Algirdas Ažubalis. Prezidentė apie Prezidentę

Autorius: Data: 2016-08-15, 10:06 Spausdinti

Algirdas Ažubalis. Prezidentė apie Prezidentę

Habil. dr. Algirdas AŽUBALIS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

Neseniai pasirodė knyga: Voverienė Ona. Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė. Vilnius: Trys žvaigždutės, 2016. Ją sudaro Lietuvos moterų lygos suvažiavimuose, įvairiose konferencijose skaityti prof. habil. dr. Onos Voverienės pranešimai, taip pat periodinėje spaudoje publikuoti jos straipsniai, sulaukę palankaus skaitytojų dėmesio, daugiausia teigiamų, o kartais ir neigiamų. vertinimų. Autorei O. Voverienei teko dalyvauti Prezidentės rinkimų kampanijose jai balotiruojantis ir pirmajai, ir antrajai kadencijai, stebėti ją iš arti, daug kalbėtis, diskutuoti. Įvade autorė rašo, kad žavisi Prezidentės asmenybės tvirtumu, neišblėstančiu idealizmu, meile gimtajam kraštui, pagarba ištisus šimtmečius kurtoms mūsų nacionalinėms vertybėms, ryžtingumu, priimamų sprendimų racionalumu ir toliaregiškumu. Sumanymas parašyti knygą apie Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę gimė tradicinėje devynioliktojoje metinėje Lietuvos moterų lygos konferencijoje 2013 m. tema „Lietuvos prezidentai ir tauta“, kurioje, be daugelio kitų pranešimų apie visus mūsų šalies prezidentus, jų veiklą, politines įžvalgas, asmenybių savitumo bruožus, buvo ir autorės pranešimas „Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė. Konferencija pakartotinai dar buvo surengta Kaune, Joniškyje, Anykščiuose, Ukmergėje ir Utenoje. Autorei buvo pasiūlyta pranešimą gerokai praplėsti, papildyti ir išleisti knygą. Šios ir kitų Lietuvos moterų lygos konferencijų pranešimai buvo skelbiami spaudoje. Po to O. Voverienė sulaukdavo moterų telefono skambučių, laiškų iš visos Lietuvos, padrąsinančių ir patariančių. Taip per kelerius metus susikaupė storas medžiagos aplankas. Patvarkius, paredagavus, aptarus su bendraminčiais iš visų rašinių susiformavo knygos kontūrai apie pirmąją Lietuvos Prezidentę moterį Dalią Grybauskaitę, autorės nuomone geriausią atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovę, siekiančią šalyje teisingumo, ekonominio augimo, visokeriopos gerovės ir tautos dvasinio atgimimo.

O pati pradžia buvo tokia. 2001 metais Lietuvos moterų lyga Palangoje surengė konferenciją „Lietuvos prezidentė – moteris: mitas ar realybė?“ Tai buvo jau ket­virtoji edukacinė konferencija iš ciklo „Moterys ir politika“. Tada joje dalyvavo Seimo narės Rasa Juknevičienė ir Irena Degutienė, Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio (1924–1994) premijos laureatė, ilgametė Lietuvos televizijos žurnalistė Nijolė Baužytė, pokario partizanė ir ryšininkė Ema Valonytė-Zalaginienė, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Zita Šličytė, poetė Birutė Lengvenienė (1942–2010), aktorės Aldona Vederaitė (1924–2012), Elvyra Žebertavičiūtė, kitos žymios Lietuvos moterys. Konferenciją savo dalyvavimu pagerbė ir tuometinis Palangos meras Pranas Žeimys. Autorė, kaip Lietuvos moterų lygos prezidentė, pradėdama ir vesdama konferenciją, supažindino jos dalyvius su III-jo Lietuvos moterų suvažiavimo suvažiavimo, vykusio 2000-aisiais, rezoliucijomis, kuriose buvo ir tokios tezės, kad trečiasis Lietuvos moterų suvažiavimas atkreipė politinių partijų, dalyvavusių savivaldos ir Seimo rinkimuose, dėmesį į tai, kad jos į kandidatų sąrašus įtraukė mažai moterų. Politinės partijos turėjo pripažinti, kad politinėje veikloje jos diskriminavo moteris. Parlamentarių skaičius Lietuvos Seime net 20 proc. atsiliko nuo Jungtinių Tautų Lietuvai rekomenduoto lygmens (ne mažiau kaip 30 proc. nuo bendro parlamentarų skaičiaus). Suvažiavimas išreiškė tikėjimą, kad partijos laikysis atitinkamų moterų ir vyrų kvotų. Nevyriausybinėms organizacijoms rekomenduota didinti moterų politinį išprusimą ir gebėti deleguoti į politinę veik­lą tinkamas kandidates. Rekomenduota partijų narėms nedelsiant pradėti kampaniją, kad rinkimuose į šalies prezidento postą kandidatėmis pariteto pagrindais būtų keliamos ir moterys. O. Voverienės pranešime buvo akcentuota, kad dorovės, kultūros ir dvasingumo nuosmukio periodais pasaulio žmonės su viltimi žiūri į moteris ir jas renka savo šalių vadovėmis. Taip buvo išrinktos Argentinos prezidentė Isabel Martinez de Peron (1974), Bolivijos – Lidia Gueiler (1979, gimė 1929 m., mirė 2011 m.), Haičio – Ertha Pascal-Trouillot (1991), Islandijos – Vigdis Finnbogadottir (1980), Airijos – Mary Robinson (1990), Nikarag­vos – Violeta Chamorro (1990), Filipinų – Corazon Aquino (1996, g. 1933 m., m. 2009 m.), Šri Lankos – Chandrika Bandaranaike Kumaratunga (1994), Airijos – Mary McAleese (1997), Latvijos – Vaira Vykė-Freiberga (1999), Suomijos – Tarja Halonen (2000), Indonezijos – Megawati Sukarno-Putri (2001) ir t. t. Visų šių moterų kelias į politikos olimpą buvo nelengvas, nes ne kiekviena galėjo ryžtis tokiai kovai, o Lietuvoje moteris prezidentė tada atrodė neįgyvendinama svajonė. Tai patvirtino ir Lietuvos moterų suvažiavime įsiplieskusi diskusija dėl Lietuvos prezidentės moters. Rašytojas Kazys Saja šiuo požiūriu buvo ypač kategoriškai neigiamai nusistatęs. Kiti diskusijos dalyviai buvo nuosaikesni. Aktorė Doloresa Kazragytė teigė nematanti skirtumo tarp prezidentės moters ir vyro – tik kad Lietuvai būtų geriau. Marija Rožė Motiekienė ir jos vyras advokatas Kazimieras Motieka sakė nematantys Lietuvoje moterų asmenybių, kurios galėtų būti renkamos prezidentėmis, bet ūkininkas Stasys Jašinskas ir kraštotyrininkas Venantas Mačiekus tokios galimybės neatmetė. Taigi trečiojo Lietuvos moterų suvažiavimo rezoliucija ir minėta diskusija lėmė minėtos Palangos konferencijos temos pasirinkimą bei tikslą. Konferencijoje kalbėjusi Rasa Juknevičienė pareiškė, kad, siekiant moters pergalės prezidento rinkimuose reikėtų įveikti stereotipinio mąstymo apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje barjerus. Rašytojo Kazio Sajos mintis ji įvertino kaip tipinį tokio mąstymo pavyzdį. Būtina sąlyga moteriai tapti prezidente yra jos politinė veikla ir tos veiklos rezultatai.1996 m. Seimo rinkimuose daugumą gavusios Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašuose buvo net 15 moterų. Tai žymiai daugiau negu tuo metu Seime dominavusioje socialdemokratų partijoje. R. Juknevičienė teigė, jog ji politikoje nematanti jokios moterų diskriminacijos. Viskas priklauso nuo pačių moterų, nuo jų politinės veiklos efektyvumo. Kita vertus, objektyvi tiesa yra ir tai, kad rinkimuose moterys niekada neremia moterų. Tai ne kartą įrodė ir jos pačios patyrimas. Moterys žurnalistės žiniasklaidoje visada kažkodėl kuria neigiamą kandidatuojančių moterų įvaizdį. G. Trimakaitės pranešimas sukėlė diskusiją, kokios prezidentės moters Lietuvai reikėtų. Buvo suformuluotas toks jos modelis: stipri asmenybė, kuri savo prezidentinėje veikloje remtųsi tautos vertybėmis ir pirmiausia Dekalogu, neprilygstančiu jokiai kitai įstatymų sistemai. Prezidentė turėtų formuoti teisingą tautos požiūrį į žiniasklaidą, į jaunimą ir vyriausiąją kartą. Privalu vadovautis turtingu Lietuvos istorijos patyrimu, kad būtų išvengta buvusių Lietuvos valdovų klaidų, mokytis ir iš jų gero patyrimo, ir iš padarytų klaidų. Būtina sugebėti įvertinti tik pasitikėjimo vertas asmenybes, atsisakyti pataikūnų – tai pavojingiausia mūsų šalies socialinė grupė. Reikia stebėti, kad Lietuvos vadovų (visų institucijų) kalbos nesiskirtų nuo darbų, gerbti Konstituciją bei nebijoti visada ir kiek galima dažniau visais aktualiausiais klausimais eiti su tauta pabendrauti per televiziją, formuoti ir koreguoti visuomenės nuomonę valstybei ir tautai tinkama linkme. Labai svarbu išmanyti teisės dalykus, rengti reikalingus įstatymų projektus. Jau seniai laikas valstybės valdyme pasitelkti daugiau dvasingumo ir atjautos žmogui. Teisininkė Zita Šličytė suabejojo tokiu Lietuvos prezidentės modeliu. Ji teisine kalba paaiškino, kad prezidentės funkcijos yra aiškiai apibrėžtos Lietuvos Konstitucijoje, todėl būtina griežtai jų laikytis. Ji neturi būti nei tautos tėvas, nei tautos motina. Jos funkcijos – Lietuvos žmonių ekonominė gerovė, jų saugumas, teisingumo užtikrinimas šalyje bei užsienio politika. Tokiu teisininkės paaiškinimu ir Konstitucijos raide konferencijos dalyvės buvo nepatenkintos. Kas yra žmogus be doros, dvasingumo ir be teisingumo, nors ir stovintis ant aukščiausio laiptelio? Ko verta tauta be moralės, kultūros, patriotizmo? Ar tada ji iš viso yra tauta? Visos auditorijos bendra nuostata buvo tokia: prezidentė moteris vis dėlto turėtų visomis išgalėmis siekti dvasingumo Lietuvoje ir, jeigu atsirastų poreikis, pakeisti Konstitucijos straipsnius apie prezidento funkcijas. Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kviečianti įgyvendinti tokias dalyvių nuostatas: išsaugoti ir puoselėti valstybingumą, tautos savastį, kultūrą, kalbą, tradicijas, dorovę; gerbti šeimą kaip aukščiausią valstybės ir tautos vertybę, ekonominius santykius valstybėje grįsti doros principais, priešintis visų lygių korupcijai, tarp jų ir politinei, visų lygių valdininkų savivalei ir neveiklumui. Generalinis prokuroras turi būti pavaldus tiesiogiai Lietuvos prezidentui. Būtina palaikyti pagarbius ir išmintingus santykius su kitomis šalimis. Bendra konferencijos išvada: Lietuvai prezidentė moteris yra pageidautina, jos – gyvybės nešėjos ir ugdytojos prigimtis padėtų sumažinti ekonominę, socialinę ir psichologinę įtampą šalyje. Lietuvai tai tuo metu buvo labai svarbu.

2007 m. susirinkusios į kasmetinę tradicinę konferenciją Lietuvos moterų lygos ir Lietuvos universitetų moterų asociacijos narės apsvarstė 12 žymiausių Lietuvos moterų kandidatūrų ir į Prezidento postą pasiūlė iškelti tuometinę eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Jai buvo nusiųstas konferencijos laiškas, gautas ir atsakymas, bet iš jo nebuvo aišku, ar ji balotiruosis į Prezidento postą. Tačiau2008 m. po šv. Kalėdų tapo aišku, kad balotiruosis. Tada iškilo uždavinys: „Pramušti stiklo stogą! Tai – viena lakiausių moterų judėjimų frazių, perspėjančių apie laukiančius sunkumus tų, kurios pasiryžusios eiti į politiką. Ši frazė dar patikslinama – ne šiaip sau „pramušti stik­lo stogą“, bet galva – išmintimi, kantrybe ir … deramu pasirengimu“, – rašo knygoje O. Voverienė (p. 21). Ji nurodo, kad moterų kelias į politiką tuo metu buvo sunkus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Gal tik skandinavėms šioje srityje sekėsi geriau. Tai rodė moterų skaičiaus tuometiniuose parlamentuose statistika: Švedijoje – 45 proc., Norvegijoje – 41,2 proc., Danijoje – 37,1 proc., Islandijoje – 36,5 proc., Vokietijoje – 29,6 proc. ir t. t. Manoma, kad dabar statistika šiek tiek pasikeitė moterų naudai. Skandinavės moterys, kurios lankosi Vilniuje, susitikimų metu stebisi, kodėl tiek daug skurdo ir netvarkos Lietuvoje: socialinio aptarnavimo sferoje, ligoninėse, švietime, kodėl seneliai ir vaikai gatvėse elgetauja, kodėl toks didelis nusikalstamumas, tiek daug savižudybių, kodėl nuolat daugėja psichikos ligonių? Jos daro išvadą: todėl, kad parlamente labai mažai moterų. Vyrams šie dalykai nerūpi, o jeigu ir rūpi, tai tik formaliai, be širdies. Stebėdama mūsų Seimo darbą, O. Voverienė  daro išvadą, kad įvairių partijų vyrai Seime tik kaunasi tarpusavyje, kas klastingesnę intrigą suregs, kas kurį perrėks, kas kurį nukonkuruos. O tautai tarnauja vienetai. Kartais ji pagalvojanti, ar neužtektų Seime 10–20 narių, kurie iš tikrųjų nuoširdžiai dirbtų savo tautai ir valstybei? Visi juk matome, kas jie. Seimas – tai didelis akvariumas, pro kurio stiklines sienas viskas labai gerai matyti, tik vaizdas kelis kartus padidintas. „Buvusiai eurokomisarei Daliai Grybauskaitei pavyko pramušti tą „stiklo stogą“ išmintimi, kantrybe, kompetencija ekonomikoje, politikoje, tamsių ir šviesių koridorių Europos Sąjungos pažinimu bei mokėjimu jais vaikščioti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, drįstu teigti, Dalia Grybauskaitė pasirodė kaip pati kovingiausia iš visų buvusių šalies vadovų, ginanti savo tautą ir savo valstybę, jų orumą tarptautinėje erdvėje, nacionalines vertybes ir labiausiai nuskriaustų krašto žmonių interesus, nors tai yra ir labai sudėtinga, kadangi Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtintos diskutuotinos Prezidento funkcijos, nepakankamai pritaikytos mūsų šalies specifikai, tautos ir jos sukurtos valstybės interesams“, – rašo O. Voverienė (p. 23). Prasidėjus rinkimų kampanijai matėme, teigia autorė, kokios aršios juodosios technologijos buvo naudojamos. Tai ne tik imperinės, atgimstančios bolševikinės Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą dėl mūsų valstybės provakarietiškų orientacijų. Nemaloniausi buvo saviškiai: nieko reikšmingesnio gyvenime nepasiekusios, niekur nepritapusios, bet labai susireikšminusios vidutinybės, manančios, kad prezidento rinkimų kampanijoje gali konkuruoti su D. Grybauskaite. Čia O. Voverienė pastebi, kad reikia stabtelėti ir pasidžiaugti, kad Lietuvos tauta jau bunda, sąmonėja ir ima sijoti pelus nuo grūdų. Ji nurodo, kad nėra didelė Audriaus Butkevičiaus gerbėja. Jo politinėje veik­loje matė daug gerų darbų ginant tautos ir valstybės reikalus, bet nemažai ir negatyvaus. Istorija nustatys jo vietą ir objektyvų vaidmenį atgimstančioje Lietuvoje, bet tai, kad jis tapo istorine asmenybe – neabejotina. Todėl autorei, kaip ir daugeliui, jo nuomonė – svarbi. Prezidentės Dalios Grybauskaitės atžvilgiu jo pozicija gana objektyvi. Jis teigė, kad psichologinio karo sąlygomis, į kurį Lietuvą įstūmė dabartinė putininė Rusija ir jos promaskviniai samdiniai Lietuvoje, mūsų šalies vadovės stiprybė yra jos charakteris. Ji ir su Baraku Obama, ir su Vladimiru Putinu elgėsi kaip solidžios valstybės vadovė, valstybės, kuri savo istorija ir ilgamečiu valstybingumu prilygsta ir JAV, ir Rusijai. Taigi aišku, kas nenori D. Grybauskaitės matyti valstybės vadovės poste. Kol ji Prezidentė – ir Rusijai, ir mūsų oligarchams, ir jų vadovaujamiems klanams, suaugusiems su Seimu ir teisėsauga bei jiems palankia žiniasklaida, neramu ir nesaugu.

           2013 m. Lietuvos moterų lygos konferencijoje, kaip jau minėta, O. Voverienė skaitė pranešimą tokiu pat pavadinimu, kaip ir aptariama knyga ir buvo paskatinta parašyti knygą.

            Kadangi ir prieš tampant D. Grybauskaitei Prezidente, ir dirbant šiame poste buvo daug apie ją rašoma – ir tiesos, ir  drabstomasi purvais, antrasis knygos skyrius yra pašvęstas dviejų prof. dr. Lauro Bielinio knygų: „Prezidentė“ (2011) ir „Prezidentė. Antra knyga“ (2013) aptarimui. O. Voverienė spėja, kad šių dviejų knygų parašymą, matyt, suponavo Lauro Bielinio darbas Lietuvos prezidentūroje, Prezidento Valdo Adamkaus komandoje, einant Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo ir Vidaus politikos bei politikos analizės grupės vadovo (2006–2009) pareigas. Pabrėžia, kad, kaip rašo pats knygų autorius, daug kas iš šias knygas skaičiusiųjų ir vertinusiųjų išsakė kategorišką nuostatą, kad ypač pirmoji knyga nukreipta prieš Lietuvos Prezidentę D. Grybauskaitę (R.Čičinskaitė, E.Wittig-Marcinkevičiūtė), o buvęs disidentas ir politinis kalinys Vytautas Skuodis knygų autoriuje įžiūrėjo net mūsų  jaunos valstybės perversmininką.    „Man, kaip mokslotyros specialistei, šios knygos pasirodė kaip pozityvus reiškinys ir politikoje, ir politologijoje, … ir net mokslotyroje. Jose siekiama pažvelgti į aukščiausiąją Lietuvos politinę valdžią – Prezidentę ir jos vadovaujamą instituciją iš dabartinio Lietuvos politikos mokslo teorinio skrydžio. Sprendžiant iš autoriaus knygų skaičiaus ir jo įdirbio politikoje –  aukšto  skrydžio“, – rašo O. Voverienė (p. 40). Kaip teigia savo pirmojoje knygoje pats L. Bielinis, iki šiol Lietuvoje (turimi galvoje 2011 m.)  trūksta rimtos ir kritiškos pilietiško požiūrio į prezidento valdžią analizės. Pozityvu yra ir tai, kad šio mokslininko tyrimo objektu pasirinkta vienintelė iš visų Lietuvos prezidentų Dalia Grybauskaitė, kaip neeilinis,  politikos mokslui įdomiausias reiškinys, lyginant su kitais iki šiol buvusiais anos prieškarinės nepriklausomos ir dabartinės Lietuvos prezidentais.     „Niekada nebūčiau išdrįsusi „ganytis po svetimas pievas“ – politikos mokslų niekada neragavau, – jeigu  šios knygos nebūtų artimos mano tyrimų krypčiai – mokslotyrai“, – teigia O. Voverienė (p. 41). Iki šiol apie Lietuvos prezidentus ir jų valdymą buvo kalbama tik istoriniu aspektu – kas ir kaip buvo padaryta, kokios aplinkybės ir sąlygos turėjo lemiamos reikšmės jų valdymo stiliui, rezultatams ir pan. L. Bielinis pasirinko savo knygoms kitą – mokslotyrinį aspektą, siekdamas parodyti kaip yra  ČIA ir DABAR ir kaip TURĖTŲ BŪTI.   Įvade, kaip ir dera kvalifikuotam moksliniam leidiniui, keliami monografijos tikslai ir uždaviniai: padėti skaitytojui susigaudyti Prezidentės politinėse pozicijose ir jų kaitos dinamikoje, atskleisti, kaip Prezidentė bei jos įvaizdis yra pateikiami visuomenei ir sukuriamas ryžtingos politikės įvaizdis, ar tas įvaizdis atitinka tikrovę,  pateikti valstybės vadovės komunikacinį vaidmenį, susidariusį Lietuvos politiniame lauke, jo kaitą bei jo įtaką Lietuvos politikai ir visuomenei, rekonstruoti prezidentės komunikacinės lyderystės kontūrą. Šį uždavinį knygos autorius laiko svarbiausiu. Vienu iš knygos uždavinių autorius laiko parodymą, koks yra  politologų ir žmonių požiūris į prezidento instituciją pasaulyje ir Lietuvoje. Pirmojoje knygoje iškeltų tikslų ir uždavinių realizavimą autorius tęsia ir antrojoje savo knygoje. Šioje knygoje gilinami ir teoretizuojami pirmojoje knygoje paskelbti rezultatai, daromos išvados, kaip TURĖTŲ BŪTI, t.y. kaip valstybės prezidentas ir jo aplinka turėtų komunikuoti su  politinėmis partijomis ir  visuomene.   Skaitant pirmąją knygą skaitytojo neapleidžia mintis, ,,kad ji, – kaip pabrėžia O. Voverienė, – yra parašyta dviejų žmonių, tarsi juodojo ir baltojo metraštininkų, kurių pirmasis – nelaimingas žmogus, kažkuo labai nusivylęs, nepatenkintas, ieškantis jį supančioje aplinkoje priešo ir jį randantis Prezidentės asmenyje ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos gretose. O suradus priešą, pagal komunistinės ideologijos doktriną ir jos sukurto naujojo sovietinio žmogaus mentalitetą, – reikia jį sunaikinti. Taigi šis procesas ir bandomas realizuoti visuose 165 pirmosios knygos puslapiuose” (p. 42–43). Antrasis knygos autorius, tame pačiame asmenyje – mokslininkas, kuris stengiasi išsiaiškinti klausimą, kurio jis ėmėsi, pasaulio literatūros kontekste ir atlikti mokslininko pareigą – tirti, kurti ir publikuoti tai, kas padėtų žmonėms gyventi ir kurti savo valstybę. Asmenybės susidvejinimas, kaip teigia O. Voverienė, yra, deja, mūsų visų pokomunistinių šalių intelektualų gretose žiauri realybė, iš kurios reikia išaugti. Intelektualams  tai yra sunkiausia.  Jeigu vidutinio intelekto Lietuvos žmogus, visada rūpinęsis tik savo buitimi, marksistinio- lenininio- stalininio buldozerio dvasiškai buvo prispaustas 100 procentų, tai kiekvieno intelektualo „nugarai“ teko tokio preso svorį pajusti 200 procentų, o talentingiausiems – net ir daugiau.  Pirmuose skyriuose analizuojamas D. Grybauskaitės kelias į Lietuvos Prezidentūrą, svarstoma, kas už jos stovi, šie svarstymai grindžiami spėliojimais ar tik ne Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, ir jeigu ji, o ypač prof. Vytautas Landsbergis – tai jau yra blogai.  Cituojamas R. Valatka netgi  džiūgauja ironizuodamas: „V. Landsbergis lengvai su D. Grybauskaite išdūrė ir amžiną oponentą A. Brazauską, kuris nesuprato didmeistrio ėjimo ir net prieš partijos valią taip pat agitavo už D. Grybauskaitę“. Paties L. Bielinio pozicija gana ryški. Kaip toje bolševikų dainelėje, kurią priminė kažkoks šmaikštuolis „Respublikoje“: „Jam į Vakarus eit liepė, jai – žygiuoti į Rytus“. O  Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė nepakluso tam KAS liepė. Sumaišė  kryptį, nuėjo  į Vakarus ir į juos dar ir Tautą veda. Dėl to ji kalta. Ir reikia, pagal komunistinę doktriną ją sunaikinti. Iš čia ir epitetai knygoje: „blyškiaveidė“, „poker face“, „arogantiška ir konfliktiška“, jos prezidentinės politikos „keistenybės“ ir „beveidiškumas“ ir jos „politinių nuostatų bei valdymo principų kontūrai iki pat šiol lieka neaiškūs“, „Prezidentė vis dar savo vietos Lietuvos politinės kovos lauke beieškanti politikė” ir pan. Baisiausias Prezidentės nusikaltimas, L. Bielinio nuomone,  jos atėjimas „iš niekur“ ir jos intencija tartis  ne tik su visomis politinėmis jėgomis, bet ir „nevyriausybinėmis organizacijomis, piliečių judėjimais“, sustiprinti ir išplėsti „Prezidentės visuomeninių patarėjų ratą bei svarbą“. Juk gali taip atsitikti, kad iš visuomeninių organizacijų bus sukurta autonominė politiškai įtakinga jėga, „galinti tapti alternatyva oficialioms struktūroms ir politinėms partijoms“. O tai prieštarauja visoje pokomunistinių šalių erdvėje nusistovėjusiai dogmai, kad prezidentas turi būti renkamas iš savų, partinių ir išrinktas neva suspenduoti savo partinius įgaliojimus. Tarsi jo įsitikinimai staigiai pasikeistų. O Tautai paliekama tik teisė ir pareiga – rinkti prezidentą iš partinių ir pasikliauti tik partijomis.  Prezidentė, būdama eurokomisare ir niekada nepraradusi ryšio su Lietuva, bendraudama su partijomis ir su Tauta, jos rinkiminės kampanijos metu kas norėjo, ryškiai pamatė, kas yra kas partijose ir kaip jos  vadovauja Lietuvai, dauguma žiūrėdamos tik savo partinių ir asmeninių turtinių interesų. Iš čia ir Prezidentės pareiškimas jos inauguracinėje kalboje 2009 m. liepos 12 d., kuris yra kritikuojamas knygoje: „Esame liudininkai – mūsų miestuose ir miesteliuose apstu valdžios paniekos žmogui, nepagarbos įstatymui, neteisybės“ (p. 44) ir jos kvietimas rinkėjams: ,,Kurkime valstybę patys! Kviečiu Lietuvą taikytis!“(p. 44). L. Bielinis priešpastato Prezidentę Dalią Grybauskaitę, buvusiems Prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui (1932–2010) ir Valdui Adamkui. Jie buvo ištikimi nusistovėjusiems prezidentų rinkimų kanonams: Prezidentą siūlyti ir rinkimų kampanijas organizuoti gali tik partijos. ,,Ar ne todėl ir matome tokį chaosą visose pokomunistinės erdvės valstybėse, kai laikomasi tos nuostatos?“ – klausia O. Voverienė (p. 44). Prezidentė D. Grybauskaitė ryžosi šią nuostatą keisti.  O. Voverienė remiasi politologu T. Janeliūnu, pavadinusiu D. Grybauskaitę „nesistemine prezidente“, kitokia. O sovietinio mentaliteto žmogui, kaip teigia O. Voverienė, kitoks – reiškia „liaudies priešas“ Todėl Prezidentė Lietuvos spaudoje, užvaldytoje oligarchų, tokiais tapusių „prichvatizavus“ visą Lietuvos turtą, yra šmeižiama ir niekinama.     L. Bielinio knygoje ryški tendencija ir sukiršinti Prezidentę su jos komanda, kritikuojant  jos požiūrį į jos patarėjus Prezidentūroje: jei patarėjai gauna paprastų prezidentą aptarnaujančių padėjėjų statusą, tai kas jai patarinėja? Juk be rimto patarimo darant sprendimus bei pareiškimus negalima apsieiti, o jei patarėjų indėlio nematyti, tada sprendimai gimsta tik prezidentės galvoje ir yra tokie, kokia yra prezidentė – nelogiški, prieštaringi ir vietomis naivūs (L. Bielinio nuomone). Analizuodamas Prezidentės D. Grybauskaitės komunikacinius ryšius su visuomene – jos viešus pasisakymus, publikuotus spaudoje, pokalbius su žurnalistais, metinius pranešimus, L. Bielinis remiasi  užsienio ir  angažuota prorusiška Lietuvos spauda , atsijodamas tik negatyvią informaciją ir ja operuodamas. Nuolatiniais L. Bielinio pamėgtais tokios informacijos šaltiniais tapo autoriai: Z. Vaišvila, M. Jackevičius, G. Mažeikis, V. Normanas, T. Čyvas, M. Laurinkus, A. Sakalas, A.Šuminas, L. Truska, A. Vinokuras, R. Valatka, E. Čiuldė,  A. Valinskas ir kt.  ,,Tai nėra blogai. Patvirtinus VSD oficialiai, kad Rusijos propaganda veda aršų informacinį karą prieš Lietuvą, (beje, kas buvo žinoma ir suprantama visiems, kurių smegenys dar nevirtusios kisieliumi, <…>, šimtus kartų tai buvo patvirtinta internete pačių Rusijos autorių, draugiškų Lietuvai), bent jau dabar akivaizdu, kas tie Rusijos propagandos didmeistriai Lietuvoje. Vykstant dvasiniam pilietiniam karui  Lietuvoje – tai labai svarbu”, – teigia O. Voverienė (p. 45–46). Tų autorių citavimas ir jų teikiama informacija puikiai iliustruoja, kaip giliai Lietuvos visuomenė serga. L. Bielinio pirmoji knyga – puikiausia iliustracija Sorbonos universiteto prof. Fransuazos Thom  minčiai apie tai, kad Lietuvos visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri buvo mums brukama per prievartą visus tuos 50 metų. Komunizmas yra neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Lietuvoje komunistinė sistema sugriauta, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greitai nepakeisi. ,,Gaila, kad prof. Fransuaza Thom jau nebesilanko Lietuvoje ir nepamatys šios Lauro Bielinio knygos bei dabartinės politinės situacijos Lietuvoje”, – rašo O. Voverienė (p. 46).

Antroji susidvejinusios asmenybės pusė – baltasis  metraštininkas pateikia nemažai valstybės valdymo insitucijoms vertingos medžiagos, tarp jos ir iš viešosios bei politinės komunikacijos srities. Iš 203 informacijos šaltinių, apžvelgtų knygoje,  44 – užsienio autorių, rašiusių politikos ir prezidento institucijos klausimais. Iš čia ir L. Bielinio išvada, kad pasaulio tyrėjai neturi vieningos nuomonės dėl politinės lyderystės: vieni ją traktuoja, kaip įtaką, kiti kaip valdymą, koordinaciją ar kontrolę, treti prezidentinę lyderystę mato, kaip sprendimų procedūrą. Dar kita analitikų grupė politinę lyderystę supranta kaip novatorių vaidmenis atliekančius prezidentus. Egzistuoja ir kitokių požiūrių kampų, kai prezidentinis vadovavimas tiriamas psichologijos lygmeniu ir t. t. Gi knygos autorius tos literatūros sraute stengiasi atrasti savo nišą, tvirtindamas, kad politikas yra vertinamas ne pagal šiandienos ar rytojaus reitingus, o pagal politinius, ekonominius, socialinius valstybės būvio rodiklius ir savo paties indėlį į juos. Cituodamas  Murėjaus Edelmano (Murray Jacob Edelman, 1919–2001) mintį ir jai pritardamas, L. Bielinis tvirtina, kad būdingiausioji lyderių savybė yra jų matomumas: jie egzistuoja tam, kad būtų matomi, kad simbolizuotų institucijų veiksmus, jų prielaidas ir rezultatus. Matyt, ši idėja ir paskatino L. Bielinį tirti Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmenį Lietuvos politikoje komunikaciniu aspektu ir parašyti knygą apie valstybės vadovo komunikacinį vaizdinį, susidariusį Lietuvos politiniame lauke, jo kaitą bei jo įtaką Lietuvos politikai ir visuomenei. Valstybės vadovas reiškiasi veikdamas. Prezidentės veikla didžiąja dalimi yra jos komunikacija su politine sistema bei jos atskirais subjektais, vidaus ir užsienio politikos veikėjais bei visuomene. „Su šiais teiginiais negalima nesutikti. Bėda ta, kad  knygos autorius, deklaravęs tezę, jos nepagrindžia faktais: taip atsitiko su jo pirmąja teze, kad politikas vertinamas ne pagal šiandienos ar rytojaus reitingus, o pagal politinius, ekonominius. socialinius valstybės būvio rodiklius ir jo paties indėlį į juos“, – teigia O. Voverienė (p. 47). O. Voverienė dėkoja L. Bieliniui, kad nepasivargino pacituoti E.Wittig-Marcinkevičiūtę savo antrojoje knygoje. Kad ir skaitytojui būtų aišku, jos knygoje pateikiama ta citata: „Darosi suprantama ir tai, kodėl tiek pats Adamkus, tiek jo aplinka (ypač Lauras Bielinis) šiandien ne mažiau agresyviai negu kairieji puola Prezidentę Dalią Grybauskaitę, – per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų prezidento poste pirmąsyk atsidūrė asmenybė, nepatogi sovietiniam elitui. Visos pagrindinės iniciatyvos – 1) bandymas pakirsti „Gazprom“ energetikos monopolį, tiek plečiant energetikos rinką, tiek kitais būdais; 2) vetuoti įstatymai, kurie buvo palankūs korupcijai plisti; 3) atsakingos fiskalinės politikos ir finansinio skaidrumo reikalavimas; 4) ypatingas dėmesys teisėsaugai, griežtas nesitaikstymas su teisėjų ir valdininkų nesąžiningumu ir neatsakingumu; 5) dažnesnė asmenų, kurie užima vadovų postus, rotacija; 6) bandymai užkirsti kelią neskaidriam ir neteisingam partijų finansavimui, kitaip tariant, „išdžiovinti“ pagrindinius sovietinės nomenklatūros galių šaltinius, o ypač veiksmų visuma, galėtų suvaidinti praktinį (nors ir moralinį) vaidmenį, kokį būtų atlikusi desovietizacija“ (E.Wittig-Marcinkevičiūtė. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis // delfi.lt., 2012-11-20). „Manau, – rašo O. Voverienė, – kad, jeigu jis pats knygoje būtų pateikęs šiuos rodiklius ir jų analizę, tai neatitiktų jo nuostatai, knygoje pavaizduoti Prezidentę, kaip „liaudies priešę“, kas ryškiai akivaizdu iš pirmosios knygos, nors knygos pratarmėje jos autorius buvo pasižadėjęs būti nešališkas, moksliškai objektyvus“ (p. 48).

L. Bielinio nuomone, Prezidentės veikla didžiąja dalimi yra jos komunikacija su politine sistema bei jos atskirais subjektais, vidaus ir užsienio politikos veikėjais ir visuomene. O. Voverienė pastebi, kad niekas nesiruošia to neigti. Tačiau Lietuvos situacija yra tokia, kad mūsų valstybė yra šturmuojama  informaciniais karais nedraugiškų kaimynių, buvusių mūsų šalies okupančių – Rusijos ir Lenkijos, per jų simpatikų grupes, susisukusias savo lizdus Nepriklausomos Lietuvos Seime. „Tad    su kuria politine partija ir su kokiais jos subjektais – darbiečiais, V.Uspaskicho asmeninio politinio UABo, tarnaujančio  Rusijos ir savo biznio ten interesams, ar tvarkiečiais, turėjusiais prezidentą,  išrinktą Rusijos pinigais, ar su LLRA, griaunančia Lietuvos valstybingumo pamatus ir siekiančia  paversti Lietuvą antruoju Kosovu Europoje – jai bendradarbiauti?“ – klausia O. Voverienė (p. 49) ir pati atsako: „Su partijomis, lojaliomis Lietuvai ir jos valstybingumui“ (p. 49), įskaitant ir dabartinės, A. Butkevičiaus vadovaujamą LSDP, Prezidentė gana konstruktyviai bendradarbiauja. Anot O. Voverienės, knygos autoriui L. Bieliniui yra daug svarbiau pamatyti bei atspėti ne tiek pačią  D. Grybauskaitę ir jos asmeninį supratimą apie jai priskirtas valdžios galias bei veiksmus realizuojant Prezidentinę politiką, kiek pasekmes, vertinimus bei nuomonių įvairovę, kai reaguojama į jos veiksmus bei kalbėjimus, nes tai ir yra pagrindinis, jei ne esminis, prezidentės politinio vaidmens elementas ir pasekmė.    Tačiau „autorius susipainiojo, knygoje prieš kelis puslapius deklaravęs, kad  politikas yra vertinamas ne pagal reitingus, o čia tvirtinama, kad  „prezidentinė politika vertinama, kaip reaguojama į jos veiksmus bei kalbėjimus ir tai yra pagrindinis prezidentinės politikos elementas ir pasekmė… Ir vėl autoriaus bėda, kad jis vertinimui pasirenka pačius aršiausius Prezidentės oponentus ir ignoruoja padorius vertinimus. Padarius tokią  Prezidentės veikimo komunikacinę analizę, tik objektyvią, pasitelkus ne tik tuos, kurie nusiteikę griauti Lietuvos valstybingumą, arba pardavinėti Lietuvos nepriklausomybę už saują sidabrinių, bet ir padorius žmones,  politikus ir žurnalistus, vaizdas, neabejoju, keistųsi iš esmės. Tad kur čia yra tas mokslinis objektyvumas?“ – rašo O. Voverienė (p. 49).   Kitas dalykas yra pačios Prezidentės kalbėjimas. Jis yra jos  politinių siekių ir  pačios politikos realizavimo metodas. O. Voverienė visiškai sutinka su L. Bielinio nuomone, kad Prezidentės kalbėjimas neišvengiamai tampa veiksmu ir politika, kuri yra mūsų lūkesčių bei įsivaizdavimų atspindys jos pačios asmenyje, jos elgsenoje  bei kalbose. ,,Tačiau Prezidentės Dalios D. Grybauskaitės kalbėjimas jam nepatinka – griežtas, kategoriškas, arogantiškas” (p. 50): toks prezidentės kalbėjimas neišvengiamai sukeliąs pavojingas politines pasekmes, kai visuomenė žengia toliau, nei buvo pasakyta, pratęsia mintį ir ją paverčia veiksmu, dažnai radikaliu  ir sunkiai suvokiamu. ,,Manau, kad prof. R. Koženiauskienės pastaba apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbėjimo stilių, kurį mokslininkė įvardijo kaip „impresinę retoriką“, kuri „veikia klausytojų valią, mintis, nuostatas, įsitikinimus bei elgesį: šia funkcija siekiama nugalėti auditoriją… kario retorika“ yra teisinga. Galima Prezidentei tik pavydėti tokio retorikos meno. Visi įtakingiausi ir žymiausi pasaulio valdovai turėjo tokį talentą. Įskaitant ir  prieškario Nepriklausomos Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Jo kalbų negirdėjau, bet tai, kas liko užrašyta, šitai patvirtina. Jis niekam nepataikavo ir nebijojo aštresnio žodžio pasakyti tiems, kas griovė Lietuvos valstybę ir naikino Tautos dvasią, jos protą ir sąžinę”, – rašo O. Voverienė (p. 50–51). L. Bielinis objektyviai pripažįsta, kad mūsų visuomenė laukė energingo veikimo ir prezidentė jį deklaravo, kaip vieną iš savo veiklos bruožų. Ir ne tik deklaravo, bet ir veikė, o Tauta tą įvertino: ,,2008 metais gruodį  ją palankiai vertino 76 procentai viešosios nuomonės apklausos dalyvių, 2009 metų lapkritį – 89 procentai; rinkimuose už ją balsavo 68,21 proc. nuo bendro rinkėjų skaičiaus“, – rašo O. Voverienė. To nepaneigia ir L. Bielinis. Dabar Prezidentės reitingai irgi aukščiausi iš visų politikų. L. Bieliniui atrodo, kad Prezidentė suformavo kategoriško ir nepagarbaus požiūrio į politines partijas bei politikus kultūrą.  „Tai – jau ne mokslininko, o tendencingo propagandininko teiginys“, – rašo O. Voverienė (p. 51).  Visa Tauta matė ir žino, kad Seimas nuo pat pirmos jo išrinkimo dienos, visus tuos 23 metus gyveno rietenose ir šlykščiausiuose kaltinimuose vieni kitiems. Nereikia ir istoriko žvilgsnio: ,,Rodos, žmonės turėtų suprasti, jeigu sėdi valdžios olimpe, esi matomas kaip akvariume, todėl nederėtų vienas į kitą mėtyti akmenų. 2009 metais išrinkta Prezidentė Seime jau rado tą įsisenėjusią palaido liežuvio, vienas kito žeminimo ir neapykantos kitaip mąstančiam ligą”, – teigia O. Voverienė. Knygoje L.Bielinis polemizuoja su vieno iš praeito šimtmečio pasaulio žymių politologų Raimono Arono (Raymond Claude Ferdinand Aron, 1905–1983) mintimi: ,,Manoma, kad kai kuriuose Vakarų tipo režimuose respublikos prezidentas arba monarchas yra virš partijų kovos ir neturi su ja nieko bendro. Tai bandymas padaryti vieną lyderį valdomųjų vienybės, sutarimo su režimu ir tėvyne simboliu“. O. Voverienė su ja sutinka: ,,Prezidentas Antanas Smetona, prieškario Lietuvoje, įsisiūbavus ir visiškai suįžūlėjus komunistuojantiems valdžios atstovams, irgi pritarė  tai nuomonėi” (p. 51). Ji  įtvirtinta jo užrašytose kalbose. L. Bielinio nuomone, realus politinis veikimas prasideda ir vyksta politinės komunikacijos tarp visų galimų politikos veikėjų ribose. Remdamasis tuo, jis kaltina Prezidentę D. Grybauskaitę, kad ji neranda  kontakto  su antivalstybinėmis partijomis ir ypač su V. Uspaskicho vadovaujamos  ir teisiamos už kriminalinius nusikaltimus partijos vadovybe. Remdamasis šia gėdinga Lietuvos Respublikai politine situacija, knygos autorius,  mokslininkas, iš aukštos politologijos tribūnos pranašauja, kad pasibaigus prezidentavimo laikui, Prezidentė D. Grybauskaitė liks už užtrauktų užuolaidų, be draugų ir be reitingų. „Ak, kokios liūdnos mokslininko prognozės. Gal jau reikia tautai pradėti džiovinti duoną ir pirkti kailinius būsimai tremčiai į Sibirą?  Viktorui Uspaskichui padedant, o mums visiems, ypač žurnalistams,  jau praradusiems baimės jausmą ir patikėjusiems demokratine valstybe ir žodžio laisve, pasirūpinti baltų paklodžių ir pradėti šliaužti į kapines?“, – ironizuoja O. Voverienė (p. 52). Nepasimokius iš  savo tautos istorijos, ji pasikartoja, perspėja ji. Tik pasikartoja dar skaudesnėmis formomis. Turint galvoje Vladimiro Putino kuriamą Rytų-euroazijinį globalizmą. Ir vis dėl to, L. Bielinis pripažįsta, kad  Lietuvos žmonės gerbia savo Prezidentę, ja pasitiki ir ja tiki. Apie tai liudija jau keletas metų aukščiausi jos reitingai sociologų apklausose ir rinkimuose jai patikėtas Lietuvos Prezidento postas. ,,Man atrodo, kad tą paaiškinti galima ir objektyvia Lietuvos politine situacija, – rašo O. Voverienė. – Per kelis sovietinės okupacijos dešimtmečius visuomenė buvo atpratusi mąstyti ir priimti savarankiškus sprendimus – viską nuspręsdavo komunistų partijos suvažiavimai ir jais grindžiami  sąjunginės ir vietinės valdžios nutarimai. Sovietų sąjungos gyventojai  buvo paversti tik didelio mechanizmo mažais sraigteliais, už kuriuos viskas buvo nuspręsta; niekas neturėjo jokio pasirinkimo – tik vykdyti, kas jiems buvo pavesta, lojalumo ir paklusnumo valdžiai rėmuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1992 metais įvykus perversmui Seime, beveik visų kadencijų parlamentinė dauguma šimtais įstatymų ėmėsi reglamentuoti daugelį žmogaus asmeninio gyvenimo sričių, į kurias net komunistai niekada nedrįso kištis“, – rašo O. Voverienė (p. 52–53). Todėl žmonės ir laukia ateinančio į valdžią protingo, jų reikalais besirūpinančio žmogaus, kad turėtų kam pasiguosti, o gal ir pasiskųsti, kai būna nuskriausti. Prezidentės D. Grybauskaitės kalbėjimas atitinka jų lūkesčius. Todėl žmonės ją gerbia ir myli, nors ir žino, kad Seimas Lietuvos Prezidento galias apribojo iki absurdo.

O. Voverienė pabrėžia, kad polemiką su K. Bieliniu būtų galima tęsti iki jo antros knygos „Prezidentė. Antra knyga“ (K., 2013) lygmens. Jos esmė  ir K. Bielinio imperatyvai – nekinta, nors šiek tiek ir švelnėja šioje antroje knygoje. Apibendrindama, kas pasakyta O. Voverienė, daro tokias išvadas:

  1. „Šios prof. Lauro Bielinio knygos „Prezidentė“ yra svarbios ir reikalingos mūsų jaunos nepriklausomos valstybės politikai, politologijai ir visuomenės politiniam švietimui“.
  2. „Leidiniuose atsiribojama nuo pasaulio geopolitikos ir Lietuvos bendrosios politikos konteksto bei Prezidentės veiklos užsienio ir vidaus gyvenimo srityse, tos veiklos rezultatų ir kelio į juos. Analizuojama tik Prezidentės komunikacinė veikla – metiniai pranešimai, viešos kalbos, kalbėjimo stilius, bendravimas su politikais ir visuomene, atgarsiai žiniasklaidoje“.
  3. „Kritikuojamas šalies vadovės  komunikacijos stilius, kuriame dominuoja tik politikos vertikalė <…>“.
  4. „D. Grybauskaitės siekis užimti, įsisavinti suteiktą politinį postą, vartojant valdininkišką retoriką, iškreipia ir ardo politinės galios konstrukciją, nes prezidentei, kaip politikos subjektui, imame suteikti vykdomosios, biurokratinės galios savybių“.(,,Šiukštu! Tik nesikiškite, Prezidente, į A.Butkevičiaus koalicinės Vyriausybės valdymo reikalus!” – šaiposi O. Voverienė (p. 53–54).

     Tik 2012 metų Prezidentės metiniame pranešime L. Bielinis įžiūri  Prezidentės D. Grybauskaitės komunikacijos  ir jos kalbėjimo su politikos subjektais stiliaus kaitą, pereinant iš administracinio į politinį. Remiantis ta įžvalga, antroji prof. L. Bielinio knyga baigiama mažorine gaida, teigiant, kad politika kalboje įgyja kontūrą, kai ima reikštis istorinis konkrečios galios režimas, t.y., kai galia suranda ir nužymi savo santykį su kitomis galiomis ir yra adekvati situacijai, kurioje veikia. Politinis kalbėjimas – tai politinių įtampų ir politikos subjekto interesų krypčių formavimas. D. Grybauskaitės santykinis 2012 metų metinio pranešimo ramumas, bandymas sušvelninti kritiką kitų atžvilgiu daliai visuomenės ir daliai politikų gali reikšti, kad ji pritampa, suauga, taikosi su esama politine „sistema“. Ir daroma išvada, kad tai yra ženklas, kad politika Prezidentės refleksijoje ima rasti suverenumo kontūrus. „Tikėsimės, kad trečioji prof. Lauro Bielinio knyga apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę bus jau kitokia“, – baigia šį įdomų savo knygos skyrių O. Voverienė (p. 55).

Sekančiuose O. Voverienės knygos skyriuose susikerta ir kryžiuojasi trys informacijos kryptys: a) pačios prezidentės D. Grybauskaitės mintys, citatos iš jos kalbų viešojoje erdvėje ir metiniuose pranešimuose; b) politikų ir politologų bei žurnalistų Prezidentės veiklos vertinimai; c) pačios knygos autorės įžvalgos iš eilinio Lietuvos piliečio pozicijų. Akcentuojama, kad D. Grybauskaitė daug kur seka Margareta Tečer (Hilda Margaret Thatcher, 1925–2013) (knygoje gana plačiai aprašoma jos veikla), ypač jos teze, kurią ji, kandidatuodama jau nebe pirmą kartą į Didžiosios Britanijos Parlamentą, savo rinkiminėse kalbose ne kartą akcentavo, kad ekonomika yra tik metodas, o jos, britų premjerės, tikslas yra pakeisti britų dvasią. O tai yra aukščiausia stipraus žmogaus ir pasitikinčio savo jėgomis politiko planuojamo veiksmo viršukalnė. D. Grybauskaitė dar savo rinkiminės kampanijos į pirmają kadenciją pradžioje, visiškai pasitikėdama eiliniais Lietuvos žmonėmis, dorais piliečiais, iškėlė sau žymiai kuklesnį uždavinį – pakeisti dvasią visų pirma Lietuvos politikų, įklimpusių į giliausią ekonomizmą ir materializmą, ekonomiką pavertusių Dievu, bankus – bažnyčia, o viso gyvenimo pažangos varikliu laikančių tik pinigus ir visų pirma jų kaupimą sau, savo partijai, savo šeimai. Jie pamiršo Lietuvos žmogų, nuolat apgaudinėjamą rinkiminių kampanijų metu, visokiausiais būdais skriaudžiamą, įkalintą begaliniame skurde. Dar būdama europarlamentare, ir rinkiminės kampanijos metu, ir jau išrinkta, Prezidentė pirmosios savo kadencijos metu su politikais kalbėjo griežtai, reikalaudama jų atsakomybės ir sąžiningumo.Visai kitoks jos kalbėjimo stilius buvo susitinkant su paprastais žmonėmis. Savo viešosiose kalbose, susitikimuose su beveik visų socialinių grupių žmonėmis jinai atsargiai, lyg ir tarp kito, skatino žmones kaip ir anoje nepriklausomoje prieškario Lietuvoje jaustis savo krašto šeimininkais, ne vien tik laukiančiais iš valdžios, kad pastaroji jais pasirūpintų, bet ir jaučiančiais pareigą būti tikrais savo valstybės piliečiais, atsakingais už savo valstybės dabartį ir ateitį, savo tautos likimą ir išlikimą. Dar kitaip ji kalbėjo su Lietuvos ateitimi – jaunimum, daugelį kartų besimokantį jaunimą kviesdamasi įvairiausioms šventėms į Prezidentūrą. Šiuose susitikimuose jinai ragino domėtis savo nepaprastos ir garbingos Tautos istorija, saugoti ir puoselėti savo kalbą, savo Tautos papročius ir tradicijas, didžiuotis savo Tėvyne, kultūra, mokytis iš patriotiškiausių ir žymiausių savo tautos žmonių meilės savo tautai, savo profesijai, kantrybės ir pasiaukojančio darbo, siekti savo pasirinktos profesijos meistriškumo viršūnių.

Savo metiniuose pranešimuose parlamente Prezidentė nuolat primindavo Seimo nariams ir Vyriausybei jų pareigą rūpintis materialiosios savo valstybės piliečių gerovės kėlimu, žadinti jų asmens savigarbą, visais įmanomais būdais ginti Tautos ir jos valstybės garbę bei orumą ir pati savo elgesiu geopolitiniame kontekste rodė, kaip tai turi būti daroma. Kitas jos užsibrėžtas idealistinis tikslas, jos ne vieną kartą deklaruotas yra siekti Lietuvos piliečių vienybės. Ji ne kartą savo kalbose akcentavo, kad mes atkursime Lietuvą tokią, kokią ją matėme savo svajonėse ir vizijose, jeigu visi Lietuvos piliečiai bus vieningi. Lietuvoje tai yra titaniškas tikslas, prilygstantis senosios Graikijos mitams. 50 metų okupacijos trims per šiuos metus užaugusios lietuvių kartoms padarė daug žalos: kiekvienoje kartoje žmonių protas buvo vis labiau pavergiamas okupanto tikslams ir jo mentalitetui, jo kultūrai, jo vertybių sistemai. Labai daug dešimtmečių reikės ir dar nemažai lietuvių kartų turės pasikeisti, kol tas nuodingas okupacijos įšalas ištirps. Prezidentė, supranta, kad žmogaus mąstymo, jo dvasios greitai pakeisi neįmanoma: batalijų atomazgos neforsuoja, suvokia, kad žmogui yra labai sunku vaduotis iš to, kas buvo įprasta, susiformuota, įsitikinta, priimta kaip savastis. Šiame kontekste O. Voverienė primena, kad ir prezidentai A. M. Brazauskas bei V. Adamkus savo viešosiose kalbose irgi ne kartą deklaravo siekį suvienyti Tautą. Tačiau jie kūrė dabartinę Lietuvą, remdamiesi skirtingomis ideologinėmis nuostatomis. A. M. Brazauskas kūrė ir stiprino vadinamąją socialistinę nepriklausomą Lietuvą, valdomą tos pačios komunistų partijos, tik kitaip pasivadinusios, centro komiteto bei jos satelitų. Ir reikia pasakyti, kad ją sukūrė, suskaldęs Lietuvą ir iškasęs gilių giliausią griovį tarp istorinės-etninės Lietuvos ir persidažiusių komunistų tebekuriamos socialistinės Lietuvos, pripylęs į jį nuodingos komunistinės dvasios, kuri garuodama iki šiol tebenuodija žmonių sąmonę bei dvasią. Prezidentas V. Adamkus pirmojoje savo prezidentavimo kadencijoje mėgino švelninti situaciją, belstis į širdis valdančiųjų, sutaikyti tautą, propaguodamas demokratijos, kur visi lygūs ir laimingi, šūkius bei viltį, ragino piliečius būti dorais ir teisingais, savo viešose kalbose nuolat primindavo tautines vertybes, skatindavo piliečius jas puoselėti, bandė „tiesti tiltą“ tarp tų dviejų Lietuvų. Bet buvo tik jo žodis, kurį ne visi išgirsdavo, ar norėdavo išgirsti. Prezidento veiksmams nepakako ryžto, o gal būt ir jėgų. Antrojoje kadencijoje klampynės balsas, sklindantis iš aukščiau minėto griovio, nustelbė prezidento V. Adamkaus gražius ir teisingus žodžius. Jų jau nebesigirdėjo. Prezidentė D. Grybauskaitė jau nuo savo pirmosios rinkiminės kampanijos labai atsargiai ir išmintingai siekė atrasti idėją, galinčią tą nuodingą griovį, pilną neapykantos klampynės, nusausinti. Per pirmosios kadencijos ketverius metus ji žingsnis po žingsnio per tą nuodingą griovį statė vienas kitą keičiančius tiltelius, kuriais kvietė eiti ir Lietuvos žmones, ragino juos žvelgti į kasmet vis labiau šviesėjantį dangų, horizonte šviečiant ryškiausiai žvaigždei – Tautos idėjai, svarbiausiai ir moderniausiai šių dienų idėjai, kuri kuo toliau vis labiau užvaldo Europos žmonių protus ir veda į teisingą broliškų Europos sąjungos valstybių ateitį ir šeimą. Penktaisiais, paskutiniaisis jos pirmosios kadencijos metais, Prezidentė jau ryžosi imtis veiksmo, siekdama sutaikyti tautą, žengė pirmąjį žingsnį, pareikalaudama, kad, keičiantis įvairių spalvų partinėms valdžioms po eilinių Seimo rinkimų, būtų imamasi darbų tęstinumo Lietuvos Valstybės, Tautos ir jos žmonių labui, o ne išlaidaujama vien tik savo partiečių ambicijų tenkinimui, sugriaunant viską, kas jų pirmtakų jau buvo padaryta. Šitie dvasiniai imperatyvai Prezidentės D. Grybauskaitės veikloje yra patys svarbiausi. Kaip tik jie ir kuria pamatus tai Lietuvai, apie kurią visada svajojome ir matėme savo vizijose. Dar pirmą kartą kandidatuodama į Prezidento postą, D. Grybauskaitė žadėjo, kad svarbiausi jos uždaviniai bus išguiti politinį, ekonominį ir moralinį šalies gyvenimą gaubiančius šešėlius, grąžinti žmonių pasitikėjimą savo valstybe, kurti tikrą piliečių valstybę, kuri bus teisinga kiekvienam piliečiui ir kurioje bus puoselėjamos demokratijos, laisvo žodžio, sąžinės laisvės, žmogaus orumo, tautinės ir kultūros vertybės. Jos žodžiais tapo veiksmais, kurie gerai matomi visoje Lietuvoje, ir ne vien tik deklaruojami jos metiniuose pranešimuose, bet ir jau realizijuomi gyvenime. Lėtai, bet jau ryškėja, didžiulėmis Prezidentės pastangomis bei jos pasirinktos jaunos komandos sumanumo ir darbštumo dėka puoselėjama Tautos vienybė, kasmet vis daugiau žmonių vaduojasi iš pavergtojo proto vergijos. Lietuvos piliečiai vis geriau suvokia, kas yra jų tikrieji skriaudėjai. Vienas iš Prezidentės didžiausių rūpesčių pirmojoje jos prezidentavimo kadencijoje buvo teisingumo atkūrimas ir puoselėjimas visose Lietuvos  politinio, teisinio, socialinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo srityse. Puikiai orientuodamasi geopolitikoje ir aktyviai bendraudama su žymiausiais dabartiniais pasaulio politikais, Prezidentė įsitikino, kad pasaulio politikoje apie valstybės valdymo kokybę yra sprendžiama iš valstybės teisėtvarkos kokybės, nors atvirai tai ir nedeklaruojama. Per penkerius pirmosios kadencijos metus yra labai daug padaryta, tobulinant teisėkūrą ir šalinant okupacinio režimo paveldą iš teisėsaugos sistemos. Bet, kaip pati Prezidentė prisipažįsta, tai yra labai sunkus jos veiklos baras, susijęs su inertišku teisėsaugos sistemos narių mąstymu, kurio neįmanoma pakeisti „iš viršaus“, jeigu pats žmogus to nesuvokia ir, svarbiausia, nenori keistis. O. Voverienė reiškia įsitikinimą, kad iki antrosios kadencijos pabaigos Prezidentei pavyks sukurti Lietuvoje deramą teisėsaugos sistemą, kuri suteiks galimybę mūsų valstybės piliečiams didžiuotis savo valstybe, ir pasaulis Lietuvą pripažins kaip teisingą, teisinę, demokratišką ir kūrybingą valstybę su jos unikalia tautine kultūra.

Kaip dar vienas Prezidentės tvirtumo išbandymas, 2013 m. Ukrainoje prasidėjo Euromaidanas, išsivaduojamoji ukrainiečių kova iš vėl imperine tampančios Rusijos, Rusijos ir Ukrainos karas, pradėjo reikštis Europos valstybių galios bejėgiškumas, bijant prarasti savo gerovę, ėme girdėtis ginklų žvangėjimas prie Lietuvos sienos, grasinant Lietuvai karu, Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą, Baltijos šalis ir visą Europą, jos penktosios kolonos Lietuvoje informacinis karas pačioje Lietuvoje bei nesibaigiantys šmeižtai ir bjauriausios insinuacijos prieš Prezidentę ir jos jauną komandą. Prezidentė D. Grybauskaitė tą iššūkį priėmė stebėtinai tvirtai, įtikino ją remti ne tik žymiausius pasaulio, bet ir Lietuvos politikus ir Vyriausybę. Jos pastangų dėka, remiant Seimui ir Vyriausybei, Lietuvoje pradėta kurti stipri ir gerai ginkluota kariuomenė, kurios profesionalumu neabejoja nei NATO vadovybė, nei Europos Sąjungos valstybės. Rusijai savo energetinius resursus naudojant kaip politinio spaudimo priemonę, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje pagaliau suprasta, kad vienintelė išeitis, siekiant to politinio spaudimo išvengti yra išlaisvinti savo energetikos sektorių nuo monopolinės priklausomybės. Prezidentė D. Grybauskaitė šiuo klausimu sutarė su abiejų „spalvų“ Vyriausybėmis (Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus). To rezultatas yra suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje „Independent“, išlaisvinęs Lietuvos ūkį nuo priklausomybės nuo Rusijos dujų tiekime. Kažin, ar tai būtų pavykę, jeigu ne toliaregiškas ir ryžtingas Prezidentės pastangomis realizuotas Lietuvos ekonominės politikos posūkis į Skandinavijos valstybes. Suskystintųjų dujų terminalas „Independent“ siekiant energetinės nepriklausomybės pranoko net ir planuotus lūkesčius. Pajudėjo reikalai ir išlaisvinant Lietuvos elektros ūkį.2015 m. pabaigoje Lietuvos–Lenkijos elektros tinklais pradėjo tekėti elektra. O tai yra dar vienas laiptelis į visišką Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

Į krašto saugumą įeina ir kibernetinis bei informacinis saugumas. Šioje srityje Baltijos šalys yra labiausiai pažeidžiamos, nes dabartinei V. Putino Rusijai pavyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sukurti galingas informacines penktąsias kolonas. Piktnaudžiaujant demokratijos, laisvo žodžio vertybe, informacinio karo Lietuvoje „frontininkai“ labai tiksliai ir vieningai vykdo Rusijos informacinio karo jau keliose valstybėse patikrintą scenarijų, pagal kurį pirmiausia reikia pulti vadus. Panašiai, kaip labai plačiai ir galingomis atakomis buvo įnirtingai puolamas pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės architektas ir pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, taip pat šiuo metu įnirtingai puolama Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė.

Prezidentė D. Grybauskaitė vienintelė iš visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos prezidentų atkreipė dėmesį į visais įmanomais būdais valdžios skriaudžiamą Lietuvos žmogų, labai nuskurdintą grobikiškų mokesčių, ir kaip carinės Rusijos laikais skandinamą tamsoje. Juk prieita prie to, kad net Lietuvos inteligentas nepajėgia nusipirkti reikalingų knygų, bilietų į teatrusą, koncertus, nebeišgali oriai paatostogauti. Nors visi tie socialiniai klausimai buvo akcentuojami, reikalaujant juos spręsti, visuose Prezidentės metiniuose pranešimuose, tačiau pažangos socialinėje mūsų šalies politikoje yra maža, jei lyginsime su kitomis ES valstybėmis. Pagal kai kuriose ES valstybėse nustatytą minimalų užmokestį už darbą Lietuva vis dar velkasi ES valstybių sąrašo pabaigoje. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2015 metų rugsėjo 25 dieną jubiliejinėje 70-oje Jungtinių Tautų (toliau – JT) Generalinės Asamblėjos sesijoje atkreipė pasaulio lyderių dėmesį į JT veikloje vetuojamą teisingumą ir akcentavo būtinybę keisti JT Saugumo Tarybos darbą, nutraukiant veto taikymą genocido, žiaurių nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atvejais. Ši Prezidentės iniciatyva JT sulaukė daugelio pasaulio šalių vadovų, smerkiančių Rusiją dėl jos agresijos Ukrainoje, pritarimo.

Vienas knygos skyrius pašvęstas antriesiems rinkimams, kai D. Grybauskaitė kandidatavo antrai kadencijai ir nugalėjo.

Knyga jau pristatyta skaitytojams Kaune, Vilniuje, Anykščiuose, rugsėjo 2 d. ji bus pristatyta Palangos viešojoje bibliotekoje. Pristatymuose gausu skaitytojų, knyga aktyviai perkama, leidykla „Trys žvaigždutės“ leidžia papildomus jos tiražus.

Pabaigai norisi palyginti abi Prezidentes.

Ona Brazauskaitė-Voverienė (gim. 1938 m.) 1956 m. eksternu baigė Tytuvėnų vidurinę mokyklą, po to Vilniaus 31-ojoje technikos mokykloje įgijo paštotelegrafo operatorės specialybę (čia buvo nemokamas bendrabutis ir visas išlaikymas). Dienomis dirbdama pašte, vakarais ėmė studijuoti ir 1968 m. Vilniaus universitete (toliau – VU) įgijo anglų kalbos mokytojos specialybę. Tada ėmė dirbti vertėja Sąjunginio elektros suvirinimo įrenginių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filiale, vėliau – moksline referente Lietuvos buitinės chemijos Projektavimo-konstravimo biure, dėstytoja valandininke VU Pramonės ekonomikos, Finansų ir kredito, Darbo ekonomikos, Matematikos ir Gamtos fakultetuoe. 19711974 m. studijavo Sąjunginio mokslinės techninės informacijos instituto aspirantūroje. 1979 m. Leningrado kultūros institute apgynė pedagogikos mokslų kandidato (dab. – daktaro) disertaciją „Bibliografinių nuorodų statistinės analizės metodo taikymas vertinant mokslo darbų informacinio aprūpinimo efektyvumą“. 1980 m. O. Voverienė pradėjo dirbti VU Istorijos fakulteto Mokslinės informacijos katedroje vyresniąja dėstytoja. Nuo 1985 m. – docentė, vėliau, apgynusi habilitacinį darbą, nuo 1995 iki 2000 m. dirbo Komunikacijos fakulteto Informacijos sistemų katedros profesore. Taigi be didelės paramos iš neturtingų tėvų, savarankiškai eita į mokslus ir nueita labai toli… O. Voverienė – daugelio mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių autorė, išleido 24 atskirus leidinius, tarp jų svarbiausi: „Informatikos teorija ir metodologija“ (1987), „Mokslotyrinės minties raida Lietuvoje 1969–1989 metais“ (su kt., 1990), „Informatikos metdologija“ (1991), „Informatikos teorija – profesinio bibliotekininkų ir bibliografų rengimo metodologinis pamatas“ (1992), „Informatikos teorinės minties raida Lietuvoje 1957–1990 metais“ (1996), „Bibliometrija“ (1999), „Lietuvos mokslinės mokyklos (1945–1990)“ (su kt., 2002), „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys: partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ (2005), „Lietuvos Laisvės kovos karžygis Vaclovas Voveris-Žaibas“ (2007), „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (2009), „Antikomunizmas“ (2010), „Mokslotyra“ (2013). M. Mažvydo bibliotekos elektroniniame kataloge, surinkus jos pavardę ir vardą, pateikiamos 75 knygos, – be minėtų 24 dar yra 51, kuriose ji arba paskelbė atskirus straipsnius, atsiminimus, ar jas redagavo, sudarė, recenzavo ir pan. Nacionalinės bibliografijos duomenų banke – net 999 įrašai (be minėtų 75 knygų, jos vienos ar su bendraautoriais paskelbti straipsniai, paskelbti nuo 2000-jų metų, beveik visi – jau išėjus į pensiją).

Būsimoji Prezidentė Dalia Grybauskaitė gimė 1956 m., tada, kai O. Voverienė baigė vidurinę mokyklą. D. Grybauskaitė 1974 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, 1983 m. – Leningrado A. Ždanovo universitete politinės ekonomijos studijas. Studijuodama Leningrade kartu dirbo kailių fabrike darbininke – reikėjo užsidirbti pragyvenimui, nes sovietinės stipendijos buvo tik simbolinės. Yra žinoma, kad tėvai teišgalėdavo į Leningradą jai atsiųsti burokėlių ir bulvių (beje, tuometiniame Leningrade tai buvo irgi nemaža vertybė). 1983 m. ji Maskvos visuomenės mokslų akademijoje įgijo ekonomikos mokslų kandidato (dab. daktaro) laipsnį. 1991 m. Džordžtauno (Vašingtonas) universiteto Tarptautinių ekonominių santykių institute baigė specialią programą vadovams. 2013 m. tame pačiame universitete jai suteiktas garbės daktaro vardas (Doctor of Humane Letters, Honoris Causa). Nacionalinės bibliografijos duomenų banke – yra jos 552 darbai, elektroniniame kataloge – 29.

Taigi abi Prezidentės – išeivės iš plačiųjų, neturtingų okupantų nuskurdintų lietuvių tautos sluoksnių. Savo energijos, pastangų dėka, tik su nedidele nedaug galėjusių padėti tėvų pagalba jos abi pakilo į tikrąjį Tautos elitą. Tad pirmoji iš jų yra pilnai pasirengusi ir turi teisę rašyti apie aukščiausią šalies pareigūnę, antroji – turi solidų įdirbį, kad apie ją būtų teigiamai, pozityviai rašoma.

Periodika ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra