Albinas Stubra: tikro žmogaus palikimas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 m. birželio 10 d., pažymint fotožurnalisto, mokytojo, lietuvininko Albino Endriaus Stubros 80-ies metų jubiliejų, Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus pastangomis Daukanto gatvėje buvo iškilmingai atidengta atminimo lenta, visiems laikams įamžinusi vietą, kurioje prasidėjo A. Stubros kūrybinis kelias. Tuo pačiu prisiminta ir pasidžiaugta maža dalimi šio kelio vaisių – keliomis dešimtimis A. Stubros nuotraukų, jaukiai nutūpusių ant Klaipėdos koncertų salės sienų.
Pasak LŽS Klaipėdos apskrities skyriaus narės Adelės Žičkuvienės, Stubrų giminės šaknų Vakarų Lietuvoje reikėtų ieškoti gal XVIII a., o gal ir ankstesniuose šimtmečiuose.
Albinas Endrius Stubra gimė 1929 metais birželio 10 d. Klaipėdoje. Čia praleido visą savo gyvenimą.
1939 m. hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, Stubrų šeima buvo priversta išsikraustyti, tačiau vos praėjus frontui, 1945 m., A. Stubra sugrįžo į sugriautą miestą. Baigęs Klaipėdos mokytojų institutą ir prieš tapdamas fotožurnalistu, A. Stubra dirbo Klaipėdos pirmojoje internatinėje mokykloje. Laimingos tos laidos, kurių auklėtojas kartu su žmona Angele buvo A. Stubra. Šia žmogus ne tik vedžiojosi pulkelį vaikų Lietuvos piliakalniais, Kuršių Nerija, bet ir gyvu žodžiu aiškino krašto istoriją. A. Stubra buvo mokytojas iš didžiosios raidės, netik dirbęs su vaikais, bet ir gyvenęs jų laimėmis ir siekiais.
A. Žičkuvienės žodžiais, visas uostamiestis tris dešimtmečius gerbė ir mylėjo „Klaipėdos“ fotožurnalistą A. Stubrą. Šioje redakcijoje jis dirbo nuo 1966 m. iki išauštant 70-mečiui. Per tuos metus nebuvo nė vieno miesto renginio ar susibūrimo, kuriame nešmėsteltų A. Stubros blykstė.
Ir ne tik tūkstančiai kadrų, lyg tūkstančiai miesto veidų, daro šį žmogų nepamirštamu. Daug laiko atiduota Mažosios Lietuvos kultūros gaivinimui. A. Stubra, pasak A. Žičkuvienės, visais laikais buvo savo žemės žmogus.
Tauri mokytojo, fotografo, lietuvininko širdis nustojo plakti 2007-ųjų kovo 15 dieną. Pasak žurnalistės, LŽS Klaipėdos apskrities skyriaus narės Rolandos Lukoševičienės, nuo pat tos dienos kolegos, draugai ir auklėtiniai, kurių šis žmogus turėjo be galo daug, ėmė galvoti apie A. Stubros atminimo įamžinimą. Prie gimusios iniciatyvos dirbta metus, ieškota rėmėjų, kol pagaliau ji virto atminimo lenta, kurioje įrašyti žodžiai „Šiame name 1976-2007 m. gyveno fotožurnalistas, mokytojas, lietuviškas Albinas Endrius Stubra“.
Po iškilmingos atminimo lentos atidengimo ceremonijos, sulaukusios itin gausaus A. Stubros kolegų, mokinių, bendražygių ir lietuvininkų dėmesio, praeitin pažvelgti pakvietė paroda „Albino miestas“, kurioje ne vienas surado pažįstamą veidą.
Pasak R.Lukoševičienės, dirbdamas fotožurnalistu, A. Stubra savo nuotraukas puošdavo ne tik šmaikščiais parašais, bet ir dviem skirtingais vardais – A. Stubros ir visiškai niekam nepažįstamo A. Klaipėdžio. Kalbama, jog žmonės užeidavo į redakciją ir teiraudavosi, kas gi tas A. Klaipėdis, ir kaip nustebdavo, kada jiems būdavo pristatomas lygiai tas pats žmogus – A. Stubra.
Parodoje „Albino miestas“ pristatyta tik maža dalis didžiulio turto, kurį iškeliaudamas paliko A. Stubra. Anot R. Lukoševičienės, „Albino miestas“ – tai mūsų visų miestas, su savo kasdienybe, šventėmis, pastatais, įvairialypėmis nuostatomis.
„Tai kelių dešimtmečių Klaipėdos metraštis, kuriame kiekvienas gali aptikti dalelę savęs“, – sakė R. Lukoševičienė.
Buvęs A. Stubros kolega, fotografas, S. Jokužio leidyklos vadovas Saulius Jokužis kalbėdamas apie savo draugą prisiminė iš jo gautą didžiulę gyvenimo mokyklą:
„Iš Albino aš gavau užtaisą optimizmo ir profesionalumo, profesionalumo net šiuo atveju – kai baigdavosi ryškalas, mes sugebėdavome visiškai neblogai išryškinti netgi su vynu, – kalbėjo S. Jokužis.
Pasak S. Jokužio, šiandien padarytas tik pirmas žingsnis įamžinant šio svarbaus žmogaus atminimą. Antrasis turėtų suguldyti vertingą fotožurnalisto kolekciją į vieną gražų leidinį – tai žadėta vieno paskutiniųjų susitikimų su A. Stubra metu.
„Turime paskubėti, kol dar gyvi tie, kurie gali padėti įvardyti užfiksuotas istorines detales. Fotografija toks dalykas, kad vaizdas – vaizdu, bet žodis ją padaro tokia vertybe, už kurią mums dėkos visos ateities kartos“, – kalbėjo S. Jokužis.
Vakaro akimirkas įnirtingai fiksavęs buvęs „Klaipėdos“ laikraščio vadovas Antanas Stanevičius sakė, jog A. Stubra buvo ir titnagas, ir dinamitas kartu paėmus – tokios energijos žmogaus jam dar neteko sutikti.
„Mes matome, kokios nuostabios jo nuotraukos, tačiau Albinas buvo nė kiek ne prastesnis rašytojas. Į kiekvieną žodį jis įdėdavo koncentratą gyvenimo meilės ir gyvenimo džiaugsmo“,- sakė A. Stanevičius.
A. Stanevičius žodžiais, Albinas iš tikro buvo žmogus plačiąja prasme. Daugiataučiame Klaipėdos mieste jo draugais buvo visi, netgi tais sudėtingais laikais, kai skilo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
„Tai tas žmogus, kurio prisiminimas mums visiems yra kaip didžiulis paminklas, kaip svarbus pavyzdys“, – kalbėjo A. Stanevičius.
Neblėstančiais prisiminimais dalinosi ir buvusių auklėtinių vardu kalbėjusi Danutė Kekienė:
„Sutikome daug gerų mokytojų, tačiau A. Stubra buvo išskirtinė asmenybė. Mes vaikai į jį žvelgdavome ne kaip į vyresnį žmogų ar mokytoją, bet kaip į tėvą, – sakė buvusi auklėtinė D. Kekienė, – Dabar, kai analizuoju, kas mus, vaikus, traukė prie mokytojo kaip bites prie medaus, sudėjus ir kartu dirbtą laiką, ir bendravimą, suprantu, kad A. Stubra spindėjo savo vidumi. Jo reikėjo aplinkiniams, nes tokių grynuolių mes nedažnai sutinkame“.
Kokios brangenybės slepiasi daugiau nei šimte A. Stubros paliktų dėžučių su foto negatyvais geriausiai nutuokia jo dukra Rasa Stubraitė, kurios žinioje viskas, ką tėvas sukaupė per savo gyvenimą. Pasak Rasos, tose dėžutėse – apie 3-5 tūkstančiai užfiksuotų kadrų. Vieni negatyvai skrupulingai surūšiuoti, kiti šiek tiek sumaišyti. Bet kokiu atveju, šio archyvo tvarkymas, suvedimas į skaitmenines laikmenas, norint išsaugoti unikalius miesto istorinius kadrus ateities kartoms, yra didžiulis darbas, kuris, anot R. Stubraitės, dirbamas noriai ir su malonumu. Būtent šiam tikslui kartu su vyru Vladu įkurta viešoji įstaiga simboliniu pavadinimu – „Klaipėdis“.
„Versdami archyvus randame tokių gražių, įdomių kadrų, kad nebesunkus tas darbas. Pažįstamus žmones pamatome, o tėtis visada pareidavo pilnas žmonių, ir visi jam būdavo mieli. Ir mes jaučiame, versdami kadrus, kad visi tie žmonės yra be galo svarbūs, reikalingi“, – kalbėjo R. Stubraitė.
Artimiausiuose R. Stubraitės planuose kirba mintys apie internetinio puslapio atsiradimą, kuriame bus galima išvysti daug dagiau nei telpa ant Klaipėdos koncertų salės sienų.
„Mūsų tikslas, kad archyvas būtų pasiekiamas visiems. Gal tai bus žmonėms įdomu ir reikalinga. Jau ir dabar A. Stubros nuotraukos naudojamos leidžiamoms knygoms. Džiaugiamės, kai galime duoti tai, ko trūksta“, – sakė R. Stubraitė, su pakylėjimu stebėdamasi gausiu susirinkusiųjų būriu.
Autorės nuotr.

Nuotraukose:
 
1. Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus inicijuota atminimo lenta fotožurnalistui A. Stubrai
2. Akimirkos po atminimo lentos atidengimo. Centre – A. Stubros dukra R. Stubraitė
3. Prisimindami A. Stubrą, gausiai rinkosi lietuvininkai. Tarp jų – Martyno Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė (dešinėje)
4. A. Stubros nuotraukų parodą apžiūrint….

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra