Algimantas Mišeikis, Zigmas Tamakauskas. Ar tikrai dainų šventės jau yra „kokčios”?

Autorius: Data: 2017-03-20, 09:39 Spausdinti

Algimantas Mišeikis, Zigmas Tamakauskas. Ar tikrai dainų šventės jau yra „kokčios”?

Algimantas MIŠEIKIS – chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas,

Zigmas TAMAKAUSKAS – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, LS Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas

2016-12-01, “VARPAS”

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot” istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių” minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo”. Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios”. Apie jų „koktumą”jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilygindamas „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai”. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi kažkaip nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šias „garsias” frazes tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominčių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko” elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme” – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės”žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų  aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje.

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų” kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų” turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą  Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją”, suvaidinusią sovietinės okupacijos metai s didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei.To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją slapta „atšvietę” žibaline „Era”, ją platino, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių.

Ne retai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno”, kaip „paseno” ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius” ir „naujalietuvius”, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams”, kurie 1919  m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą POW sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai”, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais”, vėl pagarsinusiais istoriko vardą.

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinė s tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija. Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena”, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Iškilios dainų šventės  su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų  daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…” pažymi, kad dainų  šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai, raginę žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis” ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų  šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose  kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje. Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų  „nacionalistinių pasireiškimų”. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tai galima buvo įsitikinti atėjus keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai” norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą”…

Ypač atmintyje liko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai”, suorganizavę „komsomolcų” būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa. Po galingo „Gaudeamus” dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą. Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo.Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę „garbingi” vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos tiek metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešo atsako demonstracija už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą sovietinę melo ideologiją. Po šio įvykio jau niekas viešai nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose. Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų  jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes , lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų  ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus. Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, reprezentaciniais nacionaliniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, iš jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialinės kultūros paveldo sąrašą.

Taigi mūsų dainų šventės yra ne kažkokia atgyvena ar koktumą sukeliantis elementas, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpomis ir širdimi.

PETICIJA dėl Etnologijos studijų krypties išsaugojimo Lietuvos aukštosiose mokyklose.

 http://peticijos.lt/visos/72345

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra