Aldonos Armalės knyga „Mečislovas Rondomanskas. Nuo viršukalnės atsiveria nauji horizontai…“

Autorius: Data: 2019-01-08 , 10:59 Spausdinti

Aldonos Armalės knyga „Mečislovas Rondomanskas. Nuo viršukalnės atsiveria nauji horizontai…“

Vytas URBONAS, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, www.voruta.lt

Neseniai pasirodžiusi žurnalistės Aldonos Armalės knyga „Mečislovas Rondomanskas. Nuo viršukalnės atsiveria nauji horizontai…“ skirta žinomo mokslininko,  pedagogo, verslininko, visuomenininko gyvenimo keliui nušviesti. Tai ne paprastas žmogaus biografijos išdėstymas. Autorė siekia vaizdžiai parodyti, kaip vos Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, 1945 m. gegužės 29 d. gimęs M. Rondomanskas augo ir brendo neramiomis ir sunkiomis pokario metų sąlygomis, kaip iš mažens jis domėjosi visa kuo, kas vyko aplinkui, „darbo prasimanydavo ne vargo spiriamas, o norėdamas būti savarankiškas, turėti savo uždarbio. Jam tai buvo pasitikėjimo savimi reikalas, vyriškumo išraiška“, pabrėžia autorė. Net ir mokydamasis Aukštadvario vidurinės mokyklos pradinėse klasėse, jis atsisakydavo nakvynės pas gimines miestelyje, bet kuriomis oro sąlygomis eidavo pėsčias kelis kilometrus, „atkakliai laikėsi savo sprendimo grįžti į namus“. Užsibrėžtų tikslų jis atkakliai siekė ir mokydamasis, stropiai ruošdamas pamokas, ir dalyvaudamas sporto varžybose, visuomeninėje veikloje. Abitūros egzaminus išlaikęs labai gerais pažymiais, gavęs brandos atestatą su pagyrimu, tvirtai pasitikėdamas savo mokyklinėmis žiniomis, jis 1963 m. nesunkiai išlaikė stojamuosius egzaminus, sėkmingai įveikė gana didelį konkursą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą. Apie pasiryžimą tapti diplomuotu inžinieriumi beveik po dešimtmečio, kreipdamasis į abiturientus, jis rašė: „Pasirenkant specialybę, būtina atsižvelgti į savo polinkius, sugebėjimus bei profesijos reikalingumą. Kitais žodžiais tariant, čia nulemia trys faktoriai: noriu, galiu, reikia… Pasirinkdami specialybę galvokime ne tik apie tai, kuri iš jų daugiau patinka, bet ir kiek tokių specialistų reikia. Mūsų amžius – technikos amžius. Technika užvaldė ne tik pramonę, transportą, ryšius. Ji vis giliau skverbiasi į žemės ūkį, kultūrą, mokslą“.

Studijuodamas institute, M. Rondomanskas buvo labai aktyvus, iniciatyvus, anot buvusių kurso draugų, „jis žinojo, ko siekia, buvo protingas ir užsispyręs, mėgo tiksliuosius mokslus“. Savo gebėjimus jis kruopščiai tikrino dirbdamas instituto studentų projektavimo ir konstravimo biure konstruktoriumi, vykdydamas mokslinius tyrimus. Konstruktoriumi ir cecho meistru jam teko dirbti ir baigiant institutą, atliekant priešdiplominę praktiką Šiaulių televizorių gamykloje, į kurią jis gavo paskyrimą ir baigus studijas, 1968 m. Tačiau dėl šeiminių aplinkybių šį paskyrimą turėjo pasikeisti – jis buvo paskirtas dirbti į Kauno radijo gamyklos konstruktorių biurą vyresniuoju inžinieriumi. Čia M. Rondomanskas „tikėjosi kūrybiško darbo, bet greitai nusivylė. Darbe nebuvo nei kūrybos, nei galimybių tobulėti, o paklusnaus nurodymų vykdytojo pozicija jaunam inžinieriui buvo nepakenčiama“, pažymi autorė. Radijo gamykla nenorėjo išleisti jauno, perspektyvaus inžinieriaus konstruktoriaus, tačiau po metų M. Rondomanskui pavyko pakeisti darbovietę – 1969 m. jis buvo priimtas į Kauno politechnikos instituto mokslo centrą „Vibrotechnika“, kur tuo metu veikė 13 įvairių mokslo tyrimo laboratorijų. Darbas šiame tyrimų centre M. Rondomanskui buvo labai reikšmingas. Kaip rašo autorė, „čia atsiskleidė jo gebėjimai ir talentai, susiformavo mokslininko ir mokslo administratoriaus vadybos įgūdžiai. Kita vertus, į „Vibrotechniką“ jį atvedęs nuolatinio tobulėjimo, naujovių geismas padėjo atsiskleisti geriausioms jo charakterio ir prigimties savybėms, nulėmusioms jo tolesnio gyvenimo kylančią kreivę. Mečislovas ne kartą per savo gyvenimą ėmėsi naujos veiklos ir kiekvienoje iš pasirinktų veiklos sričių siekė geriausio. Yra žmonių, kurie pasirenka tokį aukštą savo gyvenimo kalną ir į jį kopia iki gilios senatvės. M. Rondomanskas, užkopęs į savo kalno viršūnę, dairosi kitos – dar aukštesnės viršukalnės – ir pradeda kelionę iš naujo“.

Mokslo centre „Vibrotechnika“ M. Rondomanskas iš pradžių dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, vėliau ėjo vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas, tapo mokslinės grupės vadovu. Dirbdamas precizinių mechanizmų sistemų dinamikos ir jų techninės būklės diagnozavimo srityje parengė apie 100 mokslinių darbų, sukūrė apie 60 išradimų, parašė per 70 straipsnių, monografiją ir vadovėlį studentams „Lanksti automatizuota gamyba“. 1973 m. jis apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Po dešimties metų darbo „Vibrotechnikos“ mokslo centre M. Rondomanskas ėmėsi pedagoginės veiklos. 1979 m. jis perėjo į to paties instituto Mechanikos fakulteto Mašinų gamybos technologijos katedrą; jam buvo suteiktas docento vardas. Čia dirbdamas jis laikėsi katedroje priimtos nuostatos, kad „katedra turi rengti geros kvalifikacijos, logiškai mąstančius, kūrybiškus inžinierius, o katedros dėstytojai turi aktyviai dalyvauti moksliniame tiriamajame darbe“. Pats M. Rondomanskas taip pat neapleido ir mokslinio darbo „Vibrotechnikos“ mokslo centre. 1987 m. jis tapo Kauno politechnikos instituto prorektoriaus pavaduotoju mokslo reikalams, Mokslinių tyrimų sektoriaus vadovu, o nuo 1989 m. dirbo šio instituto, 1990 m. tapusio Kauno technologijos universitetu, prorektoriumi studijų reikalams; 1989 m. už mokslinį ir pedagoginį darbą, vadovėlį „Lanksti automatizuota gamyba“ bei metodinę medžiagą jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas. Pradėjęs dirbti instituto prorektoriumi studijų reikalams ir šiai mokslo įstaigai tapus universitetu, M. Rondomanskas ėmė įgyvendinti naują, su bendradarbiais paruoštą inžinierių rengimo koncepciją, pagrįstą inžinerinio profilio specialistų mokymo proceso humanitarizavimu. Buvo manoma, kad „išsiauklėjęs, humaniškas inžinierius bus nepakantus ir ekologinei žalai, jautresnis šeimoje ir darbo kolektyve, dorai elgsis ir savo profesinėje veikloje“.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, vykstant plačiai šalies politinei, socialinei ir ekonominei pertvarkai, M. Rondomanskas vis dažniau susimąstydavo apie naują veiklos sritį – verslininkystę. Jo nuomone, verslas – tai darbas, artimas moksliniam. Versle, kaip ir „moksle turi suformuluoti uždavinį, analizuoti, kas šiandien yra, ko reikia, kad pats domėtumeisi tuo uždaviniu, paskui turi eiti į  priekį ir palaikyti grįžtamąjį ryšį, kad galėtum pasitikrinti, kur eini… Dirbdamas visų pirma turi būti reikalingas žmogui, paskui – partneriams, šeimai, valstybei“. Tokių nuostatų laikydamasis jis kartu su partneriais A. Rakausku ir V. Švirinu 1992 m. Kaune įkūrė akcinę bendrovę „Senukai“, kuri vėliau išaugo į didžiulį, visoje šalyje žinomą prekybos statybinėmis žaliavomis bei medžiagomis, elektros, santechnikos bei namų apyvokos prekėmis įmonių tinklą. Daug metų jis buvo šios bendrovės prezidentu. Paskui, beveik po dešimtmečio kartu su V. Švirinu įsteigė kitą verslo įmonę – nekilnojamojo turto uždarąją akcinę bendrovę „Verslo draugai“ – ir tapo jos direktoriumi, vėliau prezidentu, valdybos pirmininku. Tapęs verslininku M. Rondomanskas įsitraukė ir į Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų veiklą. Jis aktyviai dalyvavo atkuriant šiuos rūmus, nustatant jų funkcijas ir vaidmenį miesto gyvenime, stiprinant jų įtaką verslo savivaldos plėtrai regione; 16 metų jis buvo renkamas rūmų prezidentu.

Knygoje parodytas ne tik toks ryškus, prasmingas M. Rondomansko gyvenimo ir veiklos kelias, bet ir plačiai apibūdinta ta aplinka, kurioje formavosi jo asmenybė, kurioje jis augo, mokėsi, studijavo, dirbo, kūrė, ėmėsi mokslinių tyrimų, vėliau verslo, ilsėjosi, kaupė jėgas. Skaitytojas ras nemažai žinių apie Aukštadvario istoriją, krašto gamtovaizdį, gyventojus, karo baisumus, nelaimes, įdomybes; gimęs, augęs ir dabar gyvenantis Aukštadvaryje, M. Rondomanskas iki šiol palaiko glaudžius ryšius su šio krašto bendruomene. Autorė pateikia daug įdomių duomenų apie Rondomanskų ir Polukordų šeimų bajorišką kilmę (M. Rondomansko tėvas buvo Stanislovas Rondomanskas, o motina – Irena Polukordaitė), šių giminių istoriją – protėvius, giminaičius, jų likimus, skaudžias, tragiškas tremtis. Tiesa, šie skyriai gal pernelyg išplėsti, kai kurie pateikti duomenys nelabai susiję su pagrindine tematika.

Daug puslapių knygoje paskirta „Vibrotechnikos“ mokslo centrui. Pasakojama apie jo atsiradimo aplinkybes ir istoriją, kūrimąsi ir plėtrą, atliekamų mokslinių tyrimų kryptis ir gautus rezultatus, jų taikymą praktikoje. Plačiai (gal ir pernelyg plačiai) rašoma apie „Vibrotechnikos“ įkūrimo iniciatorių ir mokslinį vadovą akademiką K. Ragulskį, jo pradėtus ir vėliau išplėtotus tyrimus mechaninių sistemų dinamikos ir virpesių srityje, jo sukurtus metodus naujais principais veikiančioms sistemoms sudaryti, vėliau tikslingai panaudotoms inžinerinėje praktikoje ir įvairios paskirties mašinų, prietaisų, aparatų gamyboje. K. Ragulskis daug dėmesio skyrė centro mokslinei bazei stiprinti, jaunų mokslininkų iniciatyvai skatinti. Ir M. Rondomanskui jis „buvo pavyzdys tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime… Jaunus mokslininkus profesorius užkrėsdavo idėjomis, skatino atskleisti savo mokslinį potencialą, pratino skrupulingai atlikti tyrimus“, ragino rengti mokslinius darbus. K. Ragulskiui vadovaujant bei konsultuojant „Vibrotechnikos“ mokslo centre buvo apginta apie 300 daktaro ir habilituoto daktaro disertacijų, tarp jų buvo ir M. Rondomansko apginta technikos mokslų daktaro disertacija. Knygoje nemažai rašoma ir apie kitų „Vibrotechnikos“ mokslo centro jaunų mokslininkų, M. Rondomansko bendradarbių atliktus darbus, jų tarpusavio santykius, draugišką paramą.

Autorė knygoje gana plačiai aprašo M. Rondomansko kelią į verslą, išdėsto tokios veiklos priežastis ir aplinkybes, patirties, sukauptos ankstesniame moksliniame bei pedagoginiame darbe, pritaikymo naujame veiklos bare galimybes. Ji pateikia garsios akcinės bendrovės „Senukai“ atsiradimo istoriją, parodo sparčią prekybos įvairiomis statybinėmis žaliavomis bei medžiagomis plėtrą, išdėsto M. Rondomansko mintis apie bet kokio verslo plėtojimo būtinybę ir artimiausias perspektyvas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Nemažai jo įdomių minčių verslo plėtros klausimais pateikta ir pernelyg išplėstame skyriuje apie Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmus. Čia išdėstyta šių rūmų atsiradimo ir raidos istorija tarpukario Lietuvoje, rašoma apie jų likvidavimą per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 m., sunkumus juos atkuriant 1991 m., Lietuvai tapus nepriklausoma. Ilgamečio Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento M. Rondomansko nuomone, šios institucijos svarbiausia misija yra organizuoti dialogą su valdžia, teikti jai verslo konkurencingumą palaikančias paslaugas, nes „progresyvi valdžia visada mato ir suvokia, kad turėti tokį partnerį yra vertybė. Juk per dialogą su verslu, per verslininkų galimybes teikti ekspertinę, informacinę bei organizacinę pagalbą valdžia gali reikšmingai pagerinti ir savo veiklos kokybę, tai yra valdymo kokybę“.

Reikia pažymėti, kad yra gana išradinga ir patraukli šios didelės apimties (424 p.) knygos struktūra. Knyga suskirstyta į etapinius (chronologine prasme) skyrius ir smulkius skyrelius. Dėl to knygą nenuobodu skaityti. Be to, pateikta gana daug nuotraukų, vaizdžiai atspindinčių visus M. Rondomansko gyvenimo, studijų, mokslinės, kūrybinės ir visuomeninės veiklos etapus, asmeninį gyvenimą, poilsį, keliones. Knyga įdomi ir, manau, naudinga jauniems žmonėms, kurie turi sumanymų kurti savo verslą, ryžtasi to imtis, nebijo sunkumų ir įgyvendina  savo svajonę.

Literatūra , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra