Pagrindinis puslapis Religija Kauno arkivyskupija Algirdas Ažubalis. E. Biliūtės-Aleknavičienės monografijos studija ,,Angelų šventovė”

Algirdas Ažubalis. E. Biliūtės-Aleknavičienės monografijos studija ,,Angelų šventovė”

Algirdas Ažubalis. E. Biliūtės-Aleknavičienės monografijos studija ,,Angelų šventovė”

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis, www.voruta.lt

                      Alytiškė pedagogė ir rašytoja, 11 knygų autorė ir 2-jų bendraautorė Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė neseniai išleido savo keturioliktąja knygą – monografijos studiją ,,Angelų šventovė” (Punskas, 2020).

Knyga skirta Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios istorijai nušviesti. O jos istorija yra nors ir nelabai ilga, bet didinga. Pirmiausia, su ja susijęs J. E. kardinolas S. Tamkevičius SJ – čia jis 1962 m. vikaraudamas ir pradėjo savo šlovingą dvasininko kelią, kuris jį atvedė į dabartines aukštumas. Ši šventovė gali didžiuotis, kad joje savo kelią pradėjo dar trys vyskupai. Telšių vyskupui  (1926–1943 m.)  Justinui Staugaičiui (1866–1943) ši parapija 1890 metais taip pat buvo pirmoji. Kitas Telšių vyskupas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos akademikas, gamtos mokslų daktaras Jonas Boruta SJ sovietmečiu 1986–1988 m. šioje parapijoje darbavosi nelegaliai. 1992 m.   kunigo kelią čia pradėjo ir dabartinis Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras teologijos dr. Arūnas Poniškaitis. Tikra ,,vyskupų kadrų kalvė”, kaip būdavo mėgstama sakyti sovietmečiu… Tik tie ,,kadrai” sovietams buvo ,,nenuryjami”… Jie gerokai prisidėjo prie jų užspringimo ir nusigalavimo… Šių iškilių Lietuvos katalikų bažnyčios atstovų veikla plačiai aprašyta aptariamos knygos septynioliktame  skyriuje ,,Dvasininkai, kuriems likimas buvo maloningas”. O skyrių knygoje – aštuoniolika. Tad mums dar liko aptarti septyniolika.

                      Pirmajame skyriuje ,,Vilkaviškio vyskupijos istorijos puslapiai” aptariama Seinų vyskupijos istorija. 102 metus (1818–1920) Užnemunės Lietuva priklausė šiai vyskupijai, tik nuo 1897 m. ją ėmė valdyti lietuviai: 1897–1902 m. vysk. Antanas Baranauskas (1835–1902), 1902– 1910 m. prel. Juozapas Antanavičius (1853–1916), 1910–1920 m. – kitas anykštėnas vysk. Antanas Karosas (1856–1947, autorė rašo, kad gimimo data nėra aiškiai nustatyta, bet jau knygą spausdinant tai padarė anykštėnai kraštotyrininkai), pastarąjį išvarė į Lietuvą Seinus užgrobę pilsudskininkai. 1826 m. įsteigtoji Seinų kunigų seminarija, 1906–1915 m. leistas savaitraštis ,,Šaltinis” daug nusipelnė Lietuvai ir Bažnyčiai. 1920 m. vysk. A. Karosas įsikūrė Marijampolėje ir iš čia valdė lietuviškąją Seinų vyskupijos dalį, kuri nuo 1926 m. tapo Vilkaviškio vyskupija, kurią vyskupas valdė iki savo mirties. Skyriuje aptarta vyskupijos istorija ir niūriuoju sovietmečiu, ir atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje.

                      Antrajame skyriuje ,,Žvilgsnis į Šv. Angelų Sargų bažnyčios ir parapijos istoriją nuo įkūrimo iki 1918 m.” ši istorija pridedama nagrinėti nuo 1797 m., aptariama kai kurių klebonų veikla, stiprinant parapiją, o taip pat kai kurių vikarų darbai: Vincento Dargio, Justino Staugaičio, Juozo Mikolaičio, Juozo Didžpinigaičio (visi jie pasižymėjo savo lietuvybe).

                      Trečiajame skyriuje ,,Bažnyčia ir parapija Lietuvos Respublikos metais (1918–1940)” nurodoma, kad tai buvo gražiausias ne tik aptariamos parapijos, bet ir visos Lietuvos Bažnyčios laikotarpis. Išaugo, tapo rimtu centru Alytus. Tai atsitiko ne iš karto. Pirmiausia nuo bolševikų rankos žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius (1894–1919). Išvijus bolševikus, jis šios parapijos pastangomis buvo jos kapuose iškilmingai palaidotas. Parapijos kunigai aktyviai dalyvavo miesto gyvenime. Vienas iš kunigų būdavo Alytuje stovėjusių kariuomenės dalinių kapelionu. Aktyviai parapijos  kunigai dalyvavo ir visuomeninių organizacijų veikloje. Būtina pabrėžti, kad visą Nepriklausomybės laikotarpį parapijai vadovavo klebonas kun. Pranas Baltrušaitis.

Gerų ugdymo rezultatų buvo pasiekta prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje. Taip buvo todėl, kad, anot iškiliojo profesoriaus Stasio Šalkauskio (1886–1941), buvo gerai suprantama, jog pagrindiniai visuomenės ugdymo veiksniai ir veikėjai yra šeima, mokykla, kariuomenė, Bažnyčia. Tačiau, jei apie pirmųjų trijų indėlį ir pasiekimus 1918–1940 m. atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje dabar yra daug parašyta, plačiai kalbama, tai Bažnyčios vaidmuo dažnai pamirštamas. Pažymint atkurtos Nepriklausomybės trisdešimtmetį bene pirmoji iš Lietuvos pedagogų, nagrinėjančių prieškario Lietuvos švietimo problemas, įtikinamai apie tai prabilo E. Biliūtė-Aleknavičienė, kuri labai įtikinamai pareiškė: ,,Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Alytaus gimnazijoje doriniu mokinių ugdymu rūpinosi daug savo darbui pasiaukojusių kunigų, tačiau buldozerinis ateizmas jų vardus ištrynė iš žmonių atminties. Kalbant apie iškilius gimnazijos mokytojus, išugdžiusius daug mokslininkų, menininkų, puikių žmonių, kažkodėl pamiršdami čia dirbę dvasininkai, kurių indėlis į gimnazijos klestėjimą, kol ji tapo miesto kultūros židiniu, yra svarus” (Rec. kn., p. 77).  Galima drąsiai su tuo sutikti ir pridėti, kad ir likusiose Lietuvos virš 70 lietuviškų, 14 žydiškų, 3 lenkiškose, 1 rusiškoje ir 1 vokiškoje gimnazijose, visose progimnazijose ir pradžios mokyklose, plačiau patyrinėję jų veiklą tuo laikotarpiu, rastume buvus panašią padėtį. Tad recenzuojamoji monografijos studija čia nurodo plačius darbo barus pedagoginės minties istorijos tyrėjams. Jiems geru pavyzdžiu gali būti ketvirtasis knygos skyrius ,,Alytaus pirmosios gimnazijos kapelionai ir tikybos mokytojai”. Autorė trumpai, dokumentuotai aptaria kiekvieno jų solidų pedagoginį įnašą.

Nenuostabu, kad tinkamai organizavus gimnazijos veiklą, dalis gimnazijos abiturientų, sekdami kapelionų, tikybos mokytojų pėdomis ir patys pasirinko kunigo kelią. Apie tai rašoma penktajame knygos skyriuje ,,Alytaus pirmosios gimnazijos auklėtiniai kunigai”, jų Nepriklausomybės, karo ir pirmaisiais pokario metais gimnazija parengė net 30. Knygoje pateikiamos visų jų biografijos. Visi jie įnešė didelį indėlį į Lietuvos ir jos Bažnyčios istoriją. Labiausiai pažymėtini kunigai: a) Zigmas Neciunskas-Elytė,  partizanų rėmėjas, Nedzingės bažnyčioje slapta sutuokęs būsimą partizanų generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą su Birute Mažeikaite; b) prelatas prof. dr. Ladas Tulaba. Tai nereiškia, kad kitų veikla buvo nereikšminga, daug jų rėmė partizanus, už tai kalėjo, buvo tremtyje, ten apaštalavo, nemaža aktyviai dalyvavo Lietuvos KB pogrindžio spaudoje.

Šeštasis knygos skyrius – ,,Okupacijų ir karo sūkuriuose”. Jame aprašoma, kaip kun. Juozas Adomaitis ne tik nevykdė švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos įsakymo nutraukti tikybos dėstymą mokyklose, mokė jos bažnyčioje ir iki karo, gavęs tuometinio komunistų partijos Alytaus apskr. I sekretoriaus T. Tamulevičiaus leidimą, tai vykdė viešai. Aprašoma klebonų veikla. Bažnyčia ir tais sunkiais laikais buvo prižiūrima, remontuojama, vyko restauravimo darbai, buvo gerai aptarnaujami tikintieji, kovojama už jų teises (viešai ir dalyvaujant pogrindžio spaudoje), priglaudžiami iš tremties grįžę kunigai.

Septintasis knygos skyrius – ,,Ugdymo įstaigos sovietmečiu ir jų ugdytiniai”. Jame aprašoma bendra Lietuvos KB padėtis tuo sunkiu laikotarpiu, bet ir tada, baigę sovietines mokyklas, iš Alytaus 4 jaunuoliai tapo kunigais.

Aštuntajame skyriuje ,,Šv. Angelų Sargų bažnyčios dvasininkai, nukentėję carinės ar sovietinėse okupacijos metais” pateikiamos 25 tokių dvasininkų biografijos.

Devintame skyriuje ,,Atgalios žiūrėjau, Lietuvos gailėjau…”(Iš liaudies dainos)” aprašomos 7 parapijos kunigų, pasitraukusių iš Lietuvos 1944 m. į Vakarus biografijos.

Dešimtas skyrius ,,Geležinei uždangai nugriuvus” skirtas Atgimimo trisdešimtmečiui parapijoje aprašyti.

Vienuoliktajame skyriuje “Bažnyčia šiandien” aptarti remonto ir restauravimo darbai bažnyčioje ir jos aplinkoje.

Dvyliktas skyrius ,,Bažnyčia ir muzika” skirtas prieškario, sovietinėse ir dabartinės Lietuvos bažnyčios vargonininkų veiklai aptarti. Dabar bažnyčioje veikia net 5 chorai!

Tryliktas skyrius ,,Ištikimieji Bažnyčios tarnai” skaitytojui pristato eilę zakristijonų, valytojų, sąžiningai atlikusių ar dabar atliekančių savo kuklias, bet reikalingus pareigas.

Keturioliktame skyriuje ,,Bažnyčia ir mokykla” aprašytas dabartinio Alytaus mokyklų ir Bažnyčios bendradarbiavimas. Pristatoma 11 kunigų, jau atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje baigusių Alytaus mokyklas ir pasirinkusių kunigo kelią.

Penkioliktame skyriuje “Parapija” aptariamas parapijos ribų kitimas, augant miestui ir gyventojų skaičiui. Parapijų dabar Alytuje – penkios. Aprašoma atgimusi jų veikla, niekieno netrukdoma, remiama valdžios, visuomenės ir padedanti joms.

Šešioliktas skyrelis – ,,Alytaus dekanatas” išvardija 5 Vilkaviškio vyskupijos dekanatus, apžvelgia Alytaus dekanato teritoriją, buvusius dekanus. Dabartinis Dekanas – garbės kanauninkas, Šv. Angelų Sargų bažnyčios klebonas Arūnas Užupis.

Septynioliktą skyrių aptarėme recenzijos pradžioje. Tad liko paskutinis, aštuonioliktas, skyrius, kurio pavadinimas yra iš tiesų simboliškas – ,,Kapinės”. Jos yra prie aptariamos bažnyčios. Čia guli ir A. Juozapavičius, ir eilė jo kovos draugų savanorių, ir naujųjų laikų savanoris, žuvęs prie Seimo Artūras Sakalauskas (1963–1991), nemaža knygoje minėtų kunigų, garsus Alytaus pedagogas ir filosofas Konstantinas Kazimieras  Raičinskis (1907–2007) su žmona  prancūzų k. mokytoja Matilda, nemaža kitų garbių pedagogų, M. K. Čiurlionio motina ir brolis Stasys. Kapinėse daug meniškų paminklų.

Knygos recenzentė – prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė. Recenzijoje, patalpintoje knygos pabaigoje,  apžvelgiamas praeities dvasininkų indėlis į lietuviško švietimo organizavimą šalies mastu, toliau pereinama prie teigiamo knygos vertinimo. Pagrindinė recenzentės išvada tokia: ,,Esu tvirtai įsitikinusi, kad šiandien tikybą dėstantiems  mokytojams monografija ,,Angelų šventovė” turėtų būti pagrindinė knyga ir įkvėpimo šaltinis, konkrečiais pavyzdžiais padedantys pagrįsti katalikiškojo religingumo pamatinį siekį – sąmoningą asmens santykį su Dievu” (Rec. kn., p. 267). Šios recenzijos autorius visiškai pritaria šiai kolegės minčiai.

Didinant knygos informatyvumą,  pateikti 6 priedai, 46 pozicijų literatūros ir šaltinių sąrašas, knygoje panaudotų nuotraukų autorių ar kitų institucijų – nuotraukų savininkų rodyklė, 6 psl. reziumė anglų k., asmenvardžių rodyklė.

Būtina pažymėti, kad man tenka recenzuoti jau antrą E. Biliūtės-Aleknavičienės knygą, išleistą Punske, “Aušros” leidykloje. Turiu pabrėžti, kad šio Lenkijos lietuviško valsčiaus leidykla – pavojingas stambių lietuviškų leidyklų konkurentas. Knygas ji leidžia solidžiai: gražus maketas, kieti viršeliai, puikus popieriaus, puiki korektūra. Kiek šlubčioja redagavimas – asmenvardžių rodyklėje pasigedau nuorodų į literatūros ir šaltinių sąraše bei reziumė pateiktas pavardes. O juk tai garbingiausios knygos vietos.

 

Naujienos iš interneto