Pagrindinis puslapis Kultūra Algirdas Ažubalis. Dviejų valstybių pulkininko, Lietuvos karo pedagogo ir kalbininko memuarai

Algirdas Ažubalis. Dviejų valstybių pulkininko, Lietuvos karo pedagogo ir kalbininko memuarai

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS, Vilnius, www.voruta.lt

Neseniai pasirodė  dim. plk. Eugenijaus Simono Kisino  knyga „Mes – Kisinai: Panevėžio Kisinų pėdsakais“ (Utena: UAB „Utenos Indra“, 2017, liet. ir rusų k., yra lietuviškas internetinis variantas).Tai buv. SSRS ir dabartinės Lietuvos  kariuomenės dimisijos pulkininko E. S. Kisino memuarai, plačios apimties (beveik 500 psl.), gausiai iliustruota knyga. Skaitant ją, nebesinori nuo jos atsitraukti, nes ji parašyta labai lengvai skaitoma, įtaigia, informatyvia ir gražia lietuvių kalba. Knyga yra ne vien asmeniniai memuarai, o ištisas genealoginio medžio, kurio kamienas – apie 1870 m. gimęs turtingas XX a. pradžios Panevėžio verslininkas  žydas Jokūbas Kisinas (miręs apie 1960 JAV), turėjęs 4 sūnus, aprašymas. Vyresnysis sūnus Abraomas Kisinas (1899–1945) 1927 m. baigė Lietuvos (dab.  Vytauto Didžiojo) universiteto (toliau – LU, VDU) Matematikos-gamtos fakulteto geobotanikos specialybę. Nuo 1918 m. A. Kisinas pradėjo dirbti mokytoju ir su pertraukomis mokytojavo visą savo gyvenimą. Ypač didelį dėmesį A. Kisinas skyrė hebrajų kalbai. Jis buvo aktyvus visuomeninių, politinių organizacijų narys, dirbo Lietuvos respublikos Žydų reikalų ministerijoje, priklausė Lietuvos socialistų sionistų partijos centro komitetui, dienraščio „Žodis“ (jidiš kalba) redakcinei kolegijai, redagavo Lietuvos hebrajų kalbos mokytojų sąjungos leidinį „Švietimo keliais“ ir pirmininkavo šiai organizacijai, buvo žydų gimnazijos Kaune direktoriaus pavaduotoju. Profesorius Konstantinas Regelis  (1890–1970) paragino gabų studentą pradėti Baltijos jūros pakrantės augalijos tyrimus. 1925–1926 m. pavasariais ir vasaromis A. Kisinas atliko pajūrio smėlynų augalijos tyrimus, kuriuos apibendrino 1927 m. apgintame diplominiame darbe „Kopų augmenija Palangos pakrantėje“, kuris buvo išspausdintas tuo laikotarpiu mokslo pasiekimus Lietuvoje populiarinusiame žurnale „Kosmos“. Lietuvos pajūrio augalų asociacijas ir asociacijų kompleksus A. Kisinas tyrinėjo ir vėliau, šia tema parengė ir 1934 m. apgynė disertacinį darbą. Deja, 1941 m. dr. A. Kisinas su žmona vaikų gydytoja Pesia Kisiniene ir dukrele Avivit pateko į Kauno getą. Yra žinoma, kad A. Kisinas buvo vienas iš Rozenbergo štabui specialiai atrinktų keturių žydų poliglotų, kurie A. Mapu gatvėje buvusiame pastate rūšiavo iš Kauno žydų atimtas knygas ir vertingąsias ruošė persiuntimui į Berlyną. Tikėtina, kad gete dr. A. Kisinas ir toliau aktyviai dalyvavo pogrindinėje sionistų veikloje. Kai 1944 m. Kauno getas buvo likviduotas, botanikas išvežtas į Dachau-Kauferingo stovyklą, kur mirė 1945 m., iki išvadavimo likus vos porai mėnesių. Jo žmona Pesia ir dukra Avivit išgyveno bei visą gyvenimą išliko dėkingos prof. Tado Petkevičiaus (1893–1964) šeimai ir Bronislavai bei Juozui Paukščiams. 1948 m. jos išvyko į Izraelį. Panevėžyje nuo 1990 m. yra A. Kisino gatvė.

                      Antrasis Jokūbo sūnus Simonas (1901–1965) 1928 baigė LU Medicinos fakulteto stomatologijos specialybės 3 kursus ir dėl lėšų stokos studijas metė (I pasaulinio karo metais priverstinai evakuota į Peterburgą Jokūbo šeima nuskurdo ir grįžusi į Lietuvą vaikų leisti į mokslus nebeišgalėjo). Dirbo pardavėju, 1932 m. vedė lietuvaitę, priimdamas katalikų tikėjimą. Tai pagal griežtus to metro žydų papročius baigėsi tuo, kad jis buvo išmestas iš žydų bendruomenės ir tėvų šeimos. 1934 m. Simonui gimė sūnus Eugenijus Simonas (recenzuojamos knygos autorius), o 1939 m. – dukra Rita, vėliau tapusi Eitmanavičiene, baigusi Kauno pedagoginę mokyklą, vėliau, neakivaizdiniu būdu – pedagoginį institutą, dirbusi vienoje iš Kauno vid. mokyklų direktoriaus pavaduotoja iki savo ankstyvos mirties 1998 m. Ji pagimdė ir išaugino dukrą Audronę Eitmanavičiūtę, garsią pianistę,  akomponuojančią  garsiems Kauno solistams, VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros docentę. Simonas neišvengė žydų lemties, nors ir buvo persikrikštijęs. Gelbėdami vaikus, karo pradžioje su žmona jie išsiskyrė. Jam teko patirti Kauno geto ir Dachau konclagerio baisumus. Išliko gyvas, nors sveikata buvo negrįžtamai palaužta. Grįžęs iš konclagerio, sukūrė naują šeimą su žydų tautybės buvusia to paties konclagerio kaline, jiems gimė sūnus Samuelis, kuris su motina po tėvo mirties išvyko į Izraelį.

                      Trečiasis Jokūbo sūnus Izidorius Kisinas (g. 1904 m. liepos 30 d. Panevėžyje, m. 1958 m. liepos 28 d. Palangoje, palaidotas Vilniuje) – garsus Lietuvos bibliotekininkas, bibliografas. 1924 m. baigęs Ukmergės gimnaziją dėstė lietuvių kalbą Jurbarko, Ukmergės ir Vilkaviškio žydų gimnazijose. 19351944 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto bibliotekų bibliografas. 1940 m. baigė istorijos  studijas Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1954 m. – Leningrado N. Krupskajos bibliotekinį institutą. 1944 m. išvežtas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams.  (Recenzuojamoje knygoje pateikta versija, kad taip reikėjo rašyti sovietmečiu, o I. Kisinas iš tiesų pats traukėsi į Vakarus, kaip ir daugelis kitų Lietuvos inteligentų, bet buvo atkirstas nuo jų Raudonosios Armijos, tad teko grįžti į Lietuvą). 19461951 m. jis buvo Lietuvos knygų rūmų direktoriaus pavaduotojas, 19491954 m. Vilniaus universiteto, 1949–1958 m. Kultūros švietimo technikumo dėstytojas. Nuo 1926 m. dirbo bibliografijos darbą. Sudarė lietuvių literatūros antologiją hebrajų kalba (1932 m.), Antano Smetonos (1874–1944) bibliografiją ir biobibliografiją (1935 m.), lietuvių kultūros veikėjų Eduardo Volterio (1856–1941), Mykolo (1882–1862) ir Vaclovo (1884–1956) Biržiškų, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) bibliografijas, Lietuvos ir užsienio lietuvių 1935 m. periodikos rodykles („Bibliografijos žiniose“ ir atskirai). 19361939 m. siuntė medžiagą Paryžiuje leidžiamam žurnalui „Bibliographie pédagogique internationale“, parengė Lietuvos žemės ūkio bibliografinį veikalą (apie 25 000 įrašų, rankraštis), lietuviškų knygų sisteminį katalogą (1938 m.). Išvertė ir papildė L. Tropovskio „Dešimtainę klasifikaciją“ (1947), „Bendrines spaudinių aprašo taisykles masinių bibliotekų katalogams ir bibliografinėms rodyklėms“ (1955). Turėjo 10 000 tomų asmeninę biblioteką ir 2000 ekslibrisų kolekciją, kurią jam mirus žmona Valerija Kisinienė perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai. Beje,  Izidorius su ja apsivedė 1935 m., priėmęs katalikų tikėjimą ir iš žydų bendruomenės bei tėvo šeimos sulaukė tokių pat sankcijų, kaip ir brolis Simonas. Anksčiau buvo vedęs savo tautos moterį, turėjo dukrą Radastą. Išsiskyrė dėl religinių nesutarimų. Dukra su motina išvyko į užsienį. Su antrąja žmona išaugino sūnų Silvijų, kuris tapo inžinieriumi, rankinio teisėju, turi 4 vaikus, 4 anūkus.

                      Ketvirtasis Jokūbo sūnus Jefimas Kisinas (1897–1976) po I pasaulinio karo su šeima negrįžo iš Peterburgo. Ten tapo farmacininku, jo sūnus buvo SSRS Ramiojo okeano karinio laivyno karo ligoninės viršininkas, laivyno I rango  kapitonas-medikas.

Aišku, Eugenijus Simonas Kisinas (g. 1934 m. gegužės 2 d. Kaune) – Lietuvos karinis veikėjas, karinės terminijos žodynininkas, pulkininkas rašo daugiausia apie save ir savo šeimą. Karo metais su sesute išslapstytas Vilkaviškio aps. pas mamos tėvus, po karo gyveno Kaune, anksti teko padėti mamai, net nebaigęs septintos klasės ėmė dirbti spaustuvėje, kartu mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. Dar prieš išeidamas  atlikti  karinės tarnybos apsivedė, susilaukė sūnaus. Gyveno su šeima lūšnoje. Nelabai norėdamas (gavo tokį pasiūlymą kariniame komisariate), vis tik įstojo ir 1955 m. baigė Leningrado artilerijos karo mokyklą. Energinga žmona, pirmą jo mokymosi  šaltą žiemą nebegalėdama kęsti šalčio, su vaiku ant rankų nuėjo pas Kauno m.  kažkurio rajono pirmininką reikalauti buto. Kai jis atsakė, kad butų nėra, ji išvyniojo vaiką  ir atsisėdusi jo kabinete prie radiatoriaus, pareiškė, kad čia šilta ir ji gyvensianti čia. Butas atsirado…  E. Kisinas 19551966 m. tarnavo TSRS Pabaltijo ir Tolimųjų Rytų karo apygardose. 1970 m. aukso medaliu baigė Leningrado karo akademiją. Jei būtų buvęs ne „pribaltas“ ir ne žydas, būtų galėjęs rinktis prestižinę tarnybą užsienyje buvusiose SSRS karinėse struktūrose (taigi dviguba kliūtis)… Deja, 19701977 m. buvo Priekarpatės apygardos artilerijos pulko štabo viršininkas, pulko vadas, 19771985 m. divizijos raketų ir artilerijos viršininkas. Išėjęs į atsargą 19851992 m. dėstė Kauno kūno kultūros institute ir Kauno politechnikos institute. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę,  jis 19921997 m. buvo Krašto apsaugos mokyklos, Lietuvos karo akademijos katedros viršininko pavaduotojas, 1998–2001 m. – valandinis dėstytojas. 1993 m. gavo Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnį. Parašė ir parengė spaudai 31 mokomąjį, pedagoginį ir mokslinį veikalą, svarbiausias – apie kario ugdymą  (vadovėlis kariniams instruktoriams ir vadams, 2001). Dalis minėtų veikalų yra 1995–2016 m. dalyvaujant šiuolaikinės lietuviškos karinės terminijos kūrime parašytos karybos ir jos terminijos knygos.  Yra „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ ir „Technikos enciklopedijos“ straipsnių apie karybą autorius. Turi sūnų ir dukrą (gyvena Ukrainoje), tris vaikaičius ir keturis provaikaičius. 2013 apdovanotas Krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams „Už nuopelnus“, o šiais metais E. S. Kisinui Valstybinė lietuvių kalbos komisija skyrė diplomą ir skulptūrėlę „Sraigė“ už lietuvių kalbos puoselėjimą. Dabar E. S. Kisinas su  žmona gyvena pas dukrą Charkove. Aprašydamas savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, aprašymą baigia taip: „Tokia dar nesibaigusi Eugenijaus Simono Kisino, dviejų valstybių pulkininko, pedagogo ir žodynininko <…> gyvenimo istorija.

Joje  buvo visko – gerų darbų ir klaidų, neišnaudotos meilės savo artimiesiems, linksmų ir graudžių dienų…

Nuolatos kartoju Ovidijaus Vyšniausko dainos „Gimę Lietuvoj“ žodžius:

„Aš gimiau Lietuvoj, Lietuvoj užaugau

Gyvenu Lietuvoj

Čia padėsiu galvą.

O, Viešpatie, palaimink mus <…>“.

Bet negaliu dainuoti šios dainos, nes taip susiklostė likimas, kad sulaukus 80-ties, teko palikti Lietuvą, kuriai atidaviau bent jau paskutiniuosius 30 metų, ir nežinau, kur padėsiu galvą.

Koks aš buvau, tegu sprendžia mano palikuonys. O jeigu dar prisimins geri žmonės, jiems didelis Ačiū  iš anksto!“ (Recenz. kn., intern. variantas, p. 139).

O geri žmonės turėtų prisiminti. Pats E. S. Kisinas juos prisimena geru žodžiu. Visų  jų neišvardinsiu, gal tik tuos, kuriuos bent iš matymo pažįstu: tuometinį Lietuvos kariuomenės vadą gen. mjr. Joną Andriškevičių (p. 109), tuometinį LKA prorektorių prof. dr. Valdą Rakutį, Mokymo ir doktrinų valdybos viršininką plk. Joną Žuką (dab. Lietuvos kariuomenės vadas, gen. ltn.). Apie juos abu rašoma recenzuojamos knygos 120 psl. 122 psl. geru žodžiu minimas ankstesnis LKA prorektorius plk. doc. dr. Pranas Jankauskas (1945–2013) ir tuometinis bei dabartinis LKA viršininkas brig. gen. Algis Vaičeliūnas. Labai šiltai atsiliepiama knygoje apie dabartinę LKA Redakcinio skyriaus vedėją Jolantą Budreikienę: ,,Ji kartu su manimi nuėjo ketvirčio amžiaus ilgio kelią redaguodama visas mano knygas, knygeles ir žodyną” (p. 122). Recenzijos autoriui malonu buvo 116 ir 123 recenzuojamos knygos puslapiuose rasti teigiamus atsiliepimus apie LKA Humanitarinių mokslų katedros išleistas kolektyvines monografijas ,,Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)“ (2007) ir „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918–1940 m.)“ (2010).

Taigi besidomintiems Lietuvos kariuomenės istorija, gyvenimu sovietmečiu, bus įdomu susipažinti ir su Lietuvos žydų ir žydų kilmės lietuvių bei jų palikuonių gyvenimu, jų ištikimybe Lietuvai, jų gerais darbais jai. Nors dalis  Kisinų palikuonių jau ir nebemoka lietuviškai, ir yra plačiai pasklidę po pasaulį, bet E. S. Kisinas užtikrina, kad jie prisimena savo protėvių gimtinę ir yra jos draugai. O draugų Lietuvai reikia visur. Belieka palinkėti gerb. E. S. Kisinui dar daug  gyvenimo metų ir lengvos plunksnos.

Naujienos iš interneto