Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių susigrąžinimo viltis Lietuvai

Autorius: Data: 2019-01-15 , 08:36 Spausdinti

Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių  susigrąžinimo viltis Lietuvai

Algimantas Liekis. Alkas.lt nuotr.

Prof.dr.Algimantas LIEKIS, www.voruta.lt

      (Minint „Tilžės Akto“ 100 – metį)

Neseniai elektroninėje bibliotekoje paskelbtas prof.dr. Algimanto Liekio 6 tomų veikalas, skirtas pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos darbams, mintims priminti ir įvertinti  šiandienos požiūriu (1 tomas – „Tautos prisikėlimas“, 2 – „Tautos vienybė“, 3 – „Nepriklausomybės pamatai“, 4 – „Tautinė Lietuva“, 5 – „Lietuvos šviesa‘, 6 – „Tautos valia“). Skaitytojų dėmesiui siūlome kai kurias ištraukas iš to veikalo, susijusias su Prūsų Lietuva ir galimybėmis atgauti ją, o  taip pat Lenkijos kolonizuotas  lietuvių Tautos žemes šiauriau Vyslos.  

  Susivilioję lenkiškais blizgučiais

    Mūsų, lietuvių  Tauta savo valstybingumą teturi atkūrusi   mažiau pusės  savo  etninių žemių. Dar didžiąją  jų dalį pagal Baltijos jūrą , o taip pat į  šiaurę nuo   Vyslos ir į rytus  tebevaldo Lenkija, Rusija,  Baltarusija. Kad taip yra,  lėmė  jau ir senovėje  buvusios  nepalankios mūsų protėviams   tarptautinės sąlygos, plėšikiški kaimynai ir pačių Lietuvos valdovų,  lietuvių nuolankumas svetimiesiems,  susitaikymas su okupantais  ir kolonizatoriais,  per menka vieno krašto lietuvių parama kitam, pagaliau buvo  ir pavėluotas  karaliaus Mindaugo centralizuotai jo valdomos  Lietuvos valstybės  įkūrimas –  įkurta,  kai didžiąją dalį baltų – dabartinių brolių latvių ir prūsų žemių, jau buvo užgobę ar baigė užgrobti šventosios Romos imperijos teroristų ordos: Kalavijuočių ir Kryžiuočių, o jotvingius  – baigė išpjauti lenkai, remiami kryžiuočių. Lietuva  beveik nepasinaudojo  ir Žalgirio mūšio prieš Šv.Romos imperijos ordas – kryžiuočių pergalės vaisiais: nebuvo atsiimtos vokiečių  okupuotos ir okupuojamos, kolonizuojamos  lietuvių – prūsų žemės pagal Baltiją iki Vyslos žemupio.

       Išlaikyti kryžiuočiams jų užimtas  vakarines lietuvių žemes buvo suinteresuoti ne tik popiežiai, vokiečių imperatoriai, bet ir lenkų ponai ir hierarchai –  kad LDK, ir toliau jausdama nuolatinį  pavojų iš  Vakarų, iš kryžiuočių ir kalavijuočių,  būtų nuolaidi  Lenkijai, leistų jos dvasininkijai  įsigalėti savo, lietuviškuose  kraštuose, o taip pat  nebendrautų  su Didžiąja Maskvos kunigaikštyste, su kitais rusų kraštais  ir neperimtų jų  krikščionybės – stačiatikybės, dėl ko popiežiai rusams, nors ir apsikrikštijusiems dar IX a., nuo XIII a. skelbė, kaip ir prūsams – lietuviams naikinti „kryžiaus žygius“; mat   „rusai“ pripažino ne Romos popiežiaus ir vokiečių  imperatoriaus valdžią, o jų konkurento –  Konstantinopolio bažnyčios  ir jos  patriarcho valdžią.   O kadangi didelė dalis „rusų tautų“ priklausė LDK, tai norint  Šv.Romos imperijai ir Lenkijai priversti jas paklusti,  reikėjo palaužti ir LDK galybę. Bet negalėdami įveikti lietuvių kardu ir ugnimi, popiežiai ir vokiečių imperatoriai  sugalvojo panaudoti tam    davatkiškąją  Lenkiją, kurią taip pat baugino stiprėjanti  Lietuvos valstybė – pajungti ją Lenkijos valdovams ir hierarchams, ištekinant karalaitę Jadvygą už LDK Jogailos, leidžiant jam karaliauti ir Lenkijai,  bet ne valdyti. Ir tas sąmokslas pavyko: vis labiau stiprėjant Lietuvoje lenkų įtakai, vis labiau LDK  tapo priklausomesnė nuo lenkų ponų ir hierarchų, vis labiau ir visuose LDK kraštuose stiprėjo ir Romos popiežių, jos dvasininkijos  įtaka ir kartu lenkų ponų valdžia. Kad   dar labiau įpainiojus LDK  į  popiežių ir lenkų hierarchų  tinklus,buvo pasinaudota naujuoju, nuolat stiprėjančiu Lietuvoje bajorų luomu:  1413 m. spalio 2 d. Horodlėje visą naktį, kaip užsimenama kai kuriuose   metraščiuose,  girtuokliavę lenkų ir lietuvių bajorai, paryčiais   pasirašė sutartį, kad jie, Lietuvos bajorai,  be    Lenkijos bajorų sutikimo  nepradės karo ir apskritai nieko nedarys be jų, „brolių lenkų“, pritarimo. Už tokį nuolankumą lenkai perleido 47 lietuviams teisę  naudotis jų herbais.

     Beperspektyvinis  tada tame baliuje  buvo Lietuvai  ir Vytauto Didžiojo pasirašytas aktas, pakištas  Jogailos, kuriame  buvo patvirtinta, kad jis , Jogaila, Lenkijos karalius, siekdamas apsaugoti Lietuvą nuo Vokiečių ordino, iš naujo prijungia Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę prie Lenkijos karalystės. Ta sutartis patvirtina minėtą, kodėl po Žalgirio pergalės Jogaila, imperatoriaus ir popiežiaus pasiuntiniai  visaip trukdė karvedžiui Vytautui, galutinai sumušti kryžiuočius ir prisijungti  savo tėvų ir protėvių – prūsų žemes nuo Vyslos iki Nemuno, Klaipėdos. Horodlės aktai  buvo smūgis prūsams, tikėjusiems, kad jie kartu su visais lietuviais gyvens vienoje Lietuvos valstybėje, bus išvaduoti  nuo kryžiuočių ir lenkų.

 Išduoti ir savo brolių lietuvių… 

    Prisimindami savo protėvių vadovaujamo  H.Manto didvyriškas kovas, 1453 m. prūsai nuo Klaipėdos iki Vyslos sukilo prieš atėjūnus kryžiuočius ir lenkus. LDK ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (1427 – 1492 m., būsimojo šv.Kazimiero tėvas) pažadėjo sukilėliams visišką paramą; ir lietuviai, daugiausiai žemaičiai, ėmė pulti kryžiuočius iš šiaurės, daugiausia dabartinime Klaipėdos krašte, neleisdami  kryžeiviams susijungti ir su savo sėbrais kalavijuočiais iš Livonijos. Lenkai ėjo pagalbon pietinių prūsų žemių sukilėliams. Po 13 metų kovų vokiečiai pasidavė, bet 1466 m. pasirašant sutartį su kryžiuočiais,  karalius Kazimieras Jogailaitis, atsirėžęs Lenkijai apie 70 proc. prūsų žemių palei Baltiją iki Vyslos, šiaurinėje   jų dalyje  (dabartinės Karaliaučiaus srities ir Klaipėdos krašte) leido toliau gyvuoti  kryžiuočių ordinui, kad jis „neprileistų lietuvių prie Baltijos“. Nors daug žemaičių žuvo gindami prūsus nuo atėjūnų  vokiečių, bet vėlei, kaip ir po Žalgirio mūšio pergalės pasidalinant pergalės vaisius lietuviai buvo lenkų apgauti. Lenkai, įsitaisydami pietiniuose lietuvių – prūsų kraštuose (palei Baltiją iki Vyslos), ėmėsi juos lenkinti pirmiausia per savo katalikų bažnyčias,   kolonizuoti kraštą lenkais,  tuo tarpu  šiauriniuose (maždaug Karaliaučiaus krašto ribose), leista  toliau viešpatauti  kryžiuočiams. Tik nuo 1525 m. ordino magistrui Albrechtui pasiskelbus kunigaikščiu ir naujo Liuterio mokymo – protestantizmo išpažinėju, atėjūnai vokiečiai vis labiau ėmė varžyti lietuvių – prūsų gyvenimą,  reikalaujant visiems kunigaikštystės gyventojams perimti  protestantizmą.  Ir dauguma jų tam pakluso. Tačiau Didžiojoje Lietuvoje, kurios valdžioje  vyravo katalikai (katalikybė nuo XVI pabaigos jau skelbta ir kaip vienintelė valstybinė religija), protestantizmas buvo uždraustas, jo išpažinėjai persekiojami, apšaukiami velnio tarnais  ir net žudomi. Tai paveikė ir iki tol buvusius broliškus santykius tarp lietuvių abejose Nemuno pusėse: daug katalikų patikėjo kunigais ir vienuoliais, kad protestantai  yra   velnio apsėstieji, kaip ir protestantai patikėjo savo kunigais ir vokiečių valdininkais, kad katalikai – tik nemokšos, gobšuoliai ir dėl dėl savo silpnaprotiškumo nesuvokia jų Liuterio mokymų ir Bažnyčios pertvarkymų pažangumo.

     Tikrieji Prūsijos krašto gyventojai – lietuviai dar  labiau pradėti spausti kolonizatorių – atėjūnų vokiečių, kai ta  jų,  Ordino kunigaikštystė,  1701 m.  pasiskelbė  karalyste ir  karaliumi karūnavo  Fridrichą I. Greitai jis ėmė  kurti ir visos Vokietijos imperiją savo valdomų lietuvių – prūsų žemių – Prūsijos pagrindu. Ir pagaliau 1871 m. prie  Prūsijos prisijungus visoms  vokiečių kunigaikštystėmis,  buvo paskelbta apie „vieningos“ , vokiškos  Vokietijos  imperijos sukūrimą . Tai reiškė ir galą tautinėms, tame tarpe ir lietuvių, kalboms, kaip ir pačioms tautoms. Tiesa, tas lietuvių ir lietuvybės naikinimas vyko ir anksčiau,  dauginant  vokiečių kolonizatorių ir jiems valdžios pagalba vykdant vis nuožmesnę  „vietinių“ asimiliaciją, paskelbus ir  vokiečių kalbą vienintele  valstybine ir kt.  Bet ypač pražūtingais to krašto lietuviams buvo  XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais jų kraštą  nusiaubę  marai –  daugiau  pusės tada  krašto tikrųjų gyventojų – lietuvių  išmirė. Į jų paliktas sodybas, gyvenvietes,  vokiečiai  masiškai ėmė   atkelti savo tautiečius –  kolonizatorius,   jiems suteikiant pirmenybes   ir į visas tarnybas, įvedant net pradžios mokyklose mokymą ir pamaldas bažnyčiose tik vokiečių kalba.

       Dar labiau  lietuviai persekioti   Lenkijos „globojamose“ pietinėse prūsų žemėse, ypač po to, kai Lenkija 1569 m. Liubline išprievartavo LDK  pasirašyti su ja uniją. Jos priedanga tada Lenkija  okupavo,  aneksavo  per pusę LDK  žemių (visą dabartinę Ukrainą  ir iš dalies LDK valdytą Kuršo kunigaikštystę). Pagal tą uniją LDK,   susijungusi  į vieną su Lenkija valstybę, neteko teisės net sau valdovo rinktis. Neleista ir sukurti atskirą nuo Lenkijos katalikų bažnytinę provinciją, nors tokią popiežiai jau buvo leidę sudaryti XIII a. vidury, karaliaus Mindaugo laikais.

Susitaikius su  bernų atėjūnams vaidmeniu

     Pagal Liublino uniją tariamai bendroji Lietuvos ir Lenkijos  valstybė galutinai žlugo XVIII a. pabaigoje, pasidalinus ją Rusijai, Austrijai – Vengrijai  ir Prūsijai.  Po tų pasidalinimų vėl visas lietuvių – prūsų žemes pagal Baltiją  ėmė valdyti vokiečiai – jų imperija, siekusi  visą  tą kraštą suvokietinti,  negailestingai užsmaugdama  net mintis apie savo, lietuvišką valstybingumą; palaipsniui ir pietinėse lietuvių – prūsų žemėse  buvo įvesta tik vokiečių kalba , kad ir visi lietuviškieji kraštai  taptų „neatskiriamais  vieningos Vokietijos imperijos“ dalimi. Tačiau, nepaisant to nuožmaus germanizavimo, daug  lietuvių atsilaikė   ir net XX a. pradžioje  kai kuriuose Rytprūsių  rajonuose, ypač Karaliaučiaus krašte  dar arti pusės visų gyventojų sudarė lietuviai ar bent  lietuviškai mokantys.

       Tačiau ir tuomet, kai nebebuvo vilties, kad krašte lietuvybė nebus galutinai vokiečių pasmaugta,  krašto lietuviai nekilo   į ryžtingą kovą prieš kolonizatorius dėl savo kalbos,  teisių, dėl savo valstybingumo,  o pasitenkindavo tik tuo, ką leido atėjūnai: burtis į giedotojų, dainininkų, šokėjų, Biblijos skaitytojų ar pan.būrelius, kuriuose skatinta tik gilintis į savo vidaus, dvasinį  pasaulį.  Už tai kolonizatoriai net pagirdavo lietuvius, pašelpdavo, kaip ir tuos, kurie pranešinėdavo apie savo kaimynų ar pažįstamų nuotaikas ir nuostatas. Kolonizatoriams rūpėjo,  kad tik  žmonės nesidomėtų  savo krašto lietuviškąja praeitimi, savo didžiavyriais, o domėtųsi tik jų, vokiečių, kad laikytų juos, vokiečius,  ir visos pažangos pasaulyje  kūrėjais ir reikštų visur jiems pagarbą.

Aušra iš už Nemuno, iš dešiniakrantės Lietuvos

        Paklusnumą, nuolankumą atėjūnams vokiečiams skatino vokiška protestantų bažnyčia, vykdžiusi   krašto vokietinimo, kaip katalikų bažnyčia Didžiojoje Lietuvoje – lenkinimo, valdžios pagalbininkės pareigas.  Tik protestantai, norėdami pelnyti Didžiosios Lietuvos lietuvių palankumą , o vėliau ir įgelti Rusijai, susilpninti jos valdžią, kai kuriuose  bažnyčiose leido  vartoti lietuvių kalbą; nepersekiojo ir   Tilžėje,  jos apylinkėse spaustuvininkų, spausdinančių  lietuviškas knygas ir laikraščius  ir per sieną išgabenamus į Didžiąją, rusų ir lenkų  valdomą Lietuvą.

     Nuo  XX a. pradžios  ir  tie nuolankieji mažalietuviai – atėjūnų vokiečių bernai, pačių vokiečių „darbo jaučiais“ vadinami,  irgi lyg pradėjo vėl atsibusti,  suvokti, kad  yra vienos abejose Nemuno pusėse  lietuvių tautos vaikai, galintys turėti  savo valstybę ar jau bent  dalyvauti sprendžiant Prūsijos  reikalus. Ir pasiekė – per rinkimus po vieną kitą  mažalietuvių atstovą prieš Pirmą pasaulinį  karą  jau buvo patekusių  į Reichsatagą,  parlamentą.   Ir nors  jie nieko nepadarė, kad būtų sumažinti  mažalietuvių persekiojimai dėl savo  kalbos, panaikinti  lietuviams  teisių apribojimai  į valstybines tarnybas ir kita, bet  vis dėl to ir  tuo   prisidėjo   prie lietuvių savo vertės  suvokimo  ir  supratimo tautiečių   kitoje  Nemuno – rusų ir lenkų pavergtųjų, o tuo pačiu, kad Mažoji ir Didžioji Lietuvą – tai tas pats   lietuvių kraštas, tik skirtingų okupantų valdomas ir tiems valdovams tarnaujančių  bažnyčių. Tad vis daugiau vokiečių engiamų lietuvių su viltimi žiūrėjo į savo brolius kitoje Nemuno pusėje, vis drąsiau reikalaujančių iš rusų valdžios ir Bažnyčios hierarchų  sau teisių, skleidžiančių  ir bendros visai lietuvių tautai savarankiškos Lietuvos valstybės atkūrimo mintis.

       Daug  mažalietuvių su didele viltimi  sutiko ir žinią,  kad   Didžiajame lietuvių  Vilniaus Seime (1905 m. gruodžio pradžioje),  pirminkaujant  Antanui  Smetonai, dr. Jonui  Basanavičiui ir kitiems,   priimtas nutarimas Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja, su Suvalkų, Gardino, Minsko  ir kitais lietuviškais kraštais į vieną autonominį  Lietuvos kraštą. Iš rankų į rankas ėjo  ir straipsniai, pasirašyti  A.Smetonos, J.Basanavičiaus ir kitų lietuvių veikėjų apie neteisėtai vokiečių valdomą – okupuotą, aneksuotą  ir germanizuojamą lietuvių protėvių kraštą –  Prūsiją, apie iš to krašto kilusius visame pasaulyje žinomus žmones, didingą to lietuvių krašto  istoriją, tik  vokiečių, kaip Didžiosios  Lietuvos – lenkų ir rusų  falsifikuojamą,  menkinamą ir pan.

Bendros  lietuvių Tautos valstybės varpo aidas

     Didžiojoje  Lietuvoje  A. Smetona ir kiti inteligentai  siuntė  memorandumus Rusijos Dūmos nariams, kad jie reikalautų  iš caro sugrąžinti Lietuvai Suvalkų, Augustavo , Gardino  ir kitus kraštus neteisėtai  po Napoleono pralaimėjimų priskirtus Lenkijos  karalystei, kad reikalautų leisti    visai lietuvių tautai abipus Nemuno susijungti į vieną „lietuvių kraštą“ ir pan. Tai buvo   akcentuota  ir lietuvių inteligentų rašte – „Gintarinėje deklaracijoje“ ,  1914 m. rugpjūčio 8 d. perduotame carui Nikolojui II.

      Kadangi tuo metu Rusijos kariuomenė su arti  ir 100 tūkst. mobilizuotų lietuvių, gan sėkminagai veržėsi į lietuviškosios  Prūsijos kraštus, tai caras ir  jo patarėjai sutiko svarstyti  projektą,  kad Rusijai laimėjus,  lietuviškieji kraštai būtų  sujungti į vieną autonominę Lietuvos valstybę (su Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalkų gubernijomis ir dabartinio Karaliaučiaus krašto ribose), pavaldžią Rusijai.

        Tuo metu Vilniaus lietuviai inteligentai, jų tarpe ir A. Smetona, susibūrę dar  ir į  politinį „Lietuvių centrą“, spręsti lietuvių Tautos ir jo valstybingumo klausimams,  1914 m.spalio pradžioje  parengė manifestą   JAV lietuviams. Jame rašė, kad Europos karui prasidėjus, „… ėmėm svarstyti karo iškeltąją situaciją ir galimas josios išeitis. Priėjome nuomonės , kad dabartis atskleidžia žmonijai vieną įdomiausių istorijos lapų, kad šioks ar toks karo galas turėsiąs žymiai pakeisti Europos įvaizdį ir dargi josios psichologiją. Visa tai turėdamas galvoje, Centras nutarė: 1.iškelti Lietuvos čielybės idėją, būtent: sujungimą Mažosios Lietuvos su Didžiąja, o taip pat Suvalkų ir kitas gubernijas , kol kas neteisėtai priskirtos Lenkų karalystei …“.

        Kadangi vyko karas, tai  Manifestas į JAV buvo išsiųstas per Suomiją, Švediją. JAV lietuviai jį gavę, Niujorke, Čikagoje ir kitose miestuose organizavo konferencijas, kurių rezoliucijose skatino „apjungtos“ (Didžiosios, Mažosios ir lenkams priskirtų) lietuvių kraštų autonominės valstybės sukūrimą ( pagal minėtą Rusijos caro Nikolojaus II  projektą). Tačiau Vokietija permetusi dideles savo pajėgas iš Vakarų į frontą su Rusija, greitai   perėmė iniciatyvą ir išstūmė Rusijos  kariuomenę iš „lietuviškosios Prūsijos“, veržėsi toliau ir 1915 m. rugpjūčio 5 d. užėmė Kauną, rugsėjo 3 d. Vilnių ir kitas vietoves, įvedė savo okupacinį režimą ir ėmė ne tik plėšikauti krašte, bet įgyvendinti savo nuožmią germanizacijos politiką, tame tarpe, kad  prijungus  jos okupuotąją  Didžiąją Lietuvą prie Mažosios, pavertus jas   viena vokiška,  „maisto tiekimo provincija“Vokietijos imperijai.

„Bendroji lietuvių provincija“ – germanų veislės šerėja

        Apie vokiškųjų okupantų   planus Rusijoje ir  vokiškoje „vieningoje“ Lietuvoje,  1916 m. Miunchene išleistame vokiečių mokslininkų veikale „Der Koloss aut fonernen Fusen“ (Milžinas ant medinių kojų), rašyta: „Lietuvių problemos išsprendimas negali sudaryti jokių sunkumų. Lietuvių inteligentija nuoširdžiai tiki mumis, kaip išvaduotojais, ir laikys mus tokiais,kol matys,kad mes pajėgiame nustumti rusą į Aziją, o, be to, dar apginti lietuvių žemes nuo lenkų (…).Šis kraštas mums naudingas ne tik todėl, kad pakankamai didelis ir galės prideramai išmaitinti vokiečių kolonistą, bet taip pat ir todėl, kad patsai lietuvis turi polinkį į aukštesnę vokiečių kultūrą ir tuo keliu galės pasidaryti ištikimas Reicho pilietis (…).Reikia neužmiršti pažymėti, jog giliai klysta tie, kurie mano, kad lietuvis jau pribrendęs, kad ir primityviausiai savivaldybinei formai. Gal miestuose, Kaune ar Vilniuje, savivaldybę ir galima būtų įvesti, tačiau tektų susidurti su žydų klausimu, o kaime tai visai negalima.Todėl lietuvių klausimas vokiečiams tik lengvėja, o ne sunkėja…“.

       Vokiečių džiaugsmą savo okupuotais  lietuvių kraštais išreiškė 1917 m. sausio 14 d. jų laikraštis „Kowner Zeitung“, rašęs: „Oberostas dabar ne tik pats save išmaitina ir išlaiko visą savo fronto kariuomenę, kai to nepajėgia nei Belgija, nei Lenkija. Dar daugiau – Oberostas Reichui nekainuoja nei pfeningio…“. Ir iš tikro, okupantai iš Lietuvos išplėšdavo trigubai  ar  net daugiau, negu išleisdavo. Pavyzdžiui, 1916 m. vasario 1 d. – rugsėjo 30d. okupacinė vokiečių valdžia Lietuvoje turėjo apie 11 mln. markių pajamų, o išlaidų – tik apie 3,5 mln. markių.  Bet visa tai okupantai pasiekdavo savo nuolatinėmis rekvizicijomis, tiesiog apiplėšiant žmones, įvedus geležinę priežiūrą, cenzūrą ir milžiniškas bausmes už menkiausį nepaklusnumą. Pagal kai kuriuos šaltinius okupantai planavo apjungtą Lietuvą su M.Lietuva ir Kuršu,   paversti visą tą kraštą  Vokietijos imperijos  maitinimo aruodu.

Viena Tėvynė Lietuva …

        Didžiojoje Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, nepaisant vokiečių persekiojimų,  lietuvių inteligentų veikla – Tautos būrimo jos valstybingumui atkurti, tik stiprėjo. Pagrindine tam „vadaviete“ buvo tapęs Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetas, vadovaujamas Antano Smetonos. Po 1917 m. vasario pabaigoje Rusijoje įvykusios revoliucijos ir vietoje carinės monrachijos  ėmus kurti demokratinę Rusiją, ten gyvenę lietuviai irgi ėmė rengti savo konferencijas, suvažiavimus, dėl Lietuvos ateities  po karo. Juose vyravo  reikalaujamai, kad į atkuriamą svarankišką Lietuvą būtų įjungta ir „lietuviškoji Prūsija“ bei lenkų ir rusų kolonizuoti lietuvių kraštai.

      1917 m. birželio 8 – 16 d. Petrapilyje vykusiame lietuvių Seime, sudariusiame Lietuvių Tautos Tarybą ir paskelbusiame apie nepriklausomos Lietuvos su M. Lietuva ir Suvalkų kraštais atkūrimo būtinybę, dalyvavo ir iš tremties Samaroje grįžtantis mažalietuvių tautinio atgimimo žadintojas, lietuviškos spaudos leidėjas ir platintojas Martynas Jankus. Jis  vėliau jau Vilniuje susitiko su Antanu Smetona, aptarti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo planams. A.Smetona    1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje  lietuvių konferencijos buvo  išrinktas Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės), Pirmininku. Toje  Konferencijoje išrinktoji  Taryba, pirmininkaujama A. Smetonos,   buvo  įpareigota  paskelbti nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės lietuvių etninėse žemėse įkūrimą.

      Tuo metu  ir  Švedijos, Šveicarijoje, Rusijoje, Ukrainoje,  Kaukaze,  JAV ir kitur,  kur tik  lietuvių gyventa, taip pat vyko jų konferencijose, kuriose buvo pritariama rezoliucijoms dėl  nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, reikalaujama,  kad tai valstybei priklausytų ir visa Mažoji  Lietuva, Suvalkų, Gardino ir kiti  lietuvių etniniai   kraštai.

Prūsų  Lietuvos Tautinė Taryba

      Mažalietuviams kiek laisviau reikštis vokiečiai pradėjo leisti  nuo 1918 m. spalio mėnesio,  kai  pamatė, kad karą ta jų Vokietija jau  pralaimėjo, dar daugiau revoliucija pakeitė ir jų pačių valdžią  į labiau  demokratinę, kuri  1918 m. lapkričio 11 d.  pasirašė  kapituliacijos aktą su Antantės valstybėmis ir  leido   A. Smetonos pirmininkaujamai Valstybės Tarybai sudaryti  Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, o tuo  pačiu  ir lietuvių  Tautai  pradėti įgyvendinti  savo   nepriklausomą  valstybingumą.

        Pralaimėję karą ir  M.Lietuvą valdantys vokiečiai, praradę tikėjimą rytojumi ir bauginami, kad jie, kaip ir visa „lietuviškoji Prūsija“  gali atitekti Lenkijai ar Prancūzijai, nebepersekiojo  1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsikūrusios  Prūsų Lietuvos Tautinės  Tarybos,  dėl  jos  ir viešai deklaruoto  sprendimo  susijungti į vieną su Didžiąja Lietuva. Tas siekis buvo suformuluotas ir pasauliui paskelbtas 1918 m. lapkričio 30 d. vadinamajame „Tilžės Akte“, kuriame  Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviai įvardinti ir kaip vienos motinos vaikai.

Galingųjų teisingumas

     Apie savo  valią, priklausyti vienai nepriklausomai Lietuvos valstybei, mažalietuviai įteikė pluoštą dokumentų Versalio Taikos konferncijos vadams. Tuose dokumentuose reikalavo, kad Lietuvos valstybei būtų sugrąžinta bent 13  lietuviškosios Prūsijos sričių ( Klaipėdos, Šilutės, Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Galdapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos, Labguvos) – nuo Nemuno iki Deimės – Alnos  linijos. Ir  LVT Pirmininkas A. Smetona įpareigojo, nors  Versalio konferencijos svečiais tepriimtais Lietuvos pasiuntiniams daryti viską, kad M.Lietuvos nutarimas susijungti su visa Lietuva būtų patvirtintas Taikos konferencijoje. Ir net pritarė atstovų pasiūlymams,  papirkti  Prancūzijos spaudą, kad  ji rašytų apie visos lietuvių Tautos  – Didžiosios ir Mažosios valią susijungti į vieną Lietuvos valstybę.

       Bet  Antantės šalys vadovavosi tik savo egoistiniais tikslais ir 1919 m. birželio 28 d. sutarty tarp Antantės bloko šalių ir Vokietijos, Lietuvai tepriskyrė tik Klaipėdos kraštą ir dar pavedė jį valdyti Prancūzijai iki Lietuvos valstybė bus pasaulio pripažinta de jure. Gavę tokią žinią Klaipėdos krašto vokiečiai 1919 m. liepos 16 d., susirinkę Klaipėdoje, išsirinko iš 7 vokiečių su buvusiu  Klaipėdos burmistru A. Altenbergu tarybą ir įpareigojo ją paskelbti Klaipėdos kraštą vokiečių  respublika. Vokietija dar savo komisaru tam kraštui paskyrė grafą iš Gumbinės Georgą Franzą Wilhelmą Lambsdorfą, kuriam pavedė vadovauti krašte buvusiai vokiečių kariuomenei ir vokiečių įstaigoms.

        1920 m. vasario 15 d. krašto valdymą, pagal Versalio Taikos konferencijos mandatą, perėmė  Prancūzijos karinės misijos atstovai, vadovaujami brigados gen. Dominique Joseph Odry. Jo įsakymu buvo palikti veikti visi vokiečių teisiniai aktai, patvirtinta vokiečių sudaryta kraštui valdyti Direktorija ir jos nariai. Ir kitose visose valdžios  tarnybose leista toliau dirbti vokiečiams, nors ir nemokantiems lietuviškai. Ir pats  Odry patarėjais  prisiėmė lenkus,  nemokančius  lietuviškai.  Dar įdomiau, kad ir  tam gen. Odry  atlyginimo priedą mokėjo    Vokietija.

         Buvo aišku, kad Klaipėdos ir jos  krašto Prancūzija,  tardamosi tik  su Lenkija, su J.Pilsudskiu ir  neketina perduoti Lietuvai. O  daro ir darys  viską, kad tas kraštas  dar labiau nutoltų nuo Lietuvos.Tai kėlė nerimą LVT, jos Pirmininkui A.Smetonai, kuriuo siūlymu į vasario 16 d.iškilmingą minėjimą (1920 m.) Kaune     buvo pakviesti M. Lietuvos veikėjai:  PLTT kūrėjai  Jokūbas Šernas, Martynas Jankus, Jurgis Strėkus, Kristupas Lekšas ir kiti. Prezidento A.Smetonos  pasiūlyta juos ir dar keletą kitų iš M.Lietuvos kooptuoti į LVT. Bet dėl nesutarimų pačioje PLTT – jie tada nebuvo kooptuoti. Bet jie,  grįžę į Klaipėdą, labai išjudino tenykščius  lietuvius, kurie , nepaisydami vietos  vokiečių spaudimo, 1920 m. vasario 11 d. Šilutėje, o po to vasario 21 d. Klaipėdoje, savo susirinkimuose vėl pakartojo Tilžės Akto sprendimą – susijungti į vieną Lietuvos valstybę. Ir išrinko atstovus į LVT Kaune, nusiuntė reikalavimą Versalio Taikos sutarties šalims, kad nebūtų trukdoma  Klaipėdos  ir jos krašto žmonėms  sujungti su Lietuva, kad ir krašto  keliai,  geležinkeliai, telefono ryšiai būtų sujungti su Lietuvos valstybe, panaikintos muitinės su ja ir kita.

Vienos tautos valia

     1920 m. kovo 20 d.  Kaune, Prezidento A. Smetonos iniciatyva,   buvo organizuotas iškilmingas   Lietuvos Valstybės Tarybos posėdis, dalyvaujant M.Lietuvos atstovams Viliui Gaigalaičiui, Martynui Jankui, Kristupui Lekšui, Jurgiui Strėkiui ir kitiems mažalietuviams , skirtas Mažosios ir Didžiosios  Lietuvos susijungimui įteisinti. Posėdyje dalyvavo daug ir užsienio šalių diplomatų.

        Posėdyje M. Lietuvos atstovas J. Šernas perskaitė Prūsų Lietuvos tautinės Tarybos nutarimą, priimtą prieš mėnesį 1920 m. vasario 21 d. krašto atstovų susirinkime Klaipėdoje:

   „ Prūsų  Lietuvos   tautinė Taryba,  kaipo vienintelė rinktoji ir galiojanti Atstovybė lietuvių, kurie pagal Versalio Taikos sutartį atskirtame nuo Vokietijos Nemuno krašte sudaro gyventojų daugumą, susirinkusi Klaipėdos mieste savo posėdy 1920 m.vasario 21d. vienu balsu nutarė:  „…pareikšti savo valią ir reikalavimus, idant tas nuo senų senovės lietuvių tautos gyvenamas ir prieš jos norą atplėštas kraštas, nors ir ekonomijos atžvilgiu sudaro su Lietuva vieną organingą vienetą, tuojau neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva į vieną bendrą valstybę ir gautų bendrai ginti bei tvarkyti nepriklausomą tautinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Tam tikslui tas kraštas siunčia savo atstovus į Steigiamąjį Lietuvos Seimą ir taip pat į  laikinąją Lietuvos Atstovybę – Valstybės Tarybą…“

        Šiam M.Lietuvos nutarimui vienbalsiai pritarė Lietuvos Valstybės Taryba. Pritarė  taip pat, kad į LVT  būtų kooptuoti M.Lietuvos atstovai: Vilius Gaigalaitis, Jurgis Strekys, Kristupas Lekšas ir Martynas Jankus.

       Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona, sveikindamas tą istorinį lietuvių Tautai ir jos valstybei nutarimą, sakė:

    “Gerbiamoji Valstybės Taryba! Ši diena yra nepaprastai didinga Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai, visomis pastangomis siekiančiai visur atgyti savo sąmone. Prūsų arba Mažoji Lietuva, Santarvės valstybių atskirta nuo vokiečių, išsiilgusi Didžiosios Lietuvos, šiandien tiesia į ją savo nuvargintą ranką ir siunčia į Valstybės Tarybą savo atstovus, tuo viešai pareikšdama teisėtą troškimą vėl sutapti su tuo giminės kamienu, nuo kuriuo buvo ji dar gilioj senovėj prievarta atplėšta. Daugiau kaip penki šimtai metų suėjo, kai ta mūsų Tautos šaka atplėšta… Bet ir atkirsta būdama ji nenudžiūvo vargų ir sielvarto laistoma, ji leido prislėgtos sielos žiedus, sklaidė negęstamos sąmonės lapus, rūpestingai saugodama protėvių palikimą. Nei kryžiuočių ordinas, nei jo palikuonys neįstengė sunaikinti mūsų giminaičių dvasios.Išvaryta iš viešojo gyvenimo, iš viešųjų krašto įstaigų, ji giliai pasislėpė Mažosios Lietuvos valstiečių sieloje ir iš ten dainų bei pasakų aidu ji, ta dvasia, nebepagaudama skraidė   per visą šalį, skelbdama visai mūsų tautai, dar gyva tebesanti.Dvasiai nėra sienų.

     Tačiau ne vien visuomenės dvasia mito lietuvių atkirstoji šaka; ją gaivino ir tebegaivina taip pat prakilnieji  Mažosios Lietuvos vaikai, jos pačios išauklėti. Seniau poetas Donelaitis, nūnai poetas Vydūnas  ir kiti jos sielos vadovai palaikę ir tebepalaiką tautos gajumą ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje (…)“.

       Prezidentas priminęs apie visų lietuvių dvasinę bendrystę ir jos svarbą ateičiai, pasidžiaugė, kad toliau jau visų bendromis pastangomis bus ginama ir turtinama  nepriklausoma Lietuva, pasveikino naujuosius LVT narius iš Mažosios Lietuvos.

    Kalbėjęs naujasis LVT narys – mažalietuvių atstovas J. Strėkys  jį  ir kitus delegavusių mažalietuvių vardu pažadėjo, kad negailės jėgų dėl  vieningos lietuvių Tautos ir jos Lietuvos valstybės  laisvės ir Nepriklausomybės.

     Tačiau dar turėjo praeiti treji metais, kol buvo įveikti  Prancūzijos, Lenkijos sąmokslai. Ir tik po ginkluoto sukilimo pagaliau  Klaipėda ir jos kraštas  buvo pasaulio pripažinti  kaip neatskiriama Lietuvos valstybės dalis.  Ir čia buvo didelis A. Smetonos nuopelnas. Jis, nors jau ir ne LVT Pirmininkas, Prezidentas, bet spaudoje, susirinkimuose skelbė apie  Prancūzijos, Lenkijos ir kitų didžiųjų valstybių sąmokslus prieš Lietuvos nepriklausomybę ir jos žemių vientisumą.

Laisvė ir Nepriklausomybė nedovanojama     

     1923 m. sausio 15 d.naktį sukilėliai laimėjo, prancūzai kapituliavo, kitą dieną į Klaipėdos uostą įplaukė  Lenkijos karo laivas „ Komendant Pilsudski“ padėti prancūzams, bet jau visur plevėsavo Lietuvos Trispalvės ir lenkai turėjo nešdintis atgal. Sausio 20 d. į Klaipėdą atvyko pirmasis Lietuvos Prezidentas  A. Smetona, kaip  Lietuvos Valstybės Vyriausybės įgaliotinis. Čia jis ėmė reikalauti paskelbti lietuvių kalbą lygiateisišką  su vokiečių, uždrausti antilietuviškas vokiečių organizacijas, panaikinti ir protestantų bažnyčios pavaldumą Vokietijos hierarchams, reikalavo  sulietuvinti visas valstybės įstaigas, įvesti lietuvių kalbą kaip privalomą visose mokyklose, panaikinti  muito su Lietuva įstaigas, sujungti  pašto, telefono ryšius, geležinkelius  į vieną sistemą su Lietuva, o taip pat  bankus, kitas finansų  įstaigas pajungti ministerijoms Kaune  ir t.t.Tai sukėlė vokiečių ir suvokietėjusiųjų nepasitenkinimą ir jie ėmė siųsti skundus į Kauną, į Berlyną,Paryžių,  kad  Lietuva varžo jų, vokiečių  „tautinės mažumos“, teises.

         Kadangi Lietuva ir iš tarptautinių tribūnų buvo puolama sąmokslininkų iš Lenkijos,  jų rėmėjų Prancūzijos, Anglijos diplomatų  ir už tai,  kad nepripažįsta  lenkų įvykdytos Rytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos, kad neleidžia Lenkijai  laisvai naudotis Lietuvos geležinkeliais ir Nemunu, Prezidentas A. Stulginskis, kad nuramintų Klaipėdos ir jo krašto vokiečius, po poros „įgaliojimo“ mėnesių atšaukė A. Smetoną iš Įgaliotinio  posto, dalį jo pareigų pavedus skiriamiems gubernatoriams.

      Vis labiau po karo atsigaunant ir stiprėjant Vokietijai, ji vis labiau  kiršino  savo  tautiečius prieš lietuvius:  vokiečiams ūkininkams už tuos pačius produktus mokėjo trečdaliu daugiau, negu lietuviams; didžiulius priedus mokėjo ir  vokiečiams mokytojams, ir net tarnautojams, išlaikė ir vis daugėjančias vokiškas draugijas ir organizacijas. O ypač vokiečiai ėmė demonstruoti savo jėgą  Vokietijoje  valdžią paėmus Hitleriui. Įvairiausios nacistinio pobūdžio draugijos ir organizacijos nuo tada jos  ėmė ypač sparčiai  dygti  Klaipėdos krašte.

Išlikti savo žemės šeimininku 

       1926 m. pabaigoje  į Prezidento postą  sugrįžęs  A. Smetona, tęsė savo, dar kaip buvusio Įgaliotinio projektų įgyvendinimą: pasiekė,  kad Vokietija  pasirašytų sienų sutartį su Lietuva. Ir tai buvo padaryta 1928m. sausio 28 d. Pagal tą sutartį Vokietija pripažino, kad ne tik Klaipėda ir jos kraštas tik lietuvių etninės žemės, bet visa M.Lietuva.Tačiau nepaisant to  ir  toliau didėjo vokiečių veržimosi, siekimas neleisti lietuviams pasijusti to krašto šeimininkais. Ir Prezidentas kasmet atvykdamas į tą kraštą vis labiau jautė bejėgiškumą prieš tą vokiškąjį imperializmą, nors ir stiprino lietuviškąjį saugumą, policiją. Krašte veikė ir  gan gausi Lietuvos šaulių sąjunga. Prezidentas  rūpinosi gausinti ir lietuviškąją inteligentiją: įkūrė dvi aukštąsias mokyklas – Prekybos ir Pedagoginį institutus, Klaipėdos valstybinį teatrą, Amatų mokyklą, steigė ir įvairias lietuviškas  draugijas. Gan operatyviai vykdytas ir krašto ekonominis, finansinis sujungimas su Lietuva: įvestas litas, vieninga bankų ir finansų sistema, panaikintos muitinės, perimti iš Karaliaučiaus žinios geležinkeliai, keliai, sujungti jie  su  atitinkamomis linijomis Lietuvoje, nutiestos naujos, jungiančios   su Kretinga,  Kaunu . Tačiau kadangi Klaipėdoje ir krašte vis labiau siautėjo vietiniai ar iš Vokietijos atsiųsti naciai, terorizuodami lietuvius,    Prezidento  A.Smetonos nurodymu, 1934 m. pradžioje ir   buvo suimti 126 ypač aktyviai prieš Lietuvą veikusių  nacių partijos narių  ir perduoti jie  Lietuvos kariuomenės teismui. Kaltinamoji jiems medžiaga sudarė per 15 000 puslapių, o vien kaltinimo aktas – 530 puslapių. Pagal jį keturiems  lietuvių žudikams buvo paskirta mirties bausmės, nacių partiniams veikėjams – Neumanui, Betruleit 12 metų, o Sassui ir Roppui – po 8 metus kalėjimo, kitiems – po 2 -3 metus, o 36 išteisinti.   Tai buvo pirmasis pasaulyje teismo procesas prieš galingosios Vokietijos fiurerį ir jo fašistų  partiją.  Dėl to Vokietijoje ir Klaipėdos krašte visaip buvo juodinama, šmeižiama Lietuva, o kartu  Klaipėdos ir jo krašto, kaip ir visos Lietuvos lietuviai, kaip nemokšos, vos dar ne urvuose tebegyvenantys. Tariamai gindama „vokiečių tautinės mažumos“ teises Vokietijos  užsienio reikalų  ministerija teismo proceso metu įteikė Lietuvai 17 notų su reikalavimais paleisti „nekaltus klaipėdiškius“. Nutraukė Vokietija  su Lietuva ir prekybinius santykius, ir,  kaip liudija kai kurie archyviniai dokumentai,  Hitleris net jau buvo sutaręs su Lenkijos diktatoriumi J.Pilsudskiu  pasidalinti Lietuvą: Lenkijai – iki Nevėžio, o visa vakarinė Lietuva, Žemaitija – Hitleriui.

      Pažaboti vietinių ir iš Vokietijos atsiunčiamų nacistų – vokietintojų, kaip ir lenkų šnipų  siautėjimą, Prezidentas A. Smetona vylėsi pažaboti ir įgyvendinus 1934 m. vasario 8 d.  savo patvirtintąjį  „Tautai ir Valstybei saugoti įstatymą“. Pagal jį  turėjo būti uždraustos užsienio organizacijos ir draugijos, skatinančios priešiškumą lietuvių Tautai ir valstybei, kaip ir tokia  spauda, ypač išlaikoma iš užsienio ar priešiškų Lietuvai organizacijų. Buvo uždrausta taip pat laikyti ir kelti  užsienio valstybių vėliavas, vilkėti priešiškų valstybių ir jų organizacijų uniformas,  rengti bei dalyvauti antilietuviškose demonstracijose.

      Turėjo būti baudžiami ir tie, kurie slapta veda derybas su užsienio valstybėmis ar jų organizacijomis, galinčiomis pakenkti Lietuvos valstybei  ir t.t.  Įstatymas išleistas pirmiausia numatant jį panaudoti , kad apgynus Klaipėdą ir jo kraštą nuo jau atvirai prieš lietuvius ir Lietuvą kurstomų ir vis daugiau iš Vokietijos atsiunčiamus jos agentus, visur įkuriamas provokiškas – nacistines organizacijas. Tačiau jau atvirai Lietuvą imant šantažuoti ne tik Lenkijai, bet ir nacistinei Vokietijai, tas įstatymas Klaipėdoje ir krašte neįgyvendintas.

      Stipriojo  tiesa 

       Dar daugiau,  Lietuva bauginama vokiečių ir lenkų naujomis okupacijomis, jau po pusmečio ėmė išleidinėti iš kalėjimų nuteistuosius  iš Klaipėdos ir jo krašto nacistus. Tada lyg ir ėmė atsileisti  Hitlerio širdis, ypač po jo bendraminčio J.Pilsudskio mirties. Atnaujino ir prekybos sutartis su Lietuva. Bet pradėjęs rengtis karui ir su TSRS,  1939 m. kovo 20 d.  ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos, užleisti Klaipėdą ir jo kraštą  Vokietijos Reichui, kaip nuo jos atskirtą  Versalio sutartimi.Bet tuose reikalavimuose – ultimatume nebuvo net  užuominų, kad tas kraštas buvęs vokiečių, ar kad būtų neteisėta pati Versalio sutartis. O prie tos Klaipėdos ir jo krašto „užleidimo“ ultimatumo – sutarties „Priede“ buvo nurodyta, kad Vokietija leidžianti  Lietuvai 99 metams naudotis  nemokamai nustatytomis uoste zonomis „savo reikalams“.

       Tas Hitlerio ultimatumas ir „priedas“ prie jo lyg ir patvirtina, kad net tas nacis Nr.1, nedrįso falsifikuoti istorijos, paskelbti  ir  Klaipėdą bei  jo kraštą „vokiečių etnine žeme“, kaip ir likusios lietuviškosios Prūsijos.  Tad ir TSRS, Rusija po II pasaulinio karo užėmusi tą kraštą, net iki 1946 m. pavasario pasauliui skelbė , kad ne tik Klaipėda ir jo kraštas, bet ir visa Karaliaučiaus sritis tik Lietuvai (Lietuvos tarybinei respublikai) tepriklauso (Karo metais TSRS, pačio J.Stalino nurodymu,  buvo parengta gan plati lietuviškosios Prūsijos  nuo seniausių laikų tyrimų studija, kurioje  įrodyta, kad nuo amžių  Prūsija – tai tik lietuvių protėvių  gyventa ir, kad  tas kraštas tik Lietuvai turi priklausyti. Ir tik vėliau, kai išaiškėjo, kad nei JAV, nei Anglija ar kitos šalys neplanuoja Taikos konferencijos (kaip po Pirmojo pasaulinio karo – Versalio) pasaulio pasidalinimui  patvirtinti,  TSRS paskelbė, kad  Karaliaučiaus (Kalininkrado) kraštas vietoje LTSR priskiriamas Rusijos TFSR.

     Minėtais Prūsijos praeities tyrimais, kaip  ir kitais savo dokumentais TSRS karo ir pirmaisiais pokario metais  patvirtino, kad tik  lietuvių Tauta, Lietuva kaip buvo nuo seniausių laikų taip ir tebėra   to krašto   tikruoju suverenu; tik  lietuviai, Lietuvos valstybė kaip turėjo, taip amžinai  ir  turės  teises  į tą savo protėvių kraštą.  Nors Anglija iš  Ispanijos Gibraltarą  užkariavo daugiau kaip prieš 300 metų, bet ir šiandieną tebepripažįsta, kad jo tikrasis suverenas  – ispanų tauta ir moka kasmetinius didelius mokesčius už teisę naudotis jo  uostu ir teisę Anglijos piliečiams gyventi.  Tas pats pagal tarptautinę teisę turėtų būti  ir dėl šiauriau Vyslos po Napaleono pralaimėjimų Vienos kongrese (1814 m.) sukurtai  Lenkijos karalystei perduotų mūsų,   lietuvių kraštų – Suvalkų, Augustavo, Baltstogės ir kitų  žemių.  Jų  suverenas kaip buvo, taip  amžiais ir liks   tik mūsų, lietuvių Tauta. Tas  pats ir su  lietuvių   Gardino ir kitais etniniais   kraštais.

      Ir Vasario 16 – osios Akte buvo pažymėta, kad nepriklausoma Lietuva kuriama lietuvių etninėse žemėse. Bet kaip  tada, taip ir dabar kaip sakyta tos lietuviškosios žemės – šiauriau Vyslos, Prūsų Lietuvos, Gardino ir kitos  tebėra  atėjūnų  agresyviųjų lenkų,  rusų kolonizuotos. Tų žemių dauguma  tikrųjų  šeimininkų – lietuvių buvo ar asimiliuoti, ar  ištremti,  sunaikinti, atkėlus į jų vietas lenkus, rusus – kolonizatorius.  Tačiau joks plėšikas, joks vagis neįgyja teisių į pagrobtas gėrybes ir pagal  šiandienines tarptautinės teisės normas jas anksčiau ar vėliau turės grąžinti tikrajam šeimininkui – lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai valstybei.

          Lietuvių  siekimas kurti bendrą nepriklausomą Lietuvos valstybę  abejose Nemuno pusėse,  atsispindėjo tiek  Vasario 16 – osios, tiek Prūsijos Lietuvos Tautinės Tarybos vadinamuose   Tilžės,  kituose lietuvių Tautos valios pareiškimo aktuose.  O tai, kad Lietuva 1939 m. pavasarį  ginklu nepasipriešino minėtam  Hitlerio ultimatumui ir jo ordoms,  užleido joms  Klaipėdą ir jo kraštą, lėmė realybės suvokimas – Lietuva buvo per silpna, dėl to ir  metais anksčiau  ji buvo priėmusi ir agresyviosios  Lenkijos ultimatumą.  Beje, nepasipriešino tada  nacių Vokietijai ir kur kas galingesnė Čekoslovakija, Austrija. Ir Rumunija tada perdavė Hitlerio žiniai savo naftos versloves ir svarbiausias pramonės įmones.

            Hitleriui „pasiimant“ Klaipėdą ir jo kraštą,   Lietuvai tada ir  nebuvo vilties   sulaukti jokios  paramos ar  užtarimo iš kitų Vakarų valstybių. 1938m. rugsėjo 29 d.  Miunchene D.Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija pasirašė susitarimą su Hitleriu  dėl Čekoslovakijos Sudetų krašto  „perdavimo“ Vokietijai. Ir  Čekoslovakija su tuo  sutiko nesipriešindama. Spalio 10 d. ji Sudetų kraštą su visomis įmonėmis  perdavė  į vokiečių rankas;  dar daugiau   tada Hitleris ir jo suokalbininkai – minėtos Vakarų valstybės, atrėžė dar  po gabalą  Čekoslovakijos teritorijos   ir   kiek  mažesnėms hienoms – Lenkijai ir Vengrijai.

       Klaipėdos ir jo krašto užgrobimas buvo prievartos ir smurto aktas, konstatuota ir Tarptautinio karo tribunolo Niurnberge (1945 11 20 – 1946 10 01) nuosprendyje. Užgrobdama Klaipėdos kraštą hitlerinė Vokietija  (kaip ir po karo  TSRS bei Lenkija kolonizuodamos „lietuviškąją Prūsiją“ ir lietuviškas žemes šiauriau Vyslos),  grubiai pažeidė Versalio taikos sutarties 99 straipsnį ir Klaipėdos konvenciją. Tad dėl to Suvereno –  lietuvių Tautos teisės  ne tik Klaipėdai ir jo kraštui, bet ir visai  prūsų –   etninėms lietuvių   žemėms, niekada nenustos galiojusios.

  Amžinoji Suvereno teisė   

  Hitlerio ir minėtų Vakarų šalių  pritarimu įvykdytas Čekoslovakijos padalinimas, o taip pat Hitlerio  įvykdyta Klaipėdos ir jo krašto okupacija ir aneksija, pasitarnavo pavyzdžiu ir Stalinui, okupuojant ir aneksuojant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes.  Ir  tuomet Prezidento A.Smetonos sprendimas pasitraukti į Vakarus tariamai gydytis, buvo racionalus: okupantai negalėjo pasinaudoti Lietuvos Konstitucija, kad privertus  Prezidentą atsitatydinti ir tariamai „teisėtai“ pasodinti   į jo postą  savo marionetę.Bet kaip Didžiosios, taip ir Mažosios Lietuvos lietuviai  TSRS, Lenkijai  okupavus ir aneksavus jų tėvynes, toliau  tikėjo ir kovojo dėl Laisvės aušros  ir  bendros visiems  lietuviams nepriklausomos Lietuvos valstybės.

      Kovojo tikėdami  ir  Vakarų šalių geranoriškumu, tariamu jų noru išvaduoti nuo okupantų,  nežinodami, kad ir Atlanto Charta yra pasirašyta ir TSRS ir ji – tai tik propagandinis triukas, kad jie jau  Techerano, Jaltos konferencijose ir kai kuriuose kitose buvo išduoti ir parduoti TSRS, Lenkijai. Iš dalies tai lyg ir paliudija  1943 . lapkričio 28 – gruodžio 1 d. Techerano konferencijoje Stalino ir F.Ruzvelto pokalbio stenograma  ( gruodžio 1 d. 15 val. 20 min.):

     „F.Ruzveltas (JAV prezidentas). JAV gali kilti klausimų dėl Baltijos respublikų įjungimo į TSRS (…). Asmeniškai aš neturiu jokių abejonių, jog šių šalių tautos vieningai balsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, kaip tai jos padarė 1940 metais (…).

       Stalinas. Lietuva, Estija ir Latvija neturėjo jokios autonomijos iki Rusijos revoliucijos. Caras tada buvo JAV ir Anglijos sąjungininkas. Ir niekas net nekėlė klausimo apie šių šalių išėjimą iš Rusijos sudėties. Tai kodėl dabar keliamas šis klausimas?

        F.Ruzveltas. Savo ruožtu aš norėčiau pasakyti maršalui Stalinui apie padėtį JAV. Kitais metais įvyks prezidento rinkimai (…). Amerikoje gyvena šeši septyni milijonai lenkų kilmės piliečių. Ir todėl aš, būdamas praktišku žmogumi, negaliu sau leisti prarasti šių piliečių balsus. Sutinku su maršalu Stalinu, kad mes privalome atkurti lenkų valstybę, ir aš asmeniškai neprieštarauju, kad Lenkijos sienos būtų perkeltos iš rytų į vakarus, iki Oderio. Bet kol kas (…) dar negaliu viešai svarstyti šio klausimo (dėl Lenkijos ir Baltijos šalių – A.L.).

      Stalinas. Po F.Ruzvelto paaiškinimų aš jį visiškai suprantu.

        Ruzveltas F. JAV taip pat gyvena lietuviai, latviai estai. Aš taip pat žinau, kad Lietuva, Latvija bei Estija ir praeityje ir visai neseniai, sudarė Sovietų Sąjungos dalį. Ir kada rusų armija vėl įeis į šias respublikas, aš neprieštarausiu ir nesipyksiu su Sovietų Sąjunga. Tačiau visuomenė gali pareikauti surengti tose šalyse plebiscitą.

        Stalinas. Kai dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudies valios, tai mes turėsime daug progų   suteikti šių šalių liaudžiai išreikšti ją.

        Ruzveltas F. Tai bus man labai naudinga.

        Stalinas. Aišku, tai visai nereiškia, kad plebiscitai šiose respublikose vyktų bet kokia tarptautinės  kontrolės forma.

         Ruzveltas F. Žinoma, ne. Būtų naudinga reikiamu momentu pareikšti apie tai, jog šiose respublikose įvyko rinkimai.

        Stalinas. Be abejonės, tai bus galima padaryti(…)“.

     Stalino pageidavimai  ir po karo išlaikyti TSRS sudėty Lietuvą ir kitas Baltijos šalis bei padalinti Prūsiją į dvi: šiaurinę, Karaliaučiaus kraštą – TSRS, pietinę (apie 70 proc.) – Lenkijai, kaip kompensaciją už „grąžintas“ ir buvusias jos okupuotas   Baltarusijos, Ukrainos,  Lietuvos žemes, buvo patenkinti. Mirus JAV  prezidentui F. Ruzveltui, naujasis Trumanas Potsdamo konferencijoje (1945 m.liepos 17 – rugpjūčio 2d.) irgi neprieštaravo savo pirmtako ir Anglijos premjero V.Čerčelio nutarimams, priimtiems   Techerano, Jaltos konferencijose. Apie tai naujasis JAV prezidentas H.S. Trumenas savo užrašuose pažymėjo, kad „Stalinui atiteko ne tik Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Lenkija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija,  Čekoslovakija, o taip pat  visi Rytprūsiai, tik pietinę jų dalį (apie 70 proc.) Stalinas pavedė Lenkijai administruoti, o rytinę – sau pasiliko,  kaip dalį atlygio dėl karo metais patirtų nuostolių“. Ir toliau JAV prezidentas nurodė,  kad tiems Stalino sprendimams pritaręs ir V.Čerčelis.

      Tačiau, žinoma, apie tokius ir panašius suokalbius nežinojo nei kovojanti prieš sugrįžusius okupantus lietuviai partizanai, nei ir Vakarų šalyse atsidūrę lietuviai tremtiniai, jų tarpe iš lietuviškosios Prūsijos. Daugelis jų manė, kad pergalė vien nuo jų pasiaukojimo Tėvynei tepriklauso.  Taip ir 1946m. lapkričio 6 d.  tremtinių iš  Mažosios Lietuvos   atstovai, susirinkę Fuldoje (Vokietijoje),   priėmė  „Mažosios Lietuvos lietuvių Deklaraciją“,  kurioje iš esmės pakartojo ir   minėtus po Pirmojo pasaulinio karo PLTT nutarimus ir „Tilžės Aktą“:

    „Dabar vadinamos Prūsijos plotas—tarp Vyslos bei Nogatės ištakos ir Nemu­no, kurio didžioji dalis ir vokiečių oficialiuose dokumentuose buvo vadinama Lietuva, nuo neatmenamų priešistorinių laikų buvo apgyventa lietuvių Tautos genčių. Trylikto amžiaus pradžioje atsikėlęs teutonų ordinas, kitaip kryžiuo­čiais vadinamas, pradėjo pulti ramius, taikingus lietuvius, ypač jų gentis prūsus. Nepaisant,  kad prūsai visomis jėgomis atkakliai priešinosi kryžiuočiams, daugiau kaip 50 metų trukusioje kovoje buvo nugalėti ir pavergti. Gyvenimo ironija lėmė, kad pavergėjai ilgainiui pasivadintų pavergtosios lietuvių genties prūsų vardu, o pačią valstybę pavadintų Prūsija.

       Nugalėjęs prūsus, ordinas pradėjo pulti kitas lietuvių Tautos dalis, priartė­damas prie Nemuno žemupio. Nors oficialiai kryžiuočių tikslas buvo apkrikš­tyti pagonis lietuvius, bet tą krikštą kryžiuočiai nešė į Lietuvą ant kardo smai­galio, nes jiems ne krikštas, bet gryni imperialistiniai siekimai rūpėjo—pavergti lietuvių Tautą ir užgrobti jos žemes.

      Lietuvių Tautos kovos su kryžiuočių ordinu truko apie 200 metų, kol paga­liau (Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis) 1410 m. liepos 15 d. ties Žalgiriu (Tannenberg) sudavė kryžiuočių ordino agresijai mirtiną smūgį.

     Bet vis tik tų beveik du amžius trukusių kovų rezultate lietuvių gyvenamas plotas, kuriam teko pakelti kryžiuočių ordino smūgius, nežiūrint jų herojiško priešinimosi, buvo vokiečių pavergtas. Įsistiprinę tame plote vokiečiai pradėjo naikinti ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir pačius pavergto krašto gyventojus (pvz., sukviesti puoton lietuvių vadai buvo sudeginti). Tas naikinimas su nenuilstamu atkaklumu tęsėsi ligi mūsų laikų – ligi Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet vis tik vokiečiai daugiau kaip per 500 metų nepajėgė sunaikinti nei pačių žmonių, nei lietuviškos kultūros. Jie ligi šiol yra laikę savo kalbą, seniausią Europos kalbą, savo papročius, skambias lietuviškas dainas, tautinius apdarus, senovišką architektūrą,  vietovardžius.

      Lietuva, netekusi didelės dalies  savo žemių, nerimo. Didieji Lietuvos ku­nigaikščiai Algirdas,  Gediminams ir Vytautas Didysis kiekvieną progą išnaudodavo pareikšti savo pretenzijoms į teutonų ordino užgrobtąsias prūsų ir kitas lietuvių  žemes. 1358 m. Algirdas Gediminaitis reikalavo iš ordino ne tik Nemuno žemupio, bet ir plotų ligi Alnos ir Aistmarių. Užgrobtosioms žemėms atgauti daug pastangų yra pa­dėjęs Vytautas Didysis, kurio reikalavimai apėmė ir Karaliaučiaus miestą. Su dideliu atkaklumu Vytautas Didysis kovojo dėl Nemuno žiočių (1418—1420) keliais atvejais pabrėždamas, jog natūralios Lietuvos sienos vakaruose baigiasi pilnu priėjimu prie Marių.

      Po Torno sutarties (1411), kilus ginčams tarp Vytauto ir Kryžiuočių ordino dėl sienų, Vytautas pareiškė, kad ordino riteriai yra ateiviai ir jokių paveldėji­mo teisių neturi ir negali turėti. Ta proga Lietuvos valdovas iškėlė savo teises ir į Prūsų Lietuvą: „Pruszen ist auch miner older Land gewesen und ich will es ansprechen bis an die Ossee“ (Prūsų kraštas yra taip pat mano tėvų (protėvių) žemė, ir aš jos reikalausiu ligi pat Baltijos jūros, nes ji yra mano tėvų palikimas). Dar ryškiau Vytautas užakcentavo, kad teutonų ordinas yra ateivių padaras, kad jis suėjo į koliziją su imperatoriumi Zigmantu (1420) dėl žemaičių priskyrimo vokiečių ordinui: „Jeigu jūsų karališkoji didenybė norėjo teisingai išspręsti, rei­kėjo gerai atminti, kad kryžiuočiai yra atėjūnai iš svetimų Vokietijos kraštų, kad jie yra užgrobę prūsus, o dabar nori ir mus iš mūsų žemės išvaryti.“

      Patys Mažosios Lietuvos lietuviai, patekę vokiečių vergijon, atkakliai, ne­nuilstamai kovojo tiek su vokiškąja valdžia, tiek ir su centraline Reicho valdžia už savo tėvų kalbą, lietuviškas pamaldas bažnyčiose, mokyklas ir spaudą ir kitus savo kultūros turtus ir socialekonomines teises. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovybės Tautinė Taryba, pasirėmus Jungtinių Amerikos Valstybių Prezidento W. Wilsono 14 punktais išreikšta Tautų apsisprendimo teise, 1918 m. lapkričio 30 dieną deklaravo savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva.

    Versalio traktatu tik dalinai buvo patenkintos Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės aspiracijos: prie Lietuvos buvo priskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos sritis su Klaipėdos uostu. Tas priskyrimas buvo padarytas tokiomis sąlygomis, kurios sudarė vokiečiams galimumą palaikyti tame krašte nuolatinę incidentą. Kita Mažosios Lietuvos dalis buvo palikta ir toliau nešti vokiečių jungą, kuris, įsigalėjus Vokietijoje nacionalsocializmui, tapo dar kietesnis. Nacionalsocialistai jau žinomomis kultūringam pasauliui teroro priemonėmis suskato nepaprastu įnirtimu naikinti Mažojoje Lietuvoje visa, kas dar buvo likę lietuviška: moky­klas, spaudą, lietuviškas pamaldas, organizacijas, lietuviškus vietovardžius, pa­keisdami juos vokiškais. Daug lietuvių buvo suimta ir uždaryta kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose, jų tarpe trys to krašto valdžios (direktorijos) pirmi­ninkai, iš  kurių du buvo nukankinti. Taip pat buvo kalinami ir žudomi lietuviš­kųjų organizacijų ir lietuvių mažumos Vokietijoje lyderiai. Dar daugiau buvo ištremta į Vokietijos gilumą, atimant jų visą turtą. Negana to nacionalsocialistų partijos užsakyti vokiečių mokslininkai, falsifikuodami istorinius faktus, skelbė prūsus buvus vokiškos kilmės. Nacių žlugimas padarė galą vokiečių falsifikatorių pastangoms.

      Mes, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovai, turėdami galvoj aukš­čiau suminėtus faktus, pasirėmę Atlanto Chartos 3 str., pakartotinai pa­reiškiame savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su savo Tautos kamienu bendroje Lietuvos valstybėje.

       Mes kreipiamės į demokratines pasaulio valstybių vyriausybes, prašydami: paremti teisėtus ir teisingus lietuvių Tautos reikalavimus ir padėti jai išsivaduoti iš naujo rytų okupanto jungo, kuris klasta ir smurtu, susitaręs su nacionalsocia­listine Vokietijos vyriausybe (1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutartis) išplėšė lietuvių tautai jos Nepriklausomybę, atstatytą didelėmis visos Tautos pastangomis ir aukomis; atskirti Mažąją Lietuvą  pradedant nuo Aistmarių ir susijungti su išlaisvinta Didžiąja Lietuva.

      Mes protestuojame prieš Sovietų Rusijos pasikėsinimus į Lietuvos žemes, į kurias jie jokių teisių neturi. Mes tvirtai tikime, kad demokratinių valstybių vyriausybės ir tų valstybių visuomenės parems mūsų teisingą kovą, tuo atitaisydamos tas skriaudas, kurias istorijos eigoje daug kartų teko patirti lietuvių tautai iš germanų ir slavų.

        Mažosios Lietuvos Taryba:E.Simonaitis, dr.V.Didžys, V.Mačiulaitis, A.Puskepalis, J.Grigolaitis“.

     Tačiau pirmiausia pačios Vakarų valstybės nebuvo suinteresuotos spręsti tiek Prūsijos lietuvių, tiek ir Didžiosios Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių išvadavimo klausimų. Iš dalies tai atspindi ir  1947 m. vasario 25 d. Berlyne JAV, Anglijos, Prancūzijos nutarimas „Dėl Prūsijos valstybės (žemės) panaikinimo“, kuriame teigta, kad,atsižvelgiant į tai, kad „Prūsija buvo ilgalaikė militarizmo bei reakcijos nešėja“, vadovaujantis ilgalaikės taikos išsaugojimo bei principais ir siekiant atkurti demokratiniais pagrindais besiremiančią Vokietiją, Prūsijos valstybė ir jos vietinė vyriausybė ir visos jai pavaldžios tarnybos panaikinamos…“. Tai reiškė ir savotišką Lenkijos bei TSRS  Prūsijos Lietuvos dalių okupaciją, aneksiją, kolonizaciją. Kai 1989 m. buvo vėl apjungiamos abi Vokietijos, po keleto metų, 1996 m. buvo apklausti vokiečiai, dėl Prūsijos vardo atgaivinimo.Bet dauguma pasisakė prieš. Iš kitos pusės tai rodė, kad vokiečiai atsisakė kada tai jų tėvų ir protėvių okupuotų ir aneksuotų lietuvių – prūsų žemių, paliekant jų atgavimu  rūpintis tik tikrajam jų suverenui – lietuvių Tautai ir jos valstybei.

Nepanaudotos galimybės

      Išlaisvinti, apjungti į vieną visų lietuvių atkurtąją nepriklausomą Lietuvos valstybę reikalavo ir karo pabaigoje Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse atsidūrę ir Didžiosios Lietuvos lietuviai, jų organizacijos, o ypač Vokietijoje atkurtasis Vyriausiasis Lietuvos išvadavimo komitetas (VLIKas, įkurtas 1943 m. Kaune, vadovauti  antinacinio pasipriešinimo kovai). Jis ir tremtyje  mėgino  prisiimti pavargtosios Lietuvos Vyriausybės užsienyje pareigas, nes tą komitetą sudarė beveik visų Lietuvoje karo metais veikusių partijų ir kitų organizacijų atstovai. Be to, atstovauti kovojančiai Lietuvai VLIKą įgaliojo  Lietuvos partizanai. 1948 m. liepos mėnesį Baden Badene tą įgaliojimą  perdavė jų atstovas partizanas Juozas Lukša (Skirmantas, Daumantas) . Bet to paties – būti pavergtos ir kovojančios Lietuvos Vyriausybe ar bent atstovais užsienyje   siekė ir  taip pat užsienyje atsidūrusios 1941 m. antibolševikinio Birželio sukilimo sudarytosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nariai, „diplomatijos šefas“ S.Lozoraitis ir kiti. Tačiau  prieš tokios vyriausybės ar atstovybės sudarymą pasisakė JAV, Anglija .  1941 m. kovo pradžioje prezidentas Ruzveltas sutiko įsileisti į JAV Lietuvos Prezidentą A.Smetoną tik kaip „privatų asmenį“, nesiskelbiant jam ir kitiems Amerikos lietuviams, kad jis okupuotos Lietuvos Prezidentas. Neleido ir sudaryti Lietuvos Vyriausybę tremtyje ir   Anglija,   bijodama supykdinti TSRS.  Bet tų pačių valstybių vyriausybės  visokeriopai rėmė kiek anksčiau  Londone sudarytąją Lenkijos vyriausybę ir kai kurių kitų Vokietijos ir TSRS okupuotojų valstybių.

        Tik po karo,  atsikuriančios V.Vokietijos Vyriausybės narys, parlamentinės Tarybos pirmininkas, o nuo 1949 m. ir Vokietijos  kancleris Konradas Adenaueris, visą laiką domėjosi lietuviais, minėtos Fuldos konferencijos nutarimais,   VLIKo ir kitų Lietuvos išlaisvinimo organizacijų Vakaruose veikla, jų priimamais dokumentais. Adenaueris pats  pasiūlė VLIKo ir Birželio sukilimo Laikinosios Vyriausybės atstovams sudaryti bendrą okupuotos Lietuvos Vyriausybę užsienyje, Vokietijoje.  Tuo  tas Vokietijos politikas tarsi norėjo atsiprašyti   lietuvių Tautos ir  už savo tėvų, ir protėvių padarytas skriaudas lietuviams ir Lietuvai, įrodyti, kad pokarinė Vokietija gerbia ir gerbs  visas tautas, rems  jų Laisvės siekius.

         Tačiau    dėl nesutarimų tarp pačios lietuvių išeivijos, dėl „vadinamojo diplomatijos šefo“ S. Lozoraičio pretenzijų būti vieninteliu Lietuvos valstybės atstovu užsienyje,  dėl pačių lietuvių „vaduotojų“ rietenų,   K.Adenaueriui ir nebuvo „pristatyti“ atstovai pavergtosios Lietuvos Vyriausybei.   Bet , nepaisant to,  K.Adenaueris  visuose susitikimuose su TSRS atstovais primindavo jiems  apie nusikalstamą  Molotovo – Ribentropo paktą, reikalavo pasmerkti  slaptuosius protokolus prie jo, buvo iniciatorius, kad  užsieniuose atsidūrusių lietuvių turimi  Lietuvos pasai, būtų pripažįstami visoje Vokietijoje ir jie traktuoti kaip ir visų kitų laisvųjų valstybių pasai; jo pastangomis ir Izraeliui (nors karo metais Izraelio ir nebuvo) Vokietija  išmokėjo  keliasdešimt milijardų dolerių, kaip kompensaciją už nacių Vokietijos okupuotose kraštuose išžudytus žydus. Tame tarpe ir Lietuvoje (nors jie ir buvo tik Lietuvos piliečiai). Nors kancleris K. Adenaueris manė, kad joks atlygis nenumalšins netekčių skausmo, bet jis siekė, kad niekas nekaltintų buvusių okupuotų ir nieko nekaltų tautų ir jų žemėse  nužudytųjų kraujas nepaskatintų naujų nesutarimų tarp atkuriamos Europos tautų ir valstybių.

    Kancleris  K. Adenaueris 1955 m.birželio 9 d. derybose Kremliuje su  TSRS imperijos vadais, pirmas iš viso pasaulio valstybių atstovų tiesiai jiems pasakė, kad tai, jog jis derasi su jais, nereiškia, kad jis pripažįsta  teisėta Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, kaip Mažosios ir visos Prūsų  Lietuvos okupaciją ir aneksiją.

       Tačiau einant metams, vis mažiau ir VLIKe, kaip ir kitose „vadavimo“ organizacijose beliekant tikrų, dar Lietuvoje gavusių įgaliojimus narių,  o esamiems jau turint kitų valstybių pilietybes, savaime ir lietuvių visos  „išvadavimo“ organizacijos, teisiniu požiūriu virto „emigracinėmis“, jau nebeturinčios  suvereno – lietuvių Tautos įgaliojimų.  Tad ir dėl Lietuvos ateities viską ėmė lemti okupantai,  tarptautinės sąlygos ir jų,   okupuotųjų,  kova ar susitaikėliškumas.

       Laimė, kad okupantai nepajėgė užpūsti lietuvių atmintyse Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės,     Vasario 16 – osios,  Prezidento A.Smetonos „tautinės  Lietuvos“   deglo ir,  kai tik susidarė sąlygos, vėl buvo atkurta nepriklausoma Kovo 11 – osios  Lietuva. Tik Nemunas dar netapo  visus lietuvius jungiančiu. Jo kairiajame  krante, buvusioje „lietuviškojoje Prūsijoje“  – tik atėjūnai rusai, lenkai,  kurie pakeitę net savo kolonizuotų lietuvių žemėse vietovardžius, keičia, falsifikuoja ir istoriją, kad tariamai  ir iš   praėjusių  amžių tame krašte  tik  jų protėvių pėdsakai yra. Bet, kaip sakoma, melo kojos trumpos ir tikrųjų krašto šeimininkų pėdsakų jokie atėjūnai neištrins. Tad  būtina, kad  kiekviena karta savo tėvų ir protėvių tuos pėdsakus  atnaujintų, vis primintų okupantams,  kolonizatoriams – visam pasauliui nuolat primintų,   kas yra tikrasis to krašto šeimininkas. Reikia manyti,  kad ir Rytų Lietuvos sulenkėjusieji ir lenkai, būdami Lietuvos piliečiais, įsijungs į kovą, kad lietuvių Tautai ir Lietuvai būtų sugrąžinti  neteisėtai nuo jos atplėšti  Suvalkai, Augustavas, Balstogė ir kiti lietuvių kraštai, kaip ir visa   M.Lietuva   bei  neteisėtai Stalino padovanotoji  Lenkijai pietinė Prūsijos Lietuvos dalis (dabar Lenkijos kolonizuotų ir valdomų, t.y.  apie  70 proc. lietuvių – prūsų žemių).

      Žinoma, svarbu, kad ir pačios nepriklausomos Lietuvos pamatai būtų stiprinami, galvojant ne tik apie šiandieną, bet ir jos amžinybę. Tik visos Tautos pastangomis galima sukurti tokius pamatus  Tautai ir  visai Lietuvai, kurių  neįveiktų jokios istorijos audros – kai kiekvienas Lietuvis jausis tikruoju savo valstybės šeimininkas, o ne „medžiaga“  didžiųjų  tautų ir jų  valstybių  galybei didinti. Lietuva – tai Aukščiausiojo paskirta lietuvių Tautai  prie Baltijos žemė ir būtų didžiausiu nusikaltimas, jei lietuviai neišsaugotų, nepadarytų jos klestinčios, tikrai lietuviškos  – tuo  prisidėtų ir prie viso pasaulio pažangos. Kviesdamas visus, kam rūpi mūsų Tautos ir Nepriklausomybės šiandiena ir rytdiena, Lietuvos amžinumas poetas B. Brazdžionis savo  eilėraštyje  „Šaukiu aš Tautą“, rašė:   „Stovėkit  amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! – Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia…“.

Liekis Algimantas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , , , , , , , , , , , , , ,



One Comment


  1. Zakas Stasys, Prieš 2 weeks ago Atsakyti

    Be mažiausios abejonės etninės Lietuvių žemės turi priklausyti Lietuvos Respublikai su sostine VILNIUS


Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra