Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Paminklas Dainavos apygardos partizanams

Autorius: Data: 2014-03-26, 13:27 Spausdinti

Sprendimas, kur turi būti statomas paminklas Dainavos apygardos partizanams bus priimtas valdžios kabinetuose, bet diskusijos virė /verda/ ne tik kabinetuose. G. Čiurlionienė, gyvenanti Druskininkuose, surinko 50 parašų po laišku, kuris buvo adresuotas Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimų centro (LGGRT) centro generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei.

Jautriame, sielos gelmėse gimusiame laiške ranka rašoma: „Mes, gyvenantys Druskininkuose, kilę iš įvairių Lietuvos vietovių, žuvusių partizanų vaikai ir vaikaičiai, politiniai kaliniai ir tremtiniai labai sunerimome, perskaitę spaudoje žinią, kad Dainavos krašto partizanams atminti ir pagerbti norima statyti paminklą ne Merkinės Kryžių kalnelyje, bet Alytuje. Mūsų niekas neklausė.. paminklas Alytuje jaustusi tremtiniu, sugrįžusiu iš Sibiro ir negalinčiu apsigyventi savo gimtuose namuose.”

Man regis, kad toks giluminis istorijos pojūtis, jausmas –  pasitarimuose dažnai lieka už valdžios kabineto durų. Ir veikėjas, oriai atsisėdęs už apvalaus stalo, paniekinamai ir išdidžiai nužvelgęs taip kalbantį žmogų dažnai pasako: „O ką jūs atstovaujate?” – Čia kyla fundamentalus klausimas, ar visi tie, kurie „atstovauja ir priima sprendimus” kabinetuose – girdi istorijos sielos virpesius, ar tik savo nuomonę?

  Ir kaip gražiai šiame kontekste į G. Čiurlionienės laiško eilutes skambėjo Teresės Birutės Burauskaitės ir jos kolegų žodžiai, kad tokie paminklai turi būti statomi natūraliai susiklosčiusiose partizanų atminimo ir pagerbimo vietose.

Kalnai kalneliai, kryžiais apkaišyti

Kur pasaulyje dar rasi kitą tokį kraštą?

Nukrypus kalbai apie Kryžių kalną, kiekvienam  iš mūsų mintyse iškyla artimiausi kryžių kalneliai.  Ant piliakalnių, laukuose, pamiškėse ar giriose. Iš visų tų kalnų neabejotinai garsiausias Meškuičių seniūnijoje, šalia Šiaulių – Rygos plento. Šis Kryžių kalnas,  išaugęs ant Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, šaknimis  siekia XIX a. ir ypač stipriai vienijo ir kėlė dvasią sovietmečiu. Mūsų Atgimimo laikų kryžių kalneliai išaugo XX a. pabaigoje. Vieni jų jau spėjo sunykti ir retas apylinkės gyventojas begali pasakyti, kam ir kas pastatė kryžių, ar jų grupę. Kiti kryžiai vis dar stovi, primindami žuvusius už laisvę. Iš visų Atgimimo laikų kryžių kalnelių Lietuvoje bene didžiausias ir gausiausiai lankomas – Merkinės kryžių kalnelis.

Merkinės kryžių kalnelis

Istorija

Pirmasis kryžius „Žuvusiems už laisvę ir Nepriklausomą Lietuvą, kunigo Roko Algimanto Puzono iniciatyva buvo pastatytas 1989 m., vėliau – „Merkinės mokytojams, žuvusiems už laisvę 1945 – 1947 m.“, o tada pasipylė dešimtimis. Nešė ir statė aplink stadioną, kur, pasak mokytojo Juozo Kaupinio (pagrindinio Kryžių kalnelio kūrėjo), po karo slapta į žvyrduobes buvo sumesti žuvę ar stribynėje nukankinti partizanai. Sovietmečiu, statant stadioną, tie kaulai stumdyti, perstumdyti, užpilti žemėmis, kad nei pėdsakų, nei atminties neliktų. Čia stovintys kryžiai skirti motinoms, tėvams, broliams, seserims, ištisoms šeimoms, vokiečiams, ukrainiečiui, kovojusiems Lietuvos partizanų gretose. J. Kaupinio kurti kryžiai išaugo į genealoginius medžius, taip ir neišaugusius į galingus giminės ąžuolus, menančius žūtį ir tremtį. Be atžalų, tik saulės spinduliais, žalčiais, strėlėm – virš kryžių. Ir kiekvienas iš jų – neišgalvotas gyvenimas, neišgalvota kančia ir istorija. Tuose kryžiais sustingusiuose genealoginiuose medžiuose įvardinti ne tik žuvę su ginklu rankoje, bet ir mirę tremtyje. Tas sugretinimas tarsi byloja, kad net ir bandymas likti nuošalyje nuo aktyvios kovos prieš okupantą, dažniausiai baigiasi ne taip, kaip tikisi auka. Buvusio stadiono pakraštyje ant nedidelės kalvelės stovi skulptoriaus ir poeto Alberto Donato Belevičiaus darbo kryžius su nužengiančiu Kristumi, kuris tarsi nori apkabinti visą tą lauką, Lietuvą – tiek kartų išduotą ir pamintą, apkabinti tuos, kurie tikėjo ir mylėjo. Ant kryžiaus kamieno į atmintį testamentu rėžiasi žodžiai. Sūnaus skiriami Tėvui ar Tėvo – sūnui:

Mylėk mus, Lietuva!

Dar skaudūs lietūs dulkia,

Dar aidi žemėj tų dienų audra,

Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm.

Už laisvę žuvusiems mirties nėra.

A. B.

Ar gali kas apsakyti skausmą ir siaubą, kokį turėjo išgyventi 1946 m dvylikametis Albertas, kai „liaudies gynėjai“ jį visą dieną pralaikė pargriovę ant išniekinto tėvo – partizanų būrininko Jono Belevičiaus – Toleikio – žuvusio nuo stribų rankos pasaloje prie Ryliškių mokyklos, lavono…

1990 m. viduryje stadiono buvo pastatytas Vytauto Šibailos darbo kryžius, kaip kertinis akmuo koplyčiai, kurios statyba mokytojo J. Kaupinio rūpesčiu prasidėjo 1993 m.  Architektas Romas Balčius pasakojo, kaip į Kultūros paveldo inspekciją Alytuje atvažiavo Juozas Kaupinis su Alberto Belevičiaus koplytėle po pažastimi, prašydamas leidimo statyti koplyčią partizanams kur nors stadiono pakraštyje. Romas Balčius ir Alytaus Sąjūdžio veikėjas Vytautas Ledas koplyčią pasiūlė statyti vidury aikštės, išsaugojant stadiono vaizdą ir perimetrą. Varėnos r. architektė Gražina Petrošienė pagal A. Belevičius koplyčios maketą parengė  projektą. Statant koplyčią projektas vyrų buvo koreguojamas, braižant ant smėlio ir besiginčijant, kur ir ką geriau daryti. Penkis kryžius koplyčios smaigėms iš akėčių nukaldino J. Kaupinis. Viršūnėje atsirado ir varpas – tarsi aidas ano, iš 1945 gruodžio 15 nakties, taip ir nesuskambėjusio, partizanams vaduojant Merkinę.

Pagrindinio Merkinės kryžių kalnelio akcento – koplyčios statyba pradėta 1993 08 26, o 1994 10 9 – ją iškilmingai pašventino kunigai – Alfonsas Svarinskas, Rokas Algimantas Puzonas ir Robertas Grigas. Koplyčios statymo idėją palaikė to meto Varėnos politikai, praktiškais veiksmais talkino tuometinis rajono valdytojas Jonas Kalanta, o statybos darbams vadovavo akcinės bendrovės „Trobesiai” darbų vykdytojas Vladimiras Jasakovas. Pagrindiniai koplyčios statybos rėmėjai – akcinės bendrovės: „Trobesiai“ (vadovas V. Kuklys), „Praksis” (vadovas J. Baranauskas), Matuizų plytų gamykla (vadovas V. Nanevičius), parduotuvė „A M” (R. Gumuliauskas), firma „Vilmera“ (K. Kaupinis), UAB „PN Edelveisas“ (A. ir V. Volungevičiai), Merkinės elektros tinklai (K. Stančikas), Vilniaus aerouostas (generalinis direktorius M. Ivanauskas), Kauno politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (A. Lukša), Varėnos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (V. Kaziulionis), Varėnos gelžbetonio konstrukcijų gamykla (D. Gavėnas), Varėnos autokelių valdyba (B. Vaičiulionis), Varėnos MSV agronomas (A. Skudzinkas), Dzūkijos nacionalinis parko direkcija (direktorius Jonas Karalukas), Parko rekreacijos skyriaus inžinierius R. Staučė ir daugelis kitų vyrų iš Merkinės, Varėnos, Vilniaus, Amerikos ir Švedijos, surėmę pečius statė koplyčią ir kryžius vienam tikslui: – Atminčiai tų, kam neskambėjo varpai.

V. Kaziulionio iniciatyva 1998 m. koplyčios papėdėje ant granito plokščių buvo iškalta apie 400 partizanų pavardžių, kurias išrinko istorikas, Seimo narys Algis Kašėta naudodamasis partizanų, KGB archyvais ir pas J. Kaupinį esančiais duomenimis. Darbus parėmė Kalifornijoje gyvenantis Stasys Sula, Švedijos Gotlando saloje gyvenantis architektas Jonas Pajaujis (Daumanto – J. Lukšos bendražygis) ir daugelis kitų. Paaukštinimus granito plokštėms pagamino „Varėnos statyba“ – vadovaujama direktoriaus V. Valentukevičiaus, o plokštes padovanojo senosios Varėnos bažnyčios kunigas Pranciškus Čivilis. Partizanų pavardes ir tekstus ant granito plokščių už simbolinę sumą, padengiant tik darbų išlaidas, iškalė merkiniškis Jonas Kibildis.

2002 m. gegužės mėn. į Kryžių kalnelio teritoriją buvo perlaidoti 6 nužudytų partizanų kūnai, kuriuos, ieškodami žuvusio partizanų vado J. Vitkaus – Kazimieraičio palaikų, 2001 m. prie buvusios Merkinės stribynės, rado I. Vitkaus inžinerijos bataliono kariūnai. 2004 m. jų palaidojimo vieta LPKTS Varėnos tarybos rūpesčiu buvo pažymėta tautodailininko Juozo Vitkaus darbo koplytstulpiu, kurio pastatymą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas.

 Tradicijos ir ateitis

 Partizanų, jų rėmėjų ir tremtinių pagerbimas Merkinėje vyksta nuo 1989 m. Čia priesaiką ginti Tėvynę yra davę šauliai, SKATo savanoriai. Palaipsniui partizanų, jų rėmėjų ir tremtinių pagerbimas susiliejo su Gedulo ir Vilties diena. Prie šios bene seniausios Dainavos krašto Naujųjų laikų istorijos šventės organizavimo, susijungdami į neformalų organizacinį komitetą, yra prisidėję kunigai Rokas Algimantas Puzonas ir Kęstutis Kazlauskas, kunigas bažnytinės teisės dr. Robertas Rumšas, merkiniškiai Juozas Baranauskas, Genoefa ir Algimantas Černiauskai, Algis Savickas, Albertas Švilpa, Kęstutis Kaupinis, Vacys Krukonis, Juozas Palevičius, Algimantas Vasiliauskas, Linas Sabonis, Ona Žemčiūgienė… Vėliau prisijungė Aldona Raugalaitė, Laima Jakštienė, Jūratė Bingelienė, Gintautas Tebėra, Jurgita Česnulevičienė, Mindaugas Černiauskas, varėniškiai Juozas Šilanskas ir Alfonsas Skudzinskas.

Per tuos metus Kryžių kalnelis išaugo į didžiausią memorialą Lietuvoje, skirtą pokario aukoms atminti. Jame daugiau kaip 200 kryžių, koplyčia, įamžinta apie 400 žuvusiųjų partizanų vardai. Šventės ateina ir praeina, o Kryžių kalnelis lieka, kaip ir klausimas: kokią vietą jis užima Lietuvos istorijos, kultūros ir kraštovaizdžio panoramoje?

Apie šio Kryžių kalnelio prigimtį, paskirtį ir reikšmę Dainavos krašto istorijai ir ateičiai gražiai ir įžvalgiai savo darbo išvadose dar 2002 m. išryškino Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Ilona Burinskaitė (dabar jau humanitarinių mokslų daktarė):

„Merkinės kryžių kalnelio istorinė vertė yra dviguba – jis ne tik įamžina Lietuvos rezistencinį kovų atminimą, bet ir puikiai nurodo 9 – 10 dešimtmečio Lietuvos nuotaikas bei aktualijas, tuo tapdamas šiuolaikinės istorijos dalimi. Būdamas istorijos materiali išraiška, jis ne tik reprezentuoja (ir reprezentuos aut..)  ateities kartoms ir pasauliui mūsų praeitį ir dabartį, bet ir pristato mus pačius, nes memorialas yra vienas iš gausiausiai Dzūkijos nacionaliniame parke (ir Dainavos krašte aut.) Lietuvos ir užsienio turistų lankomų vietų. Tad šiuo atveju rašytinė ar žodžiu perteikiama Kryžių kalnelio istorija nėra tiek svarbi, kiek aktualus jos materialaus pavidalo estetikos ir išlikimo klausimas. Todėl, mąstant apie memorialo ateities perspektyvas ir išlikimą, gero įspūdžio sudarymas turėtų tapti ne tik išoriniu, bet ir garbės reikalu“.

Kur bus statomas paminklas?

Merkinėje 2014 m. sausio 31 d. įvyko pasitarimas „Dėl paminklo pastatymo Dainavos apygardos partizanams.“ Dalyvavo LGGRTC  generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis,  kiti atsakingi LGGRTC darbuotojai, Varėnos savivaldybės Laisvės kovų įamžinimo komisijos nariai: vicemeras Alvydas Valeiša,  Varėnos savivaldybės tarybos narė Genoefa Černiauskienė, Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, Rūta Averkienė, Regina Svirskienė ir kiti. Taip pat dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas, LPKTS Varėnos skyriaus pirmininkas Vytautas Kaziulionis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) Merkinės skyriaus pirmininkas Algimantas Vitoldas Vasiliauskas, Merkinės dekanato dekanas  kunigas dr. Robertas Rumšas, buvęs partizanas Juozas Jakavonis, Merkinės bendruomenės nariai ir kryžių kalnelio  tradicinių renginių puoselėtojai, kiti suinteresuoti asmenys.

Merkinės Sąjūdžio grupei, inicijavusiai Kryžių kalnelio kūrimą, atstovavo Algimantas Černiauskas – priminęs, kad pagrindinis Kryžių kalnelio iniciatorius, kūrėjas ir architektas buvo šviesios atminties mokytojas Juozas Kaupinis. Pasitarimo metu buvo konstatuota, kad Lietuvoje nuo 1995 m. jau pastatyti 8 paminklai  partizanų apygardoms, o dėl to, kad įvairūs vadovai įvairiu metu „nerado“ vietos paminklui Alytuje, liko nepastatytas paminklas Dainavos apygardos partizanams. Įvyko diskusija ir nuomonių pasikeitimas, o po balsavimo prieita gana vieninga išvada, kad paminklas „Dainavos apygardos partizanams“ turi būti statomas Merkinės kryžių kalnelyje.

Kategoriškai prieš buvo du  LPKTS atstovai: valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas ir Vytautas Kaziulionis, kurie buvo už Alytų. Dvigubai daugiau nei vieno „liberum veto“. 2014 02 08 d. Kaune įvyko LPKTS valdybos posėdis, kuriame priimtas pareiškimas „Dėl ketinimo statyti paminklą Dainavos apygardos partizanų apygardai“, kuriame kategoriškai teigiama, kad „…tinkamiausia paminklo Dainavos apygardos partizanams vieta būtų Alytaus miesto centrinė aikštė“.  Raštas buvo išsiųstas į Vilnių, pretenduojant į vienintelę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių nuomonę, nors minėtame   susirinkime dalyvavę LPKTB žmonės buvo visiškai priešingos nuomonės.

2014 kovo 15 d. Vilniuje posėdžiavusi LPKTB valdyba su Jonu Ryčiu Puodžiumi ir Vytu Miliausku priešakyje pritarė LGGRTC specialistų išvadai „…paminklą Dainavos apygardos partizanams atminti pastatyti natūraliai susiformavusioje jų atminimo ir pagerbimo vietoje Merkinės Kryžių kalnelyje…“ ir konstruktyviai pasiūlė „…numatyti Kryžių kalnelio atnaujinimo darbus, sutvarkyti memorialo infrastruktūrą…“, o taip pat „…inicijuoti paminklo pastatymą Alytuje legendiniam partizanų vadui, pedagogui Adolfui Ramanauskui Vanagui, kadangi čia jis 1940 – 1945 m. dėstė mokytojų seminarijoje…“.

Tikėkimės, kad paminklas Dainavos apygardos partizanams bus pastatytas Merkinės kryžių kalnelyje, kuris.yra sukurtas vietos žmonių iniciatyva ir yra gausiausiai lankomas ne tik Dzūkijos nacionaliniame parke, bet ir Dainavos krašte. Siūlymas statyti paminklą Lietuvos apygardos partizanams Alytaus miesto centrinėje aikštėje prasilenkia su istorine tiesa ir logika. Į Lietuvos partizanų karo istoriją partizanų krauju įrašytas ne Alytus, o  Merkinės miestelio puolimas 1945-12-15 d. ir tai buvo viena didžiausių Lietuvos partizanų karinių puolamųjų operacijų. Čia kasmet vyksta tradicinė Lietuvos partizanų, jų rėmėjų ir tremtinių pagerbimo šventė.

Merkinę, įsikūrusią didžiųjų kelių Kaunas – Druskininkai /Gardinas/ ir Vilnius – Lazdijai /Lenkija/ sankryžoje,  upių santakoje, netoli Druskininkų kurorto, kasmet aplanko tūkstančiai įvairių šalių turistų iš kurių didžiausią dalį sudaro lenkai, baltarusiai ir rusai. Abejotina, ar tie turistai aplankys Alytų, o ir Alytaus moksleiviams kelionė į Dzūkijos nacionalinį parką prasideda Merkinėje. Kur, jei ne čia, turime jiems kalbėti apie mūsų istoriją, kovą už laisvę. Šiuo metu Merkinės kryžių kalnelis, kuris visą laiką buvo kuriamas privačiomis iniciatyvomis, atrodo apgailėtinai, palyginus su čia pat šalia jų atnaujintais sovietinių karių kapais.

Kam neskambėjo varpai 

 Merkinės kryžių kalnelio istoriją tyrinėjo istorikai, čia vykstančius renginius aprašė žurnalistai, jo kūrimo fragmentus savo knygoje. „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“ (2005 m.) yra sudėliojęs V. Kaziulionis. Šis Kryžių kalnelis, apjungęs senąsias kryždirbystės tradicijas ir istoriją, apsilankiusiam jame tarsi iš naujo atveria akis ir verčia mąstyti apie tautos gyvenimo valstybėje prasmę, Auką ir Viltį, be kurios Auka mūsų akyse tampa beprasmė.

Ant vienos iš plokščių prie koplyčios iškalti Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičius – Dzūko žodžiai, paimti iš jo dienoraščio: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ tarsi susišaukia su Alberto Belevičiaus žodžiais iškaltais ant koplytstulpio savo Tėvui: „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“, net jei jiems neskambėjo bažnyčių varpai.

Piliakiemio piliakalnis. 2012 m.A. ir M. Černiauskų nuotrauka
Tremtinė Olga Miliauskienė (iš Klepočių) neša vėliavą už savo žuvusį brolį partizaną. 1989 m. Kryžių sumeistravo mokytojas J. Kaupinis su kolegomisA. ir M. Černiauskų nuotrauka
Priesaiką Merkinės kryžių kalnelyje duoda SKAT ir Šaulių būriai 1992 m.A. ir M. Černiauskų nuotrauka
Koplyčią iškilmingai pašventino kunigai – Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas ir Rokas Algimantas Puzonas. Buvo padėkota visiems, prisidėjusiems prie koplyčios pastatymoA. ir M. Černiauskų nuotrauka
Po Šv. Mišių einama iškilminga eisena į Kryžių kalnelį pašventinti koplyčią. 1994 10 09A. ir M. Černiauskų nuotrauka
1991 m. Vasario 16 d. pašventintas kryžius ukrainiečiui Joachimui Ašmenskiui, žuvusiam 1944 m. Lietuvos partizanų gretose. Centre – Lietuvos ukrainiečių bendrijos pirmininkas žurnalistas ir vertėjas Vasilis Kapkanas.A. ir M. Černiauskų nuotrauka
Du pagrindiniai Kryžių kalnelio kūrėjai: Albertas Belevičius ir Juozas KaupinisA. ir M. Černiauskų nuotrauka
A. ir M. Černiauskų nuotrauka
Kasmetinė eisena į Kryžių kalnelį pagerbiant Lietuvos partizanus, jų rėmėjus ir tremtinius. 2012 m.A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Bernardinai.lt

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra