Algirdą Gustaitį išlydint

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gruodžio 24-tą, Kūčių dieną, iš šio pasaulio pasitraukė Algirdas Gustaitis, žinomas rašytojas, istorikas, žurnalistas, kartografas, lietuvių ir prūsų kultūrų tyrinėtojas.
Algirdas gimė Mogiliovo gubernijoje, Pečersko dvare, Gudijoje, 1916 m. spalio 16 d. (spalio 5 d. s. st.), Pirmojo pasaulinio karo metu šeimai pasitraukus iš Suvalkijos. Į Lietuvą šeima grįžo karui nurimus, 1918 m., įsikūrė Išlaužo dvare netoli Kauno. Vėliau kėlėsi į Kumečių dvarą Alvito valsčiuje, tuometinėje Vilkaviškio apskrityje, kur praleido dalį savo vaikystės, vėliau gyveno Kaune.
Gyvendamas Kaune išvedė naują pašto karvelių veislę “Lietuvos auksiniai”, kuriuos net naudojo Lietuvos karo technikos štabas, priklausė Paukščių ir karvelių augintojų draugijai, buvo jos valdyboje, dalyvavo karvelių vertinimo komisijoje, dar gimnazistas būdamas norėjo su garsiuoju Tadu Ivanausku vykti į ekspediciją Brazilijoje.
Kauno gimnazijoje įsteigė skautų būrelį, Maironio literatų būrelį, vėliau įstojo į Šaulių sąjungą, talkino Vilniui vaduoti sąjungai.
Nuo pat vaikystės domėjosi knygomis, spauda. Jau nuo 1930 m. ėmė bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, netgi rašė į “Argentinos lietuvių balsą”.
1938 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, lituanistikos studijas, priklausė Lietuvių studentų “Jūros” korporacijai. 1939 m. su korporacija dalyvavo pirmoje studentų baidarininkų kelionėje į tuometinį lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, kaip savo raštuose minėjo, Vilniaus gatvėmis žygiuodami dainavo lietuviškas dainas. Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 m. pabaigoje išvyko ten, studijavo Vilniaus universitete, įsteigus “Jūros” korporaciją Vilniaus universitete, buvo išrinktas jos vadu. Įsidarbino Vilniaus universiteto Teisės mokslų bibliotekoje. Apie korporaciją “Jūra” 1998 m. pasirodė jo knyga “Lietuvių studentų korporacija “Jūra” Lietuvos universitetuose”.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, dirbo pogrindyje, priklausė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, bendradarbiavo pogrindžio spaudoje, platino aplinkraščius. 1941 m. birželio 23 d. Vilniaus LLKS susirinkime buvo išrinktas vadovauti Vilniaus sukilimui. Vedė knygų rinkimo vajų Vilnijos ir Gudijos lietuviškų kraštų lietuviams. Vyko į Gudiją steigti lietuviškų komitetų Lydoje, Gardine, vos ištrūko iš lenkų organizuotos pasalos. Rizikuodamas savo gyvybe įtikino vokiečius Gervėčių kraštą prijungti prie Lietuvos. 1943 m. tapo Vilniaus savivaldybės kultūros skyriaus vedėju, buvo atsakingas už muziejų, bibliotekų, koncertinę veiklą.
Vilniaus priešgaisrines apsaugos viršininko Valerijono Šimkaus pakviestas, 1943–1944 m. vadovavo Priešgaisrines apsaugos ansambliui, išgelbėdamas daug lietuvių nuo prievartinio tarnavimo nacių kariuomenėje, surengė daugybę koncertų Vilnijoje, apsimetus, kad važiuojama demonstruoti, kaip gesinti padegamąsias bombas. Valerijonui Šimkui išvykus atostogų, buvo pakeltas brandmajoru.
Sovietams antrąkart okupuojant Lietuvą, iš Suvalkijos pasitraukė į Vakarus, per Prūsiją, Lenkiją pasiekė Vokietiją, kasdien rašydamas dienoraštį, kol pagaliau apsistojo Hanau DP stovykloje. Buvo išrinktas į stovyklos valdybą, vadovavo kultūros reikalams, redagavo sieninį laikraštėlį “Hanau Lietuviai”. Frankfurto prie Maino Gėtės institute studijavo vokiečių literatūrą.
1947 m. kovo 14 d. laivu atvyko į Niujorką. Čia neradęs darbo kėlėsi į Niu Džersio valstiją, dirbo Budrio vištų fermoje, sunkiai susirgo. Tuo metu gimė jo dukrelė Birutė Marija.
Vėliau kėlėsi į Filadelfiją, dirbo metalo fabrike, kepykloje, nelaimingo atsitikimo metu vos neprarado rankos. Laisvalaikiu talkino BALFui, padėjo telkti lėšas lietuviškai veiklai. Po kelerių metų persikėlė į Čikagą, dirbo namų apyvokos reikmenų pardavėju, buvo pripažintas vienu geriausių kompanijos pardavėjų visoje Čikagoje. Vėliau dirbo metalo fabrike. Redagavo savaitraščio “Laisvoji Lietuva” kultūros skyrių.
1955 m. iš Čikagos persikėlė į Los Andželes, įsidarbino Times Mirror Press kompanijoje korektoriumi, kurioje dirbo apie 25 metus. Visą savo laisvalaikį skyrė rašymui. Bendradarbių paklaustas kodėl, sakė, kad “aš dirbu Sovietų Sąjungos sunaikinimui”. Los Andželes tuoj pat įsitraukė į plačią kultūrinę veiklą.
1955 m. liepos 9 d. įkūrė Vyresniųjų skautų “Židinį”.
1955 m. tapo Amerikos kino meno akademijos nariu. 1956 m. buvo priimtas į Hollywood Foreign Press Association, kino kritikų organizaciją, apdovanojančią kino žmones “Golden Globe” (“Auksinio gaublio”) statulėlėmis. Algirdas buvo vienas iš organizacijos ilgaamžių, buvo aktyvus iki pat mirties. Pasinaudojęs savo ryšiais Holywoodo organizacijoje jis 1963 m. surengė jūrininko Broniaus Rozinsko, jachta perplaukusio Atlantą, spaudos konferenciją amerikiečiams, o susitarus su garsiuoju Lawrence Welku 1959 m. per jo ABC kanalus buvo sugrotas Juozo Bertulio lietuviškas valsas. Jo dėka kiekvienas HFPA narys žinojo apie Lietuvą, o kino menininkai nedrįso ką nors prieštaringo rašyti ar kurti prieš Lietuvą, nes žinojo, kad tarp recenzentų yra lietuvis. Jis pažinojo daug kino aktorių ir režisierių, asmeniškai yra bendravęs su lietuvių kilmės režisieriumi Robertu Zemeckiu.
1956 m. kartu su kitais Los Andželes lietuviais menininkais suorganizavo “Dailiųjų menų klubą”, kuriame dalyvavo visi žymesni Los Andželes menininkai. Gustaitis visu organizacijos gyvavimo laikotarpiu buvo metraštininkas, rinkęs ir rašęs apie šį menininkų vienetą. Prieš kelis mėnesius Lietuvoje išleista Algirdo Gustaičio 1408 puslapių knyga “Dailiųjų menų klubas 1956–2000”, kuria dar Algirdas prieš mirtį spėjo pasidžiaugti.
1959 m. kartu su Elvyra Šikšniūtė-Vodopaliene įsteigė Los Andželes Lietuvių sporto klubą “Banga”, buvo aktyvus sporto entuziastas. Būtent jis išeivijoje atrado garsųjį krepšininką Praną Lubiną, su juo įrašė keletą pokalbių, o vėliau kartu su režisieriumi Pauliu Jasiukoniu sukūrė filmą “Lietuva – Europos nugalėtoja” – apie lietuvius krepšininkus, 1937 ir 1939 m. tapusius Europos krepšinio čempionais. Vėliau pasirodė ir to paties pavadinimo knygelė.
1960 m. parengė filmą “Profesorius Adomas Varnas”.
1961 m. jo pastangomis Los Andželes dvi gatvės – Lithuania Drive ir Lithuania Place – pavadintos Lietuvos vardu.
1963 m. kartu su Antanu Skiriumi ir Vladu Mingėla įsteigė Los Andželes Lietuvių žurnalistų skyrių.
Algirdas parašė lietuviškų knygelių vaikams, kurių išleista 6, pagal jo rankraščius su Vytautu Stasiūnaičiu buvo pagaminti piešti filmukai “Kova su gaidžiu” ir “Užpuola bitės”. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybe, Algirdas parašė dar šešis apsakymus ir Lietuvoje išspausdino 12 apsakymų rinkinį.
Bet daugiausia laiko Algirdas praleido rašydamas istorinius straipsnius ir knygas. Svarbiausios jo temos: Lietuvos valstybės ribos, pirmieji lietuviški raštai, Mažosios Lietuvos istorija, Lietuvos okupacija. Taip gimė viena po kitos knygos “Tikroji Lietuva” (šią knygą jis asmeniškai įteikė popiežiui Jonui Pauliui II jo vizito Los Andželes metu), “Potsdamas ir Lietuva dega”, “200,000,000 and Lithuania”, “Karas braukia kruviną ašarą”, ispanų kalba “Lituania quire ser libre”, “Kunigaikščio Radvilo žemėlapis”, “Dniepro upė ir aplinka nuo prieškristinių laikų”, “Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais” (Vytauto Rimkaus slapyvardžiu) ir kitos.
Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje JAV, Kanadoje, Australijoje, Argentinoje, Lietuvoje. Parašė daugiau nei 1000 įvairių straipsnių, žinučių. Jis prisidėjo prie leidžiamos Lietuvių enciklopedijos. Priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, Lietuvių žurnalistų sąjungai.
Buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavo mokslo ir kūrybos simpoziumuose, VLIKas ji kvietė skaityti paskaitas Lietuvos sienų reikalais, Smithsonian institute su Vladu Butėnu Algirdas surengė parodą Dariaus ir Girėno skrydžiui pažymėti, daug pastangų Algirdas įdėjo kovodamas už Prano ir Algirdo Brazinskų bei Simo Kudirkos išlaisvinimą.
9 dešimtmetyje Algirdas buvo labai užsidegęs žemėlapių leidyba. Jo pastangų dėka buvo išleisti 8 žemėlapiai su paaiškinimais, tarp jų ir Lietuvos žemėlapis su siektinomis sienomis, K. Ptolemajaus Lietuvos žemėlapis, Lietuvių-švedų kautynės prie Sandomiro 1656 m., prie Pilypavo 1956 m., prie Salaspilio 1605 m.; G. Mercatoriaus “Litvania” ir kiti.
1989 m. pakviestas JAV Informacinės agentūros, vadovavo pirmajai JAV knygų parodai Vilniuje M. Mažvydo bibliotekoje.
Kasmet Algirdas daug keliavo. Netgi dalyvaudamas pasauliniuose kino festivaliuose, bandydavo pažinti kitas kultūras, ieškodavo lietuviškų pėdsakų. Dar tremtyje Vokietijoje išėjo knygelė “Tarp Šveicarijos ir Danijos”, vėliau “Kelionės nežinomuose kraštuose”, “Karibų jūroje”, “Tobago salos paslaptis”, “Velnio sala, Amazonės upė ir Brazilija”, “Lietuva kaip sapnas (I ir II dalys).
Algirdas visą laiką išliko labai jaunatviškas, bendravo su visų kartų lietuviais, pas jį dažnai apsistodavo svečiai iš Lietuvos. Visiems rasdavo laiko, nestokojo patarimų, mokė lietuviškai mąstyti.
Dėl plaučių uždegimo buvo paguldytas į Midway ligoninę Los Andželes ir po kelių dienų, Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją apie 13 valandą vietos laiku netikėtai mirė, palikdamas žmoną Danguolę, dukrą Rūtą, anūkes Kristą ir Larisą, kitus gimines, artimuosius, draugus ir bendradarbius. Penktadienį, gruodžio 27 d., nuo 12 iki 16 valandos Glendale Forest Lawn kapinėse vyko šeimos atsisveikinimas su velioniu, 19.30 Šv. Kazimiero parapijos salėje buvo kalbamas rožinis, kurį vedė klebonas Stanislovas Anužis. Šeštadienį, gruodžio 28 d. 10 val. ryto, buvo aukojamos šv. Mišios, klebonas Anužis kvietė visus susitelkti prie Dievo, minėjo Algirdo darbus. Gedulingų pietų metu kalbėjo rašytoja Alė Rūta, Los Angeles Šaulių vadas Kazys Karuža, jaunystės bičiulis Vytautas Zelenis, Dramos sambūrio vadovė Ema Dovydaitienė, žurnalistas Vytautas Šeštokas, Hollywood Foreign Press Association atstovai, bičiuliai Antanas Mikalajūnas, Edmundas Atkočiūnas. Pagerbimą vedė Kęstutis Šalavėjus.
Alė Rūta savo kalbos pradžioje kreipėsi į Algirdą žodžiais: “Mielas rašto broli Algirdai…” Iš tikrųjų visas jo gyvenimas buvo atiduotas rašymui. Atsimenu, kai dar visai neseniai tarškėjo jo rašomoji mašinėlė, iki pat vėlumos Algirdas rašydavo, redaguodavo, taisydavo, vėl tarškindavo, kol pagaliau gimdavo naujas straipsnis, nauja žinutė, nauja knyga. Metų metus nepavargdamas jis kūrė. Netgi po patirto insulto, nors ir suprasdamas, kad jo sveikata jam neleidžia jaudintis ir sunkiai dirbti. Algirdas jautė, kad jo jėgos senka, ypač daug jėgų atėmė paskutinis jo darbas “Dailiųjų menų klubo” metraštis. Tarsi numatydamas savo iškeliavimą iš šio pasaulio, prašė tęsti jo idėjas, spausdinti dar neišleistus jo rankraščius.
Gaila, kad Algirdo Gustaičio veikla tarp lietuvių liko šešėlyje, nebuvo jam gyvam esant tinkamai įvertinta. Brazilijos San Paulo mieste 1982 metais jam buvo suteiktas “Kristaus Kryžiaus kavalieriaus” titulas, 1986 metais San Paulo savivaldybė jam suteikė garbės piliečio vardą. Lietuviai apsiribojo tik keliais garbės raštais. Kaip sakė pats Algirdas, juo domėtis pradėjo tik paskutiniais jo gyvenimo metais, apie jį ims kalbėti tik po jo mirties. Iš tikrųjų, jau yra rengiama keletas knygų apie jo veiklą, daugėja mokslininkų, tyrinėjančių jo knygas.
Nusviro Algirdo Gustaičio galva, iškrito iš jo rankų plunksna. “Jeigu norite sužinoti apie mane, skaitykite mano darbus”, – sakė Algirdas. O jo knygų, straipsnių begalės, kurios liudys nenuilstamą kovotoją už lietuvybę Algirdą Gustaitį. Ilsėkis, Algirdai, tu nusipelnei to poilsio.
Nuoširdžiai užjaučiu žmoną Danguolę, dukrą Rūtą, anūkes ir visus bičiulius išėjus mūsų mylimam Algirdui.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra