užimti kilę iš sodžiaus inteligentai, verti pasitikėjimo.[285]

Aktualiausia tema karo pradžioje buvo, ką daryti ir kas daroma Lietuvoje. Lietuviams nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos sukūrimas įvertintas kaip lietuvių katalikų ir krikščioniškųjų tautininkų bloko susidarymo išraiška. Teigta, kad Lietuvoje kairioji srovė politinėje veikloje aktyvesnė, katalikai gi laikosi atsargiau – toliau dirba kultūrinį darbą. „Viltis” ragino laikytis pasyviai, dedama vilčių į Amerikos lietuvius. „Vaire” atspausdintose Čikagos seimo rezoliucijose autonomija pakeista į savivaldą. Taigi, Lietuvoje tarsi įvyko funkcijų pasidalinimas veiklos taktikoje: „Kairesnieji gaivalai žadins politišką sąmonę. Katalikai tuo tarpu glostys rusų biurokratiją. Savo lojališku veikimu jie nukreips rusų valdžios domą nuo politiškųjų Lietuvos siekimų. Tuo pasinaudoję jie suorganizuos tautą į vieną didelę organizaciją (kol kas tik šelpimo reikalais)”.[286] Per lietuvių konferenciją „Kopenhagoje” 1915 m. spalio 25-30 d. kalbėta, kad LDNKŠ neleido lietuviams persisunkti pesimizmu ir savo „visapusio tveriančio veikimo pavyzdžiu įkvėpė tvirtą viltį“, oficialiame Rusijos valdžios žodyne neliko Šiaurės Vakarų krašto, jį pakeitė Lietuva. Draugijos dėka suteikta globa tūkstančiams lietuvių pabėgėlių, jaunuomenė galėjo tęsti mokslus, išblaškyti tautiečiai apsaugoti nuo „moralinio suirimo”, visą Lietuvą padengė organizacinis tinklas, išnyko veikėjų partinės rietenos.[287] Tautininkų atstovas Europoje R. Karuža ataskaitoje iš kelionės, rašydamas apie Lozanos konferenciją 1916 m. gegužės 31 – birželio 4 d. akcentavo – Rusijos lietuvių sudaryta Jungtinė taryba (ji taip ir liko projektas iki 1917 m. Vasario revoliucijos), o Amerikos lietuviai nepasiekia vienybės, nusveriant partiniams tikslams. LDNKŠ Petrogrado skyriuje, rašė jis, vyrauja klerikalai, draugijos Centro komitete – tautiniai konservatoriai, o Maskvos skyriuje – tautiniai liberalai. Socialistai, susispietę apie „Naująją Lietuvą”, sutikę stoti į Jungtinę tarybą.[288]

Tautininkų srovės organizavimosi reikalai kartas nuo karto atsidurdavo spaudoje. Pakairėjusi „Lietuva” 1914 m. pradžioje rašė, kad vidurinioji srovė turi išnykti, prisišliedama prie kairės ar dešinės (katalikų ar socialistų) arba steigti savo srovės partiją.[289] Tautietiška „Ateitis” reagavo ramiu tonu – vidurio srovė dar nėra pasiekusi organizacinio brandumo.[290] Kiek laiko praėjus pasirodė „bepartyvės pažangiosios pakraipos” ir sieksiąs būti „tyru, pilnu mūsų kylančios kultūros veidrodžiu“ žurnalas „Jaunoji Lietuva“. Pabrėžę kryptį „didesnio žmoniškumo bei tautos vienybės ant griežto pažangumo ir pozityviško pamato” link, naujojo leidinio rengėjai skelbėsi nebūsią jokios partijos užtarėjais, mano sujungti „ten, kur galima, į vieną sąmoningą ir savimi apsirūpinantį kūną” lietuvių išeiviją. J. Laukio straipsnyje pažymėta, kad bendrai dirbant išmokstama vieni kitus gerbti („bendru darbu surandame savo veikimui vidurį, kuris visokios draugijos gyvenimui yra tuo, kuo žemės centras yra žemei”).[291] Į A. Jakšto-Dambrausko priekaištus „Draugijos” žurnale, kur leidėjų pasirinktas kelias į žmoniškumą pavadintas primityvia panacėja, nes jis vertės įgyja, kai tampa religijos įrankiu, atsikirsta, kad toks Dievo autoriteto pakeitimas paremtas pačio žmogaus atsakomybe už savo poelgius.[292] O 1915 m. pradžioje pasirodė „Draugo” pavadintas tautiškai krikščionišku žurnalas „Pažanga”, nes krikščionybė papildo, stiprina ir gaivina tautiškumą.[293] „Apšviestesniems” lietuviams skirto leidinio pavadinimas pristatyme krikščionišku šiaip idėjiniams priešininkams aštriame ir nenuolaidžiame laikraštyje buvo šiokia tokia srovių taikymosi paieškos gaida. Nuo 1915 m. kovo 1 d. „Jaunoji Lietuva” susiliejo su „Lietuvos žinių” ir „Lietuvos ūkininko” atstovybe JAV, vedama deleguoto jų atstovo Albino Rimkos.[294] Matyt, bendradarbiavimo viltis bus sužadinęs LDNKŠ įgaliotinio atstovauti JAV lietuvių organizacijose S. Šimkaus laukimas, kuris atvyko balandį.[295] 1915 m. birželio 11 d. jis sukvietė trijų srovių šalpos fondų pirmininkų ir sekretorių pasitarimą (Tautos fondo, Lietuvos šelpimo fondo, Lietuvos gelbėjimo ir autonomijos fondo), kur susitarta – kiekvienas jų darbuosis atskirai pagal savo pažiūras, nekenkdamas kitų sumanymams.[296] „Išeivių draugas” rašė: tautininkams tinkamiausia vadintis laisvamaniais, nes čia plati principų laisvė. Suskilę į tris dalis – vieni eina su katalikais, kiti su socialistais, likusieji, vidurio srovė, kuriai būdinga laikytis neutraliteto idėjinių kovų atžvilgiu.[297] Panašiai dėl požiūrio į bendradarbiavimą su tautininkais ir socialistais buvo susiskirsčiusi ir katalikų srovė. J. Basanavičiaus ir M. Yčo kelionė per JAV lietuvių kolonijas 1913 m. rinkti aukas Tautos namams Vilniuje išryškino idėjines priešpriešas tarp socialistų ir tautininkų. Socialistiniai bostoniškiai laikraščiai „Keleivis” ir „Laisvė” smerkė juos ir šaipėsi, neturėjusius jokio leidinio. 1914 m. sausio 14 d. išėjo pirmasis „Ateities” numeris, redaguojamas Albino Rimkos.[298] Sandaros kalendoriuje 1924 metams rašyta, kad po politinio skirstymosi tikybiniu pagrindu į katalikus ir laisvamanius („šliuptarnius”) kitas etapas turėtų būti socialinis-politinis. Bruklino seime, vykusiame 1914 m. spalio 1-3 d., socialistai užgrobė visas svarbesnes būsimo Lietuvos šalpos fondo valdybos pareigybes, tada tautininkai per Liudviką Šliūpienę-Eglę norėjo gauti bent iždininko vietą, siūlydami į ją T. Paukštį. Nebuvo priimta ir rezoliucija dėl Lietuvos autonomijos.[299] Spalio 3 d. vakare kartu su J. Šliūpu susirinkę 63 seimo delegatai nutarė reikalauti etnografinei Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, parengti šiuo klausimu memorandumą Amerikos ir Europos valstybėms, bendradarbiauti su kitomis pavergtomis tautomis, įsteigti Autonomijos fondą, organizuoti Amerikos lietuvių pažangios visuomenės partiją.[300] R. Misevičius, remdamasis kunigo S. Draugelio išrašais iš 1914 m. JAV lietuvių spaudos, rašė, kad J. Šliūpas 1914 m. spalio 3 d. po seimo Brukline surinko savo šalininkus, kurie sutarė skirtingai nuo socialistų, deklaravusių karo pasmerkimą, steigti Lietuvos autonomijos fondą, o kitą dieną posėdžiavo Tautiškos partijos steigiamasis komitetas.[301] 1914-ieji parodė, jog vidurio srovė neorganizuota, tautiečiai buvo nusistatę mylėti Lietuvą, tačiau pačiam socializmui dar nebuvo priešingi.[302] Susivienijimo Amerikos lietuvių kalendoriuje 1918 metams ji įvardyta Amerikos lietuvių tautiškąja partija, pažymint, kad pirmais metais silpnai gyvavo, nes neužsiėmė platesne agitacija ir patys sumanytojai nerodė didesnio entuziazmo.[303] Kalendoriaus sudarytojo Karolio Vairo-Račkausko viltasi, jog ilgainiui partijai priklausys visi „viduriečiai“ ir sudarys centrą, su kuriuo, kaip politine jėga, privalės skaitytis politiniai sparnai – katalikai ir socialistai. 1915 m. sausio mėnesį A. Rimka teigė, kad taip vadinami tautininkai arba „bepartyviški“ žmonės sudaro tris sroves. Dešiniajame sparne „tautininkai nacionalistai tikroje to žodžio prasmėje“, laikinai prisidėję prie katalikiškųjų klerikalų, viduryje – „tautininkai-liberalai su nelabai aiškiomis, bet vis tik liberališkai-demokratiškomis tendencijomis“, kairiesiems priklauso demokratiškai nusiteikusioji dalis, daugiau ar mažiau simpatizuojanti socializmui kaip ateities idealui.[304] Tų metų vasarą Amerikos lietuvius pasiekė žinia, jog tautininkai, susispietę apie leidžiamą „Vairą“, galvoja kurti savos partiją.[305]

J.O. Širvydas 1914 m. lapkričio 10 d. laiške A. Rimkai apgailestavo, kad „tautiečiai” gerokai atsilikę ir nežiūri į ateitį. Ragino rengiamoje programoje surinkti „visas pažangiąsias politiškai-kulturiškas ideas, kuriomis minia banguoja” ir nebijoti masių, dirbant jose ir joms. Tokiu būdu veikiant, tikėjosi galimai konkuruoti su „nukreivėjusiais socialistais ir įsivyravusiais klerikalais”. Kai šalininkų gretos negausios, gruodžio 3 d. laiške smerkė K. Vairo-Račkausko pasinėrimą į literatūrinę veiklą, nes dabar Lietuvos likimas reikalauja ne literatūros, bet „viso kiekvieno savo žmogaus!” O gruodžio 7 d. jau priekaištai A. Rimkai dėl bendraminčių kritikos. Saviškių plakimas etikos rimbu, kai priešininkai be atodairos į padorumą tautiečius keikia, meluoja, ir „piktybės tulžį” lieja, taip daug iš jų reikalauti negalima, nes tai kenkia politiniam autoritetui minios akyse. Gruodžio 19 d. laiške pabrėžia, jog beatodairiška savųjų kritika nesutaiso gero pagrindo „mūsų pačių darbo ir geros vienybės”. Taigi, jau tautininkų srovės organizavimosi pradžios euforija lydima tarpusavio kovos. Nors tame pačiame laiške yra aiškus bendras tikslas – jeigu vidurinė demokratinė srovė elgtųsi išmintingai, tai socialistai pereitų į jos gretas.[306]

Kairieji tautininkai, susitelkę apie „Ateitį“ ir „Jaunąją Lietuvą“, tikėjosi artimos Lietuvos demokratų partijai savo principais organizacijos ir pateikė „Amerikos lietuvių liaudies partijos“ projektą, parengtą A. Rimkos, kurį pasiūlė tautininkų (anksčiau vadintų tautiečiais) suvažiavimui 1916 m. sausio 1 d. Filadelfijoje. Dešiniųjų nuomone suvažiavimas turėjo tris tikslus: lietuvybės palaikymas ir stiprinimas tarp išeivių, nukentėjusių nuo karo tėvynainių šelpimas ir Lietuvos laisvė. Tai atidarymo kalboje pabrėžė J. O. Širvydas. Ekonominių ir socialinių dalykų nors kiek plačiau svarstyti neketino. Susirinkusieji pritarė R. Karužos projektui, šis su A. Rimkos, J. Šliūpo ir V. Liutkausko pataisomis buvo patvirtintas. Tai penki pagrindiniai programiniai principai, kuriais savo veiklą numatė grįsti tautininkai, pavadinę partiją Amerikos lietuvių tautine sandara. Pagrindinis idealas – lietuvybė ir tautos savarankiškumo palaikymas, taikant plačiausios demokratijos principus, kas gyvuoja nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų ir konkrečiai pasireiškė 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Sandara visais tinkamais būdais ir keliais sieks etnografinės Lietuvos „neprigulmybės“, kur tauta laisvai plėtotųsi ir pilnai pasireikštų, spinduliuodama „tyros lietuvybės ir demokratijos dvasia į išeiviją, išblaškytą pasaulyje“. Jei idealui realizuotis klostytųsi nepalankios aplinkybės, bus naudojamasi bet kokiu momentu ir aplinkybe išgauti Lietuvai kuo didesnę laisvę, kad pati tauta nuspręstų, kaip turi valdytis ir tvarkytis. Kiekvienai konfesijai Lietuvoje ir įsitikinimams reiškiama tolerancija. Politikoje Sandara žadėjo rūpintis savo narius ir apskritai lietuvius „vesti į plačiausios demokratijos obalsius bei kuo plačiausią ir išmintingą supratimą lietuvių tautinės ir tarptautinės politikos“. Lietuviškoje politikoje artimiausios demokratinės srovės, siekiančios autonomijos ar, susidarius sąlygoms, nepriklausomybės Lietuvai. Dėl Lietuvos laisvės ir nukentėjusiųjų šelpimo turi būti koalicija su socialistais ir klerikalais (katalikais) bei Amerikos lietuvių taryba, sudaryta iš vienodo skaičiaus atstovų nuo kiekvienos iš trijų srovių. Šios galės turėti atskirus fondus ir dėl Tėvynės laisvės kovoti joms geriausiai atrodančiais būdais.[307] Numatytas tarybos sudarymo principas buvo viena iš vienijimosi kliūčių katalikams, manantiems, kad juos palaikančiai išeivių daugumai tai nepriimtina ir neatitiktų jų realios įtakos bendruomenėje. Pirmieji tokiu būdu centrinę instituciją suformavo Rusijos lietuviai. Sandaros lyderių nuomone ji buvo politinė kultūrinė organizacija, galinti jungti įvairių pažiūrų žmones. A. Rimka, nepritarus jo siūlytai platformai, prabilo apie autonomines liaudininkų kuopas, atstovausiančias kairiesiems tautininkams, kuriems artimesni socialistai ir socialdemokratai. Kritikuodami Sandarą, socialistų spaudos autoriai reikalavo šalinti „klerikalus“, o katalikų publicistai teigė, kad ji „Šliūpu kvepia“ ir yra „buržujiška“ (analogiškai TPP vėliau apibūdindavo krikščionys demokratai Lietuvoje). Tačiau didžiausias pavojus politikos naujokei grėsė, pasak „Lietuvos“ laikraščio, dėl A. Rimkos sumanymo atsiskirti nuo Sandaros, kai atsiras pakankamai narių naujai partijai steigti.[308]

Trečiajame Sandaros suvažiavime 1916 m. spalio 19-22 d. Brukline minėtų penkių principų pagrindu buvo priimta partinė programa kartu su įstatais. Pasirinkus tikslą rūpintis lietuvių politikos ir kultūros reikalais Amerikoje ir Lietuvoje, pagrindiniu iškeltas lietuvystės („tautinio savistovumo“) palaikymas, suderintas „su ėjimu prie plačiausių demokratijos principų“. Tai lėmė pavojus ištirpti amerikietiškumo katile jaunajai kartai ir lietuviškos realybės lyginimas su gyvenimu Amerikoje. A. Rimka aiškino tautinės sąmonės išsaugojimo būtinybę, motyvuojant patriotizmu, o ne siauru nacionalizmu. „Sveikas patriotizmas“ neleidžia manyti, kad galima siaurinti kitų tautų teises. Kiekviena tauta lai pati sprendžia savo likimą ir vidinį susitvarkymą. Tautinių mažumų atstovai Lietuvoje turi turėti visas piliečių teises ir kultūrinę autonomiją („<…> jų skiriamieji kultūros bei dvasios reikalavimai patenkinami proporcionaliai sulig jų skaičiaus“). Tarptautinius konfliktus siūlyta spręsti ne karo, bet arbitražo būdu. A. Rimka šį teiginį konkretizavo, nurodydamas kad ateityje turėtų būti pasaulinis aukščiausiasis teismas ar tribunolas, o tautos priklausytų tarptautinei sąjungai ar federacijai, kurioje lygiomis teisėmis ir pareigomis būtų ir laisva demokratinė Lietuva. Taip atspindėti V. Vilsono 1918 m. pradžioje paskelbtieji pokarinės taikos punktai. Demokratijos, kur „viskas liaudžiai per liaudį“, įgyvendinimas turėtų vykti, panaikinant luomines ir kitokias privilegijas, įvedant pilną visų gyventojų lygybę prieš įstatymus nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kilmės ir lyties, visuotinę rinkimų teisę, suvalstybinant ir municipalizuojant miškus, vandenis, geležinkelius, susisiekimą, „šviesos ir jėgos šaltinius“, progresyvinę turto, pajamų, pelno ir paveldėjimo mokesčių sistemą, laipsniškai naikinant plataus vartojimo prekių apmokestinimą, racionaliai sprendžiant žemės klausimą. Darbininkų problemų sprendimų būdų Sandara į programą įrašiusi daugiau nei pažangininkai: darbo dienos ilgumo maksimumo, darbo užmokesčio minimumo nustatymas, dirbančių vaikų ir moterų sveikatos apsaugojimas, draudimas „visuomenės lėšomis“ ligų, senatvės, nedarbo atveju, jeigu darbdavių ir darbininkų konfliktų neišsprendžia arbitražas, pripažįstama streikų laisvė.

Programoje neužsiminta apie socializmą. Jis, pasak A. Rimkos, galės būti tokia pati pereinamoji „ūkio forma“ kaip feodalizmas ar šių dienų kapitalizmas, realus socializmo turinys nežinomas, tik spėjamas, todėl Sandarai, kaip realios politikos partijai, rūpi ne skambios frazės, o rimti praktiniai darbai, keliant žmonių gerovę ir kultūrą („didžiausio žmonių skaičiaus aukščiausiai galima gerovė ir tobulybė“). Tai esąs idealas, kuris ir „idealistiškiausią“ socializmą įgyvendinus, toks ir pasiliks.

Aktualiai Lietuvoje katalikų vaidmens problemai spręsti pripažįstama tikėjimo ir sąžinės laisvė bei tolerancija, bažnyčios atskyrimas nuo politikos („<…> mes geidžiame laikyti tikėjimą nuošaliai politiškojo veikimo,- kaip tai yra daroma Amerikos Suvienytose Valstijose ir kai kuriose kitose viešpatystėse“.) Negalima kitų žmonių „tikybos ar sąžinės įsitikinimų“ įžeisti, žeminti ar keisti prievarta. A. Rimka primena V. Kudirkos kvietimą – norite tikėkite, norite netikėkite, tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri. Tikėjimas – tai švenčiausias žmogaus sąžinės dalykas, į kurį negali kištis nei viešame susirinkime, nei teisme, nei mokykloje, nei kokioje kitoje valstybinėje įstaigoje.

Sandara savo veikloje manė remtis švietimu ir iniciatyvų rėmimu, steigiant vietinėms kuopoms mokyklas, organizuojant paskaitas, kursus, bibliotekas, leidžiant spaudinius, palaikant individualius ar „kooperatyvinius“ sumanymus ekonominėje lietuvių gyvenimo sferoje gerovei pakelti, šelpiant beturčius jaunuosius talentus, rūpinantis priaugančio jaunimo lavinimu ir sveikata. Kuopoms nurodyta ir rekomenduota sistemingai rengti apskaitas higienos, mokslo, pramonės ir kitais „praktiškojo gyvenimo reikalais“, koncertus, spektaklius, iškylas, vakarines anglų kalbos mokyklas suaugusiems, aritmetikos ir kitų dalykų pamokas, vaikus mokyti lietuvių kalbos, organizuoti jų chorus, draugijas ir pan. Kuopai steigti pakako penkių asmenų.[309]

Matas Šalčius 1916 m. gruodžio 2 d. laiške A. Rimkai manė, kad su socialistais dėl bendros politinės veiklos negalima sutarti, o su katalikais prie visų nesutikimų tai yra pasiekiamas dalykas.[310]

1917 m. birželio 4 d. Sandaros CK pasiuntė raštą dėl srovinių Lietuvai šelpti fondų suvienijimo, katalikai priminė, jog sutartis su tautininkais pakenkė surinktiems Lietuvių dienos Amerikoje pinigams išsiųsti, todėl baiminamasi jungtis.[311] Tame pačiame „Draugo“ numeryje paskelbtas ir laiškas iš Rusijos, jame nušviestas ir 1916 m. pabaigoje lietuvių veikėjų tarpe kilęs tautinės rinkliavos („mezliavos“) lenkų pavyzdžiu klausimas – katalikai pinigus sudės, o valdys pirmeiviai.

Kai 1916 m. pabaigoje tautininkiška „Tėvynė“ (nr. 38) paskelbė rezoliucijos tekstą, kur smerkiami vokiečiai ir neužkabinama Rusija, reikalaujant Lietuvos ir Latvijos autonomijos jos sudėtyje, reaguota sausio 11 d. katalikų atstovams susirenkant Pitsburge. Nuspręsta angliškoje spaudoje paskelbti rezoliuciją, išreiškiančią viltį, kad būsimoje taikos konferencijoje Lietuvos nepriklausomybė bus užtarta. Taip pasinaudota paskleista informacija apie Vokietijos taikos pasiūlymuose paminėtą Lietuvos nepriklausomybę, kuri nuolat Europos taikai būtų reikalinga atspara.[312]

Tautininkams rūpėjo kontaktai su kitomis emigrantų bendruomenėmis JAV, ypač su netolimų Lietuvos kaimynų tautinių judėjimų atstovais. Rengiantis Paryžiaus taikos konferencijai 1918 m. spalio 26 d. Filadelfijoje Demokratinė Vidurio Europos sąjunga (taip vadinta lietuvių laikraščiuose Mid-European union), vadovaujama Tomašo Masaryko, kurioje susijungė čekų, slovakų, ukrainiečių, lietuvių, žydų sionistų ir kitų tautų organizacijų veikėjai, paskelbė šių kraštų Nepriklausomybės deklaraciją. Ją nuo lietuvių pasirašė J. Šliūpas ir T.Norus-Naruševičius. Po savaitės Lietuvių informacijos biuras paskelbė, kad sąjungą globoja JAV valdžia, bet konkrečių rezultatų teks palaukti.[313]

Sandaroje kairieji ir dešinieji tautininkai varžėsi ir dėl atstovų į Europą siuntimo, kurių informacija ir pranešimais remiantis būtų formuojami sprendimai dėl paramos Lietuvai ir pozicijos politikos klausimais. 1916 m. balandžio 16 d. išvyko R. Karuža, grįžęs tų pačių metų rudenį, tačiau kitais metais J. Šliūpo kelionė neapsėjo be kovos ir intrigų. 1917 m. vasario 2 d. Matas Šalčius rašė A. Rimkai, kodėl Europon vykti siūlomi J. Strimaitis ir Blažys, pakanka J. Šliūpo, solidžiau ir įtikinamiau populiarinsiančio nepriklausomybės idėją. Buvęs aušrininkas išplaukė balandžio 28 d.[314]

Pirmojo pasaulinio karo metais pakitusį Lietuvos tautininkų požiūrį į emigraciją Amerikoje reprezentuotų P. Vailokaičio straipsnis apie išeivystę. Pavadinęs J. Tumo knygelę „Ten gerai, kur mūsų nėra“ padūsavimais, rašė, kad daugiausia išvažiuoja jaunimo, kuris grįžęs, jau susivokęs esąs žmogumi, suteikia gyvumo, Tėvynėn plaukia doleriai, žemės ūkio darbininkų stoka skatina racionaliau ūkininkauti. Emigracija nėra tautos žaizda ir plėtojant „draugijinį“ gyvenimą jaunų žmonių nereikia, nes nepavyks sulaikyti.[315] Per karo pabėgėlių gyvenimo prizmę emigracija pasirodė savanorišku išsijudinimu miestuose, teigiamu įvykiu asmeniui ir tautai.

1915 m. spalio 27 d. į JAV atvyko lietuvių katalikiškųjų draugijų atstovas A. Maliauskis, LDNKŠ Vilniaus skyriaus vicepirmininkas. Važiuodamas per lietuvių kolonijas, jis, beje, ragino emigrantus atpirkti tas žemes, kurias tėvynainiai bus priversti parduoti dėl karo sukeltų sunkumų. Rugpjūčio 25 d. datuotame kreipimesi į lietuvių katalikų kunigus ir veikėjus A. Dambrauskas ir kiti krikščionių demokratų vadovai rašė, kad tai, kas padaryta Lietuvoje per paskutinius dešimt metų, gali greitai žlugti, ir prašė paremti vienintelę likusią „Viltį“, redaguojamą P. Dovydaičio.[316]

1916 m. rugsėjį Rusijoje leidžiamas „Lietuvių balsas“ išspausdino J. Basanavičiaus laišką JAV lietuviams, kuriame ragino vienytis, nes Lietuvoje pažiūrų skirtumai liovėsi trukdę bendrai veiklai.[317] Vietiniai žydai ir lenkai jaučiasi stipresni ir laisvesni, periodiškai gaudami paramą iš savo organizacijų užsienyje, vokiečiai, matydami, kad juos yra kam užstoti, elgiasi švelniau. Baigė tragiška gaida – jei Lietuva mirs badu, JAV lietuviai liks kalti. Toks tautos patriarcho žodis užgavo išeivių jausmus tėvynainiams. Pagalba nukentėjusiai nuo karo Lietuvai 1915 m. dar buvo bendras visų politinių srovių reikalas – katalikiška spauda neignoravo kairiųjų iš Lietuvos prašymų atspausdinti informaciją dėl paramos ar paaiškinimus. Birželio 26 d. Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti nukentėjusiems nuo karo gyventojams (taip pasivadino atsiųstame tekste) valdybos laišką rugpjūčio 20 d. paskelbė „Žvaigždė“.[318] Jame aiškinta, kad ji nėra veikiančių šelpimo draugijų konkurentė, tikslas – ne tiek labdara, o pokarinis krašto atstatymas. Pirmiausia remsis vargingaisiais Lietuvos sluoksniais, darbas laukia ir tų, kurie jaučiasi esą Lietuvos piliečiai, todėl valdyboje yra Dūmos atstovas Aleksandras Meištavičius ir. B Fridmanas. Draugijos pirmininkas J. Vileišis, o pavaduotojas S. Kairys.

Bendradarbiavimą tarp srovių, sprendžiant Lietuvos reikalus, dažnai kategoriškai atmesdavo iš Lietuvos atvykę veikėjai F. Kemėšis ir A. Rimka. 1916 m. vasario 24 d. sandariečių ir katalikų atstovai pasiekė laikiną susitarimą dėl bendro šalpos darbo ir politinių veiksmų bei Amerikos lietuvių tarybos iš septynių katalikų ir penkių sandariečių sudarymo. A. Rimka pareiškė, kad tarp priešų susitarimas negalimas. Katalikų „Drauge“ už tai buvo pavadintas besitaikančiu į Sandaros diktatorius.[319] Raginimai vienytis ėjo iš Europoje vykusių lietuvių konferencijų, pavyzdžiui, Kopenhagoje 1915 m. spalį susirinkę lietuvių politikai rezoliucijoje rekomendavo katalikiškoje Tautos taryboje atstovus turėti visoms kitoms lietuvių organizacijoms.[320] Nepasitikėti vienus kitais idėjinius priešininkus vertė baimė, kad surinktieji pinigai Lietuvoje sustiprins ne saviškių pozicijas. Tam pasitarnaudavo signalai iš Lietuvos, kaip tai padarė laiškuose Julija Žemaitė ir Zigmas Valaitis, siūlę nesiųsti aukų klerikalams stiprinti, o „pačėdyti“.[321] Nuolatinė katalikų sąlyga bendradarbiauti su socialistais, kad šie mestų „griovimo darbą“. Iš tautinės srovės karo pradžioje jie reikalavo atsisakyti lygaus atstovavimo bendroje Amerikos lietuvių taryboje, nes tautininkai negali pretenduoti į lygią su katalikais atstovų dalį – tai būtų tolygu rinkimų į Rusijos dūmas tvarkai, kai saujelė dvarininkų gaudavo tiek pat atstovų kaip ir milijonai valstiečių.[322]

Labai dažnas sandariečių apibūdinimas katalikų spaudoje kaip neaiškių, neturinčių apsibrėžtų programinių ribų, skiepijančių tautai naudos nenešantį liberalizmą arba priekaištauta, kad pasivadinę gražiu tautininkų vardu, ne vieną tikintį neapibrėžtais lietuvybės tikslais pavilioję ir „perėję cicilikus“.[323] Ką tik įkūrus Sandarą, ją pavadino naujais laisvamanių spąstais, į kuriuos gal ir pasiseks kiek žmonių pritraukti.[324] Vėliau vertinimuose pripažįstama konkurencine politine jėga. Netgi linkusi su katalikais bendradarbiauti „Lietuva“ sulaukdavo įtarimų, nes atvažiavus A. Bulotai ir J. Žemaitei, aštriai puolusius LDNKŠ, diplomatiškai tylėjo ir buvo apkaltinta pritarimu.[325] V. Tamoliūnas „Drauge“, remdamasis teze, kad žmogus be tikėjimo negali būti doras, JAV lietuvių spaudą suskirstė į katalikišką, dorąją ir bespalvę, šią dalindamas į netikybišką (laisvamanišką) ir socialistinę. Laisvamanių tvirtinama, kad „dabar nieks nestato ant tikėjimo pamatų“, kad jis privatus dalykas, galima būti liuteronu, reformatu ar dar kuo ir jeigu visi bus lietuviais, to pakanka Lietuvai atstatyti. Tikėjimo atmetimas ar statymas paskutinėje vietoje negali vesti tautų prie gerų ir dorų darbų. Skelbdamiesi visuomenės organais, jų laikraščiai nepildo savo visuomeninių priedermių. Autoriui spauda, priešinga tikėjimui, yra priešinga ir valstybei, ugdanti nedorus piliečius.[326]

Atvykęs į Rusiją 1917 m. birželį, J. Šliūpas daugiausia rūpinosi Lietuvos ir Latvijos federacijos idėjos skleidimu, o ne lietuvių politinės vienybės po Petrapilio seimo skilimo atkūrimu. Intensyviai derėjosi su Latvių tautinių demokratų partijos, įkurtos inteligentijos iniciatyva Maskvoje, veikėjais. Partijos laikraštyje birželį-rugpjūtį buvo apstu straipsnių, remiančių federaciją.[327] TPP leidiniui „Lietuvių balsas“ 1918 m. pradžioje jis pateikė Amerikos lietuvių gyvenimo apžvalgą,[328] kurioje rašė, kad daugiausia jie telkiasi miestuose, mėgsta tas vietas, kur randa Lietuvos žydų ir piniginiuose reikaluose jais pasitiki labiau nei saviškiais, paskutiniu metu nemaža stengiasi įgyti JAV pilietybę, lietuvių kolonijose gausu smuklių ir smuklininkai gerbiami ne mažiau už kunigus. Pažymi, kad ten, kur yra kelios smuklės, jų savininkai pradeda rūpintis bažnyčios statymu, nes tikisi patekti į parapijos komitetus ir tapti „gerais prakilniais žmonėmis“. Kiek teko vartyti finansinius J. Basanavičiaus ir M. Yčo kelionės į JAV rinkti aukas Tautos namams dokumentus aktyviausiai ir daugiausiai aukojo „graboriai ir saliūnininkai“. J. Šliūpas pastebi ir naują tendenciją – lietuviai mėgina užsiimti javų, tabako ar gyvulių auginimu. Prekyboje populiaru laikyti maisto krautuves, mažiau rasti prekiaujančių drabužiais, automobiliais, juos remontuojančių, yra vaistininkų, siuvyklų savininkų, laikrodininkų, auksakalių, kalvių ir kitokių profesijų atstovų. Pabuvę juodadarbiais, tautiečiai stengiasi įgyti kokią nors kvalifikaciją ar amatą ir taupydami pasikelti gerovę. Pažymėjęs palyginus menką lietuvių veržimąsi į mokslus, nors vakarinės mokyklos už kelių gatvių būtų, bet konstatuoja, kad didelio inteligentų stygiaus nėra. Lietuviai, su vargais ir nepritekliais kovodami, ypač Valparaiso universitetą pamėgus (patekti užteko būti baigus pradžios mokyklą), tapo advokatais, inžinieriais, gydytojais, dantistais, prekybos žinovais ir t. t. Išeivių esama 750 000-850 000 žmonių, o lietuviškos parapijos turi turto maždaug už 6 milijonus dolerių.

Apibūdindamas politinių srovių santykius spaudoje ir viešajame gyvenime, priekaištavo katalikams, kurie su priešininkais nesismulkina, stengiasi ardyti tautininkų sumanymus arba užbėgti už akių, nors kai kurie kunigai gana uolūs bendruose darbuose. Socialistai dažnai kovoja su atskirais asmenimis ir tai daro šiurkščiai, siekdami perimti vadovavimą draugijose ir redakcijose.

J.Šliūpo minėti laisvųjų profesijų atstovai – inžinieriai, juristai, vaistininkai ir kiti buvo vadinami „profesionalais“ ir sudarė sandariečių rėmėjų branduolį. F. Kemėšis prie palaikančių tautininkus priskyrė ir verslininkus, praturtėjusius, anot jo, iš lietuvių darbininkų centų, daugiausia smuklininkus ir bankininkus, kurie socialiniais ir ekonominiais klausimais konservatyvūs, o susirūpinę tik savo verslais. Būdamas lietuvių katalikų darbininkų organizavimo Amerikoje pradininkas, nevengė vertinti radikaliai – tautininkai nėra aiškūs, dauguma jų – tai jaunos, bet jau pradėjusios gesti buržuazijos atstovai, religiniai indiferentai arba tikėjimo priešininkai. Tautiškumo atžvilgiu rodo „didelį nusilpnėjimą tautiškų jausmų ir tautiško susipratimo“ ir gali vadintis tautiniais liberalais ar liberaliais nacionalistais, bet ne tautininkais.[329]

Apie socializmo idėjų platinimą JAV lietuvių tarpe minėtoje apžvalgoje buvęs aušrininkas pareiškė, kad sekęs B. Limanovskiu – darbininkų susipratimą ir apsaugojimą nuo kapitalistinio išnaudojimo visuomet siejo su tautos meile, jos praeities gerbimu ir tvarkos palaikymu valstybėje, įstatymų taisymu ir gerinimu renkamosiose institucijose. Liaudies dvasiai laisvinti tiko Lietuvos ir visuotinė istorija, o ypač gamtos mokslų žinios. Galutinai su socialistais J. Šliūpas atsisveikino, nutarus steigti tautinės srovės partiją. 1915 m. balandžio 7 d. laiške Škotijoje ėjusiam „Rankpelniui“ rašė, kad su lietuviškaisiais socialistais nenorįs turėti jokių darbų, socializmas jam „ekonominio pagerinimo teorija“, o ne prievartos priemonių skelbimas.[330]

Katalikiškasis „Draugas“ sveikino TPP susikūrimą Rusijoje, primindamas viltininkus, kur J. Tumas buvo susidėjęs su laisvamaniais (?) A. Smetona ir M. Yču, kurių „politikos sąžiningumas sudarė jų krypsnio tvirtumą“. Jie ir vairininkai norėjo atrasti vidurio kelią tarp priešingų srovių ir ugdyti partijas ir žmones, kuriems labiausiai rūpėtų Lietuvos gerovė ir tik ji viena. Nesutikta su TPP programinių nuostatų punktu, kad privačios mokyklos (ir katalikų), norėdamos būti finansuojamos valstybės, turės derintis prie valstybinių mokyklų programų, tinkamesnis laisvųjų mokyklų pavyzdys Amerikoje.[331] Daugiausia analizavo buvęs viltininkas F. Kemėšis. Matydamas būsimajame Lietuvos seime krikščionis demokratus centro partija, šiai tezei pagrįsti parengė brošiūrą „Lietuviai Katalikai ir kitos srovės“, o „Darbininke“ išspausdino nemaža straipsnių, skirtų pažangininkams. Pirmajame jų rašė, kad ateityje tautiniai demokratai (dar esančius JAV vadina laisvamaniais – liberalais) kels pirmiausia tautiškumą ir blaškysis tarp lietuviškos pagonybės ir visiškos bedievybės. Autorius suabejojo tautiškumu, kaip netinkamu srovių skirstymo kriterijumi, nes ne visa gera, kas lietuviška (pavyzdžiui, teatras ir saliūnai ir t. t.), visos politinės srovės yra lietuviškos. Todėl tautiečiai tautinius demokratus priims kaip mažesniąją blogybę.[332] Laikydamas viltininkų, tilto statytojų tarp srovių, atsiradimo priežastimis lietuvių teisių siaurinimą po 1905 m. ir endekų pavojų, teigė, kad jiems mėginant aiškiai išdėstyti savo nuostatas ir organizuotis (turėti omeny 1912 m. rinkimai į IV dūmą), teko apsiriboti keliais principais („ant vienos platformos Jakšto ir Šliūpo nesuvarysi“). „Viltis“ išgelbėjo tautos branduolį, „įvarė kylį“ endekams, suformavo bendro srovių darbo tradiciją, reikšmingą karo metu veikiant LDNKŠ. J. Tumo „Tautos Pažangos dėsnius“ įvertino kaip neturėsiančius tvirto pasisekimo: garbina evoliuciją ir pamiršta jos vystymąsi – ne tokie pavojingi endekai, bus tautos laisvė ir lietuviška mokykla. Idėjiniai principai migloti, nes norima pritraukti įvairių pakraipų žmonių. TPP – nepartinių, neaiškių asmenų partija. Būsimoje Lietuvoje gali būti kenksminga tiek, kiek suskaldys krikščionis demokratus. F. Kemėšiui užkliuvo įtrauktas miglotas socialistinis turtų suvisuomeninimas, neminima privatinė nuosavybė, abejojo priverstiniu žemės išpirkimu. Skelbiamą tikybos įtakos šalinimą iš politinio gyvenimo manė esant negeistina Lietuvoje. Kaip pažinęs JAV realybę rašė, kad religijos mokymas mokyklose turi būti, tačiau nėra visiems privalomas. Valstybė tuo suinteresuota ne dėl tėvų reikalavimų, o verčiama būtinybės, ji negali lygiai vertinti tikėjimą ir netikėjimą. F. Kemėšio išvada – TPP laikinas susivienijimas, turėsiąs skilti, daliai nueinant pas krikščionis demokratus, kitiems pasitraukinat į Santarą, o buržuaziniai elementai įsteigs liberalų partiją. Tiltą tarp srovių atstos būsimasis Lietuvos seimas.[333]

1917 m. gegužės 19 d. „Darbininko“ vedamajame „Tiltai ir tiltininkai“ priminta, kad viltininkai suorganizavo inteligentijos branduolį kovai už tautos gyvastingumą. TPP susikūrė per anksti, galėtų burtis apie „Lietuvių balsą“ kaip prieškaryje, nes esant geriau organizuotiems kairiesiems, pirma reikėtų jungtis katalikams, o tiltus tiesti vėliau.

Tautinės srovės periodika TPP atsiradimą Rusijoje vertino be entuziazmo, o kairieji A. Rimkos asmenyje ganėtinai rezervuotai. „Vienybėje lietuvninkų“ pažangininkų partija pristatyta kaip dešinioji, truputį besiskirianti nuo demokratų pažiūra į tikybą ir taktika. Artimesnė idėjiškai ir daug palankiau įvertinta įsisteigusi Santara.[334] Ta proga, kad lietuvių partijos Rusijoje sugebėjo sutarti dėl seimo, paragintos vienytis ir JAV lietuvių srovės. J. Šliūpui 1917 m. rugpjūčio 16 d. iš Rusijos rašytame laiške TPP – taip pat demokratai, pakrypę dešinėn religijos klausimais.[335] A. Rimkos redaguotoje „Ateityje“ apie tautininkus buvo rašoma dažniau. Atsiliepiant į „Lietuvoje“ pateiktą jų suskirstymą į demokratus ir tautininkus-nacionalistus, tokiais iš Lietuvos įvardyti A. Smetona ir M. Dovoina-Silvestravičius, o iš vietinių – dr. Rutkauskas ir V. Šlekys. Kaip artima Sandarai išskirta S. Šilingo grupė, „vidurio srovė“, inicijavusi Santaros kūrimą, vengianti tautininkų vardo ir darbais atsiribojusi nuo klerikalų.[336] A. Rimka teigė, kad Lietuvoje tautininkus subūrė kova su lenkais, atgavus spaudą. Jie susispietė „Sąjungoje kovai už lietuvių kalbos teises Rymo-Katalikų bažnyčiose Lietuvoje“. Tai bajorai M. Dovoina-Silvestravičius, D. Malinauskas, nemokėję lietuviškai, kunigai J. Ambraziejus ir S. Stakelė. Prie jų dėjosi J. Basanavičius, A. Smetona ir J. Tumas. (šitaip teigdamas, A. Rimka klydo, išskyrus J. Basanavičių, kuris buvo laikinai pasitraukęs iš savo kurtos sąjungos, o grįžęs po radikaliųjų tautininkų pašalinimo laikėsi artimos viltininkams linijos). Kovoje su lenkais buvę naudojami skundai rusų valdžiai ir kiti neleistini būdai, sukėlę visų srovių pasipiktinimą.[337] Apie susikūrusią TPP atsiliepė kaip viltininkų įpėdinius, kurie turėdami savo gretose A. Smetoną, J. Kubilių, kunigus J. Tumą ir F. Kemėšį, besiskyrusius nuo klerikalų, vedamų A. Dambrausko ir seiniškių, truputį didesniu liberalumu, bet daugiau publicistikoje, o ne darbais. Perspausdinti J. Tumo „Tautos Pažangos dėsniai“ apibūdinti kaip iš esmės visiškai svetimi Sandarai. 1917 m. kovą miręs vienas iš TPP kūrėjų J. Kubilius charakterizuotas kaip dešinysis demokratas, pritaręs krikščionims demokratams iš Seinų.[338]

Nemanytume, kad žmogus sukiojęsis Europos didžiųjų valstybių politikoje, turėtų didesnių pranašumų, spėjant ateitį, tačiau intelektualų salonai ir politiniai ryšiai, teikia nemaža privalumų pažvelgti į prognozę iš šalies platesniais masteliais, sužinant viešosios politikos motyvus ir alternatyvius vertinimus. Gal pirmasis izoliacionistinėmis nuotaikomis gyvenusioje Amerikoje tvirtai teigęs, kad karas pakeis Europos žemėlapį, kaip tai atsitiko po Napoleono karų XIX a., buvo J. Gabrys, raginęs rengtis visuotiniam lietuvių išeivių seimui svarstyti Lietuvos likimo perspektyvą, kartu kviesdamas pamiršti srovinius ginčus.[339] Šį žingsnį paskatino 1914 m. rugpjūčio 1 (14) d. pasirodęs vyriausiojo Rusijos kariuomenės vado didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Nikolajevičiaus kreipimasis („wezwanie“), kur prabilta apie teisingumo atkūrimą ir tautinių lūkesčių išsipildymo metą. Lenkų suvienijimo vienoje valstybėje klausimas, atkuriant istorinį teisingumą, buvo XIX a. palikimas. Po Italijos ir Vokietijos susidarymo turėjo spręstis ir trečiojo „integracinio nacionalizmo“ likimas. Politikų darbotvarkėje jau kilo ir mažųjų tautų „secesiniai nacionalizmai“, kuriems pagrindą padėjo Osmanų imperijos trupėjimas, kai 1878 m. Berlyno kongrese nepriklausomybė buvo pripažinta Bulgarijai.

Neoficialus lietuvių katalikų atstovas Vatikane kunigas K. Prapuolenis laiške, pavadintame „Naujais keliais“, piktinosi, kad per tris paskutinius dešimtmečius pagrindiniai kaltinimai ir priekaištai tautinio atgimimo veikėjams – esą jie rusofilai, rusų valdžios parsidavėliai, agentai, pataikūnai. Siūlė tokiems suformuotiems įvaizdžiams atsikirsti, išleidžiant lenkų skriaudų lietuviams „juodąją knygą“.[340] Tokioje informacinėje propagandinėje kovoje svarbiu faktoriumi laikytina ne vidinė, o lietuviškosios tapatybės išorinė funkcija. Jau nuo „Aušros“ laikų rinkti kitataučių spaudos atsiliepimai apie lietuvių kalbą, istorijos vertinimai, tautinio charakterio apibūdinimai, ilgainiui paverčiant lituanistikos tradicija, negalėjo nepaveikti teigiamų įvaizdžių reikšmės suvokimo, internacionalizuojant Lietuvos klausimą. Kita vertus lenkų ir lietuvių santykių įtampą skausmingai dilgino žmogiškojo orumo pažeminimas, anot Zitos Medišauskienės spėjamos prielaidos, „ar tik ne dvarininkų paternalizmas, stereotipinis požiūris į valstietį paveikė jų priešišką reakciją į lietuvių tautinį atgimimą, kovą dėl lietuvių kalbos, suteikė pagrindą paniekinančiam požiūriui į „chamų“ ir mužikų kalbą bei „litvomaniją“ apskritai“.[341] Antroji medalio pusė, kai Paulius Subačius kontraversiškai teigia kaip lenkų ir lietuvių santykius persmelkė prakutusių valstiečių politinis ir kultūrinis naivumas, kad „į giliausius socialinės psichologijos klodus įsismelkė pasąmoninis kultūrininkų kompleksas dėl sekuliarios valstietiškos inteligentijos (ypač J. Šliūpo, J. Basanavičiaus ir bendražygių) prorusiškų iliuzijų. Pastarieji tikėjo, kad Rusija palaikys, parems liaudinį judėjimą už socialinę ir kalbinę lietuvių autonomiją ir, priešingai, dar labiau suvaržys lenkakalbių žemvaldžių sociokultūrines galias. Dvaras ir bažnytinės viršūnės puoselėjo iš istorinės perspektyvos žvelgiant akivaizdžiai blaivesnes pilietines nuostatas ir pabrėžė civilizacinę Rytų ortodoksijos – Vakarų katalikybės perskyrą“.[342] Ši ilga citata nėra vertybiškai neutrali. Valonų, bretonų ir kitų tautinių judėjimų veikėjai galėjo suprasti politikos kalbą ir apseiti be kultūrinių metaforų, o sąjūdžiai netapo secesiniais nacionalizmais. Z. Medišauskienės prielaida, susikirtusi su naivumu, kažkur išėjusio iš sodžiaus mentaliteto vingiuose daužėsi su geresnio gyvenimo svajonėmis ir Amerikos plotuose. Tęsiant klausimus, dar prielaida – kodėl sudemokratėję paternalistai bajorai kūrė socialdemokratų organizacijas, o naivūs iš ūkininkų radęsi inteligentai ėmėsi liaudies globos ir skelbėsi žinančiais kelią vadais, iš aukšto žiūrėdami į minią?

Jeigu Lietuvos pažangininkams Rusijoje impulsą sukrusti ir organizuotis davė 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos monarchų pareiškimas apie Lenkijos karalystės atkūrimą ir judėjimą partijos link pagreitino Vasario revoliucija Rusijoje 1917 m., tai Amerikoje tokią situaciją sukėlė kreipimasis į lenkus. Suprantama, kad tiek kreipimasis, tiek ir pareiškimas išjudino abiejuose žemynuose vykusius lietuvių politinius gyvenimus, nubrėždamas laike perėjimą iš vilčių ir idėjų pasaulių į konkrečią veiklą ir jos planavimą. Tautininkų, tautos vienybės išpažinėjų, srovei atvėrė akis – tik organizuota visuma garantuoja išklausymą ir įtaką masėms, o moralinio tautinio judėjimo veikėjų autoriteto jau nepakanka. Vidaus reikalai iš moralinės užuojautos ir palaikymo fazės žadėjo vienaip ar kitaip išplaukti į tarptautinius, kad ir „prieškambarinius“, bet taip pat gana formalizuotus santykius.

Rusijos Valstybės tarybos lenkų ratelis, kuriame buvo ir išeivių iš LDK žemių lenkų žemvaldžių, išgavo, pasak Valerijono Meištovičiaus (Walerian Meysztowicz), tik deklaraciją, o ne caro įsaką.[343] Tai vėliau privertė daug konkrečiau pasisakyti Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos monarchus, nes tokios gausios tautos simpatijos buvo reikšmingos karo eigoje ir žemyne po karo. Arnoldas Toinbis (Arnold Toinby) kreipimąsi į lenkus pavadino „bijančio bausmės nusidėjėlio pažadais daugiau nuodėmių nebedaryti“. Savo studijoje „Tautos ir karas“, paskelbtoje 1915 m., manė, kad Lenkijai ir Lietuvai geriau būtų gauti politinę autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje.[344]

Strateginius lietuvių politinių jėgų planus atskleidė spalio mėnesį M. Yčo laiškas iš Švedijos, pasiųstas katalikų ir tautininkų veikėjams – J. Šliūpui, Kaziui Balučiui, kunigui J. Žilinskiui ir liepos pradžioje iš Europos atvykusiam J. Gabriui. Prašyta turinio neviešinti, tačiau pastarasis tai padarė viename katalikų laikraštyje,[345] ir jis tapo aptarimų objektu spaudoje. Laiške iškelta suvienytos Didžiosios ir Mažosios Lietuvos su Suvalkų gubernija sujungimo idėja, grindžiama Rusijos siekiu „leisti“ atsikūrusią Lenkiją etnografinėse žemėse, pokarine taikos konferencija, pertvarkysiančia Europos žemėlapį, vadovaujantis etnografiniais kriterijais, antiunijinėmis lietuvių elito nuotaikomis dėl lenkų pavojaus lietuvybei, verčiau pasiliekant Rusijos ar mažiau nuogąstavimų dėl tautiškumo keliančios Vokietijos sudėtyje.[346] Laiško autorius išreiškė Vilniuje lietuvių politikų, susibūrusių Politikos centre, mintis. O JAV lietuvių paramos prašyta, numatant, kad karo metu padidės šios valstybės vaidmuo ir galia pokariniams sprendimams Europoje, įtakojant Angliją bei Prancūziją. Todėl lietuvių veikėjai turi įsijungti į Lietuvos klausimo internacionalizavimo kampaniją ir rūpintis palankia JAV valdžios pozicija būsimo Lietuvos likimo klausime.

Tautos taryba kvietė 1915 m. balandžio 20 d. peticiją, reikalaujančią suteikti suvienytai Mažajai ir Didžiajai Lietuvai su lietuviška Suvalkų gubernijos dalimi autonomiją, pasirašyti gegužės 31 d. („Decoration Day”). Jos sumanymas aptartas su žymiausiais lietuvių inteligentais Europoje ir yra pasirengimas pokariniam taikos kongresui.[347] Toks kongresas (konferencija) virto svarbia politinių veiksmų koregavimo gaire visoms politinėms lietuvių srovėms, siekusioms Lietuvos statuso pakeitimo. 1917 m. vasario 9 d. Amerikos lietuvių taryba paskelbė atsišaukimą į lietuvių visuomenę, pranešdama, kad per dvejus metus peticiją, reikalaujančią Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo bei autonomijos, pasirašė 120000 žmonių.[348] Autonomijos reikalavimą pakeis į nepriklausomybės („neprigulmybės”), kaip buvo nutarta seime. Tačiau, pavyzdžiui, P. Būčys nelaikė lietuvių subrendusiais nepriklausomybei ir tai dėstė tęstiniame straipsnyje apie Lietuvos ateitį. Lietuvos likimą nuo 1815 m. Vienos kongreso laikų tvarko istorinė ir politinė prievarta. Derinant Lietuvos laisvę su moralumu, reikia rasti kelią teisingesnį ir tikresnį, sveikesnį ir nenuostolingą. Lietuviai turi įgyti visas piliečių teises, o Lietuva – tautos laisvę. Buvusiam viltininkui ir modernistui, realių kelių politikoje šalininkui, jeigu „ kas išreiškia norą gauti savo tautai tą, prie ko nesiekia tautinis darbas, tas pasirodo nežinąs jog istoriją valdo evoliucija. Istorija nestrakalioja.”[349] Išvada – suvienytai Lietuvai nepriklausomybė per ankstyva ir pakaktų autonomijos. Vėliau teko pasiduoti tautinei disciplinai ir viešai pritarti nepriklausomybei.[350] O katalikiškame „Drauge” konstatuota, kad tautinės drausmės pas lietuvius nesama, nes neturį nei visuomenės jėgas vienijančio asmens, nei autoritetingos institucijos, nei įpročio vieningai veikti.[351] Kiek sroviškai pasidžiaugiant, atsiliepta į Rusijos lietuvių Petrapilio seimo skilimą 1917 m. birželio 3 d. Ten pat popiežiaus skirtoji Lietuvių diena aukoms rinkti, lyginant su Lenkų dienos išdavomis, įvertinta gana rezervuotai.[352] Todėl po kelių dienų rašyta, kad trijų milijonų lietuvių tauta 1000 žmonių teturi 10 inteligentų, tad reikia mažinti išeivių šeimose girtuoklystę, silpninti materializmą, parūpinti lietuviams gerų aukštesniojo mokslo įstaigų ir pagausinti inteligentijos gretas.[353] Kunigas Antanas Milukas savo referate apie lietuvių katalikų spaudos padėtį, skaitytame Amerikos lietuvių katalikų federacijos kongrese Brukline, priminė, kad XX a. pradžioje buvo populiarios „Černa-knygos”, „Orakulai”, „Monų knygos”, „Michaldos pranašystės”, sapnininkai, išeidavę dešimtimis tūkstančių egzempliorių, gi tuo tarpu katalikiški laikraščiai nesiekdavo ir kelių tūkstančių tiražo.[354] Jau minėtas „Draugas” teigė, jog tiek svetimųjų spausti, airiai atsilaikė, lietuviai neturi tvirtų pažiūrų, suderinančių išeivišką ir Lietuvos gyvenimą, liaudis tik pradeda atsimerkti ir justi bendrą tikslą.[355]

A.Rimka, įsibėgėjus I pasauliniam karui, svarstė Lietuvos likimo galimybes. Jis teigė, kad Europos tautų federacija dėl kultūrinio išsivystymo netolygumo yra negalima. Tokios pačios nuomonės buvo ir apie žemyno valstybių sąjungą. Lietuva po karo gali priklausyti Vokietijai, Rusijai, Lenkijai arba jungtis su Latvija ir Estija. Buferinės Pabaltijo valstybės ir Lenkija pjautųsi tarp savęs, ypač lietuviai dėl savo santykių su lenkais. Lietuvių reikalavimų įgyvendinimas priklausys nuo Europos didžiosiose valstybėse vyraujančių politinių srovių.[356] Lietuvos klausimo internacionalizacija ir jo likimas, kaip kairiojo sparno atstovui, rodės daugiau priklausantis nuo parlamentuose esančių daugumų frakcijų, o ne tautininkams būdingo kliovimosi sprendimus lemiančiųjų valdžios žmonių kabinetine diplomatija. Prasidėjus karui, J. Šliūpo svarstyta, kad laimėjus Vokietijai, lietuviai bus nutautinti. Jie purtosi vokiečių kultūros – lai atiduoda Mažąją Lietuvą ir suteikia Didžiajai su latviais autonomiją.[357] Kunigas K. Prapuolenis manė, kad lietuviai po karo galės pasiekti sutarimą su lenkais, jeigu bus demokratinė liaudies Lenkija.[358] Lietuvių informacijos biuro vardu J. Gabrys 1915 m. kovo 19 d. kreipimesi išdėstė Lietuvos pagarsinimo pasaulyje tezes: Lietuvos praeitis garbinga, dabartis varginga, ją tebeskriaudžia kitos tautos.[359] JAV lietuvių katalikų spauda, įvertindama Lietuvos klausimo „apgarsinimą” tarptautinėje arenoje, konstatavo jos būklę nepalankiomis tarpvalstybinių varžytinių sąlygomis, tačiau guodėsi, jog Antantė, siekdama patraukti savo pusėn mažųjų tautų atstovus Austrijoje-Vengrijoje, paskelbė tautų apsisprendimo principą.[360] Svarbiausia – nepatekti į Lenkijos globą. Nors bendradarbiauti su nepriklausomybės siekusių engiamų tautų atstovais daugiau būdinga tautininkams, tačiau „Draugas” paskelbdavo ir jų atsišaukimus. Taip pasielgė su ukrainiečių kreipimusi dėl JAV prezidento V. Vilsono balandžio 21 d. paskirtos jiems dienos aukoms rinkti, kuriame prašyta lietuvių pagalbos Čikagoje.[361] Kartu buvo priminta ir bendro sugyvenimo istorija. Tačiau vienybė savųjų tarpe buvo problemiška ir neaiškios perspektyvos. 1917 m. rugpjūčio 21-22 d. Niagara Falls vykęs visuotinas Amerikos lietuvių kunigų susirinkimas ir Amerikos lietuvių Rymo katalikų kunigų sąjungos metinis seimas rezoliucijoje dėl santykių su kitomis srovėmis kunigo Petrėno sumanymui sušaukti visų lietuvių seimą nepritarė, ragino katalikų veikėjus atsižadėti iniciatyvos suderinti srovių veikimą, kol nepasikeis sąlygos, nes tik katalikai liko ištikimi 1914 m. Čikagos seimui, o sutartinis aukų rinkimas per Lietuvių dieną davė tik karčių vaisių.[362] J.O. Širvydas 1916 m. sausio 3 d. laiške A. Rimkai apgailestavo, kad Sandara neliko kultūrine politine organizacija, kurioje politikos būtų tiek, kad rengtų žmones grįžti į Lietuvą ir įsilieti į demokratinį judėjimą. Tos nuomonės buvo delegatai iš Bruklino. Jau esančios 7 kuopos su 700 narių. Teks parengti plačią politinę programą, kurios nesugebės įgyvendinti Tėvynėje.[363]

Kastantas Norkus, „Sandaros” redaktorius, 1919 m. gruodžio 13 d. laiške iš Bostono „Lietuvos ūkininko” redakcijai (A. Rimkai) pasiūlė užmegzti artimesnius ryšius tarp Sandoros (ALTS) ir prašė Lietuvos valstiečių sąjungos vardu parašyti oficialų laišką.[364] Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos suvažiavime 1921m. spalio 8-10 d. svarstytas ryšių su Sandara užmezgimo klausimas, kuri pasisakė už jų „sutvirtinimą“.[365] 1922 m. kovo 8 d. liaudininkų atstovai Bronius Žygelis ir Ladas Natkevičius atvyko rinkti aukų partiniams reikalams ir spaudai. Antrasis vedė derybas su bankininku J. Elijošiumi, kad šis paremtų liaudininkų banką, jei šis būtų kuriamas Lietuvoje, o su Sandaros CK pirmininku K. Vairu-Račkausku susitarė sudaryti Politinį iždą, kurio du trečdaliai sukauptų lėšų keliautų į Lietuvą.[366] Matyt, perėjus į opoziciją, rūpėjo ateisiantys I seimo rinkimai, o pavyzdžiu tapo Prekybos ir pramonės bankas. Sandaros ir liaudininkų ryšiai tiek sutvirtėjo, kad 1923 m. kovo 18 d. „tautininkų-sandariečių“ veikėjų susirinkimas svarstė K. Griniaus, M. Sleževičiaus, F. Bortkevičienės ir kitų vadovų pasirašytą telegramą dėl paramos II seimo rinkimuose, nutardami siųsti lėšų ir komandiruoti agitatorius į rinkimų kampaniją.[367]

J.Šliūpas peikė Amerikos lietuvių inteligentiją, kad neieško savų lietuviškų tiesų ir taip žeminasi – susiprasti reikia patiems. Jam tauta, tai – liaudis, turinti savo kalbą, praeitį, kultūrą, bendrus reikalus, o padėti jai privalo inteligentai.[368] Taip manė aušrininkas ir tautinio atgimimo veteranas. Platesnę ir modernesnę tautos sampratą dėstė vienas iš tautininkų srovės ideologų R. Karuža rašinyje „Tauta. Jos esybė ir uždaviniai“. Vien skyrelių antraštės byloja miesto žmogaus požiūrį: „Kas tai yra tauta?“, „Tauta ir technika“, „Tauta ir vienutė“ (asmuo), „Tauta ir srovės“, „Tauta ir kultūra“, „Tautos uždavinys“. Normali tauta autoriui – tai organizmas (Herbertas Spenceris) su sava sąmone, idealais, kalba ir institucijomis. Jam kalba tik padedanti skleistis tautinei sąmonei – „susipratimui etniškai-kalbiškoje grupėje“, aktyvinanti ir atskleidžianti sielą (idealus). Žmogus stiprėja, jausdamasis, kad ir kiti aplink jį turi panašius idealus. Tauta skirtingai nuo visuomenės, minios ar gyventojų supranta save kaip individualią esybę žmonijos tarpe su savo troškimais, polinkiais, idealais. Rusijoje tautiškumas artimas ir suprantamas tik šviesuomenei, o 90% rusų jo atžvilgiu pasyvūs. Tautiškai susipratusių lietuvių bėra 100 000-200 000 ir jie tėra minios tautinės sąmonės ugdytojai. Šitai maža reiškia. Tautiškumui pagrindą suteikia vienoda kalba, papročiai, gyvenimo būdas. Jo tapsmas vyksta evoliuciškai, „tautystė“ atsiranda tik modernioje visuomenėje, pasiekusioje „pramonės stovį“. Dėl technikos pasiekimų individas daugiau laiko turi dvasiniam gyvenimui. Pradžioje neskaitlinga grupė, pažadinta išlikimo instinkto ir įkvėpta ateities idealo, stengiasi plėsti tautiškojo gyvenimo pagrindus, tautiškumo gynimas suvienija bendraminčius. Visuomenei demokratėjant, tobulėja ir aktyvinasi žmogaus siela. Jis trokšta amžino gyvenimo, laikina žmogiškoji mažybė, lygindamasi su tautos dydžiu, pradeda suprasti savo kaip jos dalies tęstinumą. Didžiausias žmogiškasis troškimas, kad jo dvasios turinys nepražūtų laike, o gyvuotų ir plėtotųsi. Kultūra tobulina įgimtas žmogaus savybes ir sielą, jos praeities turtai padeda dabarčiai. Tik tautiškasis gyvenimas arba gyvenimas tautoje yra žmogaus laimės sąlyga.[369]

Šie teiginiai, radęsi iš laisvamaniškos, pozityvistinės ir švietėjiškos vaizduotės, negalėjo gimti tuometinėje Lietuvoje. Jie ganėtinai atskleidžia urbanizuotos ir sekuliarizuotesnės sąmonės pasirinkimą, „apsisprendžiant“ būti tautoje ir išreiškia optimistinį tikėjimą mažos tautos progreso galimybe.

Lietuvių dauguma, anot R. Karužos, yra gabūs ir linkę į pažangą. Tai rodo lietuvių amatininkų Amerikoje pavyzdys, kai jie be kompetenciškų patarimų iš šalies ir kelių nurodymo, išimtinai instinkto vedami, savo srityse daro stebuklus. Laikydamas Lietuvą natūraliu Rusijos langu į platųjį pasaulį, jis priminė Belgijos ir Olandijos suklestėjimą prekybos dėka. Lietuvos žemės ūkis turi įgyti pramoninį pavidalą.[370]

R.Karuža panašiai grindė ir išeiviškos tautinės sąmonės skleidimąsi, pasiremdamas Lietuvos pavyzdžiais. Tautiniam organizmui plėtojantis auga ir jo sielos turinys – idealų sritis. Kaip ir Lietuvos tautininkai tautiškumo pagrindu laikė etnines žmonių ypatybes („prigimto būdo skirtingumą”). Nors kalbą ir papročius lemia žmonių prigimtis, tačiau negali tiek paveikti psichikos, kad pakeistų etninius bruožus ir pradus. Kalbą ir svetimųjų papročius galima perimti, paviršutiniškai prisitaikyti, bet vidinės įtalpos, savo dvasinio būdo pertvarkyti neįmanoma, nes šie slepiasi žmogaus prigimtyje. Emigranto patirtis lietuvių bajorijos sulenkėjimą laikė paviršiniu, negalinčiu pradanginti tikrajame būde slypinčio lietuviškumo. Intensyvėjantis gyvenimas pareikalavo daugiau dvasios pastangų, romantizmas atnešė žmogui pasitikėjimą savimi, skelbė jo prigimtį visų vertybių matu, aiškiai rodė į jo vidų, į sielą. Sulenkėjusi bajorija – vienintelis luomas, galėjęs reaguoti į romantizmo iššūkį, bet svetimuose drabužiuose – lenkų kalba.[371] Kiek anksčiau tauta jo buvo apibrėžiama kaip viena kalba kalbančių žmonių grupė, turinti vienus tikslus ir siekianti jų per suformuotus idealus. R. Karuža teigė, kad tautiškumas („tautybė”) karo metu reiškė daugiau už tikėjimą, socialinius dalykus ir „apima savimi visus geriausius žmonių instinktus, pageidavimus, troškimus”, šiandieną tautiniai idealai – vienintelis motyvas, galintis uždegti žmonių vaizduotę („vaidentuvę“).[372] Pasaulinis karas – tai bandymas išspręsti prieštaringus tautų reikalus.[373] R. Karuža taikliai pastebėjo jo laiko žmonių užsidegimą Europoje tautiniais idealais.

Amerikos lietuvių politinės srovės, anot šio ideologo, atsiranda iš trijų tautinio idealo interpretacijų – religinės, ekonominės, klasinės. Jos stengiasi apimti visas tautos gyvenimo puses, pateikdamos parengtus receptus ir turi pasisekimo „vidutinių žmonių“ tarpe, išvaduodamos juos nuo individualių pastangų suprasti tautos gyvenimą. Vienos ideologinis vyravimas pavojingas tautai, pavyzdžiui, „tikėjimiška“ tautinio idealo interpretacija arba elementai prieštaraus ir iškreips jį. Politinėms srovėms varžantis dėl įtakos žmonėms neleidžiama kuriai vienai įsigalėti.[374] Toks politinio išeivių gyvenimo aiškinimas atspindi specifinę vienybės sampratą nutolimo nuo Tėvynės sąlygomis ir žymi tendenciją monopolizuoti tautinio idealo „deidelogizavimą“. K. Pakštas vienybės motyvais laikė lietuvių kalbos ir tautos būdo gynimą, norą šviestis ir kultūrėti, katalikybės stiprinimą.[375] Šie tautinės išeivių sąmonės sutvirtinimo tikslai atspindi natūralų emigrantų bendruomenės siekį puoselėti savitumą. Kairieji sandariečiai tarp priimtųjų 1916 m. sausyje programinių principų pasigedo ir pačių Amerikos lietuvių gyvenimo ekonominių klausimų sprendimo,[376] tai atvykusiems yra pirmaeilės svarbos dalykai, pradedant ir įsigyvenant, greičiau ir lengviau prisitaikant prie vietos sąlygų.

J.O. Širvydas abejojo JAV gimusių lietuvaičių tautiniu susipratimu. Ar tas jausmas, „sukurstytas ir suagituotas“, besišviečiančio jaunimo tarpe, gyvenimui prispaudus, neišnyks be didesnės vidinės kovos rūpinantis vien materialia nauda, ir manė, kad neramiais laikais reikia kuo greičiau kurti realybei atitinkančias tautines vertybes.[377] Skirdamas tautinį ir valstybinį auklėjimą, sudarančius vienovę, teigė, kad Rusijoje šitai neįmanoma, viešpataujant vienai tautai. Tautinio auklėjimo turinį apibūdino kaip auklėjimą gimtosios kalbos, tautos istorijos, padavimų, įsitikinimų dvasioje, tautos kultūrinių uždavinių ir reikalų, jos tveriančių dvasinių idėjų prasmėje. O tautinis patriotinis jaunimo auklėjimo turinys negali būti pritaikytas karo sąlygoms, nes dora viena ir taikos, ir karo metui. A. Rimka nerimavo daugiau: nes vaikai nenori ir nemoka su tėvais kalbėtis lietuviškai, vieni kitų nesupranta, juos vilioja blizganti amerikietiška kultūra, iki kurios nėra priaugę, o į tautinę žiūri paniekinamai, išmokyti mokyklose didžiuotis savo „amerikonyste“ ir iš aukšto su panieka vertinti, kas europietiška.[378]

Lietuvoje įkūrus tautininkų sąjungą, socialistinės „Naujienos“ 1924 m. vasarą, kaip ankstesniais metais kiti leidiniai, rašė, kad Sandaroje liko trys srovės: pritarianti liaudininkams, kita – pažangininkams-tautininkams ir viduryje tarp jų liberalai, kurie nenuoseklūs ir sunkūs diskutuoti, nes neturi nei taktikos, nei pastovių principų.[379] Grįžęs į Lietuvą, K. Pakštas 1919 m. žiemą pasakojo „Laisvės“ laikraščiui, kad tautininkai, vadovaujami K. Balučio, J. Šliūpo ir K. Vairo-Račkausko, yra religiniai indiferentai, griežtai nusistatę prieš tikybą, ekonominių klausimų neliečia ir atitinka Santaros ir dalinai liaudininkų idėjines nuostatas. Sandaroje esą apie 1 000 narių. Paminėjo ir Susivienijimą lietuvių Amerikoje ir Tėvynės mylėtojų draugiją. Panašų tautininkų srovės susiskaldymą 1916 m. vasarą konstatavo ir Rusijos „Lietuvių balsas“, pridėjęs kad daugiausia tautininkų demokratų yra SLA, tačiau jų partija yra įkurtoji Sandara.[380] SLA po katalikų ir socialistų atsiskyrimo išgyveno krizę, tačiau nuo 4 000 narių antrojo dešimtmečio pradžioje 1920 m. jo gretos padidėjo iki 18 000.[381]

Akivaizdu, kad Sandara masinė partija, o ryškiausi tautininkų reprezentantai Lietuvoje – pažangininkai – elito arba lietuviškoje realybėje kuriantis valstybei susidariusi inteligentų partija, atspindėjusi daug siauresnį nei JAV lietuvių bendruomenė visuomenės susisluoksniavimą, jos valstietišką pobūdį. A. Rimka dar 1915 m. pradžioje skyrė tris tautininkų grupes – dešiniuosius (nacionalistus), linkusius bendradarbiauti su katalikais, liberalus, neatsisakančius veikti su socialistais, ir tautininkus „iš vardo, bet tikra žodžio prasme“ demokratus, kuriems socializmas rodėsi ateities idealu.[382] Sandara evoliucionavo tautinio socializmo idealo link, nors A. Rimka aiškino, kad šio idealo politiniai realistai sandariečiai vengia ir nepritaria jam dėl miglotos ateities , o dėl Lietuvos situacijos šiai krypčiai krašte teatstovavo marginalinė elito partija Demokratinė tautos laisvės santara (Santara), įkurta revoliucinio pakilimo sąlygomis Rusijoje 1917 m. pradžioje iš kairiųjų pažiūrų nepartinės kūrybinės inteligentijos ir išeivių iš Lietuvos demokratų partijos ir „Aušrinės“ laikraščio aplinkos. 1897 m. J. Šliūpas tikėjo, kad socializmas tversis ant tautinių pamatų, o būsimi tautiečiai aukosis dėl tautos ir, dirbdami jai, atliks savo pareigą visai žmonijai.[383] Tezė iš nacionalistinės ideologijos pajungiama socialiniams idealams. Nors Juozas Adomaitis-Šernas 1887 m. „Lietuviškajame balse“ straipsnyje „Keliai gyvenimo, kuriais mus veda tautiški vadovai mūsų“ (nr. 23-24) atmetė socializmo galimybę tuometinėje Lietuvoje, argumentuojant, kad ji turi pereiti kultūringesnių tautų gyvenimo etapus, kitaip žalos savo ateitį, darbininkai, tamsūs ir skurdžiai, negali tapti vadovaujančia visuomenės jėga, suprasti tautinių reikalų, privati konkurencija blogai, tačiau siekiant ją panaikinti tektų atsisakyti privatinės nuosavybės, neigiamai paveikiant ekonomiką, kadangi socialiniai dalykai statomi aukščiau tautinių, nors svetimieji spaudžia ir engia, socializmą tektų primesti prievarta, kas sukeltų brolžudišką pilietinį karą, ar socializmas bus naudingas, parodys senesnės kultūros, šviesesnės ir patriotiškesnės už lietuvius tautos. Kaip idealas, socializmas lieka, tačiau nusvėrė situacija Lietuvoje – tauta žemos kultūros ir pavergta Rusijos, kuri po revoliucijos, įvedusi socializmą, nutautintų.

[1] Iš Amerikos lietuvių srovių ir partijų judėjimo, Jaunoji Lietuva (Bostonas), 1915 06-07, nr. 4-5 (16-17), p. 181.

[2] Renkamasis ir Lietuvos Respublikos partijos susirinkimas, Nauja gadynė, 1918 12 11, nr. 24, p. 3.

[3] Programiniai Lietuvos respublikininkų partijos dėsniai, ibid., 1918 12 12, nr. 25, p. 3; K. Samajauskas, Lietuvių respublikininkų partijos programas, ibid., 1918 12 14-17, nr. 27-29, p. 3.; K. Samajauskas, Politikos vadovėlis. Lietuvių – Respublikininkų Partijos programas, Kaunas, 1919.

[4] Lietuvos respublikonų partijos registracinė byla, LCVA, f. 402, ap. 4, b. 203, l 3 a. p.

[5] Partijos statutas, ibid., f. 394, ap. 1, b. 451, l. 3 ir a. p.

[6] Nauja partija, Lietuva, 1922 08 24, nr. 189, p. 3.

[7] LCVA, f. 402, ap. 4, b. 203, l. 17 a. p.

[8] Visuomenės gyvenimo apžvalga, 1916 metams kalendorius, Maskva, 1916, p.89-90.

[9] J. Krikščiūnas, Visuotinasai Petrapilio Lietuvių dr-jos d.k.n.š. susirinkimas, Naujoji Lietuva, 1916 12 11, nr. 50, p. 1-2.

[10] 1916 m. gruodžio 16 d. Maskvos lietuvių didžiuma [susirinkimo rezoliucija], MABRS, f. 250, s. v. 376, l. 1-2.

[11] Aušrinės uždaviniai ir keliai, Aušrinė, 1910, nr. 1, p. 2.

[12] Gerbiamajam Maskviečių būriu, LLIR, f. 61, s. v. 160, l. 4-5.

[13] Demokratinės tautos laisvės santaros pamatiniai principai [1917 02-03], MABRS, f. 66, s. v. 10, l. 1-3.

[14] Santaros pradai ir programa, Tilžė, 1919, p. 5.

[15] Konferencijos protokolo juodraštis, LLIR, f. 61, s. v. 148, l. 1.

[16] Demokratinės tautos laisvės santaros Petrapilio kuopos [protokolai]. 1917 m , MABRS, f. 189, s. v. 1065, l. 1-2 a.p.

[17] Steigiamosios Santaros konferencijos 1917 m. sausio 6-8 d. protokolų juodraščiai, LLIR, f. 61, s. v. 147, l 4-6.

[18] Ibid., l. 10.

[19] Apie sroves ir partijas Lietuvoje, Ateitis, 1917 02 23, nr. 8, p. 4.

[20] Apžvalga, Amerikos lietuvis, 1917 06 28, nr. 26, p. 3.

[21] Ateitininkų konferencijos Voroneže 1917 m. birželio 2-13 d. protokolų juodraščiai, LNMBR, f. 106, s. v. 8, l. 22 a. p., 44.

[22] D.T. L. .S. Petrapilio kuopos protokolai, 1917 m., MABRS, f. 189, s. v. 1065, l. 6 a. p., 8.

[23] LLIR, f. 61, s. v. 152, l. 1-2.

[24] V. Lukoševičius, Profesorius Petras Šalčius. Jo kooperacinė, pedagoginė ir mokslinė veikla, Vilnius, 2004, p. 89.

[25] LLIR, f. 61, s. v. 154, l. 1 a. p.

[26] Ibid., s. v. 173, l. 1 a. p.

[27] S. Šilingo juodraštinės pastabos, ibid., s. v. 175, l. 2 a. p.

[28] J. Jankevičiaus 1917 m. rugsėjo 19 d. laiškas Santaros CK iš Kijevo, ibid., s. v. 176. l. 1-2.

[29] Ibid., s. v. 154, l. 1.

[30] Ibid., s. v. 156, l. 3 a. p.

[31] Ibid., s. v. 157, l. 1 a. p.

[32] 1918 m. kovo 31 d. CK posėdžio protokolas, ibid., s. v. 158, l. 1.

[33] D. T. L. santaros protokolas, LLIR, f. 22, s. v. 1499, l. 1-2.

[34] V. Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos paraštėje, Vilnius, 1994, p. 20.

[35] Lietuvių politikos partijos. Demokratinė tautos laisvės santara, Laisvė, 1919 05 23, nr. 48, p. 1.

[36] Lietuvos konferencija, ibid., 1919 01 28, nr. 10, p. 1.

[37] Naujausios žinios iš Lietuvos, Garsas, 1919 03 06, nr. 10, p. 3.

[38] K. Pakštas, Žinios iš Lietuvos [sausio 27 d.], Darbininkas, 1919 03 04, nr. 26, p. 1.

[39] Gana!, Santara, 1920 01 12, nr. 3, p. 1.

[40] Koki turi būti atstovai į Steigiamąjį Seimą?, ibid., 1920 03 07, nr. 7, p. 1.

[41] Kodėl visi valstiečiai turi balsuot už Santarą?, ibid., 1920 03 19, nr. 9, p. 1.

[42] Kas tai yra Santara ir ko ji nori?, ibid., 1920 03 12, nr. 8, p.1.

[43] Pranešimas, ibid., 1920 02 29, nr. 6, p. 1.

[44] Kauno kuopos susirinkimas, ibid., p. 2.

[45] MABRSS, S. v. L-A 1842, l. 14.

[46] Ibid., l. 13.

[47] Už ką balsuot?, Santara, 1920 04 10, nr. 12, p. 1; Kaip ėjo rinkimų kova?, ibid., 1920 04 24, nr. 13, p. 1.

[48] A. Žiūronas, Spaudos ir gyvenimo apžvalga, Varpas, 1920, nr. 3, p. 145.

[49] Išeivis, „Santaros“, Pažangos etc. bankrotas, Išeivių draugas, 1920 05 15, nr. 20, p. 2.

[50] C., Rinkimams pasibaigus, Socialdemokratas, 1920 04 29, nr. 3, p. 2.

[51] K. Mikalauskas, Kas ir dėl ko laimėjo Seimą?, Laisvė, 1920 04 28, nr. 91, p. 1.

[52] J. B. Rinkimus į Seimą paskelbus, ibid., 1922 08 09, nr. 130, p. 1.

[53] B., Inteligentija ir liaudis, ibid., 1920 04 27, nr. 90, p. 1. Taip atsikirsta pažangininkų „Tautos“ nuomonei, kad inteligentai sugriovė savo autoritetą tautoje (Tauta, 1920, nr. 12-13).

[54] Santaros partijos registracinė byla, LCVA, f. 402, ap. 4, b. 380, l. 1, 11 a. p.

[55] Lietuvos darbo žmonių partijos registracinė byla, ibid., f. 394, ap. 1, b. 462, l. 1, 2, 5.

[56] Lietuvos ūkininkų partijos suvažiavimui praėjus, Ūkininko balsas, 1926 02 26, nr. 7, p. 1.

[57] Ūkininkų susivienijimas, ibid., 1925 05 22, nr. 13-14, p.2; Žinios iš Lietuvos, ibid., 1925 07 16, nr. 17, p. 8.

[58] Lietuvos ūkininkų partijos registracinė byla, LCVA, f. 394, ap. 1, b. 455, l. 2

[59] Lietuvos ūkininkų partijos programa, Ūkininko balsas, 1925 12 11, nr. 23, p. 2-11.

[60] LCVA, f. 394, ap 1, b. 113, l.1.

[61] T., Ko jūs pykstate?, Ūkininko balsas, 1925 12 31, nr. 24, p. 3-4.

[62] Lietuvos ūkininkų partijos suvažiavimui praėjus, ibid., 1926 02 26, nr. 7, p. 1-3.,

[63] Ką mums prikiša?, ibid., 1926 04 22, nr. 14, p. 3-4.

[64] MABRSS, S. v. L-A 1845, l. 29, 33-34.

[65] Ibid., l. 35 a. p.

[66] Ibid., l. 34.

[67] Ibid., l. 29.

[68] LCVA, f. 394, ap. 1, b. 455, l. 1.

[69] Cit. iš: V. Lukoševičius, Profesorius Petras Šalčius, Vilnius, 2004, p. 146.

[70] Gabr. Taučius [M. Krupavičius], Katalikų veikimas Rusuos, Tėvynės sargas, 1918 03 28, nr. 12, p. 6-7.

[71] Liūnas, Lietuvių Tautos Tarybos darbų apžvalga. 4. Partijų santykiai Lietuvių Tautos Taryboj, Santara, 1917 05 27, nr. 18, p. 1-2.

[72] V. E., Kokios partijos bus Lietuvoj, Vienybė, 1918 06 12, nr. 21, p. 317.

[73] Vl. Parausvinis, Lietuviai svetur. Rusijos lietuvių politikos partijos, Lietuvos aidas, 1918 11 09, nr. 127, p. 3.

[74] Vl. Parausvinis, Lietuviai svetur, ibid., 1918 07 04, nr. 74, p. 3-4.

[75] B. Žukauskas, I-ojo pasaulinio karo tremty. Atsiminimų pluoštas, Chicago, 1960, p. 68.

[76] J. Sondeckis, Rinkimai į Liet. Seimą Petrapilyje, Naujoji Lietuva, 1917 05 26, nr. 12, p. 2-3.

[77] Laikinosios organizacinės komisijos Lietuvių tautos mezliavos tikslui ir organizacijai nustatyti posėdžių [1916 12 16-1917 01 30] protokolų nuorašai, MABRS, f. 237, s. v. 68, l. 23, 26, 30, 32-36, 43.

[78] K. M. Rėklaitis, Atsiminimai iš Petrapilio lietuvių veiklos, Tautos praeitis, t. I, kn. 1, Chicago. 1959, p. 72.

[79] Į naują darbą!, Vadas, 1917 03 15, nr. 8, p. 2.

[80] P. Radzevičius, Vytautas Endziulaitis, Krikščionis demokratas, 1927, nr. 3-5, p. 102.

[81] Liaudies sąjungos įstatai, Vadas, 1917 03 28 (10), nr. 1, p. 2; MABRS, f. 238, s. v. 46, l. 1 ir a. p.

[82] M. Krupavičius, Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje, Tėvynės sargas, 1954, nr. 1, p. 33.

[83] Liaudies sąjunga, Vienybė, 1918 09 18, nr. 35, p. 538.

[84] Ibid., 1918 09 24, nr. 36, p. 554.

[85] Liūnas, Lietuvių Tautos Tarybos darbų apžvalga. 4. Partijų santykiai Lietuvių Tautos Taryboj, Santara, 1917 05 27, nr. 18, p. 1-2

[86] L. Tautos Taryboje, Lietuvių balsas, 1917 04 16, nr. 27, p. 1

[87] Ibid., p. 2.

[88] Lietuvių tautos tarybos posėdžių protokolų juodraščiai, rašyti Antano Tumėno, LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 135, l. 34-35 a. p.

[89] A. P., Lietuvių gyvenimas 1917 metais, „Liaudies sąjungos“ kalendorius 1918 metams, Petrapilis, 1917, p. 27; „ L. S.“ Centro Komiteto nutarimas 15 geg. 1917 m., Vadas, 1917 05 20, nr. 9, p. 2.

[90] Ateitininkų konferencijos Voroneže 1917 06 02-13 protokolai, LNMBR, f. 106, s. v. 8, l. 20, 21, 43 a.p., 46 a. p.-47.

[91] Ibid., l. 22, 44 ir a. p.

[92] Lietuvių katalikų tautos sąjungos programa, Rygos garsas, 1917 04 08, nr. 23, p. 4.

[93] LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 135, l. 34.

[94] Kun. J. Jankauskas, Kas perdaug, tai šelauk, Tautos vairas, 1924 09 04, nr. 24, p. 3.

[95] Kun. P. Kažukauskas, Panevėžio dekanato kunigų konferencija, Ganytojas, 1920, nr. 4, p. 115.

[96] Lietuvių valstiečių ūkininkų sąjunga, Tėvynės sargas, 1917 12 29, nr. 1, p. 11

[97] R. Lopata, Lietuvos valstybingumo raida 1914-1918 metais, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 9, Vilnius, 1996, p. 165.

[98] L. G., Lietuvos dvarininkai sukruto, Tėvynės sargas, 1918 09 18, nr. 30, p. 1-2.

[99] Ūktverys, Lietuvių ūkininkų draugija, Ūkininkas, 1918 09 30, nr. 3, p. 1-2.

[100] Margalis, Ūkininkų sąjunga, Vienybė, 1918 11 26, nr. 45, p. 699-703.

[101] P. Šalčius, Partinė ar neitralinė kooperacija, Kaunas, 1924, p. 13.

[102] X.Y., Socialistų kooperacija, Rytas, 1924 02 14, nr. 36, p. 1.

[103] A. M-tis, Lietuvos žemdirbių sąjungos partija, Laisvė, 1919 06 07, nr. 60, p. 1.

[104] M. K., Ūkininkų sąjungos skyrių įgaliotinių susivažiavimas, Laisvė, 1919 06 28, nr. 76, p. 1.

[105] Vaideliotas, Steigiamasai seimas ir į jį atstovų rinkimai, Žemdirbių balsas, 1920 02 25, nr. 8, p. 1-2.

[106] Vaideliotas, Ar žemdirbiams reikalinga politika, Kalendorius „Žemdirbių draugas“ 1922 metams, Marijampolė, 1921, p. 19-20.

[107] Vaideliotas, Partijos ir jų reikšmė gyvenime, Kalendorius „Žemdirbių draugas“ 1920 metams, Kaunas, 1920, p. 19-21.

[108] Vaideliotas, Lietuva ir lenkai, ibid., p. 36-38.

[109] Redakcijos prierašas prie straipsnio: Žemdirbys, Ekonominė ir Politinė žemdirbių s-ga ir jos uždaviniai, Žemdirbių balsas, 1922 07 13, nr. 25, p. 4.

[110] Koresp., Iš ūkininkų judėjimo, Lietuva, 1922 02 01, nr. 26, p. 2.

[111] Prakalba, pasakyta Žemdirbių konferencijoje lapkr. 29 d. Kaune, Lietuvių balsas, 1921 12 13-14, nr. 18, p. 1-2.

[112] Dėdė Atanazas, Ūkininkų vargai ir priemonės jiems pašalinti, ibid., 1921 11 15-16, nr. 6, p. 2-3.

[113] MABRSS, s. v. L-A 1444, l. 5.

[114] Akcinės bendrovės „Žemdirbių gerovė“ registracinė byla, LCVA, f. 387, ap. 4a, b. 5409, l. 4.

[115] Žr.: Социальная структура и политические партии в странах Центральной и Юго-Восточной Европы. Межвоенный период, Москва, 1986; Матвеев Г. Ф., „Третий путь“? Идеология аграризма в Чехословакии и Польше в межвоенный период, Москва, 1992.

[116] Sal. Banaitis, Žemdirbių kongresas vasario 20-21 d., Žemdirbių balsas, 1922 03 02, nr. 7, p. 4.

[117] Agr. V. Kraučunas, Lietuvos ūkininkų susivienijimas, Kaunas, p. 4-5, 10-12.

[118] J. Aleksa, Lietuvos žemės ūkis ir jo ateitis, Kaunas, 1924, p. 3, 4, 44, 66, 71; J. Aleksa. Lietuvių tautos likimo klausimu, Kaunas, 1925, p. 57-58, 154.

[119] J. Aleksa, Kuriuo keliu eisime?, Kaunas, 1927, p. 4-5.

[120] Ibid., p. 13-14, 29-32.

[121] Ibid., p. 36.

[122] Ibid., p. 58.

[123] Ibid., p. 68, 69, 73.

[124] Ibid., p. 78.

[125] J. Aleksa, Ūkininkiškosios visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje, Kaunas, 1929, p. 21, 26, 33, 37.

[126] Lietuvos ūkininkų vienybės įstatai, Kaunas, 1927, p. 1.

[127] V. Žukas, Margi gyvenimo puslapiai. Salomėja ir J. Aleksos, Kaunas, 2003, p. 16, 55.

[128] V. Užtupas. Saliamonas Banaitis. Spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Vilnius, 2002, p. 189.

[129] Ant. Šilgalis, Pareiškimas visuomenei, Tėvynės balsas, 1922 01 19-20, nr. 5, p. 2-3.

[130] Damazas Treigys, Žemdirbių frakcija seime, ibid., 1922 05 23, nr. 76, p. 1.

[131] Kauno kronika, Žemdirbių balsas, 1922 05 06, nr. 15, p. 15; Žemdirbių frakcija St. Seime, ibid., 1922 08 13, nr. 29, p. 1; K. Vaitiekūnas, Laiškas į redakciją, Laisvė, 1922 08 19, nr. 138, p. 3.

[132] Lietuvos visuomenei!, Lietuva, 1922 03 25, nr. 69, p. 2.

[133] Meškus, Mūsų politinės partijos ir ko jos nori, Laisvė, 1923 04 21, nr. 89, p. 3-4.

[134] J. Žemdirbys, Kas yra toji „žemdirbių“ sąjunga, Lietuvos ūkininkas, 1919 12 21, nr. 42, p. 2-3.

[135] Bl., „Žemdirbiai“ prie darbo, ibid., 1921 04 21-27, nr. 16, p. 1.

[136] M. Keršys, Iš dešinės ir iš kairės, Laisvė, 1919 08 07, nr. 92, p. 2.

[137] Tarpupis, Apie Žemdirbių Sąjungą, Žemdirbių balsas, 1922 05 18, nr. 17, p. 3-4.

[138] S. Vaitiekupiunas, Žemdirbiai organizuokitės!, ibid., 1919 10 31, nr. 3, p.2.

[139] A. Prūsas, Gyvenimo keliai. 1878-1938, Marijampolė, 1938, p. 214.

[140] Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos registracinė byla, LCVA, f. 402, ap. 4, b. 12, l. 2, 17, 20; Naujas žemdirbys, Žemdirbių organizacija. Kaunas, Žemdirbių balsas, 1922 06 22, nr. 22, p. 2-3.

[141] LCVA, f. 1020, ap. 7, b. 804, l. 170.

[142] Ibid., f. 402, ap. 6, b. 37, l. 2.

[143] Į skaitytojus, Žemdirbių balsas, 1922 01 17, nr. 1, p. 2-3.

[144] Tarpupis, Dėl ko reikalinga Žemdirbių sąjunga Lietuvoje, ibid., 1919 12 04, nr. 5, p. 2.

[145] MABRSS, s. v. L-A 1842, l. 17.

[146] Žemdirbių konferencija, ibid., 1920 01 24, nr. 3, p. 1.

[147] Žr.:ibid., 1920 02 11. nr. 6. p. 3.

[148] Lenkų „artojų” suvažiavimas, Lietuvos ūkininkas, 1920 02 08, nr. 6, p. 6.

[149] Valstybės Taryba, Žemdirbių balsas, 1919 10 31, nr. 3, p. 2.

[150] Dam. Treigys, Ūkininkai bunda, Lietuvos balsas, 1922 08 18-19, nr. 49, p. 1.

[151] Dantis, „Žemdirbiai“ – Lietuvos išgamų lenkų dvarininkų gelbėtojai, Lietuvos ūkininkas, 1921 02 10-16, nr. 16, p. 2; Bl., „Žemdirbiai“ prie darbo, ibid., 1921 04 21-27, nr. 16, p. 2; 1921 m. sausio 28-29 d. protokolas, Žemdirbių balsas, 1921 02 08, nr. 8, p.3.

[152] Žemdirbių suvažiavimas, Lietuvos balsas, 1921 07 19-20, nr. 37, p. 2.

[153] 1921 m. gegužės 1 d. susirinkimo protokolo nuorašas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1466, l. 28.

[154] Kretingos apskrities Žemdirbių sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas, Žemdirbių balsas, 1922 04 07, nr. 12, p. 4-6; 1922 04 13, nr. 13, p. 4.

[155] Telšių rajono Žemdirbių sąjungos narių posėdžio iš 28 rugpiūčio 1921 m. protokolas, ibid., p. 3.

[156] Damazas Treigys, Didž. Lietuvos ūkininkų ekskursija Mažojoj Lietuvoj, Lietuvos balsas, 1921 09 22-23, nr. 64, p. 3.

[157] Marijampolės Žemdirbių rezoliucija, ibid., 1921 10 11-12, nr. 72, p. 3.

[158] Telšių apskrities Žemdirbių sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas kovo 28 d. 1922m., Žemdirbių balsas, 1922 05 18, nr. 17, p. 2-3.

[159] LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 211, l. 7-8.

[160] „Ūkininkų Sąjungos“ pereina prie „Žemdirbių Sąjungos“, Žemdirbių balsas, 1922 01 25, nr. 2, p.2.

[161] Organizacijos Vilkaviškio apskrity, Lietuva, 1922 03 31, nr. 74, p. 2.

[162] Žr.: Žemdirbių balsas, 1922 04 07, nr. 12, p. 4-6; 05 25, nr. 18, p. 2; 06 08, nr. 20, p. 2; 06 15, nr. 21, p.2-3; 08 13, nr. 29, p.5.

[163] Ekonominės bei Politinės Lietuvos žemdirbių sąjungos konferencijos 1921 m. lapkričio 28-29 d. rezoliucijos ekonominiais klausimais, ibid., 1922 01 17, nr. 1, p. 3-4.

[164] Kurtinaitis, Lietuvos ekonominės-politinės žemdirbių sąjungos konferencija, Lietuvių balsas, 1921 12 13-14, nr. 5, p. 2.

[165] A. M-is, Žemdirbiai sukruto, Socialdemokratas, 1922 01 05, nr. 1, p. 2.

[166] Kurtinaitis, Panemunė (Kauno aps.), Žemdirbių balsas, 1922 04 07, nr. 12, p. 10.

[167] Rezoliucijos, Ūkininkas, 1922 01 22, nr. 3, p. 1.

[168] Gilius, Kaip ponai „žemdirbiai“ „vienijasi“ su ūkininkais, ibid., 1922 05 29, nr. 19, p. 1.

[169] Sal. Banaitis, Žemdirbių kongresas vasario 20-21 d., Žemdirbių balsas, 1922 03 02, nr. 7, p. 2, 4.

[170] Gilius, Dėl ko Ūkininkų Sąjunga negali vienytis su Žemdirbių Sąjunga, Ūkininkas, 1922 05 12, nr. 17, p. 1; Dėl tariamo „susivienijimo“, ibid., 1922 05 19, nr. 18. p. 1.

[171] Ten buvusi, Krikščioniškų organ. suvažiavimas, Žemdirbių balsas, 1922 06 08, nr. 20, p. 10.

[172] Pašventupio Kazys, Pažinkime geriau savo partijas, ibid., 1922 03 17, nr. 9, p. 2.

[173] Dėdė Atanazas, Žemdirbių Sąjungos su Ūkininkų Sąjunga suvienijimo reikalu, ibid., 1922 02 22, nr. 6, p. 3-4.

[174] Dr. E. Draugelis, Žemdirbių taktika, Tėvynės sargas, 1922 04 25, nr. 17, p. 174.

[175] K. Marčiulionis, Derybos su Ūkininkų s-ga, Žemdirbių balsas, 1922 08 17, nr. 30, p. 1-3.

[176] Ekon. ir Politinės Lietuvos žemdirbių sąjungos derybos su Ūkininkų s-ga tikslu suvienyti tas dvi s-gas ekonominėn ir politinėn sąjungon, ibid., 1922 08 17, nr. 30, p. 3-6; Pasitarimas su „žemdirbiais“ ir jo galas, Ūkininkas, 1922 08 19, nr. 31, p. 1-2.

[177] K. Marčiulionis, Dar dėl derybų su Ūkin. S-ga, Žemdirbių balsas, 1922 08 31, nr. 32, p. 2-3; J. Jackevičius, Ar reikalinga žemdirbiams vienybė?, ibid., 1922 09 07, nr. 33, p. 3-5.

[178] P. K., Viena kalba kita daro, ibid., 1922 06 08, nr. 20, p.4.

[179] Dėdė Atanazas, Žemdirbiai ir tikyba, ibid., 1922 08 03, nr. 28, p. 2

[180] Visiems Žemdirbių sąjungos skyriams, ibid., 1922 09 28, nr. 36, p. 2.

[181] Prof. A. Voldemaras, Sąrašus įteikus, Tėvynės balsas, 1922 09 10, nr. 165, p. 1.

[182] Žemdirbių ir Pažangos bloko kandidatų sąrašai, ibid., p. 1-2.

[183] Ketvirtojo Ūkin. Sąjungos atstovų metinio suvažiavimo rezoliucijos, Ūkininkas, 1923 03 02, nr. 10, p. 2

[184] P. M-ys, Lietuvos ūkininkų sąjunga 1919-1925 m., Kaunas, 1925, p. 42.

[185] Ūkininkas, Bejėgiai, Lietuvos ūkininkas, 1923 02 19-25, nr. 8, p. 2-3.

[186] Krikščionių ir pažangos piršlybos arba žemės reformai grabas, ibid., 1923 03 26-04 08, nr. 13-14, p. 6.

[187] J. P-tis, Eikime prie valstiečių vienybės, ibid., 1923 04 09-15, nr. 15, p. 2-3.

[188] P. V., Paskutinis žodis į Seimo rinkikus, Ūkininkas, 1923 05 04, nr. 18, p. 2.

[189] Rinkimams praėjus, Žemdirbių balsas, 1922 10 22, nr. 38, p. 1-2; Iš Žemdirbių S-gos konferencijos, ibid., 1922 12 25-31, nr. 44-45, p. 1-3.

[190] Bijūnas, Tiesa: pragarui naudos tai padarė, ibid., 1923 01 10, nr. 1, p. 2-3.

[191] Žr.: ibid., 1923 02 05, nr. 2, p. 1.

[192] Ž. K., Vienybės ardytojai, Krašto balsas, 1923 03 22, nr. 65, p. 1.

[193] LCVA, f. 1184, ap. 1, b. 3, l. 20 ir a. p., 47.

[194] Ibid., l. 3.

[195] C. R. K., Žemdirbiai – Pažanga – Ūkininkų Sąjunga, Laisvė, 1923 05 06, nr. 101, p. 1.

[196] Matas, Ką rinkti seiman, ibid., 1923 03 24, nr. 68, p. 2; Homo, Pamąstykim, ibid., 1923 03 27, nr. 70, p. 2; Dėlinis, Nauji rinkimai, ibid., 1923 03 28, nr. 71, p. 2.

[197] Žr.: Lietuva, 1923 09 26, nr. 217 ir 1923 09 21, nr. 213 priedus.

[198] Mūsų uždaviniai, Lietuvos dirva, 1923 05 01, nr. 1, p. 2.

[199] Kvietimas, LCVA, f. 1556. ap. 3, b. 63, l. 113.

[200] Ibid., f. 1020, ap. 7, b. 802, l. 55-57, 82-88.

[201] Ibid., b. 769. l. 76. 237, 243.

[202] Sąjungos skyrių registracinės bylos, LCVA, f. 412, ap. 9, b. 54, 126, 130, 826.

[203] Ibid., b. 126. l. 7.

[204] MABRSS, s. v. L-A 1844, l. 3. 5.

[205] Steigiamojo susirinkimo protokolas, LNMBR, f. 51, s. v. 37, l. 2.

[206] M. Yčas, Tiktai vieninga tauta, Tėvų žemė, 1933 12 10, nr. 1, p. 1.

[207] „Budėkime, Piliečiai!“, Tėvynės balsas, 1922 07 21, nr. 122, p. 3.

[208] Bepartyvės Lietuvos Atgimimo draugijos atsišaukimas į rinkikus, MABRSS, s. v. L-A 1843, l. 4.

[209] Viešas pasmerkimas, Krašto balsas, 1922 11 26, nr. 24, p. 1.

[210] Gyvent ar mirt!, ibid., 1923 02 02, nr. 26, p. 2.

[211] Draugijos visuotinių susirinkimų protokolų juodraščiai, LNMBR, f. 115, s. v. 358, l. 2.

[212] Ibid., l. 6 ir a. p.

[213] Kauno kronika, Lietuva, 1922 08 13, nr. 181, p. 3.

[214] Krašto gynimo reikalu į spaudos vedėjus, Lietuva, 1922 11 26, nr. 269, p. 3.

[215] Nepartinės Lietuvos atgimimo draugijos 10-ties metų sukaktuvių proga [straipsnis], LNMBR, f. 115, s. v. 360, l. 2.

[216] Protokolų ištraukos, LCVA, f. 554, ap. 1, b. 3, l. 74-80.

[217] Lietuvos atgimimo draugija, Tauta ir gyvenimas 1918-1939, Kaunas, 1939, p. 29.

[218] Protokolas lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongreso Kaune 1921 m. birželio mėn. 23-25 d., LCVA, f. 572, ap. 2, b. 11, l. 7, 12-13 a. p.

[219] Protokolas katalikų jaunimo pavasarininkų kuopų suvažiavimo Kaune 1919 m. rugsėjo 12-13 d., ibid., b. 1. l. 4 ir a. p., 7, 12.

[220] II pavasarininkų konferencijos Kaune 1920 m. rugsėjo 3-4 d. protokolas, ibid., b. 8. l. 6, 9, 10 ir a. p., 11.

[221] Lietuvių katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjungos IV konferencijos 1922 m. rugpjūčio 18-19 d. protokolai, ibid., b. 16. l. 8, 9 a. p., 10.

[222] Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ įstatai, Kaunas, 1923, p. 1.

[223] A+A Kun. d-ras A. Civinskas, Žvaigždė, 1913 04 18, nr. 16, p. 6-7.

[224] Kan. P. Dogelis, Už bočių žemę ir tikybą. Pavasarininkijos istorijos bruožai, Kaunas, 1939, p. 8, 9, 11, 32: Dr. J. Leimonas, „Pavasario“ sąjungos istorijos bruožai, Kaunas, 1931, p. 14, 18, 33 Jaunimo sąjunga „Pavasaris“ Vilkaviškio apskrity, Vilkaviškis, 1924, p. 6, 7.

[225] VII „Pavasario“ konferencija 1925 m. gruodžio 28-31 d., Kaunas, 1926, p. 32, 40.

[226] Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ centro valdybos 1922-1926 m. protokolai, LCVA, f. 572, ap. 6, b. 128, l. 107 a. p.

[227] A. Rimka. Iš jaunimo ratelių istorijos, Jubiliejinis Jaunimas. Lietuvos jaunimo sąjungos dvidešimt penkerių metų sukaktuvėms paminėti. Red. J. Būtėnas, Kaunas, 1934, p. 6-8, 11.

[228] J. Būtėnas. Jaunimo sąjungos veikla nepriklausomoj Lietuvoj, ibid., p. 77, 80, 83, 117.

[229] Aušrininkų konferencija, Aušrinė, 1917 07, nr. 1, p. 16-19.

[230] J. Liūdžius, Raštai, Straipsniai, atsiminimai, Chicago, 1961, p. 220-221.

[231] Santaros konferencijos Petrograde 1917 m. gegužės 25 d. protokolo juodraštis, LIBR, f. 61, s. v. 148, l. 2.

[232] Tautos Pažangos partijos įstatai, Lietuvių balsas, 1918 02 21, nr. 7, p. 3.

[233] A. M., Kas tie „laisvininkai“, Ateitis, 1918, nr. 10, p. 257-260.

[234] l. Gudaitis, Laiko balsai. Lietuvių literatūrinė spauda 1918-1923 metais, Vilnius, 1985, p. 12.

[235] V. Ram. Iš mūsų draugovės istorijos, Jaunoji Lietuva, 1929, nr. 1, p. 38-39; Mūsų gyvenimo kronika, Bangos, 1926 05 25, nr. 2, p. 66-67, LNMBR, f. 135, s. v. 142.

[236] A. Merkelis, Jaunoji Lietuva. L. T. J. „Jaunosios Lietuvos“ s-gos siekiniai, idėjos, vadai ir penkerių metų veikimo apžvalga, Kaunas, 1932, p. 210.

[237] V. Vileišis, Keletas bruožų iš neolituanų visuomeninio veikimo, Studentų balsas, 1932 11 22, nr. 14(15), p. 4.

[238] Trejiems metams sukakus, Jaunoji Lietuva, 1929, nr. 5, p. 251.

[239] S. Povilavičius, Prieš trejus metus, ibid., p. 259.

[240] J. Balys, Pirmasis lietuvių moksleivių tautininkų „Jaunosios Lietuvos“ draugovių p-kų ir atstovų suvažiavimas, LNMBR, f. 168, s. v. 51, l. 1-2.

[241] L. N., Liet. stud. draugija „Fraternitas Lituanica“, Viltis, 1910 02 05, nr. 15, p. 1-2.

[242] H. Brazaitis, Fraternitas Lituanica 1908-1944, J. Meškauskas. Lietuvos medicinos istorija. Medicinos mokslas, gyventojų medicininio ir socialinio aprūpinimo istorinė ir dokumentinė apžvalga, Chicago, 1987, p. 223.

[243] Устав студенческого „Кружка Литвоведения“ при Императорском С.-Петербургском Университете, [1910], LNMB, s. v. C rus. 15/908.

[244] Petrapilio lietuvių studentų draugijos valdybos ir visuotinių susirinkimų protokolai 1907 II 20-1917 XII 3, Mūsų senovė, t. III, nr. 1 (10), p. 178; MABRS, f. 66, s. v. 3, l. 1- 94.

[245] Ibid., s. v. 7, l. 148; Mūsų senovė, t. III, nr. 1 (10), p. 179.

[246] Stud.phil. et cam, Politinės srovės ir universitetas, Tėvynės balsas, 1922 04 15-16, nr. 47, p. 1-2.

[247] J. Tumas, Tautiškoji grandinė, Lietuvių studentų tautininkų Korp! Neo-Lithuania 1922-1932, Kaunas, 1932, p. 48.

[248] A. Sm., Prie lietuvių studentijos klausimo, Tėvynės balsas, 1922 05 21, nr. 75, p. 1.

[249] Buvęs studentas, Kenksmingas sumanymas, pastatytas ant klaidingo pamato, Laisvė, 1922 04 21, nr. 65, p. 2.

[250] Buvęs studentas, Pavyzdys, kaip nereikia rašyti, ibid., 1922 05 12, nr. 82, p. 2-3.

[251] A. Voldemaras rašė, kad į rektorius pateko kaip liaudininkų žmogus, nes „nebuvę kur dėti“. Priminė, kad būdamas vidaus reikalų ministru ištrėmė už straipsnius „Tautos balse“ iš Kauno redaktorę J. Tūbelienę ( A. Voldemaras, Kelias tamsybėn, Krašto balsas, 1923 05 23, nr. 112, p. 1; Auklėjimas ir policijos priemonės, ibid., 1923 06 07, nr. 122, p. 1).

[252] J. Jakštas, Vytauto Didžiojo universiteto LTS Korporacija „Neo-Lithuania“, Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai, Chicago, 1979, p. 162.

[253] Ed. Zb., Korporacijos 10-ties metų darbų apžvalga, Lietuvių studentų tautininkų Korp! Neo-Lithuania 1922-1932, Kaunas, 1932, p. 68,70.

[254] Kai kurios statistinės žinios apie korporaciją, ibid., p. 87.

[255] Lietuvių studentai tautininkai, Krašto balsas, 1922 11 10, nr. 10, p. 2.

[256] Tautininkas, Plebėjai ir aristokratai, ibid., 1923 06 03, nr. 121, p. 2-3.

[257] Stud. phil. et cam, Tautinės studentijos darbas, Lietuvos balsas, 1922 05 21, nr. 75, p. 2.

[258] Lietuvių studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ deklaracija, Jaunoji Lietuva, 1923 09 23, nr. 1, p. 3-4.

[259] A. Sm., Druskos neturime, Krašto balsas, 1923 05 24, nr. 113, p. 1.

[260] Tautininkas, Tautininkai ir ateitininkai, ibid., 1923 04 15, nr. 83, p. 2.

[261] LCVA, f. 394, ap. 1, b. 458, l. 1 ir a. p., 2.

[262] A. Sm., Kritika ir bibliografija. Jaunoji Lietuva, lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuania“ neperiodinis laikraštis (N. 10), Vairas, 1923 10 04, nr. 3, p. 19.

[263] LCVA, f. 564, ap. 3, b. 273, l. 58.

[264] K. Marčiulionis, Rasinė kova Lietuvos Universitete?, Krašto balsas, 1922 11 24, nr. 22, p. 1. Įsiterpė ir A. Smetona, kitą dieną paskelbdamas straipsnį „Tarp mažumos ir didžiumos“.

[265] LCVA, f. 394, ap. 1, b. 563, l. 2 ir a. p., 5, 6, 9, 10, 15.

[266] Latvijos studentų tautinio judėjimo atbalsiai, Laisvė, 1923 03 16, nr. 62, p. 3.

[267] Quast juristas, Iš Lietuvos universiteto gyvenimo, Krašto balsas, 1923 02 10, nr. 33, p. 2.

[268] Matas, Iš L. U. studentų judėjimo, Laisvė, 1923 02 23, nr. 43, p. 2.

[269] K. Marčiulionis, Dėl studentų socialistų insinuacijų, Krašto balsas, 1923 05 20, nr. 111, p. 2-3.

[270] K. Aitv., Universitetas, Ateitis, 1923, nr. 3, p. 196-187; J., L. U-to studentų savišalpos draugijos susirinkimas, ibid., nr. 10, p. 569-571.

[271] Bendrųjų Draugovės atstovybės, At-kų valdybos ir Neo-Lithuania tarybos posėdžių 1923 IX 25-X 5 protokolų nuorašai, LCVA, f. 564, ap. 3, b. 273, l. 150.

[272] V. Vak., Iš mūsų studentų gyvenimo, Vairas, 1923 10 18, nr. 5, p. 21.

[273] Raštas universiteto studentų ateitininkų kuopos valdybai, LCVA, f. 564, ap. 3, b. 273, l. 130.

[274] Ibid., l. 126 ir a. p.

[275]Ed. Zb., Korporacijos 10-ties metų darbų apžvalga, Lietuvių studentų tautininkų Korp! Neo-Lithuania 1922-1932, Kaunas, 1932, p. 75-76.

[276] J. Skaisgiris, Kukli tautiško darbo pradžia, Nueiti žingsniai. Korporacijos 15 metų ir Filisterių s-gos 10 metų sukakčiai paminėti, Kaunas, 1939, p. 37.

[277] Br. Povilaitis, Žemės ūkio akademija, Chicago, 1979, p. 131.

[278] V. Jonkaitis, Keletas malonių atsiminimų, Nueiti žingsniai. Korporacijos 15 metų ir Filisterių s-gos 10 metų sukakčiai paminėti, Kaunas, 1939, p. 60.

[279] Atkočinis, Kurkime Lietuvoje tautiško jaunimo sąjungą, Lietuvis, 1925 07 03, nr. 26, p. 10-11.

[280] Lietuvių tautiško jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ įstatai, Kaunas, 1927, p. 6, 8.

[281] Visuotinas Amerikos lietuvių seimas, Ateitis, 1914 10 21, nr. 41, p. 4.

[282] Šis tas iš Chronikos, Laisvoji mintis, 1914 11, nr. 4, p. 1283.

[283] Ibid., 1913 10, nr. 43, p. 1024; 11-12, nr. 44, p. 1046.

[284] Amerikiečiai, socialistai ir Tautos Namas, Lietuva, 1913 10 24, nr. 43, p. 4.

[285] Sn., Inteligentas (Bandymas), ibid., 1913 04., nr. 37, p. 869-870.

[286] Kas daroma Tėvynėje, Draugas, 1915 01 14, nr. 3, p. 1; Lietuvių draugija šelpti nukentėjusiems nuo karės, ibid., p. 4.

[287] Lietuvių konferencija Kopenhagoj 25-30 spalių mėn., Žvaigždė, 1915 11 19, nr. 47, p. 2.

[288] R. Karuža, Iš kelionės į Europą. Ataskaita, Darbininkas, 1916 07 20, nr. 84, p. 2.

[289] Tautininkai ir mūsų partijos, Lietuva, 1915 01 30, nr. 5, p. 4.

[290] [Apžvalga] Tautininkų partijos reikalai, Ateitis, 1914 02 11, nr. 5, p. 4.

[291] J. Laukis, Į skaitytojus ir rašytojus, Jaunoji Lietuva, 1914 06, nr. 5, P 250.

[292] Redakcijos straipsniai, ibid., p. 193-195.

[293] Naujas žurnalas „Pažanga”, Draugas, 1915 02 08, nr. 8, p. 4.

[294] A. Rimka, Nuo redakcijos ir leidėjų, Jaunoji Lietuva, 1915 03, nr. 1 (13), p. 1.

[295] Į lietuvių visuomenę Amerikoje. Brangūs vientaučiai!, Draugas, 1915 06 17, nr. 25, p. 1.

[296] Tautos fondo, l. Šelpimo fondo ir Lietuvos gelbėjimo fondo p-kų ir sekretorių pasitarimas, ibid., p. 3.

[297] Išeivis, Trys Amerikos lietuvių srovės, Išeivių draugas, 1915 07 24, nr. 29, p. 1.

[298] A. l. T. Sandaros užgimimas, Sandaros kalendorius 1924 metams, Boston, [1923], p. 51.

[299] Kūrybingasis veikėjas dr. Kazys Drangelis. (Jo gyvenimas ir darbai), Čikaga, 1971, p. 92.

[300] Amerikos lietuvių istorija, Redagavo dr. A. Kučas, Boston, 1971, p. 311-312.

[301] R. Misiūnas, Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., Vilnius, 2004, p. 68.

[302] A. L. T Sandaros užgimimas, Sandaros kalendorius 1924 metams, Boston, [1923], p. 50.

[303] Susivienijimo lietuvių Amerikoje kalendorius 1918 metams, New York, [1917], p. 45.

[304] 1914 metai Amerikoje ir Lietuvoje, Jaunoji Lietuva, 1915 01, nr. 11, p. 741.

[305] Smulkios pastabos, ibid., 1915 06-07, nr. 4-5 (16-17), p. 184.

[306] J. O. Širvydo laiškai A. Rimkai, MABRS, f. 276, s. v. 197, l. 1, 4, 5 a. p., 6 a. p.

[307] Morkus Juraitis [Petras Balys], Amerikos lietuvių tautinė sandara, Naujoji Lietuva, 1916 02 28, nr. 10, p. 1.

[308] J. Skirius, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967). Tėvynei paaukotas gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 124-125.

[309] A. Rimka. Amerikos lietuvių tautinės sandaros principai ir programas, Boston, 1918, p 3-31.

[310] MABRS, f. 276, s. v. 188, l. 5.

[311] Fondų susivienijimas, Draugas, 1917 06 21, nr. 146, p. 2.

[312] Gauštvinas, Neprigulmybę Lietuvai! Verčiau mirtis negu vergija, Žvaigždė, 1916 12 29, nr. 52, p. 2; Lietuvių katalikų veikėjų susivažiavimas, ibid., 1917 01 19, nr. 3, p. 4.

[313] A. L. T. narys, Vidurinės Europos Sąjunga, Garsas, 1918 11 07, nr. 45, p. 1; Lietuviai ir Vid. Europos Tautų Sąjunga, ibid., 1918 11 14, nr. 46, p. 4.

[314] Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. A. Kučas, Boston, 1971, p. 273; MABRS, f. 276, s. v. 188, l. 9-11.

[315] P. Vailokaitis. Išeivystės klausimu, Lietuvių kalendorius 1917 metams, Petrapilis, 1916, p. 93-96.

[316] Paskiausias iš Lietuvos svečias-atstovas, Žvaigždė, 1916 11 05, nr. 45, p.1; Kun. Dr. A. Maliauskis. Lietuvos katalikų draugijų atstovas, ibid., 1915 11 12, nr. 46, p. 5.

[317] D-ro Basanavičiaus laiškas, Lietuvių balsas, 1916 09 11, nr. 69, p. 2.

[318] Laiškas į Redakciją, Žvaigždė, 1915 08 20, nr. 34, p. 6.

[319] Susiartinimo su sandariečiais klausime, Draugas, 1916 03 16, nr. 11, p. 4; Išsišokimas Nr. 2, ibid., 1916 03 09, nr. 10, p. 4.

[320] Lietuvių Konferencija Kopenhagoj 25-30 spalių mėn., Žvaigždė, 1915 11 19, nr. 47, p. 2.

[321] S. Šimkus, Dėlei p. Bulotos pokalbių ir pasikalbėjimų, Darbininkas, 1916 04 08, nr. 41, p. 4.

[322] Sav. Dr. Vienybės klausimas. Ar turi būti Centralinis Amerikos lietuvių komitetas ir bendras srovių darbas?, Žvaigždė, 1916 12 01, nr. 48, p. 5.

[323] Buvusios „Ateities“ vargai, Garsas, 1919 05 09, nr. 19, p. 2; Uosis, Prieštautiškieji tautiečiai, Darbininkas, 1919 05 17, nr. 58, p. 2.

[324] Laisvamanių nauji spąstai, Draugas, 1916 01 20, nr. 3, p. 3.

[325] Apie naujuosius tautininkus, Darbininkas, 1916 03 18, nr. 32, p. 4.

[326] A. Tamoliūnas, Šis tas apie mūsų spaudą ir josios reikšmę, Draugas, 1916 02 24, nr. 8, p. 1.

[327] Д. Блейре, И. Бутулис и др., История Латвии XX век, Рига, 2005, c. 109-110.

[328] J. Šliūpas, Amerikos lietuviai, Lietuvių balsas, 198 01 05, nr. 2, p. 2-3; 1918 01 18, nr. 4, p. 2-3.

[329] Uosis, Lietuviai Katalikai ir kitos srovės, Boston, 1917, p. 6, 21.

[330] Socialdemokratas, 1915, nr. 4, p. 29.

[331] Tautos Pažangos partija, Draugas, 1917 05 11, nr. 112, p. 2.

[332] Uosis, Žvilgsnis į ateitį. Trys srovės, Darbininkas, 1917 04 14, nr. 44, p. 2.

[333] Uosis, Krikščionys demokratai ir „Tautos Pažanga“, Darbininkas, 1917 05 12-15, nr. 56-57, p. 3; Prie L. K. D. programo, ibid., 1917 06 12-14, nr. 69-70, p. 3.

[334] Srovių santykiai, Vienybė lietuvninkų, 1917 06 14, nr. 24, p. 5; Lietuvos tautininkai, ibid., 1917 06 27, nr. 26, p. 5.

[335] J. Šliūpas, Iš Dr. J. Šliūpo kelionės. Dešimtas laiškas, Tėvynė, 1917 11 30, nr. 48, p. 2.

[336] Apie sroves ir partijas Lietuvoje, Ateitis, 1917 02 23, nr. 8, p. 8.

[337] A. Rimka, Kas yra Lietuvos tautininkai?, ibid., 1917 03 16, nr. 11, p. 5.

[338] Tautos Pažangos partija, ibid., 1917 05 08, nr. 20, p. 4; J., Str. Mirė Juozas Kubilius, ibid.

[339] J. Gabrys, Lietuviai ruoškime visuotiną seimą Lietuvių Amerikoje, Žvaigždė, 1914 08 21, nr. 34, p. 10.

[340] Kun. K. Prapuolenis, Naujais keliais, Žvaigždė, 1915 09 10, nr. 37, p. 2-3.

[341] Z. Medišauskienė, Apie dvarininkų ir valstiečių santykius ne iš klasių kovos pozicijų, Dvaras modernėjančioje Lietuvoje XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė, Vilnius, 2004, p. 24.

[342] P. V. Subačius, Apie sunkiausiai įveikiamą dvarų atskirties formą, ibid., p. 31-32.

[343] W. Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius, 2004, p, 37. Čia reprodukuotas ir kreipimosi tekstas, stilistiškai patrauklus ir daugiaprasmis.

[344] Anglas apie lietuvius, Žvaigždė, 1916 03 17, nr. 11, p. 3.

[345] R. Misiūnas, Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., Vilnius, 2004, p. 69.

[346] R. Lopata. Lietuvos valstybingumo raida 1914-1918 m., Lietuvių tautinio atgimimo studijos, t. 9, Vilnius, 1996, p. 29-30; M. Yčas, Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t. 1, Kaunas, 1935, p. 234-238.

[347] Tautos tarybos atsiliepimas – į Amerikos Lietuvius!, Žvaigždė, 1915 04 30, nr. 18, p. 3.

[348] In Amerikos lietuvių visuomenę atsišaukimas, ibid., 1917 02 09, nr. 6, p. 5.

[349] Lietuvos ateitis, Tikyba ir dora, 1917 01 15, nr. 1, p. 1-3; 1917 02 01, nr. 3, p. 1-3

[350] Tautos gyvenimas, savivalda ir savistovybė, ibid., 1917 02 15, nr. 4, p. 1-3.

[351] Tautos disciplina, Draugas, 1917 06 12, nr. 138, p. 2.

[352] Šv. Tėvo skirtoji lietuviams diena, ibid., 1917 05 23, nr. 122, p. 2.

[353] Tautiniai Lietuvos uždaviniai. Inteligentijos dauginimas, ibid., 1917 05 25, nr. 123, p. 2.

[354] Kun. Ant. Milukas, Dėl ko mūsų katalikiškoji spauda silpnutė?, Žvaigždė, 1915 10 01, nr. 40, p. 4-5.

[355] Tarp įvairumų beklaidžiojant, Draugas, 1915 07 01, nr. 27, p. 1.

[356] A. Rimka, Lietuvių tautos klausimas Europos karės metu, New York, 1915, p. 24-28, 32-35.

[357] Nenorime vokiečių kultūros, Laisvoji mintis, 1914 09, nr. 52, p. 1223-1224.; Dideji Europos karė ir kokios gali pasekmės, ibid., p. 1229.

[358] Kun. K. Prapuolenis, Ar galima būtų lietuviams sueiti in sątaiką su lenkais, Žvaigždė, 1916 04 07, nr. 14, p. 4.

[359] L. Inf. B. atsišaukimas į Amerikos lietuvius, Draugas, 1915 04 29, nr. 18, p. 1

[360] Lietuva ir šita karė, ibid., 1917 04 25, nr. 96, p. 2, 3.

[361] Ukrainiečių atsišaukimas, ibid., 1917 04 09, nr. 84, p. 1.

[362] Žinynas [Amerikos lietuvių Rymo katalikų kunigų sąjungos], South Boston, Mass, 1918, p.136.

[363] MABRS, f.276, s. v. 197, l. 10 ir a. p.

[364] Ibid., f. 54, s. v. 1111, l.1.

[365] Politikos partijų ir organizacijų gyvenimas, Varpas, 1921 07-12, nr. 4, p. 199.

[366] A. Eidintas, Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža, Vilnius, 1993. p. 78.

[367] MABRS, f. 145, s. v. 52, l. 1-2.

[368] J. Šliupas, Lietuvos laisvė, Brooklyn, 1917, p. 11, 20.

[369] R. Karuža, Tauta, jos esybė ir uždavinys, Chicago, 1915, p. 4-6, 9, 12, 14, 16-17, 20-21, 27.

[370] R. Karuža, Lietuvos atstatymas, Lietuvos atstatymas, 1918, nr. 4, p. 3.

[371] R. Karuža, Iš Lietuvos historijos. Lietuvių tautos historijos apžvalga, New York, 1918, p. 57-60.

[372] R. Karuža, Tauta, jos esybė ir uždavinys, Chicago, 1915, p.3, 5.

[373] Ibid., p. 11, 16.

[374] Ibid., p. 18-19.

[375] K. Pakštas, Vienybės reikalu, Darbininkas, 1916 09 02, nr. 103, p. 2.

[376] Morkus Juraitis, Kas dedasi Amerikos lietuvių tautininkuose?, Naujoji Lietuva, 1916 04 10, nr. 16, p. 2.

[377] Aitvaras, Rytojaus bežiūrint, Brooklyn, 1913, p. 114, 117-118, 130-131.

[378] A. Rimka, Amerikos lietuvių tautinės sandaros principai ir programas, Boston, 1918, p. 4.

[379] Three is one, Naujienos, 1924 08 30, nr. 210, p. 4.

[380] Iš Amerikos lietuvių gyvenimo, Lietuvių balsas, 1916 09 04, nr. 67, p. 2.

[381] J. Tumas, Vladas-Karolis Račkauskas-Karolis Vairas, Vairas, 1930, nr. 2, p. 445.

[382] R. Misiūnas, Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922m., Vilnius, 2004, p. 126.

[383] J. Szliupas, Lietuvystes praeitis, dabartis ir ateitis, Baltimore, 1897, p. 79-80.

Istorija , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra