Alfonsas Kairys: „Prikelkime vieną iš mirštančiųjų Rytų Lietuvos kaimų iš užmaršties. Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas“

Autorius: Data: 2019-06-12 , 14:15 Spausdinti

Alfonsas Kairys: „Prikelkime  vieną iš mirštančiųjų Rytų Lietuvos kaimų iš užmaršties. Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas“

Svylionių kaimo namai. Autoriaus nuotraukos

Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Vilnius, Nemenčinė, Pabradė, Švenčionys, Adutiškis, Svylionys. Vilnius – Švenčionys – 90 km., dar po 30 km – Adutiškis: arčiausias Lietuvos taškas prie Lietuvos – Baltarusijos sienos. Geležinkelis priartina Kamajus (Baltarusija) prie  Adutiškio (Lietuva). Privažiavę Adutiškį, pasukame į kairę (rodyklė Gilūtos, 3 km. važiuojame dabar jau žvyrą apklojusiu asfaltu, traukiame  keliu, į kurį kažkada  žvelgė  namų langinės, o dabar nei namų, nei langinių…  Taigi kelias atveda prie rodyklės Svylionys (tiesa, kažkas buvo raidę S nutrynęs, ir tada kaimas pravažiuojančiam buvo tik Vylionys, atseit, viliojantis atvykti:  neaišku tik KUO? 

Mirštantis Nepriklausomos Lietuvos kaimas dabar pasitinka štai kaip: pirma pirkia neregiais langais kairėje ir dešinėje kelio pusėje.. ir taip beveik per visą kaimą.. niekam nereikalingi, tik retkarčiais giminių, gyvenančių įvairiose Lietuvos ar užsienio vietose, buvusių svylioniškių aplankomi.

O buvo laikai, kai kaimas klegėjo nerūpestingu vaikų juoku, jų tėvelių, senelių, senolių godomis. Čia rūko namų kaminai, vadinasi,  namai šildė žmones. O žmonės – namus, dabar jie, nusinešę savo ir kaimo paslaptis, istorijas,  ilsisi netoliese medžių apsuptose  kapinėse…   Kapinės, pasak Adutiškio bažnyčios klebono, minimos senokai, daug antkapinių įrašų lietuvių kalba, vadinasi, atsispirta, Lenkijai okupavus šį kraštą, lenkiškajam žodžiui. Dabar amžino poilsio vieta sutvarkyta ir seniūnaitijos, ir čia palaidotųjų giminaičių dėka. Prižiūrimi ir nežinomųjų karių kapai: juk čia 1915 m. kovų būta. Greta vokiečių kareivio atgulęs amžinojo poilsio rusų karys. Kas jie? Bet jie buvo gyvi, gyvi tėvų, taip ir nesužinojusių, kur jų kraujas ilsisi, vaikai…

 Gražu, kad kasmet per Vėlines, kapinėse laikomos pamaldos, giedamos šventos giesmės už mirusiuosius (iniciatorė Birutė Kairienė).

Daug istorijų pro Svylionis tekantis Svylės vanduo papasakotų, bet, deja, kas  nutekėjo, negrįžta, nes, kaip sakoma, į tą patį vandenį niekada neįbrisi. Taigi, ieškome žinių apie, anot Kultūros ministerijos Regionų plėtros skyriaus vedėjos a.a. Irenos Seliukaitės, bemirštančius kaimus (kas paminklą pastatys: gal Europos Sąjunga, nuvariusi į kaimų išnykimo laikotarpį Lietuvą!).

Lietuvių enciklopedijos 29 tome, išleistame  Bostone 1963 m., randame žinių, kad  „Svilionys – grynai lietuviškas kaimas. Jame 1920-1930 m. veikė Švenčionių „Ryto“draugijos mokykla. Lenkų valdžiai ją uždarius, tėvai, nenorėdami vaikų leisti į lenkišką mokyklą, stengėsi vaikus mokyti lietuviškai namuose, ,,šv. Kazimiero draugijos skyrius ir netgi Jaunųjų ūkininkų kuopelė. Netgi tada, kai lenkai draudė  lietuvybę, svylioniečiai įsteigė lietuvybę puoselėjantį Švenčionių „Ryto“draugijos skyrių.

            Unikalaus leidinio „Vilenskaja gubernija. Polnyj spisok naselionych mest so stastističeskimi danymi o každom naseleniji, Vilno, 1905”  267  psl. rašoma, kad  1905 m. šiame kaime gyveno 356 žmonės (178 moterys ir 178 vyrai) plg. Adutiškyje -1674.            Na, o dabar kaime prie Svylos upės nė 90 nesuskaičiuosi.

            Mano vaikystės ir jaunystės metais (1950-1970 m.) kaimas dar  gyveno pilnakraujį gyvenimą. Prisimenu, kaime mokyklos nebuvo ir tekdavo žiemą ristis kaip  šiaudų pėdams iki Piršteliškės (dabar, regis, to kaimo nebėr). Ten, paprastoj kaimo gryčioj, įsikūrusioje pradinėje mokyklėlėje visada laukdavo mokytoja, dabar pamenu tik pavardę – Povilionienė ar Poviliūnienė. Jei būdavo labai šalta, sulipdavom ant vadinamojo pečiaus, t.y. krosnies – ir „semdavomės“ mokslų, o po pamokų vėl tuo pačiu gal poros kilometrų keliu – namučių. Pavasarį patvindavo upė, kuri skyrė Svylionis  ir Piršteliškę – tada mokykla nepasiekiama buvo. Šiek tiek ir džiaugėmės. Juk pamokos nevykdavo, o ko pradinukui reikia: vis viena kita dienelė  su mamyte…O apie Piršteliškę Bronius Kviklys “Mūsų Lietuvos“, išleistos Vilniuje 1989 m., 711 p. rašo: „ Į Piršteliškės kaimą lietuviška mokykla buvo atkelta iš Svilionių kaimo. Mat, kai atsirado lenkų valdiška mokykla greta lietuviškosios, ir mūsiškei buvo pavojus netekti koncesijos. Mokyklą lankė apie 60 mokinių.“

            Baigiau pradinę ir dabar išlikusioje nuotraukoje suskaičiavau 10 mažųjų abiturientų, kurių tolesnis mokslo kelias 4 km. nuo Svylionių – Adutiškis, Adutiškio vidurinė  mokykla.  Kasdien… keturi kilometrai ten ir keturi atgal: rudenį pažliugusiu, žiemą pusnynuose besimaudančiu, pavasarį ievomis kvepiančiu keliu. Žiemą daugelis apsigyvendavo bendrabutyje, kuriam vadovavo vaikų numylėtinė mokytoja Zosė Šarkaitė. Tokį žmogų retai sutiksi. Kiekvienam ji rasdavo jam tinkamą gerą žodį, kiekvieną paguosdavo, jeigu reikėdavo, motiniškai sudrausdavo. Ypač rūpinosi  našlaičiais ir sunkiai besiverčiančių tėvų vaikais. Nuo savęs atitraukdama kąsnį, dalindavosi juo. Bendrabutyje rūpinamasi ir  mokymusi: silpnesniems padėdavo pati vedėja  arba organizuodavo stipresniųjų mokinių pagalbą. Man teko mokyti lietuvių kalbos: diktuodavau diktantus, taisydavau juos. Tokie buvo pirmieji mano, kaip mokytojo, žingsniai, kurie vėliau, jau dirbant Vilniaus mokyklose, labai pravertė.

            O kokie gražūs šeštadieniai būdavo Svylionyse vasaromis. Gegužinės, armonika grodavo geriausias kaimo batsiuvys Maniusius Valošinas ar Vološinas. Visą naktelę iki saulei patekant linksmindavomės: lietuviška daina, lietuviška polka ir valsas… ir kvepiančiais berželiais apkaišyta šokių aikštelė.  Vėliau – merginų palydėtuvės, o ryte – darbas. Ir niekada nepavargdavom, nes jaunystė neleisdavo pavargti.

            Pamenu, Janinos Kairienės (kažkodėl Kleckais pravardžiuojamos) troboje vaidinimai ir šokiai vykdavo. Susirinkdavo dideliame kambaryje prie žibalinės lempos beveik visas kaimas ir žiūrėdavo, ką kaimynai adutiškiečiai atveždavo. O ten gyvenimas… lietuviškas gyvenimas virte virė, nes veikė  „Ryto“ švietimo draugijos, įkurtos 1913 m. ir veikusios iki 1939 m.,  skyrius. Atsiverti Mykolo Biržiškos knygą „Vilniaus golgota“, „Minties“ leidyklos išleistą 1992 m., ir sužinai, kad Adutiškyj vaidinta „Tiktai niekam nesakyk“; „Nepadėjus nėr ko kasti“,“Betliejus“, „Ekspropriatorius“ ir  kt.  Tai tik 1926 metai.

            Na, o dešimtą penktadienį po Velykų ir jauni, ir seni traukdavome melstis  ant  tarp Stajėtiškio ir Vosiūnų kaimų besipuikuojančio aukšto praeitį primenančio piliakalnio. Jo viršuje stovėjo kryžius. Girdėjome senų žmonių iš lūpų į lūpas perduodamą pasakojimą, kad čia kažkada nugrimzdo bažnyčia ir dabar per pakylėjimą (mišių metu) gerai įsiklausius iš po žemių sklinda bažnyčios varpų skambesys.

            Kiekvienas mena, kaip sunkokai žingsnius skaičiuodamas, žvyruotu  (dabar jau asfaltuotu) kaimo keliu pėdindavo seniausias jo gyventojas Paula (tikrasis vardas – Povilas), linksmiausias kaimo žmogus. Kažkada gyvenęs nuosavoj sodyboj už upės Svylos, bet, matyt, pabodę ir persikėlęs į  namelį, pavadintume ant vištos kojelių, pačiame kaime.  Dažnam savo gyvenimo istoriją atskleidęs: gimęs dar XX a. pradžioje, prisimenąs pirmąjį pasaulinį ir Antrąjį karus, vokiečių ir rusų karių susidūrimus,  vadinamuosius partizanus (kaime juos vadino banditais, nes, anot a. a. Prano Dešuko, jie grobdavo maistą, drabužius, gyvulius, o jei sužinodavo, kas turi auksinių pinigų, atimdavo ir užmušdavo“)  ir jų žvėriškumus: antai  nuogą miške vasaros metu Alfonsą Bukelį pririšo prie medžio ir leido iki mirties sukapoti uodams, antai Viktorą Kairį, žiauriai kankintą (išsuktos rankos, kūnas suveržtas spygliuota viela),  gyvą užkasė po žeme, ir  apie  kolūkius prisimena, ir sunkiai uždirbamus dirsėtus darbadienius, ir…visko suminėti negali.

            Vėlgi, B. Kviklys „Mūsų Lietuvos“ 712 p. sako, kad adutiškiečiai(o ir svylioniškiai – aut.) kalba savotiška dzūkų rytiečių tarme.” Dėkodami jie sako “Dziekui“, linkėdami geros nakties: „geros nakcies“, dievą vadina dzievu, o tinginį – cinginiu. Aišku, kaip ir dera, nes kraštas daug metų buvo okupuotas lenkų,  labai daug svetimybių, t.y. slaviškojo užkrato.

            Prikelkime  vieną iš mirštančiųjų Rytų Lietuvos kaimų iš užmaršties. Tai dar galima padaryti. Reikia tik mūsų visų svylioniškių (gyvenančių kaime ir išblaškytų arba išsiblaškiusių svetur savo ar ne savo valia) noro. Skambinkit tel. 8683 42336 arba rašykit e. paštu  vejask45@gmail.com. Argi mes nenorime savo kaimo istorijos?!

Uncategorized , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra