Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Sausio 27-ąją sukako 100 metų, kai Žemaitkiemio vlsč. Juodžiūnų k. gimė vienas iš pokario partizaninio judėjimo Didžiosios Kovos apygardoje (Trakų, Ukmergės, Kauno apskrityse) organizatorių Alfonsas Morkūnas (1908-1949). 1945 12 01-1948 08 14 Didžiosios Kovos apygardos (DKA) B rinktinės vadas, 1948 08 14-1949 12 30 DKA vadas. Tai jos sumanumo dėka organizuotą apygardos partizaninį judėjimą Ukmergės apskrityje pavyko išlaikyti iki 1950 m.
Būtinoje tarnyboje, kurią atliko Lietuvos kariuomenėje, Alfonsas tapo vyr. Puskarininkiu. Buvo geras raitelis, sportininkas, todėl 1931 m., pasibaigus tarnybai, liko tarnauti liktiniu iki pat sovietinės okupacijos. 1935 m. vedė Onutę Kazlauskaitę, vienas po kito gimė jiems Elvida ir Teisutis. 1941 metais šeima grįžo į tėviškę. Alfonsas birželio mėn. 23–24 dienomis vykdė štabo nurodymus gimtose apylinkėse, gelbėdamas gyventojus nuo besitraukiančių rusų savivalės ir plėšikavimo. Nuo 1944 m. birželio mėn. Lyduokių mstl. ir Juknonių k. su Kaziu Ališausku vadovavo savisaugos būriui (apie 20 vyrų), gynė žmones nuo raudonųjų partizanų.
Kaip ir daugelis jaunų žmonių, Alfonsas Morkūnas nuėjo į P. Plechavičiaus rinktinę, o ją išformavus, ne tik Žemaitkiemio, Šešuolių, bet ir Balninkų, Kurklių, Kavarsko valsčiuose suorganizavo partizanus į Balninkiečių Laisvės rinktinę. Jis buvo vieno iš J. Šibailos rinktinės padalinio vadu ir jau 1945 m. pradžioje vadovavo kuopai. Sakoma, kad Plienas buvo neapsakomai drąsus ir net dienomis suorganizuodavo susitikimus su kaimų bei miestelių gyventojais, agituodavo prieš sovietinę santvarką.
Jau 1945 m. sausio mėn. svarstoma galimybė rajono partizanams prisijungti prie DKA, kurie veikė Širvintų, Kaišiadorių, Trakų apskr. vietovėse. Tuo tikslu į Ukmergę buvo atvykusi štabo ryšininkė Aldona Paulavičiūtė – Indyra. Prasidėjo derybos dėl susijungimo. Spalio mėn. į Balninkus atvyksta DKA apygardos štabo viršininkas Aleksas Zapkus – Piliakalnis, kuris čia išbūna kelis mėnesius. 1945 10 01 įsakymu apygardos vadas Žalias Velnias įkuria B rinktinę, jos vadu paskirdamas Alfonsą Morkūną –Plieną, o štabo viršininku J. Šibailą – Dieduką. Tuo metu B rinktinėje buvo 3 batalionai, prie kurių vėliau prisidėjo dar du: 4-asis batalionas veikė Jonavos ir Veprių valsčiuose, 5-asis – Taujėnų ir Kavarsko vlsč. B rinktinė kovojo Ukmergės apskrityje ir veikė savarankiškai. Žinomi atvejai, kai apygardos štabas persikeldavo į B rinktinės teritoriją, tačiau daugiausia A rinktinėje. Gal todėl juos ne taip skaudžiai palietė KGB suorganizuota operacija. Rinktinės vyrai, o tai yra jau A. Morkūno nuopelnas, nesiuntė į „štabą" partizanų sąrašų ir nevykdavo į jo organizuotus susitikimus. Iš pradžių jie priešinosi Žalio Velnio nusišalinimui nuo vadovavimo apygardai, o J. Lukšai išaiškinus išdavystę, ir visai ryšius nutraukė. Jau 1947 metais Lietuvos partizanai DKA pripažino tik B rinktinę.
1946 07 16 apygardos vadu tapęs KGB agentas Griežtas, pareikalavo pateikti centrui partizanų, ryšininkų, jų rėmėjų pavardes, slapyvardžius, adresus, ginklų saugojimo vietas. Plienas suprato, kad tokie įsakymai gali būti pražūtingi partizaniniam judėjimui ir atsisakė juos vykdyti. Netolima ateitis parodė, kad jo sumanumas ir partizaninės kovos vedimo žinojimas išgelbės DKA B rinktinę nuo šios baisios išdavystės, kurios metu bus sunaikinta ne tik A rinktinė, bet ir visi DKA štabo nariai. Po kurio laiko sužinos, kad į KGB pinkles pakliuvo ir pats Žalias Velnias.
1948 m. gegužę rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės, o 1948 m. rugpjūčio mėn. Rytų Lietuvos (Kalnų) srities partizanų vado Antano Slučkos – Šarūno įsakymu Alfonsas Morkūnas – Plienas buvo paskirtas DKA vadu, jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis.
Jau 1948 m. liepos mėn. buvo sudaryta smogikų būrys ir specialiosios 2–3 žmonių grupelės Plienui ir jo aplinkai sunaikinti. Tada buvo manoma, kad Plieno aplinkoje dar buvo 86 kovotojai.
1949 m. saugumo sumetimais Plienas dažnai keitė štabo buvimo vietas. Metų pabaigoje jie buvo bunkeryje Juodkiškių k. ūkininko Vagonio sodyboje. Jau gruodyje MGB agentas „Veter“ („Vėjas“) juos susekė. Jis nustatė pagal tai, kad B. Tratulis per dažnai daržinėje lankosi. Gruodžio 30 dienos rytą MGB kariuomenė glaudžiu žiedu apsupo pastatus. Klojime po arklių gardu jie aptiko apygardos štabo bunkerį. Po įvykusio susišaudymo iš bunkerio buvo iškelti penkių žuvusių laisvės kovotojų kūnai. Tą lemtingą dieną žuvo DKA vadas Alfonsas Morkūnas – Plienas, jo pavaduotojas Vladas Ališauskas – Puškinas, kuopos vadas Bronius Medelskas – Krienas, Juozas Grigas – Geniukas ir Bronius Dūda – Narutis. V. Ališauską bei P. Grigą nušovė daržinėje, o buvę bunkeryje Plienas, kuopos vadas Bronius Medalskas – Krienas (g. 1927 m.) ir būrio vadas Bronius Dūda – Narutis (g. 1912 m.) susisprogdino. Žuvusiųjų kūnus nuvežė vežimais į Ukmergę. Spėjama, kad Plieno palaikai buvo įmesti į kanalizacijos šulinį prie „Vienybės“ gamyklos. Tik Atgimimo metais jie buvo surasti ir perlaidoti į Dukstynos (Ukmergė) kapines.
Su Alfonsu Morkūnu partizanauti išėjo ir du jo broliai. Karolis Morkūnas žuvo 1948 02 10 savo tėviškėje Juodžiūnų. k. Po šios netekties užgeso ir Veronikos Morkūnienės širdis… Stasys Morkūnas – Tarzanas dar iki 1955 m. kovojo su ginklu, o iki 1965 m. slapstėsi, kol buvo išduotas. 15 metų kalėjo Sibiro lageriuose, buvo tremtyje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1980 m., gyveno Kaune.
1997 11 29 Alfonsui Morkūnui – Plienui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinas (po mirties) – dabartinis atitikmuo yra Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius.

Voruta. – 2008, saus. 12, nr. 1 (643), p. 13.

Sena Voruta