Aldona Toleikė. Architektas, skulptorius, dailininkas Vincentas Jakševičius (1873-1936)

Autorius: Data: 2017-02-28, 10:28 Spausdinti

Aldona Toleikė. Architektas, skulptorius, dailininkas Vincentas Jakševičius (1873-1936)

Vincentas Jakševičius. Remos Bartkienės asmeninio archyvo nuotr.

Aldona TOLEIKĖ, www.voruta.lt

Nuo gražios pasakos prasidėjo architekto, skulptoriaus, dailininko ir mokytojo Vincento Jakševičiaus kūrybinis gyvenimas. Augęs menininko šeimoje, dar paauglystėje išdrožė Caro portretą ir padovanojo šeimos draugams, bajorams. Tie kūrinį nusiuntė Carui, kaip gražią dovaną. Kūrinys turėjo būti įspūdingas – atėjo žinia, kad Caras skyrė paaugliui 2000 aukso rublių arba teisę į nemokamą mokslą. Nereikėjo šeimai tų pinigų ir išleido Vincuką į Vilnių.

Keturiolikmetis sunkiai pakėlė išsiskyrimą su šeima, draugais,- ilgėjosi provincialios aplinkos ir Vilniaus gimnazijoje, lyg pašėlęs, per metus baigė po dvi klases. Mokytojai nepaleido gabaus, perspektyvaus menininko ir baigęs gimnaziją, vaikinas toliau mokslą tęsė Meno akademijose. Jau studijų metais išryškėjo išskirtinis talentas, aukštas kūrinių įvertinimas dėjo tvirtus pagrindus viso gyvenimo kūrybinei veiklai. Vincento kūriniai puikavosi mokymo įstaigos parodose, kabėjo ant sienų, kaip vieni iš geriausių studentų darbų. Buvo gavęs daugybę apdovanojimų, garbės raštų, kuriuos senesnieji šeimos nariai dar mena matę. Sekdamas tėvo, garsaus Aukštaitijos skulptoriaus Aleksandro Jakševičiaus kūryboje susiklosčiusiomis tradicijomis, jaunas menininkas pasuka į skulptūros sritį, kuri nepaisant ir tapybos, tampa pagrindine menininko kūrybos sritimi. Šeimoje sklandė pasakojimai, kad besimokydamas Peterburge paskutiniais mokslo metais, dėl netinkamo klimato, Vincentas susirgo sunkia plaučių ligos forma, kuri privertė grįžti namo, beveik be vilties pasveikti. Vaikino jaunystės optimizmas, sportas ir gimtinės klimatas padėjo ligai pasitraukti. Skulptoriaus profesija laikoma fiziškai sunkiausia įvairių meno sričių darbe, tačiau Vincentas visu pajėgumu kibo į kūrybos platumas, nepalikdamas sau jokių jaunuoliui būdingų malonių privilegijų ir laimėjo gyvybę.

Adomas ir Vincentas Jakševičiai

   Šiandien nėra žinoma, kur stovi tie pirmieji Vincento ir tėvo Aleksandro Jakševičiaus, /jo pastatyti 1917 m. Naujamiesčio/Panevėžio r./bažnyčios šventoriaus vartai puikiai įvertinti Lietuvos architektūros istorijoje III dalyje/, sukurti kūriniai, tačiau žinant šių menininkų darbų ilgaamžiškumą, tikėtina, kad jie tebepuošia Lietuvos vietovių svarbias kultūrinių objektų vietas.

Kaišiadorių katedra. Vyskupo sosto fragmentas. Kaišiadorių muziejaus nuotr.

            Kaišiadorių katedroje esantys kūriniai yra tarsi menininkams surengta paroda jų talentui pagerbti. Katedroje stovi Jakševičių statyti 1929-1932 m. altoriai, šventųjų skulptūros, piešti paveikslai altoriuose ir ant sienų. Savo puošnumu lankytojus stebina Vincento išdrožtas vyskupo sostas, krėslai garbingiems svečiams ir daugybė kitų puošybos elementų.

2016 metų vasarą, Kaišiadorių rajonas įspūdingai pagerbė švėkšniškių menininkų Jakševičių ir jų kūrybos atminimą Vincento Jakševičiaus 80-ųjų mirties metinių paminėjimo datai atminti. Liepos mėnesį Kultūros centre buvo atidaryta švėkšniškės, fotomenininkės Violetos Astrauskienės paroda. Joje ant drobės buvo perkelti Jakševičių kūriniai iš Švėkšnos miestelio. Švėkšnos muziejininkė Monika Žąsytienė parodos atidarymui buvo sukūrusi skaidres, kuriose yra Jakševičių šeimos fotografijos, kūriniai ir akimirkos iš renginių Jakševičiams pagerbti. Už tai, kad šios švėkšniškės nėra abejingos savo krašto kultūros paveldo išsaugojimui,jo grožio viešinimui Lietuvos kultūrinėje erdvėje,negailinčioms savo laisvo laiko, abi buvo pristatytos metų apdovanojimams. Švėkšnos muziejininkė Monika Žąsytienė pelnė metų Švėkšniškės vardą, o Violeta Astrauskienė pristatyta garbingam Šilutės rajono ,,Sidabrinės gervės“ apdovanojimui.

2016 m. Kaišiadorių katedros atlaidų šventė. Jakševičių giminaitės Nijolė Remeikienė ir Rema Bartkienė

Po kelerių metų darbo, kur buvo kruopščiai tariamasi ir sprendžiama idėja kaip, kur ir kada įamžinti menininkų atminimą, dalyvavo didelė grupė rajono veikėjų. Pagrindus šiam sumanymui padėjo tuometinis miesto meras Romualdas Urmilevičius, kuris ir toliau, nebūdamas miesto vadovu, negailėdamas savo asmeninio laiko, dėjo dideles pastangas jo įgyvendinimui. Į veiklą įsijungė Katedros kunigai, muziejininkai ir kiti kultūros veikėjai. Skulptorius Vincentas Jakševičius yra palaidotas Kaišiadorių kapinėse. 1936 metų liepą, įrenginėjant Gegužinės /Kaišiadorių r./ bažnyčios vidų, sustojo skulptoriaus širdis.

            2016 m. rugpjūtį, per Kaišiadorių bažnyčios atlaidų šventę, minint skulptoriaus Vincento Jakševičiaus 80-tąsias mirties metines, Kaišiadorių katedros šventoriuje, iškilmingai atidengta Atminimo lenta bažnyčios statytojams pagerbti ir atminti. Tarp jų yra Vincento, Silvano, Adomo Jakševičių vardai. Į šią šventę garbingu svečiu buvo pakviestas Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis su žmona, kuris dar 2014 metais, padedant vietos menininkams, įrengė Atminimo suolelį Švėkšnoje žmonėms, kurių kūriniai iki šiol puošia šį miestelį.

Kaišiadorių katedra. Prie atminimo lentos – Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ir Rema Bartkienė

Moksliškai  įrodyta, kad menininkai Jakševičiai paliko praeities kultūrai nepakartojamų, išliekančių ir didelę prasmę žmonių gyvenime turinčių kūrinių gausybę.Daugelis jų,išlaikę savo pirminę išvaizdą ir laiko išbandymus, karo ir sovietinio naikinimo laikotarpį, šiandien gyvena atgimimą, antrą savo gyvenimo tarpsnį. Apie juos yra rašoma menotyros knygose, jų pagerbimui statomi atminimo ženklai, kurie primena apie žmones, prisidėjusius prie gražios jų krašto kultūros.

Panevėžio katedros fasadas. Popiežiaus Pijaus XI skulptūra. T. Stasevičiaus nuotr.

2011 metais išleistoje knygoje ,,Lietuvos Sakralinė Dailė II“, menotyrininkės dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė ir dr. Dalia Vasiliūnienė nuosekliai pateikia Vincento Jakševičiaus trijų metų darbą įrenginėjant Joniškio bažnyčią. Čia rašoma: ,,Ypatingo puošnumo ir dekoratyvumo, kuris pirmiausia ir traukė amžininkų žvilgsnį, pastatui suteikė architektūrinio ir skulptūrinio dekoro-statulų ir reljefų gausa. Juos iš gipso ir betono sukūrė dailininkas Vincentas Jakševičius.“ Dėl didelio masto užsakymo, į Joniškį Vincentas buvo persikėlęs su šeima. Iki šių laikų bažnyčią puošia skulptoriaus lipdytos devynios skulptūros fasade, daugybė dekoratyvinių lipdinių, reljefinių detalių viduje.

Manoma, kad užbaigęs darbus Joniškyje /1899-1901/, skulptorius įrenginėjo Švėkšnos bažnyčią iki 1905 m. Pastatė keletą altorių, nulipdė šventųjų skulptūras, įvairius dekoratyvinius elementus bažnyčios fasadui ir viduje. Nenorėdami paleisti garsaus menininko, Švėkšnos grafas J.Pliateris ir bažnyčios klebonas dovanojo žemės sklypą ir įkalbėjo statytis namus Švėkšnoje. Iki šiol miestelyje ir parke puikuojasi Vincento nulipdyta Dianos skulptūra, šv. Florijonas, saulės laikrodis, dekoratyvinės vazos. Kai kurie kūriniai sovietmečiu buvo sunaikinti, dabar atkurti pagal nuotraukas. Senieji švėkšniškiai sakė, kad daug Jakševičių drožtų dekoratyvinių baldų, interjero detalių buvo Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose /Šilutės r./.

            Vincentas pastatė daug mūro altorių, pvz., didįjį Dembavos /Panevėžio r./ bažnyčioje /apie 1907/, su sūnumis Silvanu ir Adomu pastatė tris altorius Alantos bažnyčioje, /1928-1931/, didįjį altorių Gegužinės /Kaišiadorių r./ bažnyčioje /1935-1936/.

            Panevėžio katedra lankytojus pasitinka Vincento Jakševičiaus lipdytomis 3 metrų aukščio popiežiaus Pijaus XI ir palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūromis, įtaisytomis bažnyčios fasado nišose.

Keletą metų /1928-1930/ visa Jakševičių komanda dirbo įrenginėjant Panevėžio katedros išorę ir vidaus interjerą. Statė altorius, lipdė šv. skulptūras, atliko visus tinko darbus. Altorių gaubiantį baldakimą ir kolonas, apstatytas angelų figūromis, Vincentas kūrė pozuojant gražiai ir dorai, jaunai panevėžietei Stefanijai Žygaitei-Šimelienei. Katedroje iki šiol stovi Vincento išdrožtas Vyskupo sostas.

Panevėžio kraštotyros muziejus. Iš dešinės stovi Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis, Rema Bartkienė, Joana Kruopienė ir kitos panevėžietės

          Skulptorius Vincentas Jakševičius artimai bendravo su daugeliu to meto kultūros ir visuomenės veikėjų. Nėra žinoma, kada prasidėjo jo pažintis su švedų architektu K.E.Strandmanu, gyvenusiu Liepojoje ir suprojektavusiu Lietuvoje pačias gražiausias bažnyčias, inžinieriumi architektu N. Andrejevu. Manoma, kad K.E.Strandmanas ir inžinierius Anzelis iš Rygos rekomenduodavo bažnyčių / Joniškio, Alantos, Švėkšnos, Tauragės ir kt./ statytojams savo draugo paslaugas, įrenginėjant jų vidų, puošiant išorę. Buvo artimai pažįstamas su Lietuvoje dirbusiu garsiu Rusijos menininku I. Rybakovu. Nuoširdus ryšys, supratimas jungė skulptorių ir jo šeimą su dvasininku Švogžliu Nikodemu-Milžinu, dirbusiu Kaišiadorių katedroje, vėliau bendravo įrengiant Gegužinės bažnyčios vidų. Pastarasis ir lydėjo savo bendramintį į paskutinę kelionę Kaišiadorių kapinėse. Įrenginėjant Kužių /Šiaulių r./ bažnyčią, susipažino su bažnyčios statytoju, bažnyčios klebonu Adolfu Kleiba ir šis ryšys nenutrūko iki pat dvasininko mirties. Senieji švėkšniškiai yra sakę, kad Jakševičiai kartais grįždavo iš tolimų vietų, kur dirbdavo su didele kompanija nepažįstamų ponų, kurie kartais nakvodavo klebonijos patalpose. Be to, dvarų savininkai, grafai stengėsi pritraukti menininkus į savo valdas, įsiteikti įvairiomis paslaugomis ir laimėti menininkų darbo vaisius: išdrožtus dekoratyvinius baldus, nulipdytas skulptūras parkuose, įvairias puošybos detales rūmuose. Iš žmonių prisiminimų galima spręsti, kad tokių menininkų darbų daugiausiai buvo Vilkėnų, Švėkšnos /Šilutės r./, Palangos dvaruose.

Švėkšna. Laisvės paminklas. 1928 m. Švėkšnos muziejaus nuotr.

Skulptorius Vincentas Jakševičius ir jo kūrybinė grupė

Menininkai gyveno nuostabiu metu, kada buvo didelės galimybės reikštis, tobulėti ir siekti pripažinimo aukštumų.

Joniškio bažnyčia. Šv. Petro skulptūra. Dalios Motik nuotr.

Būdamas geru vadybininku – architektas, skulptorius, dailininkas, drožėjas Vincentas Jakševčius buvo įkūręs mažą bendrovę, kurią pats valdė. Šios organizacijos darbų apimtį sudarė bažnyčios išorės sienų tinkavimas, puošimas skulptūromis ir kitais dekoratyviniais elementais ir vidaus įrangos darbai: altorių, sakyklų, mensų projektavimas, pastatymas, sienų ir altorių dažymas, auksavimas, puošimo elementų ir dekoratyvinių detalių, šv. skulptūrų nulipdymas ir paveikslų nupiešimas altoriuose ir ant sienų. Didelę įtaką menininkų darbui turėjo pasiruošimo ir pagalbiniai darbai, nuo kurių kokybės priklausė darbo našumas, patogus ir saugus darbas. Pats Vincentas buvo prisiėmęs atsakomybę už visus galimus darbo metu įvyksiančius nelaimingus atsitikimus, atlikto darbo kokybę. Pastolių, lipynių, kopėčių ir kitų priemonių darbui dideliame aukštyje statymui Vincentas samdė laikinus vietinius darbininkus, kuriems vadovavo apmokyti komandos žmonės, keliaujantys kartu ten, kur buvo dirbama. Kiek žinoma, tai buvo giminaičiai ir pažįstami.

Alantos bažnyčios altorius. D. Drazdausko nuotr.

            Vincentas buvo patyręs savo profesinėje veikloje, pats sudarydavo projekto sąmatas medžiagų kiekiams, kuriuos bendrovė pati pirkdavo, ruošė apmokėjimo visiems darbuotojams sutartis, numatydavo laiką iki kuri darbai turi būti padaryti. Vadovavo visam bendrovės atliekamam darbui, tuo pačiu kūrė ir lipdė skulptūras, iš medžio drožė bažnyčiai reikalingus baldus, ar dekoratyvinius elementus. Kaišiadorių katedroje puikuojasi Vincento Jakševičiaus drožtas Vyskupo sostas, krėslai garbingiems svečiams, šventųjų skulptūros ir daugelis kitų detalių, kurios iki šių dienų savo nuostabia išvaizda stebina menotyrininkus ir lankytojus.

Vincentas Jakševičius buvo suformavęs kompetentingą, profesionalią ir atsakingą menininkų grupės jėgą, kuri tapo pranašumu konkurentų tarpe. Organizacijos lyderystę, jos sėkmingą veiklą, Vincentas siejo su orientacija į savo vaikų, Silvano ir Adomo užtikrintą ateitį, suteiksiančią jiems išskirtinį dėmesį ir talento įvertinimą, bei pripažinimą. Profesionalus, greitas, kompleksiškas darbų atlikimas, pagrįstas atviru, visapusišku bendravimu tvirtino ryšį su užsakovais ir kėlė kartelę kitiems konkurentams. Pasitikėjimą užsakovams stiprino įspūdinga, inteligentiška Vincento Jakševičiaus išvaizda, aukštas bendravimo lygis. Šeimoje buvo kalbama lenkiškai, gerai mokėjo rusų ir vokiečių kalbas.

Šių kūrėjų gyvenimo ir kūrybos vertybės buvo vienodos – talentas menui, tarpusavio supratimas, meilė vienas kitam, pasitikėjimas ir begalinė atsakomybė už savo veiklą. Jakševičių komandos verslo pagrindas buvo jų talento menui galimybių įgyvendinimas. Kūrybiškiems ir darbštiems, turintiems aukščiausią išsilavinimo lygį, ši draugija buvo priedanga, leidžianti susiburti į vieną erdvę kūrybiniam procesui. Praktiškai įdiegę savo įgūdžius, buvo sukūrę apie save kieto riešutėlio įvaizdį, kurio prisibijodavo užsakovai, bandę kištis į kuriamo objekto formą ar išraišką. Vincentas Jakševičius ir jo sūnūs gerai žinojo religinio meno istoriją, klasikinius veikėjų įvaizdžius, todėl suglumindavo nekompetentingas užsakovų pastabas, priversdami juos pasijusti nepatogiai. Šiuos ir kitus atvejus, įvykusius kūrybinio proceso metu, pabaigę darbus ir grįžę į namus Švėkšnoje, savo ir draugų draugijoje garsiai aptarinėdavo, pasakodavo ir smagiai juokdavosi.  Dirbdami grupėje, visi jos nariai įgavo geros patirties organizuojant darbus, tobulėjo profesinėje veikloje. Vincentas žinojo savo sūnų stipriąsias talento puses ir galimybes, leido jiems laisvai rinktis ir tuo pačiu buvo šalia, stebėjo, taisė ir mokė. Kiekvienas jų nešė individualų įnašą į bendrą kūrybinę aplinką. Pirmasis, rimčiausias ir profesionaliausias užbaigto darbo įvertintojas, sekant sukurto objekto tikslinę išraišką, buvo grupės vadovas Vincentas Jakševičius. Tai jis buvo tas žmogus, kuris stos prieš griežtą komisiją, kuri tyrinės kiekvieną detalę ir gal kelerių metų darbą. Vincentas, mokėsi pas garsiausius to meto Vilniaus ir Peterburgo akademijų dėstytojus, lengvai atremdavo visus priekaištus neaiškumui, netgi sukeldamas abejones priėmimo komisijos nariams apie jų  turimų žinių teisumą.

Inkaklių Lurdas. V. Astrauskienės nuotr.

Menininkai įvairiose Lietuvos vietovėse yra įrengę nemažai Lurdo Grotų. Inkaklių /Šilutės r./ Grota laikoma viena didžiausių ir gražiausių Lietuvoje (Tokio dydžio išlikusi vienintelė). Įspūdingoje kaimo vietoje, prie kelio Švėkšna- Klaipėda, Vincentas Jakševičius su broliu, apie 1912 metus nulipdė švč. Marijos skulptūrą, ant kalno pastatė mažą bažnytėlę- koplyčią. Ši vieta visada yra gražiai prižiūrima vietinių žmonių, iki šiol čia laikomos mišios, švenčiamos bažnytinės šventės. Veiviržėnų, Ablingos /Klaipėdos r./, Gardamo /Šilutės r./, Dembavos /Panevėžio r./ Lurdo grotos taip pat įrengtos Jakševičių ir sovietiniais laikais buvo vietinių prižiūrimos, tvarkomos, puošiamos, nepaisant persekiojimo ir draudimo. Iš po nakties prie Švč. Marijos kojų būdavo padėtos gėlės, uždegtos žvakės.Panevėžio, Švėkšnos ir daugelio Lietuvos vietovių kapinėse tebestovi Jakševičių statyti paminklai, kurių daugelis yra įtraukti į Kultūros paveldą, turintys išliekamąją meninę vertę.

Balninkų bažnyčios šoninis altorius. Vilijos Budrionienės nuotr.

Dailininkas Silvanas Eugenijus Jakševičius./1900-1933/

Vyriausias sūnus Silvanas buvo pagrindinis tėvo ramstis visose kūrybos proceso srityse, dešinioji ranka organizaciniuose reikaluose, priimamuose sprendimuose. Jaunas vaikinas buvo pilnas jaunystės džiaugsmo, kūrybinės energijos ir idėjų, atviras naujovėms, eksperimentams, kurie kartais gąsdindavo tėvą. Manoma, kad šių savybių buvo įgijęs besimokydamas meno mokyklose. Silvanas buvo išsimokslinęs, gerai žinantis ne tik religinio meno istoriją, bet ir turintis dailės, skulptūros, projektavimo pagrindus. Kiek žinoma, Vincento vaikai mokslo siekė ne tik Lietuvoje. Šeimos finansinė padėtis leido Vincentui suteikti talentingiems vaikams mokslo pagrindus ir gauti profesinį išsilavinimą. Silvano savybė, keldavusi aplinkiniams baimę, buvo savo fizinių ir kūrybinių galių viršijimas. Kūryboje, menininko fantazija ar nereali svajonė pasiteisindavo, suteikdama sparnus kitam iššūkiui, o asmeniniame gyvenime ši savybė menininką pražudė pačiame jėgų žydėjime. Nuo mažens, kaip ir jo broliai Romanas ir Adomas, daug sportavo, ir tai teikė jėgos sunkiame skulptoriaus darbe. Išlikusiuose prisiminimuose Silvanas, kaip ir jo tėvas Vincentas Jakševičius, grojo smuiku, kartais naktimis piktindamas namiškius. Draugų tarpe, švenčių metu ar pasilinksminimuose buvo puikus oratorius, visada esantis dėmesio centre.

Silvano sukurtos didžiulės šventųjų skulptūros puošia Ukmergės bažnyčios fasadą, miesto centre, pagal L. Truikio projektą 1930 m. buvo sukūręs Laisvės paminklą ,,Lituania Restituta“ Vytauto Didžiojo garbei. Po Lietuvos okupacijos jis prastovėjo dar beveik dešimtmetį. Tarybinei valdžiai akis badęs į dangų šaunantis tautos Nepriklausomybės simbolis buvo nugriautas 1950 metais. 1990 metais jis buvo vėl atstatytas. Balninkų bažnyčioje yra jo lipdytos skulptūros /Molėtų r./, dirbo Girdiškės/ Šilalės r./ bažnyčioje įrengiant centrinį altorių ir skulptūras, Veiviržėnų/ Klaipėdos r./, Gardamo /Šilutės r./ ir kitose bažnyčiose skulptoriaus, dailininko Silvano darbai džiugina lankytojus iki šių dienų. Dirbo įrengiant Panevėžio katedros vidaus interjerą. Buvo įvaldęs sudėtingą auksavimo techniką. Jo dekoratyviai išdažytos bažnyčių sienos, altoriai, skulptūros ir šiandien dar daug kur tebėra neperdažytos, nepraradusios pirminio vaizdo. Šalia sunkaus skulptoriaus darbo, laisvalaikiu piešė paveikslus. Šiandien sunku atskirti, kuris iš šios šeimyninės  menininkų grupės pradėjo ar baigė vieną ar kitą kūrinį, nes visų profesinis lygis ar patirtis mažai kuo skyrėsi. Darbai atskirai nuo komandos stiprino menininko atsakomybę už kūrinio vertę, turtino profesinę patirtį, teikė pasitikėjimo savo talento galimybėms. Kaišiadorių katedros altoriuose šiandien galime pamatyti Silvano pieštus Popiežiaus Pijaus XI, šv. Vincento Pauliečio, Angelo Sargo ir kitus. Silvano piešti paveikslai tapymo maniera skiriasi nuo paveikslų, tapytų brolio Adomo. Broliai Jakševičiai draugiškai konkuravo, norėdami nesikartoti, išsiskirti, nustebinti vienas kitą. Gal todėl, Adomas, jauniausias šeimoje, norėdamas vyresniesiems įrodyti savo talento galimybes, per anksti subrendo kūrybiniam darbui, didelės reikšmės kultūrinėje erdvėje turintiems užsakymams.

 

Švėkšnos bažnyčios šventorius. Šv. Kazimiero skulptūra

Silvanas Jakševičius buvo romantikas, tačiau turintis savyje stiprią jėgą ieškant saviraiškos kelių gyvenime ir kūryboje, per trumpą laiką brandžiai atsiskleidęs menininkas. Buvo linksmas, išradingas, kaip ir tėvas, bendravo su vietos aukštuomene, buvo kviečiamas į šventes, pokylius ir priėmimus.

1933 metais Silvanas kūrė šv. skulptūras Balninkų bažnyčiai. Ten tuo metu  laikinai gyveno su šeima. Karštą vasaros dieną, su draugais maudėsi Piršeno ežere, kur linksmai lenktyniavo, kas greičiau perplauks ežerą. Vaikinui nepavyko ir Jakševičių šeimą sudrebino baisi nelaimė. Liko jaunutė žmona, tėvo dievinamos dukrelės Gražina ir Aldona. Silvano žūtis buvo pirmas juodas debesėlis menininkų komandos padangėje. 1934 metais mirė skulptorius Aleksandras Jakševičius, Vincento tėvas. Po dviejų metų, palaužta nepakeliamos sūnaus, tėvo netekties ir sunkaus darbo, sustojo skulptoriaus, komandos vedlio, mokytojo ir tėvo Vincento Jakševičiaus širdis.

Dailininkas Adomas Jakševičius. /1908-1967/

Adomo gyvenimo kelią galima pavadinti vienu iš sudėtingiausių ne tik kūrybine, bet ir žmogiškąja prasme. Tai skaudus likimo bandymas, prasidėjęs su meile, išskirtiniu dėmesiu į talento galimybes ir didžiausią ateities, kaip menininko perspektyvą, pusiaukelėje tarsi sumanė patikrinti ir įvertinti savo atlikto darbo rezultatus. Trisdešimt trejų vaikinas, kuris savo kelią į pripažinimą klojo nuostabiais, didelę reikšmę ir prasmę šalies kultūriniame gyvenime turinčiais kūriniais, atsidūrė ant išlikimo ribos. Vienu metu dingo visa varomoji jėga, teikusi energiją, džiaugsmą ir didelių kūrybinių užmojų įgyvendinimą. Keletą metų, po tėvo mirties, Adomas užbaiginėjo pradėtus darbus, tuo pačiu apsiimdamas ir naujų, tačiau savo apimtimi mažesnių, nes komandoje buvo likęs vienas iš pagrindinių kūrėjų. Prasidėjęs karas, tarsi prakeiksmas, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių galutinai išmušė iš po kojų visą žmogišką pagrindą, pastatė ant kultūrinių ir dvasinių vertybių kryžkelės, be aiškių ateities vizijų. Pirmomis karo dienomis buvo nužudyta Adomo žmona. Likęs be šeimos, darbo ir be vilties ar konkretumo kūrybinėje veikloje, Adomas grįžo į tėviškę Švėkšną, kurioje be pragyvenimo šaltinio gyveno Mama ir brolis Romanas. Tiksliau grįžo abu su broliu, nes Romanas Jakševičius, taip pat, dirbo menininkų komandoje pagalbinius darbus. Derindamas puikius savo mąstymo, žinių, intelekto ir proto gebėjimus Adomas išsaugojo save ir šeimą nuo skurdo ir represijų. Patirtis, pasitikėjimas savimi ir aukštas intelekto, išsilavinimo lygis padėdavo pašalinti įtampą įvairiose situacijose, kai sovietinės valdžios atstovai manydavo jau pričiupę neįveikiamą menininką. Šie nebuvo lygūs Adomui Jakševičiui, stovėjusiam ant kūrybinių pasiekimų aukštumų, turinčiam susiformavusį požiūrį į gyvenimo vertybes ir jų prasmės suvokimą. Tas primityvus spaudimas pasiduoti įtakai, atimančiai teisę į laisvą kūrybą, menininkui tapo grėsmingu iššūkiu, gręsiančiu visišku gyvenimo prasmės sunaikinimu.

Ukmergės bažnyčia. Vytauto Česnaičio nuotr.

Šiandien nereikia spėlioti, kas nulėmė Adomo apsisprendimą nepasiduoti spaudimui kurti komunistinius simbolius, iš naujo siekti karjeros aukštumų ir nei dienos netarnauti sovietinės valdžios įstaigose. Kokią nematomą jėgą ar paslaptį turėjo Adomas Jakševičius kovoje su bemoksliais pokario valdžios atstovais, kurie 28 metus nesugebėjo nuversti Laisvės paminklo Švėkšnoje. Tai nebuvo koks nors neryškus statinys, stovintis nuošalioje miestelio vietoje. Aukštas, sudėtingos kompozicijos Laisvės simbolis stovėjo pačiame miestelio centre, priešais Saulės gimnazijos langus. Švėkšnoje buvo kalbama, kad šį kūrinį, dvidešimtmetis menininkas sukūrė grįžęs iš ,,didelių mokslų“.

1928 m. liepos 13 dienos laikraštyje ,,Žemaičių prietelius“ buvo rašyta, kad Pavasarininkų rūpesčiu p. Jakševičiaus pastatytas Laisvės paminklas Švėkšnoje yra daug įvairesnis ir turtingesnis, negu Kauno laisvės paminklas. 1928 m. liepos 14 dienos ,,Rygos balse“ rašyta: ,,Žemaičių ateitininkų konferencijos metu, liepos 25-27 dienomis Švėkšnoje bus didelės iškilmės, būtent, naujų gimnazijos rūmų ir milžiniško Laisvės paminklo pašventinimas“. 1928 m. liepos 28 dienos laikraštis ,,Lietuvos keleivis“ rašė, kad Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona važiuoja į Švėkšną dalyvauti Laisvės paminklo ir gimnazijos rūmų atidaryme. Paminklo pašventinimo šventės metu, Adomo Jakševičiaus sukurtą Švėkšnos Laisvės paminklą, generolas Nagevičius pavadino gražiausiu Lietuvoje. /1928-09-15 ,,Pavasaris“.Nr,16 /. Paminklas buvo sudaužytas praėjus metams po menininko žūties 1968 metais ir atstatytas 1990 metais.

            Netrukus po paminklo Švėkšnoje,1932 m. menininkas sukuria vieną gražiausių Lietuvoje laikomą Žiežmarių /Kaišiadorių r./ Laisvės angelą. Sovietmečiu sudaužytas ir pagal autoriaus Adomo Jakševičiaus projektą atkurtas 1991 metais.

1934 m. Adomas Jakševičius įrengė visą Kūžių bažnyčios /Šiaulių r./ vidų. Čia padarė visus altorius, nulipdė šventųjų skulptūras, nupiešė paveikslus. Praėjus dešimčiai metų, vykstant karui, ši bažnyčia buvo sunaikinta bombų.

Moralinės vertybės šiam jaunam žmogui buvo aukščiau už materialinę gerovę, titulus ar kūrybinę šlovę. Žinome tik tiek, kad savo apsisprendimu jaunas menininkas užsitraukė valdžios nemalonę, bauginimą ir persekiojimą. Uždaręs duris į praeitį, Adomas įžengė į naują, jam nepažįstamą ir nepatirtą gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, kuriame reikėjo kovoti už asmeninę laisvę, asmenybės individualumo išsaugojimą, išlaikant aukščiausias moraline vertybes ir nepriklausomybę. O reikėjo tik vieno galvos linktelėjimo… Adomo kasdienybe tapo rizika, įtampa, grasinanti ne tik represijų siaubu, tačiau ir harmoningos pusiausvyros suardymu, asmenybės sunaikinimu ar pažeidimu. Adomas Jakševičius vienišas šioje kovoje, tačiau tvirti gyvenimo principai, ryškiai rodantys asmenybės autentiškumą, kūriniai, tarnaujantys tautos tradicijų, tikėjimo ir patriotizmo įprasminimui, neleido nusileisti ir pereiti į nepažįstamą, be to pasitikėjimo nekeliančią kūrybos sritį.

Žiežmarių (Kaišiadorių raj.) Laisvės paminklas. R. Bartkienės nuotr.

Silvano ir Adomo Jakševičių kūrybines biografijas, nežiūrint į jų individualumą, būtų galima apibendrinti tuo pačiu vertinimo kriterijumi – vaikystės, paauglystės laikotarpiai buvo lemtingi, padėję tvirtus pagrindus, renkantis kūrybos kryptį, suformavę jų pasaulėžiūrą, dvasinės kultūros ir charakterio bruožus. Kūrybinę orientaciją lėmė šeimoje vyravusi religinio meno kryptis. Įžengę į jaunystės ir brandos laikotarpį, jaunieji menininkai jau buvo stiprūs ir talentingi, kūrybinėje sferoje turintys mokslo pagrindus, patirties įgūdžius, kurie paprastai susiformuoja vėlesnėje veikloje. Tikslingas tobulinimas religinio meno srityje, ieškojimai siekiant išryškinti, patobulinti ar atrasti vieno ar kito klasikinio kūrinio bruožą. Tos naujos kūrinio pateikimo išraiškos neretai sukeldavo diskusijas tarp darbų priėmimo komisijos narių, neretai gąsdino tėvą, tačiau jaunieji visada laimėdavo. Visos šios kūrybinio proceso detalės menininkams teikė sparnus, jaunatviškos energijos, atradimų džiaugsmo ir romantikos akimirkų. Tas begalinis darbštumas, stengimasis kuo daugiau atiduoti ir palikti savo talento ženklų, nepaisant jaunystės džiaugsmų laiko, buvo tarytum nuojauta, kad viskas greitai baigsis. Sulaukęs 33-jų metų, Silvanas Jakševičius žuvo. Būdamas 33 metų Adomas prarado laisvę kūryboje ir sutiko tragišką lemtį gyvenime.

Prasidėjus karui, pasibaigė įtemptas ir aktyvus kūrybinis laikotarpis. Atsisakęs dirbti pagal sovietinės valdžios nurodymus, Adomas Jakševičius, kad ir smulkiais, didelės meninės vertės nereikalaujančiais kūriniais sugebėjo išlaikyti šeimą. Vietiniai gyventojai džiaugėsi menininko buvimu ir užsakinėjo antkapinius paminklus, šventųjų paveikslus. Retkarčiais menininkas išvykdavo ilgesniam laikui ir niekas nežinojo kur. Nepamiršo menininko buvę užsakovai ir paslapčiomis savo bažnyčiose vykdė uždraustą bažnyčios puošimo ir turtinimo veiklą. Nesuprastas ir nepripažintas sovietinės valdžios, Adomas Jakševičius buvo gerbiamas paprastų žmonių. Užbaigęs darbą, nebestovėjo ant garbės pakylos priėmimo šventėse, tačiau tos nuoširdžios vakarienės tylus bendravimas iki paryčių užbaigus darbą, nemenkino menininko savigarbos.

Labai nuoširdžiai ir gražiai apie vietinių pagarbą dailininkui pasakojo Kostas Jucius, kurio šeima pokariu buvo išžudyta ir Adomas Jakševičius ant jų kapo sukūrė iki šiol Švėkšnos kapinėse stovintį antkapinį paminklą, autoriaus pavadintą ,,Liūdintis Angelas“.

1967 metais, spalio 17 dienos vakarą, Adomą, grįžtantį iš kaimo, kur statė paminklą, partrenkė mašina. Visa Švėkšnos apylinkė gedėjo šio nuostabaus, nuoširdaus ir visų gerai pažįstamo žmogaus. Praėjus po jo žūties pusei amžiaus, jį pažinojusieji švėkšniškiai kalba su didžiausiu nerimu, lyg viskas būtų įvykę vakar. Šių metų,  spalio 14 dieną minėsime dailininko Adomo Jakševičiaus 50-ąsias mirties metines. Menininkas palaidotas Švėkšnos kapinėse, šalia motinos, Marijos Juchnevičiutės-Jakševičienės.

Rema Bartuševičiutė-Bartkienė. Skulptorių Vincento ir Silvano Jakševičių vaikaitė

            Pats likimas pasirūpino, kad apgaulingas miražas, gaubęs menininkų Jakševičių vardus ir kūrinius pusę amžiaus, išsisklaidytų ir prikeltų juos antram gyvenimui. Rema buvo tas laidininkas, per kurį nesustodama tekėjo visa informacija apie seniai užmirštus, tačiau aktyvų gyvenimą tebegyvenančius kūrinius. Per kelis dešimtmečius surinktos žinios tarnauja mokslininkų tyrimuose, o Lietuvos vietovėse gyvenantys žmonės, didžiuojasi, kad gali gėrėtis garsių menininkų darbais. Remos kantrybė, atkaklumas ir begalinis tikėjimas, kad šių menininkų profesionali kūryba puošia Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pranoko lūkesčius.

Moteris retkarčiais prabėgomis pasinerdavo į vaikystėje girdėtus tėvų ir giminių patyliukais aptarinėjamus įvykius, atskirus epizodus, pageltusiose nuotraukose žiūrėdavo į ten esančius veidus, kurie niekaip nebuvo susiję su dabartiniu gyvenimu. Tie veidai, pakibę tolimoje erdvėje, tačiau aiškūs, tiesė nematomą giją į mintis, sukeldavo mįslingą ilgesio jausmą sieloje. Tos akimirkos blykstelėdavo ir išnykdavo, kaip nutolę praeities šešėliai, neradę tiesaus atsakymo ir vietos šiame moters gyvenime. Visas laisvalaikis buvo atiduodamas profesionaliam sportui /mokėsi Panevėžio sporto mokykloje-internate/, vėliau mokslams universitete, šeimai. Viskas pradėjo keistis po mamos, Gražinos Jakševičiutės-Bartuševičienės, skulptoriaus Silvano Jakševičiaus dukters mirties 1998 metais. Sunkiomis skausmo valandėlėmis vartydama mamos albumus, smalsumo vedama, Rema kreipėsi į mamos pusseserę, Vincento anūkę Nijolę Remeikienę, gyvenančią Šiauliuose. Gauta informacija sukrėtė moterį iki širdies gilumų. Žinia, kad ji laikinai gyvena mieste, kur palaidotas jos prosenelis Vincentas Jakševičius, kad prie jo ir senelio Silvano, dėdės Adomo sukurtų altorių ji tuokėsi, krikštijo vaikus ir meldžiasi, Rema laiko mistišku likimo pokštu. Už viską, ką šiandien turime apie Jakševičių kūrybą ir gyvenimą, reikia dėkoti šiai moteriai, negailėjusiai laiko ir lėšų. Pamačiusi Kaišiadorių katedros artimųjų sukurtus altorius, skulptūras ir paveikslus, išgirdusi menotyrininkės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės puikius įvertinimus, Rema suprato, kad menininkų kūrybinis kelias iki šios katedros turi būti ilgas ir platus. Didelį indėlį žinių, prisiminimų ir nuotraukų pateikė Nijolė Remeikienė, kuri dar prisimena savo senelį Vincentą,žino įvairių istorijų iš šeimos gyvenimo. Archyvuose suradusi sutartis ir įvairius dokumentus apie atliktų darbų vietas, Rema leidosi į tolimus vietoves, plačiai išsibarsčiusias po Lietuvos žemę. Daugelį kūrinių įvairiose publikacijose rado su užrašais ,,autorius nežinomas“. Paklausta, kad gal jau užtenka įrodymų apie menininkų Jakševičių profesionalumą, atrastų kūrinių gausą ir svarbą Lietuvos kultūroje, Rema sako, būna tokios mintys, tačiau įsijungę į šią veiklą žmonės, besidomintys savo krašto istorija, neleidžia užsimiršti. Netgi apie tai, kad Jakševičiai buvo bajorai, Rema sužinojo iš švėkšniškių. Abejodama tokia žinia Rema pasirausė archyvuose ir rasti dokumentai, kaip ji pati juokauja, padarė ją bajore.

Švėkšnos muziejuje. Iš dešinės stovi: Violeta Astrauskienė, Aldona Sakalienė, profesorė Laima Šinkūnaitė ir Rema Bartkienė

2016 metais, Kaišiadorių miesto bažnytinės šventės iškilmėse, kurių metu buvo atidengtos atminimo lentos katedros statytojams, kalbėdama parodos atidaryme, skirtą Vincento Jakševičiaus 80 -ųjų mirties metinių proga, Rema sakė: ,,Menininkų Jakševičių gyvenimai peržengė savo fizinę būklę, perėjo į kitus amžius, auga, skleidžiasi ir šviečia kitiems savo paliktos energijos dalelėmis, kurias talento ir meilės pynėmis kūrėjai įliejo į savo darbus. Jie buvo pažinę gyvenimą, kaip besitęsiančią giją, prasmę ir turėjo galimybę tai išreikšti kūryboje. Menininkų kūryboje į visumą jungiasi mintis, grožis, harmonija ir širdį uždegančios, sielą virpinančios spalvos. Pusę amžiaus meninėje erdvėje užmirštų menininkų kūriniai nesipuikuoja muziejuose, parodose. Jie iki šių laikų puošia Lietuvos vietovių aikštes, parkus, turi ypatingą reikšmę tautos kultūrinio, patriotinio gyvenimo išraiškoje. Prie jų sukurtų altorių, šventųjų skulptūrų ir paveikslų kasdien, jau ne vieną šimtmetį, nukreiptos tikinčiųjų akys ir mintys ieškant gyvenimo prasmės, tiesų ir vilties. Iki šiol yra neišnykęs apčiuopiamas ryšys su kūrėjų energijos, minčių, kūriniui atiduotos artumo šilumos.“

Rema yra dėkinga buvusiam Kaišiadorių merui Romualdui. Urmilevičiui, kuris visomis išgalėmis buvo įsijungęs į šio gražaus sumanymo įgyvendinimą. R.Bartkienė džiaugiasi, kad ne tik archyvuose rasti dokumentai patvirtino Jakševičių autorystę, tačiau į šį darbą įsijungė ir žmonės, mylintys savo kraštą, puoselėjantys, saugantys kultūrines vertybes. Didžiulę padėką jaučia mokslininkėms Skirmantei Smilingytei Žeimienei, profesorei Laimai Šinkūnaitei, Kaišiadorių muziejaus direktoriui O. Lukoševičiui, Švėkšnos /Šilutės r./ seniūnui A. Šepučiui, Panevėžio muziejininkei J. Gaidelienei, Švėkšnos bibliotekininkei D. Litvinienei, Kužių mokyklos kraštotyrininkei Violetai Laurutienei, laikraščio ,,Šilokarčema“ redaktorei K.Toleikienei ir daugeliui kitų nuostabių žmonių, kurie tuos kelis dešimtmečius padėjo jai eiti užmaršties dulkėmis nuklotais menininkų Jakševičių kūrybos takais.

Kultūros paveldas ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra