Aldona Vasiliauskienė: nuo Skapiškio iki Lietuvos Statuto ir bazilijonų…

Autorius: Data: 2020-07-24 , 12:52 Spausdinti

Aldona Vasiliauskienė: nuo Skapiškio iki Lietuvos Statuto ir bazilijonų…

Aldona Vasiliauskienė. Algimanto Žižiūno nuotr.

 

www.voruta.lt

Lietuvių katalikų mokslo akademijos Istorijos mokslų sekcijos pirmininkė, istorikė, pedagogė ir visuomenės veikėja dr. Aldona Vladislava Vasiliauskienė mini garbingą jubiliejų. Lietuvos katalikų parapijų ir lietuvių dvasininkijos veiklos tyrinėtoja, daugelio knygų, mokslo darbų autorė yra ištikima „Vorutos“ bendradarbė. Jubiliejaus proga kalbamės su gerbiama dr. A. V. Vasiliauskiene.

Esate iš tremtinių šeimos, ar galėtumėte papasakoti apie savo šeimos tremtį?

Tėvas Vladas (1912 12 10–1982 09 27) – vienas partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių, suimtas 1944 m. gruodžio 22 d., nuteistas 15 m. ir 5 m. be teisių, po mirties jam pripažintas kario savanorio teisinis statusas (2014 10 23 d. protokolo Nr. 2PD-7 (230). Gimiau po pusmečio tėvelį bei kitus partizanus suėmus, 1945 m. liepos 23 d. Anykščių r. Galvydžių k., (Svėdasų parapija). Partizanų būriui priklausė ir tėvelio broliai Petras bei Antanas. Petras buvo saugumiečių užmuštas tardymo metu Vilniuje ir tik archyvai padėjo nustatyti mirties (širdies nepakankamumas) datą. Pajedų giminę 1948 m. vežant į Sibirą, motinai Onai Žiogūnaitei-Pajedienei (1918 04 16–1999 01 21) pavyko pasitraukti. Ji Skapiškyje (Kupiškio r.) pas savo tetą Viktoriją Žiogūnaitę, šeimininkavusią klebonijoje, paliko mažametę dukrą ir ilgą laiką slapstėsi nuo ištrėmimo. Į Sibirą kartu išvežtos tėvelio seserys: partizanų ryšininkė Bronė Pajedaitė, o kiek vėliau ir Adelė Pajedaitė-Starkienė su dviem mažais vaikais – trečias gimė Sibire. Sibiro išvengė žinoma lituanistė – fotografė Ona Pajedaitė – tuo metu ji studijavo Vilniuje. Išaiškinus jos asmenybę, buvo išmesta iš Universiteto. Sibire žuvo močiutė, ten buvo palaidota, o jos palaikai pervežti į Lietuvą paskelbus Nepriklausomybę. Kiti grįžo iš Sibiro ir Lietuvoje sovietinės valdžios laikyti tėvynės išdavikais. Pirmąsyk tėvelį pamačiau būdama vienuolikos metų.

Vaikystėje, pagerbiant tėvelį, buvau vadinama antruoju (tėvo) vardu – Vladute. Tik pradėjus dirbti, dokumentuose imtas rašyti tik pirmas vardas, ir taip tapau Aldona. Skapiškyje augau globojama kanauninko Nikodemo Kasperiūno (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13).

Daug darbo ir laiko skyrėte Lietuvos Statutams, kaip ir kada tas darbas vyko, koks jis buvo ir kodėl pakeitėte tyrimų kryptį?

Neakivaizdines istorijos studijas Vilniaus universitete (1967–1974) baigiau diplomu su pagyrimu (tai pirmas raudonas diplomas Istorijos fakultete). Baigus studijas, buvo siūlytas darbas Vilniaus universitete net keliose katedrose. Nenorėdama pakenkti man nuoširdiems partiniams darbuotojams, katedrų vedėjams sakiau, kad mano tėvelis grįžo, nors ir reabilituotas, iš Sibiro. Istorijos fakulteto dekanas doc. Vytautas Lesčius į tai nekreipė dėmesio ir aš nuo 1975 m. 30 metų dirbu Vilniaus universitete (Istorijos fakultete ir kelerius metus Religijos studijų ir tyrimų centre). 1975 m. gruodžio 26 d. paskirta Vilniaus universiteto SSRS Istorijos katedros vyr. laborante, 1979 m. kovo 16 d. tom pačiom pareigom paskirta į Lietuvos SSR Istorijos katedrą. Profesorius Stanislovas Lazutka atkreipė dėmesį į sąžiningą mano darbą kuriant kabinetą Istorijos fakultete ir pasiūlė pereiti dirbti į Statutų grupę. Taip patekau į Statutų grupę, dirbau rengiant spaudai Pirmojo Lietuvos Statuto knygas – mano pavardė, kaip bendraautorės, yra Pirmojo Lietuvos Statuto kapitalinėje knygoje. Šalia bendro darbo prie Pirmojo Lietuvos Statuto (ypač jo žodyno), gavau galimybę darbuotis ir prie Antrojo Statuto nuorašų.

Rinkdama medžiagą Antrojo Lietuvos Satuto (ALS) nuorašų tyrimams, dirbau ne tik Lietuvos, bet ir tuometinės Sovietų Sąjungos Maskvos, Leningrado archyvuose bei bibliotekose. Nuo 1985 m. pradėjau važinėti po įvairių Ukrainos miestų (Kijevas, Lvovas, Vinica, Luckas, Podolės Kamenecas, Poltava, Siverų Naugardas, Odesa, Sevastopolis) muziejus, bibliotekas, archyvus. Suradau daug vertingos medžiagos, o Lvovo muziejuje – mokslo pasaulyje dar nežinotą vieną ALS nuorašą senąja baltarusių kalba. Statuto nuorašų ieškojau ir Lenkijoje (Kurnike). Surastą vertingą medžiagą skelbdavau mokslinėse konferencijoje, rašydavau straipsnius. Sukauptos medžiagos rezultatas – disertacija „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“. Ji 1990 m. buvo apginta Vilniaus universitete ir, išvertus į rusų kalbą, siųsta patvirtinti VAKUI (Visasąjunginei atestacinei komisijai į Maskvą). Tai paskutinė lietuvės disertaciją, kurią dar tvirtino Maskva. 1990 m. rugpjūčio 29 d. patvirtintas istorijos mokslų kandidatės laipsnis. 1992 m. vasario 5 d. peratestuota vyr. mokslo darbuotojos pareigoms, o rugsėjo 1 d. konkurso keliu išrinkta Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros vyr. mokslo darbuotoja (iki 1997). 1993 m. disertaciją nostrifikavo – patvirtino jau Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Mokslo taryba.

Mano atliekami Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų tyrinėjimai ir skaitomi pranešimai bei disertacija domino ukrainiečius. Medžiaga, publikuota disertacijoje, ukrainiečių mokslininkams buvo svarbi. Tad Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto istorikai (prof. Mykola Krikūnas, doc. dr. Vira Frys) ir Kijevo Mohilianų akademijos universiteto profesorė Natalija Jakovenko bei kiti įdėjo nemaža pastangų, kad rusų kalba patvirtintoji disertacija būtų išversta į ukrainiečių kalbą. Po ilgo ir sudėtingo darbo: papildomų derinimų bei tikslinimų archyvuose, Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, parėmus vienuoliams bazilijonams, 2004 m. ukrainiečių kalba išleido mano monografiją, skirtą Antrajam Lietuvos Statutui (Кириличні списки Другого Литовського Статуту: палеографія, хронологія, кодикологія). Monografija buvo pristatyta Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete, Lucko universitete, vienuoliams bazilijonams, Ukrainos ambasadoje Vilniuje, Šiaulių universitete.

Monografija – pirmoji knyga, skirta Antrajam Lietuvos Statutui, kuris tapęs itin svarbiu Ukrainos žemėse, čia veikė iki XIX a. vidurio. Tai ir pirmoji humanitarinio profilio mokslinė knyga lietuvio, išleista ukrainiečių kalba. Monografija ir dabar naudojama kai kuriose Ukrainos aukštosiose mokyklose kaip pagalbinė paleografijos mokslo priemonė.

Eidama vyr. mokslo darbuotojos pareigas 2004–2010 m. dirbau Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos centre, 2006–2008 m. m. Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Europos integracijos institute, 2006–2009 m. buvusiame Vilniaus pedagoginiame universitete Katalikų tikybos katedros magistrantams skaičiau specialų kursą.

Atėjus Nepriklausomybei, iš Romos atvykusiam Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) ilgamečiam pirmininkui prof. Antanui Liuimai, SJ, prašant, Istorijos fakultetas pritarė ir sutiko, kad imčiausi kitos tematikos – tyrinėčiau katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį bei ją vienijančią svarbiausią instituciją LKMA, jos asmenybes – pasinaudočiau dar esančiais gyvais liudininkais. Gaila, kad tai buvo tik žodinis, o ne rašytinis susitarimas, kuris gana greitai buvo pamirštas ir tapo svarbia viena iš priežasčių nebeskelbti konkurso mano etatui – pareigybei. Taigi buvau priversta palikti fakultetą: Mokslinio darbo svarbą paliudijai dirbdama prie Statutų, būtum tapusi rimta mokslininke, o dabar ėmeisi niekų, ne darbas, o davatkiškumas, – taip ir tapau nerimta mokslininke…

Katalikiška tematika teikė ir tebeteikia daug džiaugsmo: tai tarsi grįžimas į šviesią vaikystę, kur augau apsupta kunigų dėmesio, meilės, reiklumo, ugdoma įstabios kan. Nikodemo Kasperiūno pedagogikos. Šis darbas – tai savotiška duoklė, širdies padėka vaikystei ir išlikęs vaikiškas žvilgsnis į kunigus, surandant juose daug gėrio. Vis prisimenant šviesios atminties Telšių vyskupo žodžius: Įstabu: augo klebonijoje ir netapo ubago paršeliu. Juos išgirdusi Telšių teatro scenoje, nesupratau, nežinojau, kaip reaguoti, tačiau ir dabar, sunkiomis minutėmis, tarsi girdžiu nuoširdų vyskupo balsą ir jaučiu pilnos salės žemaičių reakciją į šį savo ganytojo pasakymą.

Jūsų dėka įamžintas daugelio garbingų Lietuvos dvasininkų atminimas. Tačiau tebėra ir daug neįamžintų… Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, nuo ko pradėti, kad visa Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija pagaliau būtų atskleista, kokie dvasininkai dar laukia deramo atminimo?

Prof. A. Liuimos, SJ, prašymu įsijungiau į LKMA tyrinėjimus. Tapau Lietuvių katalikų mokslo akademijos nare (1900–2015), LKMA metraštininke (nuo 1991). 1992 m. pradžioje suorganizavau LKMA Istorijos mokslų sekciją, buvau išrinkta šios sekcijos pirmininke (1992–2008). Dalyvavau Katalikų akademijos organizuotuose suvažiavimuose ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, skaičiau pranešimus, vadovavau sekcijų darbui. LKMA Suvažiavimo darbuose bei LKMA Metraštyje išspausdinti mokslo straipsniai, skirti Akademijos veiklai prieškaryje, išeivijoje, sugrįžus į Lietuvą, atskleista įvairių Akademijoje veikusių sekcijų istorija, didelis dėmesys skirtas LKMA nariams, akademikams, apžvelgti religiniai bei kultūriniams Akademijos minėti įvykiai.

Itin daug nuveikta keliant iš užmaršties Utenos krašto šviesuolius: prof. kun. Antaną Liuimą, SJ, dr. prel. Juozą Prunskį, dr. kun. Juozapą Čepėną, dr. Juozą Girnių, Oną Galvydaitę-Bačkienę, arkivyskupą Mečislovą Reinį. Reikia pasakyti, kad knygos apie A. Liuimą, J. Prunskį, J. Girnių, M. Reinį, J. Čepėną ir P. Baltušką išleistos Utenoje. Rengiama spaudai monografija, skirta arkivyskupui Mečislovui Reiniui (2006 m. Čikagoje organizuotame „Lietuvių balso“ konkurse monografijos rankraštis apie M. Reinį laimėjo pirmąją premiją).

Rašyta ir apie kitus Utenos krašto (kun. Petrą Adomonį, kun. Juozą Bagdoną, Algirdą Čepėną, kun. Juozą Čepėną, Praną Čepėną, kun. Bronių Šlapelį), Panevėžio vyskupijos (garbės kan. Antanas Balaišis, kun. Kostas Balsys, kun. Albinas Pipiras, mons. Albertas Talačka, dr. Albinas Šmulkštys ir kt.) bei visos Lietuvos (vysk. Justinas Staugaitis, dr. Adolfas Damušis, Jadvyga Damušienė, dr. Antanė Kučinskaitė, prof. Angelė Vyšniauskaitė, prof. Sofija Kanopkaitė, Dievo Tarnaitės Adelė Dirsytė ir Barbora Žagarietė; Genovaitė Maironienė, prof. mons. Petras Puzaras, dr. kun. Pranas Gavėnas, SDB, prel. Mykolas Krupavičius) šviesuolius, taip pat ir apie užsienyje gyvenusius ar gyvenančius žymius tautiečius – tai Marija Bareikaitė-Remienė bei kiti. Labai gerai, kai galima rašyti apie gyvus asmenis, iš jų sužinoti svarbias gyvenimo ir veiklos detales, tikslinti, klausinėti. Bet dažnai nespėjame, atsiranda vis svarbesnių reikalų ir sužinai, kad Dievulis jau pasišaukė į Amžinybę…

Kaip atradote ukrainiečius ir bazilijonus? Nuo ko visa tai prasidėjo?

Esu viena Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų – 2000 m. pabaigoje įkūrus asociaciją, išrinkta prezidente. 2008 m. birželio 30 d. Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija visateisiškai įstojo į MAU (tarptautinę ukrainistų organizaciją) – MAU kongresas vyko birželio 25–30 dienomis, nauja prezidente tuomet išrinkta etnologė prof. Hana Arkadijevna Skrypnik, palaikiusi Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos įstojimą į MAU narius.

Pirmoji Lietuvoje pradėjau tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo (Rytų apeigų katalikų) ordino istoriją. Ordinas, 1617 m. įkurtas Lietuvoje, aktyviausiai įgyvendinęs 1596 m. priimtos Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Tad neatsitiktinai įkurtoji asociacija tyrimams pasirinko temą „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“. Nuo pat asociacijos įkūrimo ši tema neprarado aktualumo ir svarbos keliais aspektais: tai Lietuvoje beveik netyrinėta tematika, Vilnius – bazilijonų ordino lopšys. Minėtas ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje, tad buvo iš anksto rengtasi būsimam ordino 400 metų jubiliejų (2017).

Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, įamžinusi vienuolių vardą – netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis. Rengiantis artėjančiam jubiliejui, atliktas platus šviečiamasis darbas lietuvių periodinėje spaudoje: dr. A. Vasiliauskienės parašyta beveik 500 straipsnių ne tik apie ukrainiečių katalikų veiklą bei vienuolius bazilijonus, bet apžvelgti ir kiti Ukrainos istorijai svarbūs įvykiai.

Esate kilusi iš Skapiškio (Kupiškio r.) ir ten turite namus. Ir dabar aktyviai dalyvaujate miestelio gyvenime, gal papasakotumėte, koks tas Skapiškis?

Skapiškyje augau ir praleidau vaikystę, laukdama iš Sibiro grįžtančio tėvelio, Skapiškio vidurinėje mokykloje baigiau 5 klases. 2005 m. pabaigoje Skapiškio miestelyje įsigijau sodybą. Sakau, kad tai arkivyskupo Mečislovo Reinio dovana man. Mat už jam skirtą rašinį, pasiųstą į „Lietuvių balso“ konkursą Čikagoje, laimėjau pirmąją premiją – gavau 5 000 dolerių – ne tiek daug ir bereikėjo pridėti. Tad pirmas darbas sodyboje ir buvo padėka M. Reiniui – tremtinio tautodailininko Antano Ruškio (1924 03 04–2012 01 30) 1997 m. jam pastatytas pirmasis koplytstulpis Lietuvoje. Koplytstulpis skirtas ir tėveliams atminti, pašventino vyskupas Juozas Preikšas 2008 m. – minint tremčių 60-metį.

2013 m. pastatytas Rūpintojėlis (tautodailininkas Pranas Kaziūnas, 1947 10 27–2013 09 12). Šie pirmieji tokios formos M. Reinio vardo įamžinimo ženklai pastatyti dr. A. Vasiliauskienės lėšomis. Tad neatsitiktinai 2013 m. gegužės pradžioje Skapiškyje lankėsi grupelė piligrimų, vadovaujamų klebono kun. Sergiejaus Zujevo iš Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios. Jie, keliaudami po Lietuvą M. Reinio vardo įamžinimo vietomis, lankėsi ir Skapiškyje.

Skapiškis garsėja unikaliais paminklais: Pirmosioms misijoms atminti ir Blaivybės paminklu, suomių kapais, senąja varpine ir 500 metų minėjusia senąja bažnyčia (ji buvo nugriauta Pirmojo pasaulinio karo metu), ežeru, apie kuriame nuskendusį varpą poemą parašė Maironis, vienuolių dominikonų statyta bažnyčia, neseniai minėjusia 200 metų, malonėmis garsėjančiu Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu, tautodailininko Sibiro tremtinio Broniaus Bickaus darbais – medžio drožiniais, dviem liaudies teatrais (režisierė Vita Vadoklytė), įvertintais aukščiausiais apdovanojimais – dviem auksinėm gervėm, o pastaraisiais dešimtmečiais ir Dievo tarno Mečislovo Reinio vardą įamžinančiomis naujomis formomis, paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“ ir dėmesiu vienuoliams bazilijonams.

Veikla Kupiškyje ir Skapiškyje skleidžiasi keliomis kryptimis: straipsniai periodikoje ir mokslo leidiniuose, paskaitos ir pranešimai konferencijose ir seminaruose, jubiliejinių bei teminių respublikinių konferencijų organizavimas, aktyvus dalyvavimas leidinių pristatymuose (pristatomos ir A. Vasiliauskienės monografijos), stacionarios parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ organizavimas Skapiškyje A. Vasiliauskienės sodyboje ir jos atidarymas (2012), veikla garsinant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, ukrainiečius – vienuolius bazilijonus, darbai, įamžinant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą.

M. Reinio vardu pavadintos gatvės Marijampolėje, Kaune, Vilniuje (Naujoji Vilnia), Antalieptėje. M. Reinio alėjos pavadinimas – pirmas tokia nauja forma įamžintas M. Reinio vardas Lietuvoje.

Kokias knygas jau esate išleidusi ir kokių knygų, darbų dar sulauks skaitytojai?

Išleistos knygos bei monografijos: Lietuvių katalikų mokslo akademija (1992), Kai akademikas kunigas Antanas Liuima, SJ, prabyla (1995), Žvilgsnis į Juozą Girnių (1995), Vilkaviškio vyskupijos ganytojui 70 (1996), Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai (1996), Lietuvių katalikų mokslo akademijos žinynas (1997), Gyvenimas Dievui ir Lietuvai (1997), Petro Perkumo idėjų dvasia (1998), Akmenuotas patrioto kelias (2001), Mokslo ir idealo keliu (2001), Monsinjoras Jonas Juodelis (2001), Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos (2003), Monsinjoras Klemensas Gutauskas (2004), Monsinjoras Petras Baltuška (2011), Vasilijaus Zinko studijaSesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija (Roma, 2014), Кириличні списки Другого Литовського Статуту: палеографія, хронологія, кодикологія (Ukraina, Lvovas, 2004).

Esu trijų bibliografijų: Pranė Dundulienė (1980), Stanislovas Lazutka (1984) ir Juozas Banionis (Gyvenimo ir darbų verpetuose, 2016), autorė; knygos Filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas (2001) sudarytoja, viena iš knygos Prelatas Mykolas Krupavičius (2007) sudarytojų, viena iš straipsnių rinkinio Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudiesliaudžiai (2017) sudarytojų (lietuvių ir ukrainiečių kalbomis).

Pirmojo Lietuvos Statuto (2 t., 1 d.) viena parengėjų ir bendraautorių, trijų kolektyvinių monografijų bendraautorė: Dvasingumas žmogaus pasaulyje (2009), Dvasingumo ugdymas (2012) ir Ugdymo dvasingumo kontekstas (2014). Versmės leidyklos leidžiamų monografijų serijos Lietuvos valsčiai bendraautorė: Musninkai. Kernavė. Čiobiškis (2005), Endriejavas (2010), Daujėnai (2015), Kupiškis. Naujausi moksliniai tyrinėjimai (2016), Saldutiškis (2019), Skapiškis: Senovė ir dabartis (2019) ir Žagarė (spaudoje, 2020); Sibiro Alma Mater (2015, t. 6) bendraautorė.

Jeigu Dievulis leis, turėtų pasirodyti studija Lietuva Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje (литва–україна: религия, наука, культура в діяльності вільнюських ченців-василіян), skirta Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejui (2017) bei artėjančiam 400 metų šv. Juozapato kankiniškos mirties pagerbimui (2023). Tikimasi, kad per 1 000 puslapių apimantis mokslo darbas vienuolių bazilijonų bus išspausdintas Ukrainoje ir pasitarnaus, kaip istorijos šaltinis tolesniems moksliniams tyrinėjimams. Tai taip pat daugelį metų kruopščiai rengtas darbas, nepaisant finansinių sunkumų, laukiantis dienos šviesos.

Pirmiausia – darbas prie Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio. Tai ne tik jo vardo garsinimo naujų formų pateikimas, bet ir rašto darbai, o svarbiausia – monografija – tikiuosi kada nors ją užbaigti.

Manau, šiais, o gal kitais metais turėtų pasirodyti ne vienerius metus rengti, gausiais archyviniais šaltiniais paremti tyrinėjimai su sudarytomis lentelėmis, schemomis.

Monografija, skirta Balbieriškio parapijai, šįmet mininčiai 500 metų jubiliejų Balbieriškyje dirbę kunigai: veiklos fragmentai.

Ne vienerius metus ieškota medžiagos apie kovotoją dėl lietuvybės, pirmąjį „Ryto“ draugijos pirmininką, kilusį iš Zokorių (Daugailių parapija) dr. kun. Joną Steponavičių Dr. kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906 –1947 12 08).

Ilgus metus tęsiamas darbas, skirtas Utenos dekanui Petrui Adomoniui: Utenos dekanas kunigas Petras Adomonis.

Šios pastarosios knygos turėtų papildyti mano sugalvotą knygų seriją Bažnyčios šviesa, į kurią įeina ir šešios jau išleistos knygos.

Dirbdama Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete, ukrainiečių mokslininkų skatinama, pradėjau rašyti darbą, skirtą Lietuvių katalikų mokslo akademijai (jos istorijai, asmenybėms) gana nemaža dalis teksto, išversta į ukrainiečių kalbą, taip ir likosi rankraščiuose. Labai norėčiau šį darbą užbaigti, deja, sunku numatyti visas galimybes.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ

 

Istorija Naujienos Vasiliauskienė Aldona ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra