Algirdas Brukas. „Senojo pasaulio“ ardymas miškų žinyboje 1939 -1953 m.

Autorius: Data: 2019-11-25 , 09:06 Spausdinti

Algirdas Brukas. „Senojo pasaulio“ ardymas miškų žinyboje 1939 -1953 m.

Klaipėdos krašto miškininkai 4-me XX a. dešimtmetyje

Algirdas BRUKAS, www.voruta.lt

                                                       1941 06 22 – 1944 12 31

 

Nepraėjus nė savaitei po birželio 13 – 17 dienomis siautėjusių trėmimų, ir kai kuriems miškininkams bei jų šeimoms tebesislapstant nuo sovietinių aktyvistų, prasidėjo vokiečių karo veiksmai prieš TSRS. Pasipriešinimas Lietuvos pasienyje buvo nesunkiai pralaužtas ir rusų kariškiai pradėjo netvarkingai trauktis. Kartu traukėsi ir aktyviausi sovietinės valdžios rėmėjai. Iš miško ūkio vadovų pasitraukė komisaro pavaduotojas A. Ponomariovas, Miško ūkio valdybos viršininko pavaduotojas A. Matulionis, dauguma naujai iškeptų kitataučių Miškų komisariato darbuotojų, bei kitų brolišką pagalbą teikusių specialistų. Pagal „Lietuvos miškininkų žinyno“ duomenis, valdybos viršininką Antaną Kvedarą karas užklupo vykstantį komandiruotėn į Maskvą ir jis atgal negalėjo grįžti, t.y., jei ši versija tikra, tai A. Kvedaras Rusijoje atsidūrė atsitiktinai. Žinyba liko be vadovų.

             Veikla Laikinosios vyriausybės funkcionavimo metu

 

Dalis periferijos miškininkų, artėjant karo veiksmams tarp Vokietijos ir Rusijos, buvo įsitraukę į pogrindinę veiklą ir dalyvavo birželio sukilime. Lietuvos šiaurės rytų pakraštyje sukilėliai beveik visą savaitę, kol sulaukė vokiečių, vieni bandė palaikyti  tvarką, taip pat vykdė ir tam tikrus kovos veiksmus prieš besitraukiančių raudonarmiečių grupes. Kituose regionuose šis periodas buvo trumpesnis. Tiesa, dėl buvusių masinių miškininkų kilnojimų 1940–1941 m. kai kurie iš pogrindinės veiklos „iškrito“. Tad sukilime daugiausiai reiškėsi žemiausios pakopos darbuotojai – eiguliai. Aukščiausias pareigas iš miškininkų- sukilėlių buvo pasiekęs Biržų urėdas Petras Šilas (iki 1939 m. Šulcas). Jis sukilėlių štabui pasiūlius kurį laiką dirbo Biržų apskrities viršininku.

Išlikę senieji Miškų ūkio valdybos darbuotojai praėjus frontui Vilniuje birželio pabaigoje ėmė rinktis į darbą.. Kadangi abiejų vadų (A. Kvedaro ir A. Matulionio) Lietuvoje nebuvo, bendrus reikalus ėmėsi koordinuoti Jonas Kuprionis, bet greitai, nuo liepos 1 d., Laikinoji vyriausybė oficialiu vadovu paskyrė Antaną Vasiliauską (Vasaitį). Pirmiausiai jis organizavo Vilniuje buvusių lentpjūvių perėmimą. Personalo klausimais reikėjo paklusti Vilniaus karinio komendanto reikalavimui – nepalikti tarnybose žydų tautybės piliečių. Laikinoji vyriausybė nutarė atkurti prieš sovietinę okupaciją buvusias valdymo struktūras. Todėl iš Miško pramonės Liaudies komisariato ir Miškų ūkio valdybos buvo atkurtas Miškų departamentas Žemės ūkio komisariato sudėtyje. Į darbą departamente, kviečiant per įmanomas priemones, sugrįžo daugelis 1940–1941 m. sovietų išblaškytų darbuotojų.

Kaip žinoma, pagal Hitlerio 1941 m. liepos 17 d. potvarkį  „Dėl naujai užimtų sričių valdymo“ Laikinajai vyriausybei vietos neatsirado. Lietuva tapo Rygoje kuriamo Ostlando reichskomisariato generaline sritimi (Generalbecirk) su centru Kaune, o jos vadovu paskirtas generalinis komisaras Adrean von Renteln. Laikinoji Lietuvos vyriausybė buvo uždaryta 1941 08 13. Bet iki uždarymo ji miškų srityje spėjo nuveikti daug svarbių darbų: atkūrė miškų departamentą ir perkėlė jį iš Vilniaus į Kauną,  nuo 1941 07 01 departamento direktoriumi paskyrė A. Vasiliauską, kuris per liepos mėnesį sureguliavo ir urėdijų darbą vietose. Liepos mėnesį atvykęs vokiečių generalinio komisariato miškų skyriaus vadovas ponas Funk patikrinti miško ūkio reikalų didesnių priekaištų neturėjo.

                  A.Renteln suformavo okupacinį valdymo aparatą, kurio dauguma skyrių bei poskyrių atitiko Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarytas struktūras. Skyriams vadovavo komisarai vokiečiai, kuriems buvo paskiriami lietuviai vadinamieji tarėjai. Generaliniame komisariate miškų, medienos ir kuro reikalams tvarkyti buvo įsteigtas Miškų poskyris, įėjęs į Vidaus reikalų skyriaus sudėtį. Aukščiausias vokiečių pareigūnas kuravęs miškų ūkį pradžioje buvo ponas Funk, vėliau ponas Barth. Tiesiogiai lietuvišką Generalinę miškų direkciją prižiūrėjo vyriausias kontrolierius ponas Muesse. Iš „Girios aide“ publikuotų tuometinių Lietuvos miškų ūkio vadovų prisiminimų atrodo, kad tai buvo miškininkai – specialistai pernelyg neužsikrėtę nacistinėmis bacilomis. P. Mausse 1944 m buvo išsiustas į rytų frontą ir ten žuvo, o p. Barth dar ir vėliau padėjo mūsų miškininkams – bėgliams įsikurti Drezdeno stovykloje ir didelę jų dalį įdarbinti vokiečių girininkijose. Iš Lietuvos pusės miškų skyrių formaliai kuravo pirmasis generalinis tarėjas generolas Petras Kubiliūnas. Tačiau daugiausia praktinių klausimų sprendė buvusio Miškų departamento, pervadinto į Miškų ūkio valdybą, vadovai. Prasidėjo sudėtingi žaidimai: iš vokiečių pusės siekiant kuo daugiau savo karinėms bei pramonės reikmėms prisigrobti lietuviškos medienos, iš mūsų pusės balansuojant tarp kolaboravimo su vokiškos administracijos norais ir nacionalinių interesų gynimo.

          Praktinė vokiečių suformuotų valdymo struktūrų politika

 

     Kaip nepakankamai paklusnus vokiečių okupacinei valdžiai, sprendžiant reikšmingus klausimus, iš Valdybos vadovo pareigų A. Vasiliauskas buvo atleistas nuo 1942 m. vasario 1 d., bet liko dirbti iki uždarymo 1943 m Vilniaus universitete ir Miškų mokykloje. Nauju vadovu trumpai padirbėjo A. Rukuiža, bet jį nuo liepos 1-os pakeitė iš Vokietijos grįžęs (buvęs repatriantas) Stasys Kripas, kuris buvo žinomas savo  ankstesnėmis kalbomis prieš vienpusišką žydų įsigalėjimą Lietuvos medienos pramonėje ir prekyboje. Tačiau ir jis dėl Reicho vyriausybei nepriimtino memorandumo pasirašymo 1943 m birželio 30 d. taip pat buvo atleistas ir išsiųstas atgal į Vokietiją. (Iš čia jis buvo komandiruotas sakinimo ir kitų darbų priežiūrai į okupuotą Lenkiją. Po karo S. Kripas 1949 m. emigravo į Naująją Zelandiją).

Generalinio komisaro 1942 liepos 13 d. potvarkiu Kaune Miškų ūkio valdyba atskirta nuo Žemės ūkio komisariato sistemos ir pirmą kartą Lietuvoje įkurta savarankiška valstybinių miškų valdymo institucija – Miškų ūkio generalinė direkcija, kuri funkcionavo iki antrosios sovietinės okupacijos. Generalinis komisariatas 1943 m balandžio  mėn. 1 d. patvirtino Generalinės direkcijos struktūrą – iš viso 4560 etatinių vienetų, kurie skirstytini taip:

  • centrinis aparatas –119 vnt;
  • miškų urėdijų darbuotojai – 4429 vnt;
  • vidurinės miškų mokyklos darbuotojai – 12 vnt.

Po S. Kripo nuo 1943 07 01 generaliniu direktoriumi paskirtas Mykolas Gureckas vadovavo iki antros sovietinės okupacijos.

 

Stasys Kripas (1903 – 1965)  

Mykolas Gureckas (1901 – 1986)

Vokiečių okupacijos metu miškų tarnybai vadovavę miškininkai sugebėjo išvengti didelių perkirtimų ir miškų nualinimo. Abu pasitraukė į vakarus, S. Kripas – į Naująją Zelandiją, M. Gureckas į JAV

Priešingai nei rusai, vokiečiai nesiėmė reorganizuoti lietuviškų urėdijų personalo ir nekeitė jų vadovų savais žmonėmis, o tik įvedė savo kontrolę, paskirdami nuo 1942/43 miško kirtimo sezono regioninius komisarus – inspektorius. Jie kontroliavo, kaip vykdomos užduotys frontui bei kitus, visų pirma medienos ruošos, klausimus. Vienas inspektorius prižiūrėjo nuo 1 iki 3 urėdijų. Pavyzdžiui, Alytuje buvusias Dzūkų ir Alytaus urėdijas prižiūrėjo toks vokietis  Wagner. Nepaisydami karo sąlygų vokiečių inspektoriai, kiti pareigūnai ir karininkai naudojosi visomis galimomis progomis pamedžioti, o generalinio komisariato pareigūnai ir tie, kuriems tik atsirasdavo galimybės, aktyviai kyšininkavo ne tik priglausdami duodamus pinigėlius, bet ypač natūrą – lietuviškus riebalus, lašinius, degtinę, brangenybes. Suprantama, kad ne visi buvo vienodi. Pavyzdžiui, Šiaulių miškų urėdas Mykolas Jankauskas savo  prisiminimuose piešia gana idilišką jų urėdiją prižiūrėjusio austrų tautybės forstmeisterio paveikslą: … į miškų administravimą visai nesikišo, gyveno miškų urėdijos patalpose, mėgo vaikščioti Rekyvos ežero pakrantėmis ir narstyti rožančiaus karoliukus. Turėjo gražų tenoro balselį, todėl prie stikliuko padainuodavo austriškais tirolietiškais motyvais dainų… Kad santykiai su vokiečių  forstmeisteriais būtų kuo šiltesni, Generalinė direkcija urėdijoms skirdavo karo sąlygomis brangių reprezentacinių dalykų – kiekvienam mėnesiui po 7 litrus degtinės ir rūkalų…

Pradžioje vokiečiai vien karo reikmėms planavo per metus iškirsti 3 mil. ktm. medienos. Bet lietuviškos vadovybės dėka pavyko tokią kirtimo normą įteisinti visoms tiek civilinėms tiek karinėms reikmėms ir per visus tris metus ji nebuvo viršijama. Tad, lyginant su Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių vykdytu grobuonišku mūsų miškų kirtimu, Antrojo pasaulinio karo laikotarpis tarp 1942 – 1944 m Lietuvos miškams nebuvo labai žalingas. Didžiausi perkirtimai buvo bolševikmečiu – 1940, 1941, 1946-1948 m. Taip rodo išlikusi oficiali statistika. Tačiau reikia pabrėžti, kad joje visai neapskaityti privačiame sektoriuje vykę nekontroliuojami kirtimai, o ir iš valstybinių miškų karo metais daug medienos buvo kertama neteisėtai ir ji oficialioje statistikoje taip pat neapskaityta. Todėl įvairiuose šaltiniuose skelbti miškų kirtimo mastai Antrojo pasaulinio karo metais yra sumažinti. Nežiūrint to, tiek aukščiausios miškų vadovybės Generalinės direkcijos asmenyje, tiek atskirose urėdijose buvusią vokiečių okupacijos metu miškų naudojimo politiką reikia laikyti gan santūria. To pasiekta įvairiausiais būdais prisitaikant prie okupacinės valdžios ir kartu siekiant savo krašto žmonėms naudingų tikslų. Nežiūrint tada iš eilės buvusių kelių labai šaltų žiemų, Lietuvos gyventojai nešalo, išskyrus nebent dvi žiemas Vilniuje, kai malkų tiekimą trikdydavo raudonųjų partizanų veikla. Pasisekė padidinti ir statybinės medienos limitus gyventojams. Didelę dalį tų limitų vokiečiai pasiliko savo žinioje. Kaip savo prisiminimuose rašo Mečys Jameikis (1950 m), tarp gyventojų greit pasklido  gandai, kad „generaliniame komisariate ima…“ ir apsukresni ūkininkai su lietuviškų kumpių, lašinių ar sviesto pagalba už nedidelius įkainius apsirūpino geros medienos atsargomis.

                 Vokiečių represijos ir nuo jų nukentėję darbuotojai

 

Nežiūrint daug geresnių santykių su vokiečių okupacine valdžia nei su sovietiniais okupantais atskirų miškininkų aukų, o ypač represijų, pasireiškusių visų pirma priverčiamuoju darbu Reicho labui, o ir daug baisesnio dalyko – nacistinių konclagerių, neišvengta. Tačiau tyrinėjant šį laikotarpį dėl informacijos stygiaus konkrečių visų nukentėjusių sąrašų nepavyko sudaryti. Pavyko atlikti tik ekspertinius vertinimus iliustruojant juos atskirais pavyzdžiais. Žuvusių darbuotojų skaičius dėl priežasčių susijusių su vokiečių jėgos struktūrų veikla yra trylika asmenų. Daugiausia jų žuvo praeinant frontui, bet buvo sušaudytų dėl žydų gelbėjimo (Jonavos eigulys Antanas Korženiauskas), nušautų traukiantis į vakarus (Raudondvario urėdas Vladas Sakevičius). Miškų ūkyje pastoviai dirbusieji buvo „broniruojami“ nuo ėmimo priverstiniams darbams. Tačiau kartais paimdavo ir tokius. Daugiausia pakliuvusiųjų, buvo iš Vilniaus krašto. Priverstinių darbų trukmė buvo labai įvairi, dažniausia keletas mėnesių. Daugiausia buvo išvežtųjų į Vokietiją, bet pasitaikė ir į kitas šalis – Austriją, Norvegiją, Estiją ir kt. Artėjant frontui iš rytų į vakarus civiliai buvo imami gynybinių linijų statybai čia pat Lietuvoje – kelių savaičių ar keliolikos dienų laikotarpiui. Į šiuos darbus buvo pakliuvę keletas į vakarus besitraukiančių miškininkų. Keliolika miškininkų už vienokias ar kitokias prieš okupantus nukreiptas veikas pateko ir į konclagerius. Pateikiame keletą pavyzdžių.

  1. Vladas Juozauskas už bendradarbiavimą su sovietais dirbant Joniškio medelyno vedėju 1937–1940, okupacijos pradžioje buvo dviem mėnesiams įkalintas (1941), po to visą karą prasislapstė, suartėjo su sovietiniu pogrindžiu ir sugrįžus sovietams padarė tarnybinę karjerą, dirbdamas: 1945–1946 m. Šiaulių miško pramonės tresto kadrų ir spec. skyriaus viršininku, 1946–1956 m. Raseinių, Kupiškio ir Ukmergės miško pramonės ūkių direktoriumi, o galiausiai Jurbarko rajono partijos komitete.
  2. Kauno urėdo pavaduotojas Vaclovas Vaitkus vokiečiams priverstiniuose darbuose „atitarnavo“ net du kartus. Pirmąjį – 1941m., kai būdamas Tranzito plukdymo kontoros Neries ruožo viršininkas, atostogų metu įkliuvo Žemaitijoje ir atostogas „iškeitė“ į trijų mėnesių darbą Reicho labui, o antrąjį – kai įkliuvo jau karui artėjant į pabaigą (1944 m. liepos mėnesį) ir dar turėjo atvargti tam pačiam reichui beveik 7 mėnesius.
  3. Raseinių urėdijos girininkas, kaip sovietinės valdžios rėmėjas, Jonas Servutas Dimitravo koncentracijos stovykloje prakalėjo visą okupacijos laiką 1941 – 1944 m.
  4. Girininkas Pijus Stankūnas beveik pora metų (1944 – 1945) praleido Vienos Pišeldorfo lageryje.

5 Adolfas Jasiulionis, 1944 m. išvežtas priverstiniams darbams į Rytprūsius, nesitraukė į vakarus ir 1945 m., pakliuvęs į sovietų rankas, 3 metus atsėdėjo Sibiro filtracijos lageriuose ir, grįžęs į Lietuvą, iki išėjimo į pensiją 1991m. dirbo įvairiose pareigose Lietuvos miško ūkyje.

Tokių, kurie buvo paimti į Vokietiją priverstiniams darbams, o vėliau pakliuvo į sovietų rankas, priskaičiavome 8 asmenis. Jiems teko dar 2-3 metų „pasėdėjimas“ sovietiniuose filtracijos lageriuose. Tokiais metodais sovietinė sistema gynėsi nuo galimų šnipų…

Sudėjus iš mūsų šaltinių surinktus nuo vokiečių nukentėjusius miškų darbuotojus, susidarė nemažiau 100 asmenų, iš jų 13 žuvusieji. Bet tai nepilni duomenys.

Paradoksalu, kad tuo laikotarpiu gerokai daugiau buvo nukentėjusių nuo sovietinių diversantų, raudonųjų partizanų, lenkų partizanų ir Armijos Krajovos. Apie šiuos nukentėjusius radome gan išsamius duomenis publikuotus 1943  – 1944 m išėjusiuose „Mūsų  Girių“ numeriuose.

        Sovietinių partizanų, diversantų ir Armijos Krajovos  teroro aukos

              

Sovietinis, Antano Sniečkaus vadovaujamas, Lietuvos partizaninio judėjimo štabas buvo įkurtas Maskvoje 1942 02 26. Partizanų veikla aktyviausia buvo rytinėje respublikos dalyje su skiriamąja kreive, einančia maždaug nuo Biržų, Panevėžio, Kėdainių link Alytaus ir toliau link Eišiškių. Atskiros grupuotės veikė ir pietiniuose miškinguose pakraščiuose, o viena kita ir į vakarus nuo minimos linijos. Skirtingai nei  vėlesnio Lietuvos partizaninio judėjimo kovotojai su sovietine okupacija, sovietinių kovotojų daugumą sudarė  ne lietuviai, o rusai,  gudai, žydai bei savarankiškai veikę lenkai ir jų Armijos Krajovos kovotojai. Lietuviams šiame judėjime atstovavo komunistinio pogrindžio nariai ir negausi prokomunistiškai nusiteikusi visuomenės dalis. Labai mažai šių kovotojų pusėje dalyvavo vietinių gyventojų. Miškininkų tarpe bent kiek žinomesnių rėmėjų neaptikome. Sovietiniams partizanams trūko ginklų, pinigų, aprangos ir maisto. Viso to daugiau ar mažiau buvo galima rasti pas miškininkus. Tad neišvengiamai prasidėjo plėšikavimas. Juolab, kad miškininkai buvo laikomi vokiečių tarnautojais.

 Pagrindinė sovietinių diversantų ir partizanų citadelė buvo Rūdninkų urėdijos miškuose. Čia įvykdyta ir daugiausia miškininkų užpuolimų – net 40 atvejų. Pati urėdija buvo užpulta du kartus. Tačiau daugiausia nužudytų eigulių – Zarasų urėdijoje (net šeši eiguliai). Vilniaus urėdijoje 1942 – 1943 m. buvo 22 užpuolimai, kurių metu nukentėjo per 30 urėdijos darbuotojų. Paprastai užpuldinėdavo nedidelės – keleto ar keliolikos žmonių grupės ir, jei neprasidėdavo susišaudymas, pasitenkindavo apiplėšimu. Girių kronikinėse žinutėse užpuolikai dažniausia buvo įvardijami banditais. Todėl mums neįmanoma buvo nustatyti kokiai kategorijai iš išvardintų priklausė užpuolikai. Didžiausia sovietinių partizanų operacija buvo surengta 1944 m. balandžio 10 d. prieš Rūdninkų urėdiją. Urėdijos pastatai buvo beveik girios viduryje, netoliese funkcionavo ir priverčiamojo darbo stovykla. Urėdijoje gyveno keletas vokiečių kariškių. Labai ankstyvą rytmetį apie 100 partizanų, tarp kurių buvo ir kelios moterys, pradėjo pulti urėdijos pastatą. Vokiečiai intensyviai atsišaudė, bet, negalėdami atsispirti prieš gausias pajėgas, kariai pasitraukė į kitą labiau sutvirtintą namą, o urėdas Antanas Barauskas su šeima ir girininku Jonu Paulausku užsidarė kiek saugesniame vonios kambaryje. Tuomet įsiveržę į patalpas užpuolikai ėmė plėšti ir viską naikinti. Urėdą su šeima, girininką ir urėdijos sargą išsivedė su savimi, o urėdiją padegė. Dauguma išvestųjų po kiek laiko buvo paleisti, urėdas Barauskas, nors ir stipriai sumuštas, sugebėjo pabėgti naktį iš balandžio 12 į balandžio 13. Prie sudegusios su visais dokumentais ir joje buvusiu valstybiniu bei privačiu turtu urėdijos rasta 18 užpuolikų lavonų, tarp kurių buvo dvi moterys. Dauguma užpuolikų buvo žydų tautybės.

Iki 1944 m balandžio vidurio buvo užregistruoti miškų tarnyboje 407 užpuolimų atvejai. Kai kurie darbuotojai užpulti 2-3 kartus. daugiausia užpuolimų buvo plėšikavimo tikslais, bet neretai kildavo susišaudymas, pasibaigdavęs vienos ar kitos pusės aukomis,  keliolika užpuolimų turėjo aiškius nužudymo, dokumentų ir turto naikinimo tikslus. Iš viso buvo nužudyti 42 miškų darbuotojai: 1 urėdas, 7 girininkai, 4 raštinių tarnautojai, 25 eiguliai, 4 darbininkai ir 1 miškų fakulteto studentas. Su žuvusiais užpuolikais, miškininkų šeimų nariais ir vienu kitu atsitiktiniu asmeniu iš viso buvo 60 aukų, o įskaitant ir Rūdninkų urėdijos užpuolimą kuriame kovėsi ir vokiečių kareiviai –  78 aukos.

Partizanų žeminės Rūdninkų girioje

Tačiau nuo balandžio mėn. iki fronto perėjimo per Lietuvą pabaigos dar būta užpuolimų ir žūčių centriniuose ir vakariniuose Lietuvos regionuose. Telšių girininkijoje dirbęs ir tik spalio 8 dieną į Vakarus pradėjęs trauktis girininkas Aleksandras Tenisonas savo labai įdomiuose prisiminimuose apie visą girininkavimo laikotarpį (1922–1944 metus) „Žemaitijos girių takais“ rašo, kad sovietiniai partizanai, visai priartėjus frontui, (galėjo būti rugsėjo mėnesis), Tryškių girininką sužeidė miške ir vos gyvą paleido. Suprantama, kad artėjant frontui sovietinių partizanų ir diversantų veikla intensyvėjo. Todėl mes neabejodami manome, kad iš viso bendras užpuolimų skaičius galėjo pasiekti 500 atvejų, o žuvusių miškų darbuotojų skaičius viršyti 50. Tačiau tai įrodančios medžiagos negalime pateikti. Tačiau ir įrodomi skaičiai: 407 užpuolimai ir 42 nužudymai bei keliasdešimt sužalotų ir sužeistų yra pakankamai dideli. Kai kuriuose didesniuose kaimuose buvo suorganizuoti gyventojų savigynos būriai, kuriuose veikė ir miškininkai.

      Miškininkai ir Povilo Plechavičiaus Vietinė rinktinė

 

Tačiau didžiausias legalus bandymas organizuoti plataus masto karinio pasipriešinimo sistemą artėjančioms bolševikinėms jėgoms buvo generolo Povilo Plechavičiaus suformuota Vietinė rinktinė, į kurą 1943 m per pora mobilizacijos dienų užsirašė apie 30 tūkstančių savanorių ir kurią, kaip žinoma, sunerimę vokiečiai greitai uždarė, išvaikė, keliasdešimt sušaudė ir apie 3,4 tūkstančio vyrų prievarta įtraukė į Vokietijos priešlėktuvinę apsaugą. Į šią rinktinę savanoriais buvo išėjusių ir jaunų miško ūkių darbuotojų, daugiausia eigulių. Bet buvo ir iš aukštesnio personalo patriotiškų jaunuolių. Pavyzdžiui, „Mūsų giriose“ užfiksuota, kad į „plechavičiukus“ išėjo net trys Šakių urėdijos raštinės tarnautojai. Mūsų miškotvarkos institute dirbo trys pabuvoję rinktinėje. Rinkdamas istorinę medžiagą apie 6 urėdijas, gavau paliudijimų, kad kiekvienoje būta 1-2 vyrai tarnavę rinktinėje. Tad pagal tokią dalinę analizę spėjame, kad iš miškų tarnybos į Vietinę rinktinę turėjo išeiti apie 100 vyrų.

1943 m ir 1944 pradžioje kažkiek miškininkų įstojo ir į nelegaliai besikuriančius pasipriešinimo sąjūdžius. Sprendžiant pagal sovietmečiu sudarytas represuotų miškininkų bylas, bene daugiausia jų galėjo būti įsitraukę į Lietuvos laisvės armijos veiklą. Tačiau ši veikla vyko konspiraciniais principais nepasitraukiant iš pagrindinio darbo ir tikslesnio miškininkų skaičiaus nepavyko nustatyti. Žinomi atskiri faktai apie urėdijų ir girininkijų darbuotojų dalyvavimą nedidelėse konspiracinėse grupėse.

           Darbuotojų pasitraukimas į vakarus

 

Artėjantis frontas ir į vakarus besitraukiantis civilių gyventojų – srautas Lietuvos miškininkus, vertė apsispręsti, ką daryti: ar pasilikus laukti sugrįžtančios sovietinės valdžios, ar viską palikus trauktis į Vakarus. Neseni prisiminimai apie didįjį birželio 13 – 17 d. žmonių trėmimą į Sibirą, kai tarp tremiamųjų pateko visų kategorijų miškų darbuotojai, o ir sovietinių partizanų bei diversantų teroras miškininkų atžvilgiu, nieko gero nežadėjo. Tai buvo svarūs argumentai pasirinkti bėglio į vakarus kelią ar bent pasitraukti iš valstybinės miškininko tarnybos. Generalinės direkcijos vadovybė ir kiti jos darbuotojai (Į vakarus pasitraukė 23 direkcijos darbuotojai) traukėsi organizuotai. Be to buvo rūpinamasi ir kitų apsisprendusių reikalais. Buvo derinamos galimos bėglių telkimosi vietos, apsirūpinama vokiečių valdžios išduodamomis pažymomis, kurios galėjo garantuoti saugesnį pasitraukimą, priverstinai neimant kariniams darbams. Direkcijoje darbuotojų ir jų šeimų evakuacija rūpinosi vyriausias transporto referentas Antanas Škėrys. Šeimoms išvežti prie Lietuvos pasienio panaudotos visos jo žinioje buvę negausios transporto priemonės ir jų išvežimas buvo atliktas pirmoje liepos dekadoje. Liepos 11 d. pagal išankstinį susitarimą ir tikintis, kad vokiečiai savo žemes dar išsaugos, imtasi archyvo evakuacijos. Dokumentų archyvą, miškotvarkos planus ir projektus, pakrovė į sunkvežimį ir nuvežė į Kauno prieplauką. Liepos 12 d. pakrovė į laivą, kuris 17 val. išplaukė iš Kauno ir liepos 16 d. atplaukė į Karaliaučių. Liepos 18 d. archyvas buvo pervežtas 35 km nuo Karaliaučiaus ir perduotas vienam forstmeisteriui tikintis, kad dar kada nors jį susigrąžinsime… Tuo galima sakyti baigėsi ir generalinės direkcijos veikla. Tie direkcijos darbuotojai, kurie traukėsi antroje liepos pusėje, išvyko į pasienį pas savo šeimas ir rugpjūčio pradžioje jau buvo Vokietijoje. Rusai Kauną užėmė liepos pabaigoje. Vakarinės respublikos urėdijos dar funkcionavo ilgesnį laiką. Miškininkai jas paliko antroje spalio pusėje. Traukėsi dažniausia arkliais, dviračiais, o kai kam teko ir pėsčiomis, Vokietijos teritorijoje pavykdavo pasinaudoti ir traukiniais…

Paminklinis kryžius kariams žuvusiems Rūdninkų girioje

Mes šiame rašinyje nenagrinėjame nei pasitraukimo proceso nei tolesnio pasitraukusiųjų gyvenimo. Mūsų tikslas pagrįsti tik pasitraukusiųjų skaičių. Iš Lietuvos miškininkų sąjungos išeivijoje veiklos dokumentų ir leidinių pavyko sudaryti vardinį pasitraukusių į vakarus ir save išviešinusių 196 miškų žinybos darbuotojų sąrašą. Tačiau dokumentuose ir pagrindiniame leidinyje „Lietuvos miškininkų išeivių vardyne“, išleistame Čikagoje 1989 m. nurodoma, kad ne visi pasitraukę į vakarus miškininkai norėjo save išviešinti ir ta dalis liko nežinoma. Yra tik pateikta duomenų, kad pavyzdžiui į Australiją emigravo iš Vokietijos 20 miškininkų, bet trečdalis liko nežinomi ir išviešinti sąrašuose yra trylika. Pagrindiniame emigrantų centre – JAV neišviešintų procentas gerokai mažesnis, bet atsidūrusių Pietų Amerikoje vėl didesnis. Matomai, įskaitant dingusius be žinios, artėjant frontui 1944 m traukėsi nemažau kaip 250 ir nedaugiau kaip 300 miškininkų. Tačiau mes savo apskaitoje fiksuojame 196 emigrantus, o tuos likusius priskiriame prie savo noru pasitraukusių iš miškų tarnybos dėl grėsusių politinių represijų.

Pasitraukusieji į vakarus pagal pareigybes pasiskirstė taip:

Generalinės miškų direkcijos darbuotojai)———————————  23

–  Urėdai ir kitų įstaigų vadovai, jų pavaduotojai———————————-   43

– Girininkai——————————————————————————-    66

– Kiti urėdijų darbuotojai—————————————————————  14

– Kitų su mišku susijusių įstaigų darbuotojai—————————————-  23

 – Neidentifikuotų pareigybių miško ūkio darbuotojai       ———————— 27

                                                                                                            Iš viso:             196

                Bėgimas iš darbo miške savo noru

 

Visi pabėgėliai į Vakarus, o ir nemaža dalis pasiliekančių Lietuvoje, bet jau apsisprendusių išeiti iš žinybos, tą padarė artėjant frontui, įsiforminę išėjimą atostogauti, arba išėjimą iš darbo savo noru, arba metė darbą juridiškai to fakto neįforminant. Kita dalis pasitraukė iš darbo kiek vėliau – po keleto savaičių ar mėnesių praėjus frontui, ypač kai reikėjo spręsti dilemą, ar vykti į Tarybinę armiją, ar kokiu nors būdu bandyti išvengti šios nelaimės. Bet pasirodė, kad ir tiesioginis miškininko darbas pasilikus grasė nemalonumais – iki apkaltinimo sąmoningu sabotažu ir ne tik atleidimo iš pareigų, bet ir išsiuntimo į lagerį. Šie dalykai visų pirma grėsė urėdams ir girininkams. Mat rankinis miško kirtimas ir išvežimas arkliais buvo atliekami valstiečių jėgomis pagal prievolę. Daugelis visokiais būdais stengėsi tos prievolės išvengti. Tad planinių užduočių vykdymas daug kur vyko labai sunkiai. Tiems, kurie skundė valdžiai nevykdančius prievolės asmenis, grėsė rimti įspėjimai ir pavojai iš partizanų pusės. Dažniausia norint prisivilioti miško kirtėjų ir traukėjų reikėjo jiems neteisėtai duoti medienos, nes oficialus pardavimas gyventojams buvo apribotas. Daugeliui senųjų miškininkų toks darbo stilius buvo visiškai nepriimtinas.

Iš viso išėjusių iš darbo savo noru ar tiesiog iš jo pabėgusių priskaičiavome 244 asmenis. Negalėdami tiksliai suskirstyti jų pagal tolesnį likimą, nurodome tik labiausiai tikėtinus to likimo variantus:

  • Sėkmingai pasitraukė į vakarus, bet pakeitė tapatybę ir nesiviešino buvusių miškininkų bendruomenėje;
  • Bandė pasitraukti į vakarus, bet „įstrigę“ pasitraukiant ir galėję žūti sulaikius vokiečiams prie pafrontės priverstinių darbų ar pateko Vokietijoje į rusų okupacines zonas ir jų tolesnis likimas nežinomas;
  • Repatrijavo į Lenkiją 1944 pabaigoje – 1947 m ir joje pasiliko;
  • Išėjo į Raudonąją armiją ir joje žuvo ar baigę tarnybą negrįžo dirbti į miškų žinybą;
  • Suklastoję asmens dokumentus (gimimo metrikus, pasus ir pan.) pradėjo gyvenimą kita pavarde kitose vietovėse;
  • Išėjo į aktyvią rezistenciją, bet greitai žuvo ar iš jos pasitraukė ir lig šiol liko neidentifikuoti;
  • Išėję iš miškų žinybos keitė profesiją ir ėmėsi kitokios veiklos, daugiausia persikėlė į didesnius miestelius ar miestus;

Iš Klaipėdos krašto, visi miškų ūkio darbuotojai, tiek darbininkai (apie 300), tiek pareigūnai ir tarnautojai (60), iš viso apie 360 asmenų, artėjant frontui buvo privaloma tvarka evakuoti į Vokietijos gilumą. Pasiliko slėpdamiesi tik  viena kita šeima. Pokaryje bene vienintelė iš senbuvių miškininkų Kuršių nerijoje dirbo eigule Marta Šmit. Vilniaus krašto lenkų miškininkų, kurie jau buvo išėję anksčiau iš miškų tarnybos, likimų nenagrinėjome. Greičiausia tie, kurie išvengė sovietinių ir fašistinių represijų pasinaudojo repatrijavimo galimybėmis, o tų, kurie dirbo Lietuvos miškų ūkyje, likimus toliau nagrinėjame kartu su visais mūsų darbuotojais.

                    Apibendrinimai

 

         Užbaigdami šią rašinio dalį susumuokime visus per analizuojamą laikotarpį patirtus praradimus. Iš viso per tris su puse vokiečių okupacijos metų vienaip ar kitaip Lietuvos miškų žinyba neteko 595 darbuotojų. Iš jų:

– 55 nužudyti vokiečių jėgos struktūrų, sovietinių partizanų, diversantų, lenkų Armijos Krajovos,

– 100 išėjo savanoriais į Vietinę rinktinę,

– 196 pasitraukė į vakarus, siekdami išvengti grėsusių sovietinių represijų,

– 244 išėjo iš miškų tarnybos artėjant frontui savo noru ar tiesiog pabėgo ir dirbti į žinybą nesugrįžo.

Iš negrįžtamai prarastų 595 darbuotojų, vadovai, specialistai ir tarnautojai, įskaitant eigulius sudarė apie 85 proc. Taip pat prarasti visi Klaipėdos krašto darbuotojai, įskaitant darbininkus. Apie juos kalbame atskirai, nes tuomet Klaipėdos kraštas mums nepriklausė. Tačiau po karo, kraštą sugrąžinus Lietuvai, jame nebuvo nei miškų specialistų nei darbininkų.

Be negrįžtamų praradimų, daugeliui darbuotojų teko patirti kitokias skriaudas:

  • buvo paimti sąlyginai trumpalaikiams priverstiniams Reicho darbams (nuo kelių savaičių iki trejų metų) – nemažiau 100 darbuotojų;
  • pateko į 402 banditiškus užpuolimus, įvykusius iki 1944 balandžio 15 d. Juose buvo apiplėšti, sužaloti ar patyrė kitokį smurtą bei nuostolius apie 300 darbuotojų, tame tarpe kai kurie ne vieną kartą. (Vėliau – iki 1944 m pabaigos buvę užpuolimų atvejai liko neregistruoti).

Apie miškininkų dalyvavimą holokauste ir kitus „nepatogius“ dalykus kalbėsime baigiamajame šio rašinio skyriuje.

                                             Šaltiniai

  • Girios aidas, Lietuvių miškininkų išeivių vardynas, Čikaga, 1989
  • Girių skausmas, Lietuvos miškininkai – okupacijos aukos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinys, Kaunas, 2004
  • Elenos Stulgienės ir Ritos Godliauskienės iš LGGRTC duomenų bazių bei leidinių sudaryti 1939 – 1953 represuotų miškininkų sąrašai, 2008 12 31 ir 2010 01 01 būklei
  • Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas. A-L, M-Ž,  I ir II d. Sudarytojas Gediminas Isokas. Vilnius, 1997
  • „Mūsų girios”, Nr. 7, 1943, Žuvusieji ir išvežtieji miškų žinybos darbuotojai, p.63-66
  • Samuelis Karčiauskas, Archyviniai dokumentų kopijų rinkiniai daktarinei disertacijai, rankraštis, 1963-1976
  • Stasio Bartaševičiaus 1994 m. sudarytas sąrašas “Miškininkų netektys”, pagal urėdijų pateiktus duomenis rankraštis

                                              Svarbesnė literatūra

  • Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija 1941 – 1944, Lietuvių enciklopedija, t. 15, 1990
  • Algirdas Brukas, Ir jiems ošė girios, Kaunas, 2019
  • Arūnas Būbnys, Vokiečių okupuota Lietuva, Vilnius, 1998
  • Arūnas Bubnys, 1941 birželio sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje, LKMA metraštis, T. 29, 2006
  • Laurynas Dinsmanas, Lietuva vokiečių okupacijos metais, Vilnius, 2010
  • Benediktas Gintautas Gindrėnas, Atsiminimai, 2017, rankraštis, VMI archyvas, p.1-34
  • Mečys Jameikis, Lietuvos miškai vokiečių okupacijos metais, Lietuvos girių milžinai, Čikaga, 1950, p. 80-100
  • Stasys Vaitiekūnas, Lietuvos gyventojai, Vilnius, 2006
  • Lietuvos miškų statistika, 1937 m., Kaunas, 1939
  • Lietuvos miškų metraštis XX amžius, Vyriausias redaktorius Leonardas Kairiūkštis, Vilnius, 2003, p.112
  • Rukuiža, Kelionėį tremtį, Girios Aidas, 1956 Nr. 14
  • Antanas Skaisgiris, Laisvės praradimo kaina, Vilnius, 2011
  • Povilas Štaras, Partizaninis judėjimas Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais, LTE, t. III, 1987
  • Aleksandras Tenisonas, Žemaitijos girių takais, Čikaga, 1975
  • Rimantas Zizas, Sovietiniai partizanai Lietuvoje, 1941-1944 m., Genocidas ir rezistencija, 2010, p. 7-28

Istorija Rusijos okupacija , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra