Algimanto Antanevičiaus paroda „Kai Alytus buvo Olita“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Birželio 13 dieną Alytaus miesto Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta bibliofilo ir kolekcininko Algimanto Antanevičiaus atvirukų bei nuotraukų paroda „Kai Alytus buvo Olita“.

Bibliofilas Alytaus atvirukus ir fotografijas pradėjo rinkti 1984 m., o spauda ir knygomis susidomėjo labai anksti, dar mokykliniais laikais. Dėkingas mokytojai Aldonai Jurgaitytei, kuri padėjo pagrindus tolesniam domėjimuisi, parinkdavo knygas. Mokytojos bibliotekoje buvo ir prieškarinių, ir pokario laikais leistų gerų knygų. Tada kam nors rodyti tokią biblioteką buvo pavojinga, tačiau mokytojos pasitikėjimą pelnęs Algimantas gaudavo pasiskaityti vertingų veikalų.Vidurinėje mokykloje jis sutiko kitą puikią lituanistę Mildą Zilporytę-Kubilienę, išmokiusią suprasti, pajausti, analizuoti knygą, atskirti gerą nuo prastos . Algimantas mena ir savo kaimyną V. Kvaraciejų, kuris nebaigęs jokių mokslų buvo nepaprastai įdomi asmenybė, kuria sekant buvo galima komplektuoti aukščiausio lygio biblioteką. Šis žmogus bažnyčiai ir knygai visada turėdavo pinigų. Domėjosi vaistiniais augalais, turėjo T. Ivanausko ir kitokių knygų gamtos klausimais. Knygas rinko ir pokario metais, o daug prieškarinių knygų jam teko slėpti po grindimis, pusiau supūdyti. Tačiau tos, kurios išliko, buvo tvarkingai sudėtos ir kruopščiai saugomos.
Į Kauno kolekcininkų klubą A. Antanevičius pradėjo važinėti 1975 m. Renkant knygas nutikdavo nepaprastai įdomių nepakartojamų atvejų. Teko bendrauti su prieškario asmenybėmis, rašytojais ir gauti iš jų knygų. Dauguma jų buvo tremtiniai, politkaliniai, todėl užkliūdavo savaime. Dabar iš tų žmonių, su kuriais bendrauta, liko labai mažai. Algimantas išskiria Petrą Matkevičių, kalėjusį Kazachstane, vėliau gyvenusį Vilniuje M. Šlapelienės bute, mena jo siaurus koridorius tarp virtinių knygų pasieniais. Nuo 1975 m. teko bendrauti su spaudos bibliografu Juliumi Tamošiūnu, šiek tiek padėjo jam rinkti periodinę spaudą. Su J. Tamošiūnu teko važiuoti į įvairias bibliofilines keliones. Kartą buvo nuvykę net į Joniškėlį, kuriame aptikti buvusio prieškarinio vietos knygyno likučiai. Kaune gyvenantis rašytojas Juozas Pavilonis tuo metu bijojo pasirašyti ant savo knygos, nes ši buvo išleista karo metais, todėl Algimantui dedikaciją užrašė lotynų kalba. O parašą ant „Nereikalingų žmonių“ vis dėlto A. Antanevičius iš J. Pavilonio išprašė, tik vėliau. Algimantui labai patiko labai „hamsuniška“ rašytojo Kazio Jankausko kūryba. Tačiau autografą K. Jankauskas jam užrašė ne ant tos knygos – mat vykdamas pas jį nusivežė jo romaną „Vieškelyje plytų vežimai“. O paskui, net ir pokalbiuose su rašytoju prieita prie bendros nuomonės, kad ir vienam, ir kitam įdomiausia knyga – jo romanas „Jaunystė prie traukinio“. Daug bendrauta ir su žymia tarpukario pedagogų kartos atstove Aldona Vokietaityte, per ją susipažinta su egiptologe Aleksiene. Bendrauta su bibliofilu Juozu Toliušiu, kuris turėjo didelius periodinės spaudos rinkinius, kai kurių jo leidinių neturėjo net pats Julius Tamošiūnas.
A. Antanevičiaus bibliofiliniame rinkinyje išsiskiria lietuvių autorių grožinės kūrybos veikalai. Algimantui labai imponavo tarpukario rašytojai, turėję kiekvienas savo stilių, nesupainiojamą su niekuo. Tuo jie skiriasi nuo daugelio pokario rašytojų, kurie niveliavosi daugiausiai į žurnalistinį stilių. Savo lentynose jis stengiasi kartu sudėti visas mėgiamų autorių knygas – štai čia Vaižganto kūryba, o ten Maironio, V. Krėvės-Mickevičiaus, Kazio Inčiūros, Nelės Mazalaitės. Kai kurių autorių kūrybą turi surinkęs nuo pirmosios knygos. Išskiria jis ir B. Brazdžionio, A. Miškinio, I. Šeiniaus, J. Švaisto, M. Vaitkaus, B. Buivydaitės, P. Orintaitės knygas. O Gražinos Tulauskaitės rankraštį net skolino bibliofilui Petrui Sasnauskui, kai šis rašė straipsnį „Kauno žiniose“. Tarpukario knygas Algimantas rinko remdamasis I. Kisino katalogu ir leidiniu „Bibliografijos žinios“.
Prie tarpukario rašytojų knygų Algimanto kolekcijoje galima priskirti ir dar vieną kolekciją – periodinių leidinių. Tai ir literatūriniai almanachai, metraščiai bei literatūriniai žurnalai, laikraščiai. Iš tokių jis išskiria „Pirmąjį barą“, „Piūvį“. Visus žurnalus teko rinkti atskirai, tik „Naujosios Romuvos“ pilną komplektą pirko iš bibliofilo J. Toliušio. Kai kurių žurnalų jis turi sukaupęs visus numerius, pavyzdžiui „Židinio“, „Gimtasai kraštas“. Turi surinkęs ir Vytauto Didžiojo universiteto leidinius, kaip „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“. Turi ir moksleivių („Ateitis“, „Šviesos keliai“), mokslo populiarinimo („Kosmos“) žurnalų.
Išskirtinę vertę turi ir Algimanto surinktų knygos ženklų kolekcija: ekslibrisų, autografų bei kitokių įrašų. Gal ji ir nusileidžia garsiausioms panašaus pobūdžio kolekcijoms Lietuvoje, tačiau dalies eksponatų galėtų pavydėti bet kuris bibliofilas. Algimantas turi Vydūno, V. Mykolaičio-Putino, A. Šapokos, A. Keliuočio, Vaižganto, J. Švaisto, P. Mašioto, K. Puidos, P. Cvirkos, M. Šlapelienės, A. Žmuidzinavičiaus, gen. V. Nagiaus-Nagevičiaus, A. Dambrausko-Jakšto, J. Žengės-Žlabio, B. Buivydaitės, S. Santvaro, T. Ivanausko, P. Babicko autografų, dedikacijų. Dalis tokių autografų buvo skirti ne jam pačiam, tačiau ne vienas autorius pasirašė ir specialiai Algimanto prašomas. Turi ir ne vieną ekslibrisą – Vaclovo Biržiškos, Kazio Puidos, V. Kuzmicko. Kiek lengviau rinkti pokario autorių autografus. Tačiau Anzelmo Matučio autografo pats neprisiruošė paprašyti, todėl paskui teko pirkti supirktų knygų knygyne.
Pokario laikotarpio knygas Algimantas laiko kitame kambaryje. Šiame rinkinyje dominuoja tarpukario rašytojų pokarinės knygos, kraštotyra ir istorija. Dalį istorinių knygų, susijusių su Lietuva, pirkdavo Baltarusijoje. Komplektuoja „Lituanistinės bibliotekos“ seriją ir kitus panašaus pobūdžio leidinius. Visada labai mėgo gerą poeziją, todėl lentynose vietą rado ir ne vieno šiuolaikinio autoriaus knygos, tik dabartinė poezija kartais sunkiai suprantama. Iš įdomesnių pokarinių knygų išskirtų K. Binkio raštų 1949 metų konfiskuotą leidimą, Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istoriją“, P. Andriušio karo metais verstą „Don Kichotą“, kurio vėlesniuose leidimuose nebūdavo rašoma vertėjo pavardė, K. Donelaičio „Metų“ įdomų karo metais pasirodžiusį leidimą. Turi ir nedidelę meno leidinių kolekciją. Priglaudė jis ie ne vieną mažo formato knygelę – savotiškus knygų nykštukus. Beje, jei prabilome apie mažiausias Algimanto knygas, tai reikia paminėti ir apie pačias seniausias: 1844 metų K. Sirvydo „Punktai sakymų“ – pati seniausia bibliotekoje lietuviška knyga.
Kaip tikino Algimantas, jo bibliotekoje tokių knygų, kaip serija „Drasiųjų keliai“, nėra. Net ir „Kultūrų pėdsakų“ serijos leidiniai ne kiekvienas pasižymėjo ta garbe, kad atsidurtų jo lentynose.
Tačiau jo lentynose buvo tokių leidinių, kurie kažkam užkliūdavo, ypač sovietmečiu. Aišku, tokios knygos, kaip „Lietuvių archyvas“, „Sibiro batalionas“ ir kitos, stovėjo uždarytos, ar giliau užkištos. Tačiau vieną kartą jis atidarė savo slaptas lentynas žymiems žmonėms, kuriais pasitikėjo… Neminėsiu, kuo tai baigėsi, nors pasekmės galėjo būti dar blogesnės. Tais laikais žmonės net išplėšydavo iš sau patiems dedikuotų knygų titulinius puslapius, ar iškarpydavo autografus, kitus įrašus. Antanevičius turi Akiro–Biržio „Alytaus apskritį“ kreidiniame popieriuje su išplėšta dedikacija.
Algimanto teigimu, anksčiau žmonės kolekcionuodavo daugiau savo malonumui, o dabar matosi nemažai renkančių komerciniais tikslais. Buvo juk ir jaunųjų filatelistų, kolekcininkų klubai, kalbėdamas su jaunais žmonėmis, galėjai jausti apsiskaitymą, išsilavinimą. O dabar ir knygynuose sutinki tik pagyvenusių, vyresnio amžiaus žmonių, išsaugojusių meilę knygai, jaunimą jau baigia pasiglemžti naujos technologijos: kompiuteriai, mobilieji telefonai, t. y. tai kas lengviau, maloniau. Anksčiau daugumas kolekcininkų pirkdavo iš atlyginimo. Tačiau net ir sąžiningam kolekcininkui privalomas dalykas – mainai. Jei nusiperki kokią blogesnės būklės knygą, tai pasitaikius progai neatsilaikysi pagundai nusipirkti ir geresnį egzempliorių. O kaip tada neieškosi kaip išsikeisti tą ankstesnį variantą. Arba ir žurnalus rinkdamas – labai retai įsigysi visą komplektą, pasitaikys ir atskirų, atliekamų. Net ir Vaižganto raštus rinko atskirais tomeliais. Kiek vargo buvo, kol paskui išsikeitė tuos atliekamus tomus. Tačiau jokie mainai nepadengdavo išlaidų. Kartais tekdavo gyventi tik iš žmonos Elenos atlyginimo. Dėkingas jai, kad už tai labai nepriekaištaudavo.
Jau praėjo spaudinių aukcionų, kuriuose lankydavosi Algimantas, laikai. Net ir į kolekcininkų klubus rečiau užsuka. Aišku, dabar spaudinių klubuose labai sumažėjo. Tiesa, tarybiniais laikais buvo galimybė į Vilnių nuvažiuoti tarnybiniais reikalais, o tada – negi praeisi pakeliui pro kokį nors antikvariatą, ar P. Matkevičiaus butą.  Nors kai kurių knygų ir daiktų klubuose anksčiau rečiau pasitaikydavo. Deja, ką nors įdomaus įsigyti darosi vis sunkiau, nes prieš euro įvedimą  kyla senienų kainos.
Algimanto biblioteka nekatalogizuota. Kažkada buvo suskaičiavęs 2900 knygų, tačiau jų dar pasipildė ir tikslų skaičių pasakyti sunku. Net be katalogo puikiai orientuojasi savo bibliotekoje, gali pasakyti, kur kokia knyga stovi. Dauguma knygų perskaityta, tačiau dar yra tokių, kurios laukia savo eilės.
Algimantas ne tik pats renka spaudą, bet ir pats joje bendradarbiauja kaip autorius. Jau mokykloje lankė literatūros būrelį, vienas kitas jo eilėraštis buvo pasirodydęs tuometiniame Druskininkų rajono laikraštyje. Tačiau vėliau iš redakcijos gaudavo atsakymus, kad jo kūriniuose per mažai idėjinio turinio, todėl nustojo juos siuntęs. Apie ne vieną savo, kaip kolekcininko sėkmę jis rašė ir „Dainavos“ žurnalui. Minėtini jo straipsniai apie kraštietį, poetą, Dzūkijos krašto aušrininką Ksaverą Sakalauską–Vanagėlį ir laiškus Kaziui Klimavičiui.
Algimantas – vienas iš bibliofilų, suprantančių knygą, jos vertę
Būdamas savo krašto patriotu jis sumanė surinkti ir senąsias Dzūkijos krašto, ypač Alytaus, fotografijas ir atvirukus, Alytaus ulonų gyvenimo vaizdus. Ši kolekcija prasidėjo būtent nuo vienos ulonų, jojančių per Kaniūkų tiltą, fotografijos. Šią nuotrauką jis įsigijo Klaipėdoje. Beje, daugumas parodoje eksponuojamų fotografijų įsigyti ne Alytuje, bet kituose miestuose. Svarbiausiu savo tikslu laiko surinkti senuosius pirmojo pasaulinio karo Alytaus atvirukus, kurių buvo išleista su įvairiais variantais apie 100. Kolekcininkas taip pat brangina ir carines mažai žinomo Alytaus fotografo M. Abramovičiaus fotografijas. Jo kolekcija prieinama visuomenei, padėta ne vienam besidominčiam šia tema. Ši paroda – viena pirmųjų tokio pobūdžio kolekcininkų parodų Alytuje.

*Žvinakevičiūtė A. Bibliofilas Algimantas Antanevičius abejoja, ar tikrai Mindaugas karūnuotas liepos šeštąją // Alytaus naujienos. 2003. Nr. 129(9989). P. 8.

Voruta. –  2008, liep. 5, nr. 13 (655), p. 6.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra