Aleksandras Sakas. Paskutinė “Darbininko” redakcija

Autorius: Data: 2019-09-11 , 12:46 Spausdinti

Aleksandras Sakas. Paskutinė “Darbininko” redakcija

Darbininkas” – Lietuvos darbo federacijos (katalikiškų profsąjungų) savaitinis laikraštis, leistas nuo 1919 metų Kaune.

Aleksandras SAKAS, resfamiliaris.blogspot.com

Šį rugsėjį seniausiai mūsų profsąjungai – Lietuvos darbo federacijai – sukanka 100 metų. Tiek pat būtų ir jos savaitraščiui „Darbininkas“, kurio leidyba Lietuvoje buvo nutraukta nelemtais 1940 metais.

Būdamas Vikipedijos straipsnelio apie “Darbininką” autoriumi, galiu be skrupulų pradžiai iš ten pacituoti:

1919 metų rugsėjį Kaune įvykęs Lietuvos darbo federacijos (LDF) steigiamasis suvažiavimas nutarė leisti LDF savaitinį laikraštį „Darbininkas“. Laikraščio sumanytoju buvo ateitininkas, katalikiškų darbininkų draugijų organizatorius Vytautas Endziulaitis (1893–1918), dėl ankstyvos mirties savo sumanymo nespėjęs įgyvendinti. Pirmasis „Darbininko“ numeris išėjo 1919 metų lapkričio 30 dieną, atspausdintas Kaune, Š. Neumano spaustuvėje.

Pirmaisiais laikraščio redaktoriais ir bendradarbiais buvo LDF valdybos nariai Eliziejus Draugelis, Pranas Raulinaitis, Petras Radzevičius, Viktoras Beržinskas ir kiti.

Laikraštis ragino darbininkus šviestis, lavintis, skleidė blaivybės idėjas, informavo apie ekonominio, politinio Lietuvos gyvenimo įvykius, pasakojo apie darbininkų veikimą kitose šalyse, spausdino socialinės tematikos poezijos ir prozos kūrinėlius.

Laikraštis išgyveno ne vieną krizę. 1929 metais karo cenzūrai sustabdžius „Darbininko“ leidimą, nuo balandžio iki lapkričio jį kitu pavadinimu – „Lietuvos darbininkas“ – leido prof. Pranas Dovydaitis. 1934 metų vasarį Pranas Dovydaitis vėl perėmė prasiskolinusio „Darbininko“ leidimą iš Lietuvos darbo federacijos, kuri po poros mėnesių pati reorganizavosi į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS).

Vėlesnei „Darbininko“ istorijai vikipedinio teksto nebeužteks. Dar nuo 1931 metų mano tėvas Aleksandras Sakas, atsidūręs Kaune, mokydamasis dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje), įsitraukė į prof. Prano Dovydaičio globojamos, o tautininkų valdžios uždraustos, moksleivių ateitininkų organizacijos veiklą. Plunksną krebždinantis ateitininkas „Darbininkui“ netrukus tapo savu žmogumi.

Antai, laikraštis kvietė kanklių klausimais rašyti į “Darbininką” A. Sakui (1934.06.02). Mat, „Darbininkas“ skatino kanklių atgimimo sąjūdį. Jame dalyvavo ir mano tėvas, mokęsis kankliuoti pas įvairiais talentais žinomą Justiną Strimaitį.

Aleksandras Sakas „šaltame kabinete“ su „Darbininko“ laikraščiu ant stalo. 1934 metai. Leono Dainio nuotrauka.

Tačiau formaliu savaitraščio redakcijos darbuotoju Aleksandras Sakas tuomet dar nebuvo. 1934 metais jis išvyko iš Kauno į Telšius, į kunigų seminariją. Po poros kursų seminarijos vadovybei suabejojus, ar Sakas tiksiąs kunigystei, jis iš seminarijos buvo išprašytas ir rudenį grįžo į Kauną.

Čia Aleksandro draugai nebuvo jo pamiršę – prof. Pranas Dovydaitis pakvietė dirbti “Darbininko” redakcijoje. Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos savaitraštis

„Darbininkas“ buvo susitraukęs iki 4 puslapių (geresniais laikais – dvigubai storesnis), kainavo 10 centų, jį spausdino “Žaibo” spaustuvė Kaune, Donelaičio 24.

Laikraščio atsakinguoju redaktoriumi buvo pats prof. Pranas Dovydaitis. Atsakingas savo pinigine – LKDS pritrūkus lėšų laikraščiui, profesorius mokėdavo už jo leidimą, taip pat sumokėdavo baudas, kuriomis valdžia kartas nuo karto „paauklėdavo“ opozicinę spaudą.

„Darbininko“ redakcijoje dirbo dviese – techninis redaktorius Aleksandras Sakas ir taip pat neseniai pradėjęs administratorius Stasys Šliupas. Pastarasis – beje, su filosofu daktaru Šliūpu artimesnių giminystės ryšių neturėjęs – tuo pačiu ėjo LKDS reikalų vedėjo pareigas.

“Darbininko” redakcija – Aleksandras Sakas (kairėje) ir Stasys Šliupas. 1937 metų balandis.

Nors “Darbininko” redakcijos ir LKDS centro valdybos adresai tuo metu dažnai keisdavosi, bet būtinai sutapdavo: 1936 metais – Laisvės al. 12, paskui Gedimino 1, 1937 metais – Liaudies namuose A. Mapu 11, po to “Pavasario” namuose Perkūno al. 2. Akivaizdu, kad redakcijos darbuotojams – tiek iš pašaukimo, tiek iš pareigos – tekdavo imtis ir LKDS organizacinės veiklos.

Apie tai savo „Nelinksmuose prisiminimuose“ Aleksandras Sakas po daugelio metų rašė:

Krikščionių darbininkų sąjungos skyrių buvo pristeigta visoj Lietuvoj. Pačiam Kaune – Šančiuose, Žaliakalny, Aleksote, Senamiesty ir kitur – veikė daug narių turintys skyriai. (…) Susirūpinta Kauno kiemsargių, kurių priskaičiavom per 300, padėtim. Tai buvo be galo skriaudžiami žmonės, gyveno rūsiuose, kai kas gaudavo iš turtingų namų savininkų tik po 10 litų algos mėnesiui. Apie juos pradėjome “Darbininke” rašyti. Ir kas išėjo? Prasidėjo kiemsargių atleidimas. Tąsyk mūsų advokatas Juozas Katilius bandė kiemsargius ginti teisme. Nesant asmens samdos įstatymo, byla pralaimėta, o įstatymo projektas Seime buvo vilkinamas.

1936 metų gruodį LKDS Kauno Senamiesčio skyriaus valdybos sušauktas kiemsargių susirinkimas Liaudies namų salėje, kuriam pirmininkavo Aleksandras Sakas. Po mėnesio visų Kauno kiemsargių susirinkimas (dalyvavo apie 600 žmonių) įsteigė atskirą LKDS skyrių – pirmąją Lietuvoje kiemsargių profsąjungą (“XX amžius”, 1937.01.22).

Pastangos gerinti kiemsargių padėtį – šalpa, teisinė pagalba ir pan. – negalėjo būti bevaisės, tačiau vargu ar labai padėjo, nes vėliau „Darbininkas“ dar ne kartą rašė apie sunkų kiemsargių gyvenimą.

Kiek galėdama, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga telkė savo narius ir kultūrinei veiklai. Vasarą būdavo daugybė ekskursijų po Lietuvą, kitais metų laikais – susirinkimai su paskaitomis ar vakarėliai su meno saviveiklininkų pasirodymais.

„Lietuvos aido“ fotoreporterio Mejerio Smečechausko nuotrauka, 1937 metų balandžio 9 d. Kairiajame krašte sėdintis – būsimas antinacinės rezistencijos dalyvis Bronius Stasiukaitis. Viršutinėse vyrų eilėse iš kairės trečiasis – Aleksandras Sakas, vienuoliktas – Stasys Šliupas. Jų dalyvavimas rodytų, kad tai – LKDS narių „Mokslus einančio jaunimo choras“ (pavadinimas – iš vienos „Darbininko“ žinutės). Jei tikrai taip, tai centre – chorvedys Pranas Markauskas.

1937 metų sausį “Darbininko” redakcija paskelbė duosianti laikraščiui naują turinį ir formą. Laikraštis padidėjo iki 6 puslapių. Buvo įvesti nauji skyriai: vaikų, sveikatos, kiemsargių, dvarų darbininkų, pažadėta suaktyvinti moterų ir jaunimo skyrius.

Tačiau su „Darbininko“ redakcija Aleksandras Sakas tais pačiais 1937 metais atsisveikino – vis dar siekiantį kunigystės, jį priėmė tęsti mokslus, šįkart Kauno kunigų seminarijoje.

Su „Darbininku“ klieriko Aleksandro ryšiai nenutrūko. Kartas nuo karto laikraštis įdėdavo jo rašinių socialinėmis temomis. Kai kurie jų verti dėmesio ir šiandien, kaip antai, „Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis“ („Darbininkas“, 1939.02.24). Verti dėmesio bandant suprasti, kodėl anuomet Lietuvoje radosi žmonių, džiugiai sutikusių rusų tankais atvežtą „Stalino saulę“.

Kauno kunigų seminarijoje Aleksandras Sakas mokėsi iki 1939 metų. Baigė 4 kursus, bet kunigu netapo.

Po seminarijos, dar padirbėjęs savanorių talkoje tiesiant geležinkelį į Šventąją, Aleksandras grįžo į „Darbininką“.  Rado jį išaugusį iki 12 puslapių (kainuojantį tuos pačius 10 centų) ir vėl pakeitusį vietą – Laisvės al. 31b. Redakcija ir administracija jau turėjo atskirus 5-ženklius telefono numerius. Laikraštį spausdino ta pati “Žaibo” spaustuvė Kaune.

Skaitytojams rūpėjo ne vien socialiniai klausimai. Tais įvykių gausiais 1939 metais svarbių temų nestigo. Prasidėjo karas, žlugo Lenkija, buvo atgautas Vilnius, sovietai įkūrė karines bazes Baltijos valstybėse – bet ne Suomijoje, kuri netrukus sovietų buvo užpulta… Apie visa tai rašė „Darbininkas“.

Štai ištrauka iš jau cituotų Aleksandro Sako atsiminimų:

Kai Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Suomija, mūsų laikraštis palaikė užpultą tautą, jai reiškė simpatijas. Rusų atstovybė Kaune į tai reagavo, todėl nutarėm su prof. Dovydaičiu laikytis tokios taktikos: vieną savaitę čiulbam už sovietus, kitą – už suomius.

1939 metų lapkričio 30 dieną „Darbininko“ redakcija paruošė specialų numerį  laikraščio 20 metų sukakties proga. Sveikino bendraminčiai (ir valdžia – vidaus reikalų ministras generolas K. Skučas), prisiminimų atsiuntė buvę bendradarbiai. Antai, Juozas Bernotas, Aleksandro geras bičiulis, deja, vėliau įdavęs jį sovietiniam saugumui, rašė, kokiomis sąlygomis prieš keletą metų tekdavę darbuotis:

Jokios kalbos apie tvarkingą, kad ir mažos, algos gavimą nebuvo. Man ir redaktoriui (Bernotas dirbo administratoriumi – aut. past.) teko šiaip taip ne gyventi, bet vegetuoti iš pripuolamų pajamų, kaip antai, skelbimų ir t.t. Neturėti lito pietums mums buvo ne naujiena.

(…) Atėjo ruduo, artėjo žiema, o mes apkūrenimui redakcijos būsto malkų vis negalėjome nupirkti. Šiek tiek apšilti galėdavome sukūrenę pundą senų laikraščių. Kartą radome, atėję iš ryto, rašalinėje įšalusį rašalą, šį kartą teko krosniui paaukoti paskutinį suoliuką, t.y., jį sudeginti.

(…) Redakcijos rašomoji mašinėlė buvo policijos aprašyta už kažkokius nesumokėtus mokesčius, ir mes negalėjome ja naudotis“.

Aleksandras Sakas ir Juozas Bernotas (dešinėje) 1940 metų vasarą Papilėje.

1940 metų kovo 7 d. laikraštis turėjo nemalonių naujienų. Karui Europoje plečiantis, teksią taupyti popierių, todėl vidaus reikalų ministras laikinai sustabdęs kai kurių laikraščių leidimą, o kitų apimtį nurodęs sumažinti trečdaliu. Nuo tos dienos “Darbininkas” vietoj 12 išeidavo 8 puslapių. Kaina kol kas liko ta pati – 10 centų.

Dėl karo veiksmų prekių pasiūla mažėjo, ir jų kainos sparčiai kilo. Nuo gegužės jau ir „Darbininkas“ dvigubai pabrango. Laikraštyje atsirado naujas – kainų – skyrelis. „Darbininkas“ rašė, kad nuo karo pradžios – praeitų metų rugsėjo 1 dienos – iki vasario pabaigos kainos Lietuvoje vidutiniškai išaugusios 39,5 proc. Kiti pranešimai rodė valdžios pastangas – pavyzdžiui, vidaus reikalų ministro įsakymu atlyginimai darbininkams padidinti 10-15 proc.

Tačiau blogiausi dalykai dar laukė. Iš Aleksandro Sako atsiminimų:

Atėjo 1940 metų birželio 15 diena. Šeštadienio popietę Kaune, Laisvės alėjoj, pasirodė sovietų tankai. Išėjome į gatves. Žmonės stovėjo nusiminę, klausinėjo vienas kitą, kas bus toliau.

Dar leidau, spausdinau “Darbininką”. Greit gavau iš cenzūros įspėjimą, kad rašyčiau, kaip darbininkai nuoširdžiai sutiko Raudonąją armiją. Vietoj vedamojo pirmame puslapy ėmiau talpinti eilines žinutes. Taip vieną kitą numerį išleidau, kol galop liepos mėnesį, būdamas “Žaibo” spaustuvėj, telefonu iš cenzūros gavau pranešimą, kad ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu “Darbininko” leidimas sustabdomas.

Paskutinis “Darbininko”  numeris – 1070 -tas – išėjo 1940 metų liepos 3 dieną.

 „Darbininko“ leidėjas prof. Pranas Dovydaitis, sovietams uždarius Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželio 14 d. su šeima suimtas ir ištremtas. 1942 metais išsiųstas į Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) kalėjimą ir ten sušaudytas.

Aleksandras Sakas, netekęs darbo, iš Kauno išvyko pas tėvus į Papilę, paskui į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti ir – gal kad jo eilė dar nebuvo atėjusi – represijų laikinai išvengė.

Tuo tarpu Aleksandro darbo draugas žurnalistas Stasys Šliupas sovietų buvo suimtas, 1941 metais išvežtas į Gorkio (dabar – Nižnij Novgorodas) kalėjimą ir sušaudytas.

Prisimink laikus, kada „knaisiojomės“ „Darbininko“ redakcijoj. St. Šliupas. Kaunas 1937-IV-30.

Šaltiniai:

  1. Darbininkas : Lietuvos darbo federacijos savaitinis laikraštis, 1919-1940, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (epaveldas.lt).
  2. Aleksandras Sakas, „Nelinksmi prisiminimai“, “Klaipėda”, 1991.10.09.

 

https://resfamiliaris.blogspot.com/2017/09/darbininko-redakcijoje-1936-1937-ir.html

Istorija , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra